Šioje temoje MES:
- išskirsime pagrindinius demokratinės santvarkos bruožus;
- aptarsime Prancūzijos ir Čekoslovãkijos politinę raidą tarpukariu;
- sužinosime, kodėl Čekoslovãkijai Antrojo pasaulinio karo išvakarėse vis dėlto nepavyko išsaugoti savo valstybingumo.
Demokratinės valstybės požymiai
AKTUALU! Kodėl XX a. pradžioje ir pabaigoje Europòje didelis dėmesys skirtas demokratijai?
Daugelyje dabartinės Europos valstybių, ne išimtis ir Lietuvà, gyvuoja demokratinis valdymas. Demokratijai ypatingas dėmesys skirtas XX a. pabaigoje žlugus komunistinei (socialistinei) sistemai ir Sovietų Sąjungai. Daugumoje Vidurio Rytų Euròpos ir iš Sovietų Sąjungos išsilaisvinusių valstybių įsigalėjo demokratija: piliečiams garantuojamos prigimtinės žmogaus laisvės ir teisės, periodiškai vyksta laisvi parlamento rinkimai, veikia daugiau nei viena politinė partija, valdžia yra padalyta į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. Visa tai užtikrina stabilumą valstybėje ir piliečiams sudaro sąlygas patiems aktyviai dalyvauti valdant šalį.
Po Pirmojo pasaulinio karo, suirus imperijoms, pralaimėjus Vokietijai ir jos sąjungininkėms, Europoje susikūrė daug naujų valstybių, jose iš pradžių įvesta demokratinė santvarka. Tačiau, priešingai nei XX a. pabaigoje, tarpukariu daugelyje valstybių demokratinį valdymą pakeitė diktatūros (3.1 pav.). Demokratinį valdymą išsaugojo senas tradicijas ir demokratines vertybes puoselėjančios valstybės: Prancūzijà, Didžióji Britãnija, Dãnija, Švèdija, Norvègija, Šveicãrija, Belgija, Olándija, Liùksemburgas.
Pasidomėkite, kodėl tarpukariu daugelyje Europos šalių demokratinį valdymą pakeitė diktatūros.
Kai kurios iš jų (pirmiausia Skandinãvijos šalys) per karą išliko neutralios, todėl joms daug lengviau pavyko susidoroti su vidaus sunkumais, kurių kilo po karo. O iš devynių Vidurio Rytų Europos demokratinių valstybių, kurios susikūrė pasibaigus karui, demokratines santvarkas išsaugojo tik Súomija ir Čekoslovãkija. Didelių sukrėtimų neišvengė net viena iš Europos lyderių – Prancūzija. Tik didelėmis pastangomis jai ir kitoms demokratiją išlaikiusioms Europos valstybėms pavyko įveikti ekonominius bei politinius sunkumus ir išlikti demokratinėmis šalimis.
Klausimai ir užduotys
- Palyginkite politinę Europos padėtį XX a. pradžioje ir pabaigoje.
- Nurodykite demokratijos pranašumus.
Prancūzijos raida
Perskaitykite šią potemę ir pamėginkite išspręsti nurodytą istorinę problemą.
PROBLEMA: kodėl galima prieštaringai vertinti Prancūzijos raidą tarpukariu?
Per Pirmąjį pasaulinį karą Prancūzija patyrė daug nuostolių: neteko 1,3 mln. karių, 2,6 mln. buvo sužeisti, prasiskolino JAV apie 4,2 mlrd. dolerių, stipriai nukentėjo šalies pramonė ir žemės ūkis. Per karą vokiečių kariuomenė buvo okupavusi Šiaurės Prancūzijos rytinę dalį, kurioje telkėsi išvystyta šalies pramonė (Prancūzija neteko pagrindinės pramonės gamybos). Todėl valdžia nusprendė pramonę plėtoti centriniuose ir pietiniuose šalies regionuose. Po karo atgavusi Elzasą ir Lotaringiją (3.2 pav.), Prancūzija ėmė naudoti šių pramoninių regionų išteklius, Saro anglių kasyklas, gavo leidimą valdyti buvusias Vokietijos kolonijas Ãfrikoje ir Artimuõsiuose Rytuosè.
Prisiminkite, kaip ir kodėl keitėsi žemėlapyje matomų teritorijų šeimininkai XIX a. antroje pusėje ir pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui.
