Skaitiniai. Marius Marcinkevičius „Niekas“

Marius Marcinkevičius
Niekas​

– Sveikas, Paršeli.

– Sveika, Adelaida.

– Ką darai?

– Nieko.

– Aaa, tada netrukdysiu, užeisiu vėliau.

– Tai kad netrukdai.

– Tai gal kartu darom?

– Ką?

– Nieko.

– Gerai, sėsk šalia, tik tyliai.

Taip mūsų draugai sėdėjo ir žvelgė į žemu dangumi plaukiančius debesis, kurie buvo panašūs į didžiules karves, sunkiai tempiančias lietumi pritvinkusius tešmenis.

– Pažiūrėk, – tarė Adelaida, – tie debesys panašūs į karves.

– Aha, – pritarė Paršelis.

– Įdomu, kas juos melžia.

– Niekas, – atsakė Paršelis.

Jiedu sėdėjo toliau ir žvelgė į raudoną saulę, kuri, įsikibusi rankomis už žemės krašto, žiūrėjo, ką veikia du draugai... Nuo medžių krito ilgi vaiduokliški šešėliai ir, susirangę po kojomis, tyliai šnibždėjosi tarpusavyje. Staiga karvei pilve kažkas sugurgė.

– Kas tau ten pilve gurgia?

– Niekas, – atsakė Adelaida, – tiesiog valgyti noriu, gal turi ko nors?

– Nieko, – atsakė Paršelis, – visai nieko.

– Tai duok.

– Ką duoti?

– Nieką.

– Kaip aš tau galiu duoti nieką? – nustebo Paršelis.

– Tai kodėl sakai, kad turi?

– Tikrai, – susimąstė Paršelis, – einu, pažiūrėsiu virtuvėje, gal nieko rasiu.

Po kiek laiko Paršelis grįžo ir ištiesė karvei tuščią kanopėlę.

– Štai, – tarė jis.

– Kas čia? – paklausė karvė.

– Niekas.

– O gal jis panašus į sultingą morką? – viltingai paklausė Adelaida.

– Ne, – atšovė Paršelis.

– Į kopūstą, ananasą, buroką, bananą, vanilinius ledus?

– Ne.

– O į ką?

– Į nieką, neklausinėk, ragauk.

Karvė atsargiai paėmė iš Paršelio nieką ir atsikando didelį kąsnį.

– Hamm, – numykė ji, – o koks jis sultingas ir nuostabus, ir į nieką nepanašus niekas.

– Hamm, – dabar atsikando ir Paršelis, – taip, tikrai neblogas niekutis.

– Hamm...

– Hamm...

– Hamm...

– Hamm, hamm, – Adelaida atsikando du kartus.

– Kodėl tu kandi du kartus? – pasipiktinęs sušuko Paršelis, – taip nesąžininga.

– O ką, tau gaila?

– Man negaila, bet taip nesąžininga.

– Koks tu šykštus, pasiimk tą savo nieką ir valgyk pats sau vienas ir su niekuo nesidalink!

– Ir pasiimsiu, – piktai atšovė Paršelis.

– O man draugui nieko nebūtų gaila, – pasakė karvė, atsistojo, nusipurtė dulkes nuo tešmens ir nuėjo namo.

Saulė paleido rankas ir nusirito už žemės krašto. Jai buvo labai liūdna, kad geri draugai kartais ima ir susipyksta dėl nieko.