Ar tai nesąmonė?

(ištrauka)

Istorija apie karalių ir blusą

1

Seniai seniai gyveno karalius, baisiausiai neapkentęs blusų ir blakių. Tais laikais žmonės neturėjo nei miltelių, nei kuo pasipurkšti, kad nuo jų apsigintų. Net karaliai vaikščiodavo sukandžioti. Tiktai tas vienas ne. Mat jis kas vakarą su visais drabužiais lįsdavo į vonią. Dieną kokia nors blusa ar blakė, pasiklydusi jo drabužiuose, dabar, pabūgusi vandens, kuo greičiau iškildavo į paviršių, o čia ją sutraiškydavo karališkasis kamerjėgeris¹, turėjęs miklias rankas. Ir tada karalius eidavo gulti nebijodamas, kad jam kas įkąs.

2

Žinia apie tą beveik niekada neįkąstą karalių pasklido ne tik tarp žmonių, bet ir tarp blusų ir blakių.

Ir tada viena blusa ryžosi tam padaryti galą. Turint omenyje karališkojo kamerjėgerio rankų miklumą, tai buvo tiesiog herojiškas sumanymas, nes ji rizikavo gyvybe.

Ir vis dėlto blusa žengė lemtingą žingsnį, tiksliau, šoko į tankius karaliaus plaukus.

Visą dieną ji tupėjo tenai nejudėdama. Kartą sunkios karūnos kraštas jos ko nesutraiškė, bet, laimė, suspėjo pasitraukti į šalį.

3

Kai karalius vakare, kaip buvo pratęs, su visais drabužiais įlipo vonion, blusai truputį suvirpėjo kinkos. „Galbūt, – pagalvojo ji išsigandusi, – karalius ir galvą po vandeniu pakiš.“ Bet, laimė, nepakišo. Blusa liko sausa ir sykiu su karaliumi atsidūrė lovoje.

Vos tiktai jo didenybė atleido kamerjėgerį ir sukalbėjo maldą, per dieną išbadėjusi blusa išlindo iš plaukų, kaklu nušokavo po naktiniais marškiniais ir gardžiai atsigėrė karališkojo kraujo.

Įkąstas karalius iškart pratrūko visa gerkle šaukti. Tada kamerjėgeris galvotrūkčiais įlėkė į miegamąjį ir tuojau pat puolė naršyti karaliaus naktinių.

Bet veltui vargo. Blusa jau vėl tupėjo pasislėpusi garbanose ir net miegojo. Niekam neatėjo į galvą jos tenai ieškoti.

4

Visą savaitę gudri blusa vedžiojo už nosies karalių, kamerjėgerį ir kitus parazitų specialistus, karaliaus pasitelktus į pagalbą. Bet aštuntą naktį ji taip suįžūlėjo, kad po marškiniais leidosi ne kaklu, kaip visada, o tiesiai per veidą. Šįkart karalius pajuto blusą repečkojant, net pamatė ant savo nosies galo, staiga čiupo ir nutvėrė dviem pirštais.

– Pagaliau aš tave turiu! – sušuko jo didenybė. – Ir tuojau sutraiškysiu!

5

Bet tada jam dingtelėjo, kad blusa dabar tam tikra prasme turi karališkojo kraujo, o įstatymas liepia kiekvienam, turinčiam karališkojo kraujo, duoti rūmuose vietą ir valgyti.

– Įstatymas yra įstatymas, – atsiduso karalius.

Jis paskambino kamerdineriui ir kamerjėgeriui, išdidžiai parodė jiems sugautą blusą ir liūdnai tarė:

– Šita blusa, deja, karališkojo kraujo. Tegu rūmų juvelyras padaro jai karūną ir auksinį narvą. Kartą per dieną aš ją pats maitinsiu, duodamas pro virbus atsigerti kraujo iš savo piršto. Darykit, kaip aš pasakiau!

Kamerjėgeris paėmė blusą ir tol laikė ją dėžutėje su skylėmis orui, kol juvelyras nukalė karūną ir narvą.

Nuo to laiko karūnuotoji blusa gyvena karaliaus rūmuose, yra rodoma visiems svečiams ir maitinasi karališkuoju krauju. Kitos blusos jai be galo pavydi, o ji pati nuo ryto ligi vakaro keikia savo drąsą, per kurią atsidūrė auksiniame narve.