Lėšų stygių turėjo kompensuoti iš Vokietijos gaunamos reparacijos, tačiau vokiečių valdžia delsė mokėti. Todėl 1923 m. sausio mėn., nepasitarusios su sąjungininkėmis, prancūzų ir belgų kariuomenės okupavo Rūrą – svarbiausią Vokietijos pramonės regioną. Prancūzai užėmė šį regioną norėdami naudotis jame gaminamu plienu ir anglimis kaip kompensacija už vokiečių nemokamas reparacijas. Tačiau Vokietijos vyriausybė įsakė pasyviai priešintis ir mokėjo angliakasiams bei plieno lydytojams, kad nedirbtų. Tokia politika lėmė Vokietijos vyriausybės finansinį bankrotą, bet dar daugiau neigiamų pasekmių sukėlė Rūrą okupavusiai Prancūzijai. 1925 m. vasarą Rūro okupacija baigėsi, Prancūzija patyrė didelių nuostolių: sustabdžius akmens anglių gavybą Rūre, ėmė strigti ir prancūzų pramonės įmonių darbas.
Vis dėlto 1924 m. Prancūzijoje buvo pasiektas prieškarinis žemės ūkio ir pramonės gamybos lygis, o 1930 m. prieškarinis lygis viršytas net 40 procentų. Prancūzijos valiuta frankas tapo stabilus, vėl pradėtas naudoti tarptautiniams atsiskaitymams. Pramonė buvo atkuriama vis sparčiau. Dar 1919 m. darbo diena buvo sutrumpinta iki 8 valandų, profesinėms sąjungoms suteikta teisė sudaryti sutartis su įmonių savininkais. Prancūzija buvo menkai įsitraukusi į tarptautinę prekybą dėl šalyje įvestų didelių muitų, todėl pasaulinė ekonomikos krizė čia kilo vėliau nei kitose valstybėse (apie 1931 m.), pramonėje vyraujančios nedidelės įmonės per krizę nepatyrė itin skaudžių nuostolių.
Prancūzijos vidaus politika taip pat buvo permaininga. Kairiosios politinės jėgos suskilo į socialistų ir komunistų partijas. Centro politinėms jėgoms atstovavo radikalai, ginantys smulkiosios ir vidutinės buržuazijos interesus, dešiniosioms – Nacionalinio bloko konservatoriai. Kraštutiniai dešinieji simpatizavo Vokietijos naciams ir vienijosi į sukarintas lygas.
Pasaulinės ekonomikos krizės metais didėjo visuomenės nusivylimas. Valstybė bandė reguliuoti ekonomiką, tačiau vyriausybės, nesugebėdamos įveikti krizės, dažnai keitėsi (1929 m. pabaigoje – 1934 m. pradžioje pasikeitė net 13 vyriausybių). Tokia vidaus padėtimi stengėsi pasinaudoti tiek komunistai, tiek kraštutiniai dešinieji – jie siekė apriboti demokratines laisves. 1934 m. kraštutiniai dešinieji Parỹžiuje sukėlė riaušes, per jas žuvo 15 žmonių ir apie 1 500 buvo sužeista.
Manydamos, kad parlamente gali sustiprėti profašistinės jėgos, kairiosios ir centro politinės jėgos pradėjo vienytis. Buvo įsteigtas Liaudies frontas, jį sudarė 98 partijos, organizacijos, susivienijimai ir grupės (iš jų pagrindinės buvo radikaliųjų socialistų, socialistų ir komunistų partijos). Per 1936 m. balandžio 27 d. – gegužės 3 d. rinkimus į parlamentą Liaudies frontas gavo daugumą balsų, buvo sudaryta vyriausybė (1 šaltinis), vadovu tapo socialistas Leonas Bliumas (Léon Blum, 1872–1950, 3.3 pav.)
Ši vyriausybė įgyvendino nemažai svarbių socialinių reformų: įvedė 40 valandų darbo savaitę (buvo 48 val.), nemažindama atlyginimų, patvirtino mokamas 15 dienų atostogas, įmonių savininkų ir darbininkų profesinių sąjungų nesutarimams spręsti įsteigė specialią instituciją – valstybės arbitražą, įvedė kolektyvines darbo sutartis, 12 proc. padidino atlyginimus. Stambiajam verslui padidino mokesčius, o smulkioms įmonėms sumažino, skyrė daug pinigų viešiesiems darbams organizuoti.
Liaudies fronto vyriausybė Prancūzijoje 1936 – 1937 m. pradėjo įgyvendinti etatizmą. Įgyvendinant šią programą, nustatytomis kainomis iš valstiečių buvo superkami žemės ūkio produktai; patvirtintas pelno mokestis; buvo kontroliuojamas Prancūzijos bankas; nacionalizuoti geležinkeliai ir dalis karo pramonės (iš 11 tūkst. įmonių nacionalizuotos kelios dešimtys). Dauguma šalies gyventojų palaikė vyriausybės vykdomas reformas.
