Lietuvos nepriklausomybės karas (1918 m. pabaiga – 1920 m.)

Dar prieš Vokietijai pasiduodant Antantei, bolševikinėje Rùsijoje buvo pradėta formuoti Vakarų armija Báltijos kraštams ir Lénkijai okupuoti. 1918 m. gruodžio 7 d. Soviẽtų Rùsijos Raudonosios armijos kariniai daliniai pradėjo žygį į Vakarus. Jie pamažu slinko užimdami vokiečių paliekamą teritoriją. Gruodžio antroje pusėje Raudonoji armija įžengė į Lietuvą (4.2 pav.), Vilniuje buvo sudaryta nuo Sovietų Rusijos priklausoma vyriausybė, vadovaujama Vinco Kapsuko. Vyriausybė paskelbė, kad įkuriama Lietuvõs Soviẽtų Respùblika. Šios prosovietinės vyriausybės tikslas buvo įtraukti Lietuvą į Soviẽtų Rùsiją. Lietuvos Sovietų Respublika ir Baltarùsijos Soviẽtų Socialistinė Respùblika 1919 m. vasario mėn. buvo suvienytos į vieną valstybę – Litbèlą, tačiau jau rugpjūčio mėn. bolševikai karą pralaimėjo ir Litbelas buvo panaikintas.

1918 m. pabaigoje Lietuvos padėtis buvo sudėtinga: nesuspėta suburti daugiau karių, trūko ginkluotės, lemiamu momentu Lietuvos Tarybos prezidiumo pirmininkas A. Smetona ir ministras pirmininkas bei užsienio reikalų ministras A. Voldemaras, užuot likę tėvynėje, išvyko į užsienį ieškoti paramos. Šią kritinę akimirką iniciatyvos ėmėsi Mykolas Sleževičius (1882–1939, 4.3 pav.) – jis suformavo naują koalicinę laikinąją vyriausybę. 1918 m. gruodžio 29 d. Mykolas Sleževičius ir krašto apsaugos ministras M. Velykis (1884–1955) pasirašytame atsišaukime „Į Lietuvos piliečius“ kvietė gyventojus stoti savanoriais į Lietuvos kariuomenę ir eiti ginti tėvynės. Per keletą savaičių į kariuomenę įstojo apie tris tūkstančius savanorių.

Raudonoji armija artėjo prie Vilniaus, todėl 1919 m. sausio 2 d. Lietuvos laikinoji vyriausybė įteikė nòtą Sovietų Rusijos vyriausybei ir apleido miestą. Bolševikai į notą nekreipė dėmesio. Sausio 3 d. iš Vilniaus pasitraukė ir vokiečiai, po dviejų dienų į miestą įžengė Raudonoji armija. Vilnių bolševikai valdė nuo 1919 m. sausio 6 d. iki balandžio 19 d., kol miestą užėmė lenkų kariuomenė. 1918–1919 m. bolševikų kariuomenė, nors ir turėjo daug daugiau karių, nebuvo okupavusi visos Lietuvos. Suvalkijos ir Žemaitijos užėmė tik nedidelius plotus ir tik trumpą laiką. Ilgiausiai buvo okupuota Zarasų apskritis – nuo 1918 m. gruodžio 23 d. iki 1919 m. rugpjūčio 25 dienos.

Į Kaũną persikėlusios Lietuvos laikinosios vyriausybės padėtis buvo nepavydėtina: valdžios įstaigoms trūko patalpų, inventoriaus, savanoriams trūko kareivinių ir, svarbiausia, lėšų. Padėtis šiek tiek pagerėjo, kai vokiečių civilinė valdžia Lietuvos laikinajai vyriausybei skyrė 3 mln. markių kariuomenei burti ir ginklams pirkti. Vykdant 1918 m. lapkričio 23 d. paskelbtą Lietuvos kariuomenės organizavimo įstatymą ir anksčiau minėtą atsišaukimą, raginantį Lietuvos jaunuolius stoti savanoriais į Lietuvos kariuomenę, taip pat vėliau pašaukus naujokų, Lietuvos valdžiai per beveik du mėnesius pavyko sudaryti stiprius karinius dalinius, jie vasario mėn. jau kovėsi su bolševikais.