<…>

Tarp miesto gatvių pasiklydęs vėjas
​Per visą dieną vargonėliais grojo,
​O aš prie stalo kambary sėdėjau
​Ir nieko naujo nebesugalvojau.

Bet juk gamta save kasmet kartoja,
​Tokiom pačiom spalvom pražysta gėlės,
​Ir aš prie stalo kaip gamta kartojuos,
​Nes aš taip pat esu gamtos dalelė.

2018-11-14

1

<…>

– Žinau, kad rašai ir suaugusiesiems. Esi išleidęs eilėraščių knygą „Pirmosios knygos“ serijoje, laimėjęs pjesių konkursą. Bet pastaruoju metu į akis krinta trys Tavo knygos vaikams ir paaugliams. Kodėl ir kaip atėjai į vaikų literatūrą?

– Į vaikų literatūrą pasukau atsitiktinai. Po eilėraščių knygos jaučiausi, taip sakant, smagiai pasikalbėjęs su savimi, tad keletą metų apskritai nieko nekūriau. Kartais apimdavo ūpas, bet tarytum stigo motyvacijos. Tada pamačiau skelbimą apie Nacionalinį vaikų literatūros konkursą, o paskui jau viskas savaime: konkretus tikslas, konkretūs terminai ir t. t.

Kitas dalykas, kad netgi šį konkursą laimėjusių „Akmenukų pasakų“ nelaikau grynai vaikiška literatūra <…> Kai po „Akmenukų“ ėmė lipinti vaikų rašytojo etiketę, iš pradžių tai erzino, o paskui nutariau savotiškai papokštauti ir pabandyti suardyti tą kategorišką skirstymą į lentynėles: čia vaikams, o čia jau suaugusiesiems. Norėdamas tai pabrėžti kitoje knygoje „Naktis su raktininku“ net įdėjau paantraštę „Pasakos žmonėms ir kitiems tolimojo kaimo gyventojams“. Aišku, nesitikiu, kad išklibinsiu kažkokius stereotipus, bet tai ir nėra mano tikslas. Tai, ką pasakiau „Pypu“ ar „Raktininku“, galėjau išsakyti ir „rimtaisiais“ žanrais, bet buvo įdomu pabandyti išplėsti pasakos sampratą. Sunku įvertinti, kiek tai pavyko, bet džiaugiuosi, kad, tarkim, vieną tų tekstų publikavo „Šiaurės Atėnai“ – įdomu, ar dar kada rimtosios kultūrinės spaudos puslapiuose apskritai yra buvę pasakų.

<…>

2

– „Pypas ir jo nutikimai“ laimėjo fondo „Švieskime vaikus“ rengiamą Vaikų literatūros konkursą, bet Metų knygos rinkimų komisija ją įrašė į paauglių knygų kategoriją. Kaip pats tai vertini?

– Kadaise teko versti knygą apie senovės Egipto kultūrą, ir autorė ten iškėlė įdomią mintį, kad nei Egiptas, nei kitos senosios civilizacijos neturėjo paauglystės sąvokos, kad ši koncepcija – visai nauja ir iš esmės dirbtinė. Taigi iš senovės Egipto ar Šumero taško žiūrint paauglių literatūros kategorija galbūt apskritai yra abejotinas reikalas.

Bet jei jau tarsim, kad paaugliai egzistuoja… „Pypas“ iš dalies yra savotiška auklėjamojo romano (buvo toks požanris kadaise) parodija. Knygos herojus, skambiai šnekant, iškeliauja ieškoti savo tapatybės, keliaudamas kaupia patirtį, kvailioja, eksperimentuoja ir t. t. Šia prasme Pypas yra kuo tikriausias paauglys. Nežinau, ar būtent dėl šios priežasties jis buvo priskirtas paauglių literatūros kategorijai, bet jis čia, kiek galiu spręsti, jaučiasi daugiau ar mažiau jaukiai.

Kita vertus, sunkokai įsivaizduoju šią knygą šiuolaikinio paauglio rankose. Bet ne todėl, kad ji negalėtų jo sudominti (gal kaip tik priešingai), o todėl, kad viskas priklausytų nuo jo gebėjimo gliaudyti metaforas.

<…>

3

– Bet paaiškink savo santykį su nonsensu, kuriam neabejotinai atstovauja „Pypas ir jo nutikimai“. Ir visų pirma tai lemia nepaprastos kilmės pagrindinis personažas Pypas. Ar mėgai (ar mėgsti) skaityti tokio pobūdžio knygas? Ar jauti kurios nors knygos (autoriaus) poveikį, įtaką?