Liaudies frontas siekė neleisti stiprėti fašistams pritariančių organizacijų įtakai. Tačiau kairiųjų vyriausybe buvo nepatenkinti turtingieji visuomenės sluoksniai ir kai kurie kariškiai. Nesutapo požiūris į Ispãnijos pilietinį karą: komunistai nepritarė vyriausybės nesikišimo į Ispanijos vidaus įvykius politikai. Liaudies frontas, patyręs nemažai vidinių prieštaravimų, 1938 m. iširo. Naujuoju Prancūzijos vyriausybės vadovu buvo išrinktas Eduaras Daladjė (Édouard Daladier, 1884–1970), šias pareigas jis ėjo iki 1940 metų. Jo vadovaujama vyriausybė ekonomikos krizę bandė įveikti švelnindama socialinės politikos įstatymus ir didindama vyriausybės įgaliojimus.
Klausimai ir užduotys
- Kokiu tikslu Prancūzijoje XX a. 4-ajame dešimtmetyje buvo įsteigtas Liaudies frontas?
- Apibūdinkite padėtį Prancūzijoje Antrojo pasaulinio karo išvakarėse.
Čekoslovakijos raida
AKTUALU! Kuo Čekoslovakijai nusipelnė Tomašas Garigas Masarikas (Tomáš Garrigue Masaryk)?
Čekoslovakija nepriklausomybę paskelbė 1918 m. spalio 18 d. ir beveik per du dešimtmečius tapo savotiška demokratijos sala Vidurio Rytų Europoje, nes šioje Europos dalyje demokratinį valdymą pakeitė autoritarinis ir totalitarinis režimai. Čekoslovakijos stabilumui įtakos turėjo šalies politinė sistema, paremta 1920 m. Konstitucija. Šis dokumentas išplėtė ir šiaip nemenkas ilgamečio (net tris kadencijas poste išbuvusio (1918 – 1935 m.) šalies prezidento Tomašo Garigo Masariko (1850–1937, 3.4 pav.) galias; prezidentas iki 4-ojo dešimtmečio pradžios savo nuožiūra skirdavo ir atleisdavo vyriausybės vadovus.
Itin darniai Čekoslovakijos parlamente dirbo svarbiausios šalies partijos: agrarų, socialdemokratų, tautinių socialistų, liaudininkų ir tautinių demokratų. Jos sugebėjo be pykčio pasiskirstyti aukščiausiosios valdžios postus. Nebuvo pareikštas nepasitikėjimas nė viena vyriausybe, nes visus rimtus sprendimus priimdavo partijų lyderiai. Prieš nusistovėjusią tvarką buvo bejėgė šalies komunistų partija – vienintelė tuo metu legaliai veikusi Vidurio Rytų Europoje.
Demokratinei santvarkai išsilaikyti ypač padėjo stipri šalies ekonomika (Čekoslovakija buvo pirmame Europos pramoninių šalių dešimtuke) ir pritrauktas prancūzų bei britų kapitalas, kuris sudarė 20 proc. visų šalies investicijų.
Čekoslovakija stabili buvo dar ir dėl to, kad išlaikė gerus santykius su didžiosiomis valstybėmis. Jos užsienio politika rėmėsi Tautų Sąjungos, su kuria glaudžiai bendradarbiavo, nuostatomis. 1924 m. buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Prancūzijà, ją Čekoslovakija vertino kaip galimą sąjungininkę prieš grėsmę keliančią Vokietiją ir kaip Mažosios Antantės narę. Mažąją Antantę sudarė Čekoslovakija, Rumùnija ir Jugoslãvija. Ši sąjunga buvo nukreipta prieš bandymus atkurti Áustrijos-Veñgrijos impèriją ir prieš Vokietijos bei Áustrijos sąjungą. Be to, 4-ojo dešimtmečio viduryje Čekoslovakija sudarė savitarpio pagalbos sutartį su Sovietų Sąjunga.
Nepaisant su kaimyninėmis valstybėmis sudarytų sutarčių, Čekoslovakijos padėtis tapo sudėtinga Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. 1938 m. nauja Adolfo Hitlerio auka tapo Čekoslovakija. Kai 1938 m. rudenį Vokietijà pareiškė pretenzijas į Čekoslovakijos sritį – Sudetus (daugiau kaip pusę gyventojų čia sudarė vokiečiai), šalis buvo palikta likimo valiai. Rugsėjo viduryje vietos vokiečiams surengus riaušes Sudetuose, Prancūzija ir Didžioji Britanija Čekoslovakijos valdžiai patarė nusileisti (2 šaltinis). Nors tam visiškai nepritarė Čekoslovakijos vadovybė, Sudetų klausimas 1938 m. rugsėjo 28 d. Miunchene buvo išspręstas Vokietijos naudai.
