Lietuvos prezidentai A. Smetona, A. Stulginskis ir K. Grinius: politiniai bendražygiai ar priešininkai? (rekomenduojama tema)

Paprastai lietuvių visuomenėje pernelyg sureikšminami demokratijos laikotarpiu (iki 1926 m. pabaigos) Lietuvą valdę prezidentai, nepagrįstai pabrėžiama pernelyg didelė jų įtaka šalies politiniam gyvenimui. Iš tikrųjų prezidento vaidmuo buvo labiau simbolinis. Tai atsispindėjo 1919 ir 1920 m. Laikinosiose Konstitucijose, taip pat 1922 m. priimtoje Steigiamojo Seimo Lietuvos Valstybės Konstitucijoje. Pastaroji, garantavusi parlamentinę demokratinę santvarką, aukščiausius įgaliojimus suteikė Seimui, įtvirtino vadinamąją seimokratiją. Seime valdančiosios daugumos priimtus sprendimus turėjo pasirašyti ar atmesti jos pačios išrinktas prezidentas, o vyriausybė priimtus įstatymus privalėjo įgyvendinti. Tokiomis sąlygomis valdančiosios daugumos išrinktam prezidentui likdavo tik pasirašyti, kitaip sakant, patvirtinti Seimo priimtus įstatymus. Remiantis konstitucija, to paties Seimo valdančiosios daugumos 2/3 visų atstovų balsų dauguma prezidentas galėjo būti atstatydintas.

Iliustruojant III Seimo pavyzdžiu, Lietuvos valdymo schema atrodė gana paprastai: Seime valdančioji koalicija, sudaryta iš valstiečių liaudininkų, socialdemokratų ir tautinių mažumų atstovų, priimdavo įstatymus, juos pasirašydavo minėtos koalicijos prezidentu išrinktas valstietis liaudininkas K. Grinius, o įstatymus vykdė koalicinė vyriausybė, vadovaujama valstiečių liaudininkų lyderio M. Sleževičiaus. Panaši situacija susiklostė ir II Seime, kai valdančioji dauguma prezidentu buvo išrinkusi krikščionį demokratą A. Stulginskį. Todėl gyventojai protestus dėl netinkamo valdžios priimtų įstatymų vykdymo arba pagyras daugiausia reiškė ne šalies prezidentui, bet Seimui ar vyriausybei. Tokiomis sąlygomis dirbusių prezidentų A. Stulginskio (10.1.1 pav.) ir K. Griniaus (10.1.2 pav.) veiklos galios buvo daugiau ar mažiau simbolinės.

Kad prezidento K. Griniaus galios buvo menkos, iliustruoja ir valstiečių liaudininkų frakcijos įsipareigojimai socialdemokratams III Seimo darbo pradžioje. Dar prieš prezidento rinkimus socialdemokratai koalicijos partneriams valstiečiams liaudininkams už paramą jų kandidatui į prezidentus K. Griniui iškėlė griežtas sąlygas: prezidentas be socialdemokratų frakcijos sutikimo „a) negrąžina Seimui persvarstyti jokio Seimo priimto įstatymo; b) nepaleidžia Seimo; c) nedaro jokių kitų svarbesnių žygių“. Turint omenyje, kad prezidento rinkimus laimėjo K. Grinius, galima manyti, kad liaudininkai priėmė socialdemokratų sąlygas, o tai reiškė, kad K. Grinius buvo priklausomas nuo Seimo valdančiosios daugumos, ypač socialdemokratų.

Panašiai atsitiko ir prezidentui A. Stulginskiui, jis per II Seimo posėdžius vetavo vos kelis šio Seimo priimtus įstatymus. Todėl visa tai, ką prezidentas atlikdavo parlamentiniu laikotarpiu, ne blogiau galėjo atlikti ir Seimo pirmininkas, kurį paprastai išrinkdavo valdančios jėgos (dažniausiai rinkdavo koalicijos lyderį). Tad galima būtų paklausti, ar iš tiesų Lietuvai 1919–1926 m. buvo reikalingi prezidentai.

Kitokia padėtis susiklostė po 1926 m. pabaigoje įvykusio valstybės perversmo. Gruodžio 19 d. Seime naujuoju prezidentu išrinkus A. Smetoną, pradėta teisiškai stiprinti prezidento galias. Tam buvo išleistos 1928 m. ir 1938 m. Lietuvos Konstitucijos. Remiantis jomis, pagrindiniu valdžios centru tapo ne Seimas, bet šalies prezidentas. Laikydamasis šių konstitucijų, A. Smetona (10.1.3 pav.) su savo aplinka Lietuvojè įtvirtino ne tik prezidentinį, bet kartu ir diktatūrinį (autoritarinį) valdymą. Turimomis galiomis A. Smetona gerokai lenkė ankstesnius prezidentus, įskaitant save patį – pirmojo prezidento (1919–1920 m.) valdymo metais. Jo galių įtvirtinimą liudijo ir pati prezidento rinkimų procedūra: pagal naująją tvarką iš vieno pasiūlyto kandidato jį rinko ne Seimas (kaip anksčiau; Seimo 1927–1936 m. nebuvo) ar tauta, bet ypatingieji tautos atstovai, pavaldūs pačiam prezidentui (tokia praktika išbandyta 1931 ir 1938 metais). Tai buvo prezidento rinkimų parodija, nes buvo iš anksto žinoma, ką išrinks tautos atstovai.