– Tiesą sakant, nelaikau „Pypo“ nonsenso literatūra. Taip, knygos herojai yra abstrakcijos, veiksmas vyksta abstrakcijoje, bet tai nėra beprasmis žodžių žaismas ar absurdo kratinys – viskas turi logiką ir paaiškinimą.

Kai „Akmenukai“ buvo nominuoti Metų knygos rinkimams, teko šiek tiek važinėti po Lietuvą ir bent keletą kartų išgirdau, kad tos pasakos yra pamokomosios. Tai mane suerzino, nes neketinau nieko mokyti – vaikų auklėjimas yra tėvų, o ne rašytojų reikalas. Tada ir gimė „Pypo“ idėjos užuomazga: ėmiau sukti galvą, ar įmanoma parašyti istoriją be jokio moralo. Taigi vienas iš knygos lygmenų – apie tai. Ne šiaip sau Pypą lydi būtent šuo ir ne šiaip sau to šuns vardas – Moralas. Ir ne šiaip sau knyga baigiasi tuo, kad Pypas su Šurum Burum žvejoja be masalo, o Moralas laksto po pievą ir loja ant praskriejančių debesų šešėlių. Tai ne nonsensas ar absurdas, o mano autorinė kapituliacija ir pripažinimas, kad moralas turbūt neišvengiamas, bet kad tai – menkas ir kvailas padarėlis, kovojantis su tuo, kas neišvengiama, ir manantis, kad ta neišvengiamybė pasitraukia (jei pasitraukia) dėl jo lojimo.

Atvirai sakant, buvo mintis knygą baigti tuo, kad Pypas bando atsikratyti Moralu jį palikdamas miške ar tiesiog nudaigodamas, bet galiausiai nutariau, jog galiu likti nesuprastas labiau, negu reikia (žiaurus elgesys su gyvūnais ir t. t.). Taigi palikau jį gyvą, beprasmiškai bėgiojantį ir lojantį.

Kitas – auklėjamojo romano – lygmuo su nonsensu taip pat, mano galva, neturi nieko bendro. Tai abstrakčios metaforos, turinčios logišką ašį. Galbūt ir esama nonsenso literatūros elementų, bet jie čia tiesiog įrankis ar išraiškos priemonė.

<…>

4

– Auklėjamojo romano kategorija šioje vietoje labai įdomi… O vis dėlto Tavo „Pypą“ laikydamas nonsensu patikslinčiau, jog tai lingvistinis nonsensas. Knygos personažai – ištiktukai, abstrakcijos, idiomos ir net visokios nesamybės. Tie personažai, Pypui išsiruošus į Tiriamąjį Žygį, virsta tarsi iš gausybės rago. O iš kur jie (į)virto Tavo galvon? Ar augai, gyvenai kokioje nors ypatingoje kalbinėje aplinkoje? Bet gal visai ne kalbos jausmas čia svarbiausia? Gal – humoro?

– Jau mano poezijos knygoje buvo eilėraštis, kuris baigėsi eilutėmis: „kas po galais / yra tas sumautas kriukis / ir kodėl / jis toks baigtas / visiškai.“ Jį rašydamas taip ir neišsiaiškinau šio žodžio reikšmės, bet kartą, versdamas ir naršydamas po internetinį žodyną, sužinojau, kad kriukis reiškia lazdą, ir tai mane nustebino. Ėmiau tarsi kolekcionuoti visokius nuo mažens žinomus žodžius ir frazeologizmus, kurių reikšmės bent jau pats negalėjau apibrėžti. Žodžiu, susidarė kriukių, padujų ir kitokių įdomybių sąrašas. Kai ėmiausi „Pypo“, pamaniau, kad visa tai čia galima smagiai panaudoti. <…>

(ištraukos)

Pypas ir Moralas

1

Kartą ties vienu Vingiu Pypas priėjo Skelbimų Lentą. Joje, suprantama, kabojo daug skelbimų. O šie, kaip žinote, būna trijų rūšių: baisiai naudingi, baisiai nenaudingi ir šiaip baisūs. Toje Skelbimų Lentoje kabėjo šiaip baisus skelbimas. Jame buvo parašyta: „Kiekviena istorija privalo turėti savo moralą.“

Pypas nežinojo, kas yra moralas. Bet žinojo, kad, kartais pažiūrėjęs į nematomą pusę, suprasi tai, kas nesuprantama matomoje. Taigi nieko nelaukęs apžiūrėjo jis Skelbimų Lentą iš kitos pusės.