Per Miuncheno susitarimą A. Hitleris ir Benitas Musolinis su Didžiõsios Britãnijos ministru pirmininku Arturu Neviliu Čemberlenu (Arthur Neville Chamberlain, 1869–1940, 3 šaltinis) ir Prancūzijos ministru pirmininku Eduaru Daladjė neprileido Čekoslovakijos atstovų prie derybų stalo ir nutarė Sudetų kraštą perduoti Vokietijai (3.5, 3.6 pav.). Po dviejų dienų Čekoslovakijos vyriausybė sutiko su keliamomis sąlygomis, ir netrukus Sudetai buvo prijungti prie Trečiojo reicho.
- 1
- 2
- 3
- 4
- 5
1939 m. kovo 14 d. Vokietija įteikė ultimatumą Čekoslovakijai. Šalies valdžia jį priėmė ir Čekoslovakija išnyko iš Europos politinio žemėlapio. Vokietija okupavo Čèkiją, kur įkūrė Čèkijos ir Morãvijos protektoratą; Slovãkija formaliai tapo nepriklausoma. Iškilus pavojui, abejingai veikė ir pati Čekoslovakijos valdžia, o Tautų Sąjunga ir toliau nuolaidžiavo užpuolikui. Tai silpnino saugumo sistemą ir padėjo A. Hitleriui be kovos užimti valstybes.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite Čekoslovakijos raidos tarpukariu stipriąsias savybes.
- Apibūdinkite Čekoslovakijos užsienio politikos padėtį Antrojo pasaulinio karo išvakarėse.
APIBENDRINAMIEJI KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kokie XX a. politiniai įvykiai Europos valstybes paskatino atsigręžti į demokratinį valdymą?
- Apibūdinkite padėtį Prancūzijoje pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui.
- Įvertinkite Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos poziciją Miuncheno konferencijoje.
- Nurodykite Čekoslovakijos vidaus politikos ypatumus tarpukariu.
TYRINĖKITE!
Remdamiesi Lietuvos kultūros paveldo interneto svetaine, pasidomėkite, kaip Miuncheno konferencijos nutarimus vertino tuometė Lietuvõs spauda: dienraščiai „Lietuvos aidas“, „Lietuvos žinios“, „XX amžius“. Kuo šie vertinimai buvo panašūs ir kuo skyrėsi?
Darbas su šaltiniais
1 šaltinis
Iš dienraštyje „Lietuvos žinios“ paskelbto straipsnio
Birželio 7 d. Prancūzijos parlamentas išklausė Liaudies fronto vyriausybės deklaraciją ir 384 balsais (prieš – 210) pareiškė vyriausybei savo pasitikėjimą. <…> Senate deklaracija buvo sutikta su dideliu rezervu, bet, bendrai, L. Bliumo vyriausybė, bent pradžioje, nesutiks nei parlamente, nei visuomenėj didesnio pasipriešinimo projektuojamoms reformoms. Pirmoj vietoj Bliumas išvardijo: 1) 40-ies valandų darbo savaitę, 2) kolektyvines sutartis, 3) apmokamas atostogas, 4) planą viešųjų darbų kovai su nedarbu, 5) karo pramonės nacionalizaciją, 6) pakėlimą kainų žemės ūkio produktų, 7) pratęsimą mokslo pradžios mokyklose, 8) Prancūzijos banko statuto pakeitimą ir kt. Vyriausybės deklaracija, išvardindama pirmąsias reformas, beveik visai neužsimena, kokiomis priemonėmis tos reformos bus įvykdytos. Pavyzdžiui, 40-ies valandų darbo savaitė, įgyvendinta vien Prancūzijoj, gali atsiliepti ant prancūzų eksporto pramonės, todėl daug kas mano, kad 40-ies val. darbo savaitė turi būti įgyvendinta [remiantis] tarptautiniu susitarimu. Taip pat deklaracija neužsimena, kokiu būdu bus finansuojami dideli viešieji darbai, kaip bus nacionalizuojama karo pramonė ir, bendrai, kur prasideda ir baigiasi „karo pramonė“ imant dėmesin, kad moderniškame kare visa pramonė turės dirbti karo reikalui...
