Skaitiniai. Pasaka „Zuko nenori būti žvėrių karaliumi“

Zuko nenori būti žvėrių karaliumi

Viename miške gyveno lapė. Miškas buvo senas, gūdus, dažnai čia užklysdavo medžiotojai su piktais šunimis, tad lapei toks gyvenimas atrodė visai nemielas. Ir štai vieną dieną atskrido paukščiukas, kuris pranešė, kad gretimame miške visiškai nėra lapių. Be to, medžiotojai ten neužsuka, nes tame miške gyvena meška, o medžiotojai meškų bijo. Lapė labai apsidžiaugė ir iškeliavo į gretimą mišką.

Kaip apsidžiaugė to miško žvėrys pamatę lapę! Visi susirinko jos sutikti: ežiukas, lūšis, briedis, vilkas, meška ir kiti. Neatėjo tiktai barsukas, nes jis niekad neateina. Lapė jautėsi labai pagerbta. Visi atnešė kokių nors dovanų. Ežiukas – grybą, meška – medaus, vilkas – kažką labai neaiškaus, tik barsukas nieko neatnešė, nes ir pats neatėjo.

Staiga pasirodė zuikis. Išdidžiai įliuoksėjo į nieką nekreipdamas dėmesio, visi žvėrys pagarbiai prasiskyrė, duodami zuikiui kelią, ir šis vėl dingo už krūmo.

– O ko jūs čia tą zuikį lepinat? – nesuprato lapė. – Vos ant kelių neatsiklaupėt.

– Koks čia tau zuikis, – pasakė žvėrys, – čia – liūtas, žvėrių karalius!

Lapė pajuto, kad jau visiškai nieko nesupranta.

– Kadaise tai iš tiesų buvo zuikis vardu Zuko, – ėmė aiškinti žvėrys lapei, – tačiau jis visada svajojo tapti liūtu, žvėrių karaliumi. Tad vieną kartą, per Zuko gimtadienį, mes pasakėm, kad nuo šiol jis bus liūtas vardu Leo Pirmasis. Žvėrių karalius. O mes – jo pavaldiniai. Visi atnešėm dovanų: ežiukas – grybą, meška – medaus, vilkas – nežinia ką.

– Aš nieko neatnešiau, – pasigirdo balsas iš už krūmų, – ir man visa tai nepatinka.

– Čia barsukas, – pasakė žvėrys lapei, – jam niekad niekas nepatinka.

Lapė susimąstė:

– Man visada atrodė, kad miško šeimininkai yra vilkas ir meška. Tai kaip čia dabar zuikis? Taigi jūs vienu sprigtu galit jį į miltus sutrinti, tą karalių.

– Matai, lape, – pasakė vilkas ir meška, – mes – dideli ir stiprūs, o zuikis – mažas ir silpnas. O dideliam skriausti mažą arba stipriam silpną – labai negerai. Be to, paskutinėm dienom jis ir taip kažkoks liūdnas, turbūt sunku būti žvėrių karalium.

– Ot norėsiu ir skriausiu, – suburbėjo barsukas iš už krūmų, – atsirado čia man karalius.

Ir štai sykį lapė, bėgdama mišku, pamatė zuikį Zuko, sėdintį ant kelmelio. Liūdną kaip rudens vakaras. Pribėgusi nusilenkė ir mandagiai paklausė, kas karaliui nutikę.

– Nusibodo man būti liūtu, – liūdnai atsakė Zuko, – nebenoriu būti žvėrių karaliumi, noriu toliau būti zuikiu.

– Nori, tai būk, – pasakė lapė, būti zuikiu labai smagu. Ir nusivedė lapė pralinksmėjusį zuikį pas žvėris, ir visi džiaugėsi, atnešė zuikiui dovanų: ežiukas – grybą, meška – medaus, vilkas – nežinia ką, ir visiems buvo labai smagu.

– Ot nesąmonė, – burbėjo barsukas krūmuose, – tai zuikis, tai liūtas, tai vėl zuikis. Pasaulio pabaiga, ne kitaip!