O apžiūrėjęs suprato, kad moralas yra toks baisiai naudingas pamokymas. Jį paprastai duoda tas, kas yra labai patyręs. Kuo esi labiau patyręs, tuo daugiau turi pamokymų. Be to, tais pamokymais verta pasikliauti. Pavyzdžiui, kas nors dažnai kartoja: „Nekalbėk valgydamas, nes paspringsi.“ Akivaizdu, kad taip sakantysis žino, ką sako – kitaip juk taip dažnai to nekartotų. Ir dar akivaizdu, kad kadaise jis nieko daugiau ir neveikė, tik kalbėjo valgydamas ir springo. Užtat ir verta pasikliauti pamokymais ir juos duodančiaisiais.

2

Visa tai supratęs Pypas nusiminė. Juk jo istorijoje nebuvo jokio moralo, vadinasi, ir jo istorija niekam tikusi. O juk visi nori, kad jų istorija būtų kaip reikiant. Net jei esi dar visai menkai patyręs Pypas, nežinantis, ar esi ilgas ar pailgas, vis tiek norisi, kad tavo istorijoje būtų bent mažytis moraliukas.

Nuo to laiko Pypas eidamas Vingiais dairėsi į šalis, ar nepamatys kur nors laisvo moralo, kurį galėtų pasiimti. Bet ši užduotis buvo ne iš lengvųjų, mat Pypaskaip gyvas nebuvo matęs jokio moralo. O ir kaip tuos moralus pasiimti? Jie lengvai leidžiasi paimami į istoriją? O gal, pavyzdžiui, spjaudosi ir priešinasi?

3

Ir štai kartą už vieno Vingio Pypas pamatė šuniuką. Paprastą, rudu kailiu ir linksmom akim. Jis stovėjo priešais Skelbimų Lentą ir tingiai lojo ant užrašo „Didysis išpardavimas“. Matyt, jam patiko mažieji išpardavimai.

Pypas apėjo šuniuką ir įdėmiai apžiūrėjo. Paskui šuniukas apėjo Pypą ir įdėmiai apžiūrėjo. Jis dar niekad nebuvo matęs nieko panašaus į Pypą, tad iš smalsumo iškišo liežuvį ir pavizgino uodegą. Pypas irgi dar niekad nebuvo matęs nieko panašaus į šuniuką, tad ir jam buvo smalsu, bet liežuvio neiškišo ir uodegos nepavizgino. Žodžiu, jei ne liežuvis ir uodega, tarp jų buvo labai daug bendra.

4

– Kas tu toks? – paklausė Pypas.

Šuniukas sulojo, o Pypas susimąstė.

– Gal tu moralas?

Šuniukas vėl sulojo. Maždaug: au au au!

Tai buvo panašu ir į „taip“, ir į „ne“, bet Pypas nutarė, kad visgi panašiau į „taip“. Gal tai tikrai moralas, be to, panašu, kad laisvas? Kodėl jo nepasiėmus, jei jau kiekviena istorija privalo turėti savo moralą? Aišku, šis moralas keistokas: šleivakojis ir su vietoj nenustygstančia uodega. Bet geriau jau toks negu jokio.

Tada Pypas pakėlė nuo žemės pagaliuką ir numetė. Šuniukas nubėgo ton pusėn, sukando pagaliuką dantimis ir atnešė Pypui.

– Hm, – tarė Pypas. – Dar niekad nemačiau, kad kas nors taip linksmai atneštų pagaliuką. Tikrai yra ko pasimokyti. Matyt, vis dėlto moralas.

Bet paskui vėl suabejojo: o jei tai vis dėlto ne moralas? Kas tada?

Jeigu jis pasiims su savim šitą padarą, o paskui paaiškės, kad tai ne moralas, o, pavyzdžiui, šuniukas? Tai bėda!

„Jei vis dėlto paaiškėtų, – mąstė Pypas, – jog šitas moralas yra ne moralas, kaip padaryti, kad jis vis tiek būtų moralas?..“

5

Mąstė Pypas, mąstė ir, kaip visada, sumąstė: reikia šiam padarui duoti vardą Moralas! Tada jis visur ir visada bus moralas, net jei paaiškėtų, kad moralas – tai kas nors panašaus, pavyzdžiui, į suplyšusias kojines arba prastai padrožtą pieštuką. Paprasčiau nebūna.