„Lietuvos žinios“, 1936 m. birželio 26 d., p. 3.
Remdamiesi šaltiniu ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus.
- Kokiu tikslu parengta ši vyriausybės deklaracija?
- Išskirkite šaltinyje minimas Liaudies fronto ekonomines, socialines ir kultūrines reformas.
- Apibūdinkite valstybės vaidmenį, numatytą vyriausybės deklaracijoje, vykdant minėtas reformas.
- Kaip turėjo pagerėti Prancūzijos visuomenės padėtis įgyvendinus vyriausybės deklaracijoje paskelbtas nuostatas?
- Kurios deklaracijos nuostatos leidžia tvirtinti, kad vyriausybė ketino vykdyti kairiosios ideologijos pakraipos reformas?
2 šaltinis
Iš 1938 m. rugsėjo 28 d. Adolfo Hitlerio kalbos
Aš tvirtai pastaraisiais metais palaikau praktinę taikos politiką. <…> Pats buvau fronto kareivis, tad žinau, koks baisus yra karas. <…> Esu labai dėkingas ponui Chamberlenui už visas jo pastangas. Patikinau jį, kad Vokietijos žmonės netrokšta nieko kito, tik taikos, bet taip pat pasakiau, kad mūsų kantrybė turi ribas ir aš negaliu jų peržengti. <…> Ir dar aš patikinau jį, kad tą akimirką, kai Čekoslovakija išspręs savo problemas – kitaip tariant, kai čekai susitars su savo tautinėmis mažumomis taikingai, o ne engdami – tą pačią akimirką aš prarasiu bet kokį susidomėjimą šia valstybe. Aš jam garantavau! Mums nereikia čekų!
Bet kartu noriu Vokietijos žmonėms pareikšti: dėl Sudetų vokiečių problemos mano kantrybė baigėsi! Aš pateikiau ponui Benešui pasiūlymą, ir tai ne kas kita, kaip tik pasiūlymas įgyvendinti savo paties pažadus. Dabar jam reikia apsispręsti – taika ar karas. Arba jis priims pasiūlymą ir pagaliau suteiks vokiečiams laisvę, arba mes patys ateisime ir jiems tą laisvę atnešime.
„Kalbos, pakeitusios pasaulį“ (sudarytojas ir įžangos autorius Simon Sebag Montefiore), Vilnius, 2013, p. 79.
3 šaltinis
Didžiosios Britanijos ministro pirmininko pareiškimas, pasirašius Miuncheno sutartį, 1938 m. rugsėjo 30 d.
Mes, vokiečių fiureris bei kancleris ir Britanijos ministras pirmininkas, šiandien dar kartą susitikome ir priėjome prie bendros nuomonės, kad anglų ir vokiečių santykių klausimas yra svarbiausias mūsų tautoms ir visai Euròpai.
Vakar vakare pasirašytą susitarimą ir anglų-vokiečių karinę jūrų sutartį mes laikome simboline mūsų tautų noro niekada nebekariauti išraiška.
Mes nutarėme, kad vienintelis priimtinas būdas spręsti visus kitus mūsų šalims galinčius kilti klausimus yra derybos, pasiryžome toliau dėti pastangas, kad būtų pašalintos galimos nesutarimų priežastys, ir taip prisidėti prie taikos Europoje užsitikrinimo. <…>
Mieli bičiuliai, antrą kartą mūsų istorijoje britų ministras pirmininkas garbingai parveža taiką grįždamas iš Vokietijos. Esu tikras, kad ši taika truks iki mūsų dienų galo. Eikite namo ir ramiai miegokite.
„Kalbos, pakeitusios pasaulį“ (sudarytojas ir įžangos autorius Simon Sebag Montefiore), Vilnius, 2013, p. 85.
Remdamiesi 2, 3 šaltiniais ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus.
- Kaip susiję 2 ir 3 šaltiniai?
- Kokia pagrindinė 2 šaltinio mintis?
- Kaip 2 šaltinyje vertinama Didžioji Britanija ir Čekoslovakija?
- Paaiškinkite 2 šaltinio žodžius „mes patys ateisime ir jiems tą laisvę atnešime“.
- Kaip 3 šaltinyje vertinama Miuncheno sutartis? Kuo autorius grindžia tokį savo vertinimą?
- Kuriems 3 šaltinio teiginiams pritariate, o kuriems prieštaraujate? Atsakymą argumentuokite remdamiesi šaltinio teiginiais.
Sąvokos
Etatizmas – aktyvus valstybės kišimasis į politinį, ekonominį ir kultūrinį šalies visuomenės gyvenimą.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"