Vokiečių savanorių padedami, 1919 m. vasario mėn. lietuvių kariai atrėmė bolševikų puolimą prie Kėdáinių (žuvo pirmasis Lietuvos savanoris Povilas Lukšys (1886–1919) ir Alytaũs (žuvo pirmasis Lietuvos karininkas Antanas Juozapavičius (1894–1919, 4.4 pav.). Tų pačių metų pavasarį lietuvių kariuomenė su vokiečių savanoriais išvijo bolševikus iš didžiosios dalies Lietuvos teritorijos. Vasaros pradžioje, kai pasibaigė vokiečių savanorių tarnybos sutartis, lietuviai toliau sėkmingai kovojo su bolševikais ir 1919 m. rugpjūčio mėn. šie buvo priversti pasitraukti iš Lietuvos. 1920 m. liepos 12 d. Maskvojè Lietuvà ir Sovietų Rusija pasirašė taikos sutartį (1 šaltinis), Sovietų Rusija pripažino Lietuvos nepriklausomybę.

Daugelis lenkų politikų neįsivaizdavo atkurtos Lenkijos be Lietuvos, todėl nieko nenorėjo girdėti apie 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Aktą ir, pasitaikius progai, lietuvių žemes ketino prijungti prie Lenkijos. Juzefo Pilsudskio (Józef Piłsudski, 1867–1935, 4.6 pav.) vizija buvo federacinė valstybė, kurią sudarytų Lenkija, Lietuva, Ukrainà ir galbūt Baltarùsija.

1919 m. balandžio mėn. lenkų kariniai daliniai užpuolė Raudonąją armiją ir užėmė Vilnių. Raudonoji armija ėmė trauktis, lenkai veržėsi į Lietuvos gilumą. Tik įsikišus Didžiajai Britãnijai ir Prancūzijai, lietuvių ir lenkų kovos kurį laiką buvo pristabdytos. 1919 m. liepos 26 d. buvo nustatyta demarkãcijos linija (Punskas ir Seinai liko Lenkijos pusėje). Kai konfliktas aprimo, slapta Lenkų karinė organizacija 1919 m. rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje Kaunè planavo įvykdyti valstybės perversmą. Dėl lietuvių žvalgybos darbuotojos Marcelės Kubiliūtės (1898–1963, 4.7 pav.) Lietuvos valdžiai pateiktos informacijos sąmokslas buvo atskleistas, o jo organizatoriai nubausti.

Nauja grėsmė Lietuvai iškilo 1920 m. balandžio pabaigoje, kai lenkų kariuomenė pradėjo pulti Sovietų Rusiją. Šiame kare Baltijos valstybės išliko neutralios. Lenkai, puoselėdami siekį atkurti Abiejų Tautų Respubliką, užėmė Kyjivą ir veržėsi gilyn į Rùsiją. Bolševikams pavyko ne tik atsilaikyti, bet ir išstumti lenkus iš savo teritorijos. Tokiomis aplinkybėmis Sovietų Rusija ir Lietuva liepos 12 d. sudarė taikos sutartį, pagal ją bolševikai Lietuvai pripažino Vilnių, Gardiną ir Ašmeną. Šios teritorijos dar buvo okupuotos lenkų kariuomenės. Netrukus Vilnius atiteko bolševikams ir šie, laikydamiesi neseniai sudarytos sutarties, liepos 15 d. perleido Vilnių Lietuvai. Lietuva slaptame sutarties priede suteikė Raudonajai armijai teisę naudotis dalimi Lietuvos teritorijos tol, kol vyksta karas su Lénkija.

Vilniaus sugrąžinimas Lietuvai nebuvo draugiškas bolševikų gestas. Tolesnis valstybės likimas turėjo priklausyti nuo bolševikų karo su lenkais. Jei bolševikai būtų laimėję, Lietuva būtų tapusi Sovietų Rusijos dalimi. Bolševikai pralaimėjo lenkams prie Váršuvos. Po stebuklo prie Vyslos (taip pavadintas bolševikų pralaimėjimas) žlugo bolševikų planai komunizmą išplėsti ne tik Lénkijoje, bet ir kitose Vidurio Europos valstybėse.