Taip Pypas ir padarė. Priėjo prie šuniuko ir tarė:

– Duosiu tau vardą Moralas. Ar keliausi su manim Vingiais?

Šuniukas sulojo, ir šį kartą jo „au au au“ tikrai buvo labai panašus į „taip“.

Taigi, pastovėjo jiedu dar kurį laiką prie Skelbimų Lentos, paieškojo baisiai naudingų skelbimų, o neradę – iškeliavo. Moralas Pypą kartais aplenkdavo, kartais atsilikdavo, kartais eidavo koja kojon, tik mažesniais žingsneliais, bet vis tiek visad drauge.

– Tokios Tokelės, – sakydavo Pypas glostydamas jam galvą, – dabar jau mano istorija kaip reikiant.

Taigi nuo šiol Pypas savo Tiriamąjį Žygį tęsė ne vienas. Tai nebuvo planuota, bet niekis: Pypo Sumetimų būtų pakakę net gerokai didesniam Moralui.

Pypas ir meilės pagaugai

1

Kartą bendražygiai keliavo Vingiais ir priėjo Skelbimų Lentą, kurioje buvo parašyta: „Kiekvienoje geroje istorijoje turi būti meilės linija.“ Skamba neįtikėtinai, ir tai pats geriausias įrodymas, jog tai šventa teisybė. Joks sveiko proto rašytojas nesugalvotų tokio skelbimo.

Taigi bendražygiai sustojo prie tos Lentos ir sutelkė dėmesį. Pypas ir Šurum Burum – į skelbimą, Moralas – į kairįjį Lentos stulpą.

– Tokios Tokelės, – tarė Pypas. – Vieną dieną aš nuo tų skelbimų išeisiu iš proto. Be to, ne šiaip išeisiu, o garsiai trinktelėdamas durimis.

– Nereikia karščiuotis, – tarė Šurum Burum.

Bet buvo per vėlu: Pypas jau karščiavosi.

– Ne, ne, neraminkite manęs, – kalbėjo jis. – Tai jiems moralo reikia, tai meilės linijos. Žiūrėk, už kito Vingio dar ko nors užsimanys.

Šurum Burum ieškojo paguodos žodžių, bet arba nerado, arba tie, kurie buvo užsilikę, nelabai tiko šiam atvejui. Galų gale Pypas juk piktinosi ne be pagrindo: tokie skelbimai išties labai trukdo per Tiriamuosius Žygius.

2

– Beje, gerbiamasis, kas ta meilė? – paklausė kiek aprimęs Pypas.

Reikalas toks, kad Pypas, žinoma, buvo didžiai išmintingas, bet apie praktinius dalykus, kaip ir visi išminčiai, menkai nutuokė. Ir kai gyvenimo prispirtas turėdavo susigaudyti, kas ir kaip, klausdavo Šurum Burum. Šurum Burum dar tik mokėsi būti išminčiumi, tad buvo, kaip sakoma, arčiau žemės.

– Meilė – toks reiškinys, kai kūnas nueina pagaugais, – paaiškino Šurum Burum.

– O kas tie pagaugai? – vėl paklausė Pypas, mat jau iš to žodžio skambesio akivaizdu, kad tai dar vienas praktinis dalykas.

– O pagaugai yra mokslinė mįslė savaime, – atsakė Šurum Burum. – Jų esmę apibrėžti sunkiau nei Baigto Kriukio.

– Aišku, – tarė Pypas. – O kūnas tais pagaugais eidamas nenukrenta?

– Pasitaiko visaip, – atsakė Šurum Burum. – Matyt, tai priklauso nuo pagaugų sudėties. Jei šlapi ir slidūs – galima ir nukristi.

Pypas pamąstė, pamąstė ir nutarė, kad jei kada keliaudamas Vingiais aptiks pagaugų, būtinai ant jų užlips visu kūnu, mat labai jau jam norėjosi, kad jo istorija būtų kaip reikiant.

3

Progos ilgai laukti nereikėjo. Tokios jau tos progos: jei jau apniko ką proginė nuotaika, pasitaikys ir progų. O Pypo nuotaika kaip tik buvo proginė.

Žodžiu, ėjo bendražygiai kartą, ėjo ir staiga pamatė – priešais žengia Šnirpšt. Moralas pamatė – nieko. Šurum Burum pamatė – irgi nieko. O štai Pypas pamatė – ir antrą kartą gyvenime sustojo kaip įbestas.

