Pavardžių kilmė

Praėjusią pamoką sužinojome, kaip atsirado vardai ir kokios jų reikšmės. Turbūt kilo klausimas – kas tas antras mūsų vardas, kurį vadiname pavarde? Kaip jis atsirado? Ar jis ką nors reiškia?

Pats žodis pavardė (einanti po vardo) sako, kad pavardės atsirado vėliau nei vardai. Net iki XIV amžiaus Lietuvoje dauguma žmonių buvo vadinami tik vardais, kai kurie dar turėjo pravardę. Kilmingų, žymių žmonių pavardžių mokslininkai randa jau XII–XIV amžiuje: šalia vardo rašomas tėvo ar visos giminės vardas, kilimo vietos pavadinimas, einamos pareigos ar profesija. Per krikštą gautas naujas krikščioniškas vardas iš pradžių buvo vartojamas kartu su senuoju. Ilgainiui kai kurie senieji vardai irgi virto pavardėmis, pavyzdžiui, Vladislovas Girdenis, Aleksandras Mingaila. Jau XV amžiaus pabaigos dokumentuose aiškiai vyravo dvigubi vardai. Sakoma, kad lietuvių pavardės nusistovėjo XVIII amžiuje, o XIX amžiuje tapo oficialios.

Senovėje pravardė padėdavo skirti bendravardžius žmones. Paprastai ji rasdavosi ne iš bet kokio žodžio, o iš tokio, kuris tinka žmogui kuo tiksliau apibūdinti. Ilgainiui pravardę paveldėdavo to žmogaus vaikai, ir ji tapo tiesiog įvardijimu, visiškai nebesiejamu su konkrečiomis charakterio, išvaizdos ar profesijos savybėmis.

3.2. „Lietuvių pavardžių žodyne“ arba elektroninėje pavardžių duomenų bazėje raskite savo pavardę ir išsiaiškinkite, kokia jos kilmė, ką ji reiškia.

Ieškodami savo pavardės aiškinimo tikriausiai pastebėjote, kad ne visos pavardės lietuviškos. Net 70 procentų lietuvių pavardžių yra nelietuviškos kilmės. Didžiąją dalį sudaro kilusios iš krikščioniškų vardų (Jonaitis, Petrauskas, Jurgutis, Juozaitis) ir slaviškų žodžių (Žukauskas, Smalinskas, Kazlauskas). Taigi lietuviškos tik apie 30 procentų visų dabartinių pavardžių.

• Vyrų pavardės būdavo pasidaromos su lietuviškomis priesagomis. Dažniausios iš jų – -aitis, -ėnas, -onis, -ūnas, -ininkas, -uitis, -elis, -ėlis, -ytis, -ulis, -utis, -užis (Adomaitis, Juozėnas, Petronis, Morkūnas, Meištininkas, Januitis, Jurgelis, Antanėlis, Kalytis, Matulis, Matutis, Anužis). Nelietuviškos kilmės priesagos -auskas, -avičius, -evičius (Petrauskas, Žukauskas, Janavičius, Dikavičius, Petkevičius, Januševičius).

Įdomiausios yra mažybinės priesagos, tokios kaip -aitis, -ytis, -utis, -elis, -ėlis. Kai dokumente reikėdavo paminėti dar neužaugusį Petro ar Jurgio sūnų, taip ir rašydavo: Petraitis, Jurgelis. Vaikai užaugdavo, o pavardė taip ir likdavo su mažybine priesaga. Tokią ją paveldėdavo anūkai, proanūkiai. O mažybiškumo reikšmė išnyko.

• Dukters pavardė daroma iš tėvo pavardės pridedant priesagą:
  • ​-aitė – iš pavardžių su galūnėmis -as, -a: Urbaitė (Urbas), Talmantaitė (Talmantas), Girėnaitė (Girėnas), Antanauskaitė (Antanauskas), Kirlaitė (Kirla), Montvilaitė (Montvila);
  • ​-ytė – iš pavardžių su galūnėmis -is, -ys, -ė, -(i)a (po minkštojo priebalsio, taigi, ir po j): Laukaitytė (Laukaitis), Stanytė (Stanys), Liogytė (Liogė), Stundžytė (Stundžia), Sajytė (Saja);
  • -utė – iš pavardės su galūne -us po kietojo priebalsio: Sutkutė (Sutkus), Vaitiekutė (Vaitiekus);
  • -ūtė – iš pavardės su galūne -us po j ir minkštojo priebalsio: Zujūtė (Zujus), Motiejūtė (Motiejus), Pociūtė (Pocius).

Tarmėse dukterų pavardės būdavo daromos pridedant dar įvairesnių priesagų: -aičia, -yčia, -ūčia, -ikė, -(i)ūkė, -(i)otė, -alė, -ėlė, -očia, -okė, -ėčia – Morkūnaičia, Karaliūčia, Margikė, Rokalė, Gudonėlė, Šinkūniotė.

• Žmonos pavardė daroma iš vyro pavardės pridedant priesagą:
  • -ienė – Urbonienė (Urbonas), Palionienė (Palionis), Mikšienė (Mikšys), Liogienė (Liogė), Jovaišienė (Jovaiša), Stundžienė (Stundžia), Vaitiekienė (Vaitiekus);
  • -uvienė gali būti tada, kai vyro pavardė dviskiemenė su galūne -us: Sutkuvienė (Sutkus), Rimkuvienė (Rimkus), Zujuvienė (Zujus).
• Moteriškos pavardės (žmonos ir dukters) gali būti daromos iš vyriškų ir su galūne -ė be priesagos: Talmantė, Urbė, Laukaitė, Sutkė, Zujė, Naudžė.