Kai bolševikai pralaimėjo, lenkai vėl ėmė pulti Lietuvą (4.4 pav.). Tačiau įsikišo Tautų Sąjunga, ir 1920 m. spalio 7 d. Lietuva su Lenkija pasirašė Suvalkų sutartį (2 šaltinis). Abi valstybės pažadėjo nutraukti karo veiksmus prie sutartos demarkacijos linijos, pagal kurią Vilnius buvo paliktas Lietuvos pusėje. Suvalkų sutarties 5 straipsnis skelbė: „Šioji sutartis pradeda veikti 1920 m. spalių 10 d. 12 valandą, neliesdama vienok jau įvykinto iki šiam laikui karo veiksmų sustabdymo ir galioja ligi galutinio visų Lietuvos ir Lenkų ginčijamų teritorinių klausimų išsprendimo.“

Tačiau tolesni įvykiai parodė, kad Lénkija neketino paisyti įsipareigojimų. Dar derybų atstovams neišsiskirsčius, atėjo žinia iš Lietuvos kariuomenės vadovybės, kad lenkų kariuomenė, vadovaujama generolo Liucjano Želigovskio (Lucjan Żeligowski, 1865–1947), žygiuoja Vilniaus kryptimi. Lietuvos valdžia įteikė Lenkijos valdžiai notą, tačiau ši dėjosi nieko nežinanti apie L. Želigovskio veiksmus. Tai buvo netiesa. Spalio 9 d. lenkų daliniai, dar neįsigaliojus Suvalkų sutarties nuostatoms, užėmė Vilnių ir pradėjo veržtis į Lietuvos teritorijos gilumą Kaũno kryptimi. Lietuvai pavyko apsiginti tik tada, kai lietuvių kariuomenė laimėjo prie Širvintų (4.8 pav.) ir Giedráičių (kovose žuvo Lietuvos Steigiamojo Seimo narys karininkas Antanas Matulaitis (1895–1920, 4.9 pav.). Vėl įsikišo Tautų Sąjunga, ir kovos su lenkais baigėsi, tačiau Vilniaus kraštas liko Lenkijai.

Vilniaus kraštas, lenkų okupacijos pradžioje įvardytas kaip nauja valstybė Vidurio Lietuva, 1922 m. buvo prijungtas prie Lenkijos (4.10 pav.). Dėl šios priežasties Lietuva ir Lenkija nepalaikė diplomatinių santykių. Tarpukariu Vilniaus kraštas buvo Lenkijos provincija: vietos gyventojai turėjo laikytis lenkiškų įstatymų, valstybinė kalba buvo lenkų. Dėl Lenkijos ir Lietuvos konflikto lietuvių padėtis buvo sudėtinga: Lenkijos valdžia varžė bent kiek aktyvesnę Vilniaus krašto lietuvių tautinę veiklą, persekiojo jų veikėjus, lietuviškas mokyklas stengėsi paversti lenkiškomis (panaši lenkų mažumos padėtis buvo Lietuvoje).

Lietuvių padėtis buvo sunki ir dėl to, kad jie sudarė gyventojų mažumą: 1909 m. iš 205,2 tūkst. Vilniaus (kartu su 7,3 tūkst. gyventojų turinčia Naująja Vilnia) gyventojų lenkų buvo 77,5 tūkst. (37,7 proc.), žydų – 75,5 tūkst. (36,8 proc.), rusų (kartu su baltarusiais) – 37,3 tūkst. (18,3 proc.), lietuvių  – 2,5 tūkst. (1,2 proc.). Įvairiais duomenimis, 1930 m. visame Vilniaus krašte gyveno apie 25 proc. lietuvių. 1939 m. spalio pabaigoje Vilniaus kraštą prijungus prie Lietuvos, vietos lietuvių padėtis iš esmės pagerėjo, o krašte pamažu buvo įvesti lietuviški įstatymai.

Po įtemptų dvejus metus trukusių nepriklausomybės kovų Lietuva, nors ir apkarpyta teritorija, išliko tarpukario Europos žemėlapiuose. Tai buvo didelis jaunos nepriklausomos valstybės laimėjimas.

Demarkãcijos linija – linija, paliaubų metu atribojanti kariaujančių valstybių kariuomenes iki nuolatinės sienos, kuri nustatoma taikos ar kitokia sutartimi.

Litbèlas – Lietuvos–Baltarusijos Tarybų Socialistinė Respublika, bolševikų įkurta sovietinė respublika; ji egzistavo 1919 m. vasario–rugpjūčio mėn. Baltarusijos ir dalies Lietuvos teritorijoje, užimtoje Raudonosios armijos.

Notà – oficialus diplomatinis vienos valstybės kreipimasis į kitą, kai norima pareikšti pretenzijas, protestą arba informuoti apie kokius nors įvykius ar dalykus.