– Kas nutiko? – paklausė sunerimęs Šurum Burum. – Tokelės vėl pasidarė nebe tokios?

– Ne, – atsakė Pypas. – Šį kartą pagaugai.

Šurum Burum apsidairė.

– Kur? Nieko nematau.

– Jie ant manęs. Matyt, įlipau netyčia į pagaugų telkinį.

Šurum Burum su Moralu apžiūrėjo jį įdėmiau. Ir iš tikrųjų – visas Pypas buvo nusėtas pagaugais. Ir kuo labiau Šnirpšt artėjo, tuo tų pagaugų buvo daugiau.

– Ką gi, – tarė Pypas, – panašu į meilę. Beliko išsiaiškinti, ar tai linija.

Šį reikalą jie ištyrė šitaip: Šurum Burum nubėgo prie Šnirpšt ir pažiūrėjo jai per petį į Pypą. Paaiškėjo, kad jiedu stovi stebėtinai puikia linija arba, kalbant ne tokia moksline kalba, kad Šnirpšt eina tiesiai į Pypą.

– Tokios Tokelės, – tarė Pypas, susipažinęs su mokslinio tyrimo rezultatais. – Štai tau ir meilės linija.

4

Tada praktinius dalykus geriau išmanęs Šurum Burum ėmė rinkti nuo Pypo kūno pagaugus. Rinko, rinko ir pririnko. Ir padavė Pypui. O Pypas įsidėjo juos į burną. O įsidėjęs į burną ėmė pūsti balionėlį. Balionėlis nuo pagaugų kuo puikiausiai pūtėsi. Taip puikiai, kad net nulaikyti buvo sunku.

Kaip tik tuo metu prisiartino meilės linija žengusi Šnirpšt. Ir Pypas, nieko nelaukęs, įteikė jai balionėlį.

– Čia tau, – tarė. – Jis pilnas mano pagaugų.

– Ačiū, – atsakė Šnirpšt.

Ji paėmė balionėlį, bet buvo tarytum sutrikusi.

– Tau nepatinka mano pagaugai? – sunerimo Pypas.

– Patinka, – atsakė Šnirpšt. – Geresnių pagaugų nesu mačiusi. Bet dabar mane apėmė tokia proginė nuotaika, kad nors keiskis vardą.

– Būna, – tarė Pypas. – Kodėl tau nepasikeitus vardo į Šypt?

Šnirpšt pagalvojo, pažiūrėjo į rankoje laikomą balionėlį ir linktelėjo. Tikrai vadintis Šnirpšt nedera, kai laikai rankoje balionėlį su tokiais puikiais pagaugais.

O paskui jie atsisveikino. Bet ne visam laikui. Pypas pažadėjo sugrįžti, kai baigs Tiriamąjį Žygį. O per tą laiką bus prikaupęs dar daugiau pagaugų, tad pripūs jai dar didesnį balionėlį…

Štai taip ir atsisveikino. Šypt nuėjo su balionėliu į vieną pusę, o bendražygiai – į kitą. Bet visi buvo kuo linksmiausi, mat žinojo, kad visos pusės susitinka, kai norisi.

Pypas ir pabaiga

1

Kartą bendražygiai ėjo, ėjo, ir Pypas staiga ties vienu Vingiu sustojo kaip įbestas. Trečią kartą gyvenime. Ar bent jau šioje knygoje.

– Kas nutiko? – sunerimęs paklausė Šurum Burum.

– Man atrodo, kad mano Sumetimai baigiasi, – atsakė Pypas. – Kuprinė pasidarė visai lengva.

Susirūpinęs Šurum Burum apėjo Pypą ir pažvelgė į jo kuprinę. Pypas neklydo: tik pačiam kuprinės dugne voliojosi vienas kitas Sumetimas. Visi kiti buvo išsibaigę.

– Apmaudu, – tarė Šurum Burum.

– Kas be ko, – atsakė Pypas.

– Ką dabar darysime? – paklausė Šurum Burum.

– Manau, skelbsime Tiriamojo Žygio pabaigą, – tarė Pypas. – Negaliu keliauti nebeturėdamas Savo Sumetimų.

Šurum Burum ir Moralas nusiminė, nes jiedu norėjo dar pakeliauti Vingiais. Bet geriau viską apsvarstę nutarė, kad Pypas teisus. Geriau jau visai nekeliauti, nei keliauti be Sumetimų.

