Skaitiniai

1. Perskaitykite tekstą ir atsakykite į klausimus.

Marmiai.
​Burokėlių Čempionatas

Pirmiausia marmiai rūpestingai paruošė dirvas – jas perkasė, švelniai supureno ir išlygino, o tada išsikasę nedideles duobeles meiliai jose sutupdė savo jau pasiruošusias dygti burokėlių sėklytes. Jaunieji čempionato dalyviai nė nenumanė, kad tai – lengviausias darbas. O išties prieš akis buvo sunkiausia – net keli ilgi mėnesiai laukimo. Kol sėklytė sudygs, kol ji išleis šaknis, kol sužaliuos dangun besistiebiantys lapeliai ir galiausiai sunoks pats raudonskruostis burokėlis.

Liu savo darželiu buvo taip nusivylęs, kad niekam juo nei gyrėsi, nei rodyti norėjo. Kad ir kaip jis stengėsi, kad ir kiek dirbo – ir kruopščiai žemę pureno, ir kasnakt sėklytę liejo gaiviu vandeniu, ir net daineles jai dainavo linkėdamas augti ir stiprėti, vaizdelis buvo nekoks. Iš po žemių kyšojo mažyčiai, pavytę, pablukusios spalvos lapeliai.

– Gal po nevykusiais lapeliais slypi gražuolis burokėlis? – liūdintį marmį bandė paguosti jo tėveliai. Bet Liu buvo toks nusivylęs, kad jau norėjo nuleisti rankas. „Su tokiais lapeliais mano burokėlis bus pats prasčiausias, tik gėdos sau prisidarysiu“, – liūdnai mąstė jis. Tik todėl, kad iki pabaigos buvo likę visai nedaug, jis vis dėlto ryžosi dalyvauti iki galo. Ar Liu ne be reikalo taip liūdėjo, paaiškės naktį, kai bus renkamas burokėlių burokėlis.

Atėjo laikas Liu burokėliui. Marmis nedrąsiai sugriebė už menkų jo lapelių ir… pūškuodamas vos vos išrovė didžiulį raudoną gražuolį burokėlį. Marmiai nu-ščiu-vo iš nuostabos. Įsivyravo tyla, o tada girioje suošė griausmingi plojimai. Tokio gražaus burokėlio jie dar nebuvo matę! Čempionas aiškus!

„Vos nepasidaviau pirma laiko, nė neįtardamas, kad spręsti iš išorės apgaulinga. Mano burokėlis taip augo, kad jam nebepakako jėgų užsiaugint gražius lapelius“, – džiaugėsi Liu, tik dabar supratęs, kad sėkmė ne visad tai, ką matai akimis.

Pagal I. Pavilonytės, M. Pavilonio knygą
​„Marmiai. Burokėlių čempionatas“