Skaitiniai

Kelionė į Londoną

Tėtis nuvežė mus į oro uostą. O kiek daug čia žmonių ir visi su ratukiniais lagaminais. Aš irgi tokį turiu, tik mažą.

Močiutė bijo, pirmąkart skrenda be tėčio.

– Aš pasimesiu, paklysiu ten išlipusi…

– Nesijaudink, mama, tiesiog, kai išlipsi, eik ten, kur eis visi.

– Pirmąkart viena…

– Tu ne viena, močiute, juk aš su tavimi!

– Jonas jus pasitiks. Be to, Adelė moka angliškai, paklausite žmonių, jeigu kas bus neaišku.

Vaje, kaip smagu! Kylam. Viskas apačioje mažėja ir tolsta, lieka toli toli, vos besimato. Maži namukai ir automobiliai kaip skruzdėlytės.

Močiutė pro langą nežiūri, jai baisu. Vairuoja didžiulį automobilį, važinėja judriausiomis miesto gatvėmis ir nebijo, o dabar sėdi užsimerkusi ir burba kažką po nosimi. Pasilenkiu arčiau ir girdžiu: „Tėve mūsų, kuris esi danguje…“

O danguje tik minkšti debesys kaip patalai ir didelė ryški saulė.

Kai nusileidome ir pakliuvome į terminalą, netekau žado – tokios gausybės žmonių vienoje vietoje nebuvau mačiusi. Kaip mes čia rasime dėdę Joną? Kaip jis mus ras? Močiutė sukiojasi išsigandusi, nežino, kur eiti.

– Eime ten, kur eina visi, – sakau.

– Kokie visi? Kol atsiėmėme lagaminus, mūsų žmonės visi susimaišė su kitais, – jos balsas net dreba.

Bet mums padėjo geri žmonės ir atsiradome ten, kur reikia. Galiausiai pamačiau, kaip ji sustingo, išpūtė akis ir iš jų pasipylė ašaros. Išsigandau, nes niekada nebuvau mačiusi verkiančios močiutės. Tiesiai prieš mus, žmonių minioje, stovėjo dėdė Jonas, o su juo ir pusbrolis Tomas, ir teta su mažyle ant rankų. Tai bent staigmena!

Pasirodo, pravirkti galima ir iš džiaugsmo.