2

– Liūdna savaime, – tarė Šurum Burum, – bet nieko nepadarysi. O kaip, sakykite, baigiami Tiriamieji Žygiai?

– Manau, turime daryti tai, ko niekad nedarėme Žygiuodami, – pagalvojęs atsakė Pypas. – Nes jeigu darysime tai, ką darėme Žygiuodami, Žygis bus kažkoks neužbaigtas ir tęsis.

Tada bendražygiai susėdo ant kelmo ir ėmė galvoti, ko jie niekada nedarė keliaudami. Žygiuojant jiems tiek visko nutiko, kad sugalvoti buvo ne taip paprasta. Gal ir gerai, kad jų Žygis artėjo prie galo. Jei būtų jį tęsę, būtų buvę dar sunkiau sugalvoti, kaip jį užbaigti.

– Jei gerai pamenu, – tarė Pypas, – per Tiriamąjį Žygį mes niekada nežvejojome be masalo.

– Teisybė, – atsakė Šurum Burum. – Vertėtų pabandyti. Kaip manote, mums kibs?

– Priklauso nuo to, ką žvejosim, – paaiškino Pypas. – Žuvys, žinoma, nekibs. Bet gal kibs kas nors kita.

– O Moralas? – kiek pagalvojęs vėl paklausė Šurum Burum. – Dėl savaime suprantamų priežasčių žvejoti be masalo jis nelabai įgudęs.

– Moralas vaikysis debesies šešėlį, – nutarė Pypas. – Nuojauta kužda, kad moralai tai moka geriausiai.

Taip jie viską ir padarė: Pypas su Šurum Burum atsisėdo ant upės kranto, užmetė meškeres ir žvejojo be masalo. O Moralas lakstė po pievą ir lojo ant praplaukiančių debesų šešėlių.

Žuvys jiems, žinoma, nekibo. Bet gaudyti kažin ką kita, regis, sekėsi kuo puikiausiai.

3

– Jau labai seniai, nuo pat tos akimirkos, kai baigėsi jūsų Sumetimai ir nutarėme daryti tai, ko niekad nedarėme, noriu jūsų paklausti vieno dalyko, – po geros valandos tarė Šurum Burum.

– Klauskite drąsiai, – atsakė Pypas. – Juk tam ir žvejojame be masalo.

Šurum Burum atsargiai padavė Pypui palaikyti savo meškerę, o pats kažką pasižymėjo paskutiniame užrašų knygutės puslapyje.

– Taigi, – tarė vėl paėmęs į rankas meškerę, – noriu paklausti, ar jūsų Tiriamasis Žygis buvo sėkmingas? Ar išsiaiškinote, koks jūs: ilgas ar pailgas?

– Žinoma, – atsakė Pypas.

Šurum Burum pasimuistė, pasikasė smakrą ir nutilo. Matyt, džiaugėsi, kad Tiriamasis Žygis buvo sėkmingas.

– Tokios Tokelės, – stebėdamas ramiai besisūpuojančią plūdę tarė Pypas.

– Žavu savaime, – stebėdamas ramiai besisūpuojančią plūdę pritarė Šurum Burum.

4

Štai taip jiedu ir sėdėjo ant upės kranto žvejodami be masalo. Žuvys nekibo, bet kibo kažkas kita, ir tas kažkas kita buvo toks didelis, kad kartais jiems atrodydavo, jog jie pagavo pačią upę, visus jos posūkius, visus dangaus atspindžius raibuliuojančiam vandeny, netgi nuolat kažkur skubančią srovę, tokią skubančią, kad į ją žiūrėdamas pats nustoji skubėti, nes supranti, kad tau skubėti nereikia, kad štai šitas didelis skubėjimas skuba ir už tave, ir už visus tuos, kuriuos pažįsti ir myli.

O Moralas? O Moralas vaikėsi po pievą debesų šešėlius ir lojo. Ir šešėliai tie buvo didžiuliai, jie atslinkdavo tarytum bangos ir užguldavo savo tamsumu žolę, tačiau neilgam – paskui jie pasitraukdavo, ir žolė vėl būdavo tokia, kokia norėjo būti tą dieną.

Ir nepasakysi, kad tie šešėliai pasitraukdavo todėl, kad Moralas juos vaikėsi ir lojo. Bet koks skirtumas? Svarbu, kad pasitraukdavo.