K. Grinius, A. Smetona ir A. Stulginskis ne tik kad glaudžiai nebendradarbiavo, bet tarp jų galima įžvelgti ir nemažai skirtumų. Pirma, visi trys atstovavo skirtingoms ideologinėms srovėms: K. Grinius buvo varpininkas, Lietuvos demokratų partijos, vėliau vienas iš valstiečių liaudininkų lyderių; A. Smetona – Lietuvos demokratų partijos, Tautos pažangos partijos, kuri vėliau tapo Lietuvos tautininkų sąjunga (LTS), lyderis; A. Stulginskis – vienas iš Lietuvos ūkininkų sąjungos, Lietuvos krikščionių demokratų partijos lyderių. Todėl visi laikėsi skirtingo požiūrio į kai kuriuos valstybės valdymo reikalus. Tarkim, A. Stulginskis ir A. Smetona, būdami praktikuojantys katalikai, daug dėmesio skyrė religijai, buvo už tai, kad dvasininkai tvarkytų gimimo, vedybų, mirties reikalus; o laisvamanis K. Grinius pasisakė už tai, kad žmonės turėtų pasirinkimo laisvę ir galėtų rinktis, pvz., kad jaunieji galėtų pasirinkti, ar tuoktis bažnyčioje, ar sudaryti civilinę metrikaciją. K. Grinius buvo prieš privalomą tikybos mokymą šalies mokyklose.

Antra, nepriklausomybės pradžioje per rinkimų į Steigiamąjį Seimą kampaniją išsiskyrė jų požiūris į žemės reformą. A. Stulginskio ir K. Griniaus atstovaujamų partijų pažiūros buvo panašios: krikščionys demokratai siūlė savininkams palikti tik 80 ha, o kitą žemę nusavinti už simbolinį mokestį; K. Griniaus atstovaujami valstiečiai liaudininkai siūlė savininkams palikti 50 ha. Tačiau A. Smetona ir jo vadovaujama partija laikėsi nuostatos, kad privati nuosavybė yra šventa ir neliečiama, todėl pasisakė prieš stambiosios žemėvaldos naikinimą.

Toks požiūris į žemės reformą, kai Lietuvoje tuo metu dauguma gyventojų buvo bežemiai ir mažažemiai valstiečiai, A. Smetonai ir jo partijai ilgam užtrenkė duris į demokratiškai renkamus seimus. Tačiau A. Smetona, nepaisydamas visuomenės ir oponentų kritikos, nekeitė ne tik savo agrarinių, bet ir kitų pažiūrų. Jis išliko nuosaikus, nors ir labai nepopuliarus tam tikruose visuomenės sluoksniuose. Iš to galima spręsti, kad jam, kaip, beje, ir kitiems prezidentams, tuo metu daug ką reiškė atstovaujama ideologija. Dėl jos šie prezidentai buvo pasiryžę nepriimti siūlomų aukštų politinių postų, nesudaryti abejotinų koalicijų su kitomis politinėmis jėgomis. Tiesa, pasitaikydavo retų išimčių, kad kai kuriais klausimais prezidentų požiūris pasikeisdavo. Tarkim, 1938–1940 m. krikščionys demokratai, tarp jų ir A. Stulginskis, kartu su K. Griniaus liaudininkais pasisakė už tai, kad Lietuvoje būtų įvesta civilinė metrikacija. Pakitusį požiūrį lėmė užsimezgusi glaudi krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų draugystė veikiant antismetoninėje koalicijoje „Ašis“.

Trečia – savitas požiūris į Lietuvos valdymo santvarką. K. Griniui demokratinė santvarka buvo idealas nuo veiklos varpininkų gretose iki gyvenimo pabaigos emigracijoje. Demokratinės idėjos buvo skelbiamos ne tik K. Griniaus kalbose, įvairiuose raštuose, bet ir konkrečiuose darbuose, kai ėjo Seimo nario pareigas (K. Grinius buvo išrinktas II Seimo nariu, bet 1925 m. birželio 20 d. už tai, kad gynė konstituciją, tų laikų Seimo pirmininko Leono Bistro nurodymu ginkluotos policijos buvo išmestas iš Seimo posėdžio), ypač jam esant prezidentu, kai Lietuvoje tikrąja to žodžio prasme įsigalėjo demokratinė santvarka. Tai labai imponavo K. Griniaus bendražygiams. Net ir pašalintas iš valdžios K. Grinius, kritikuodamas nedemokratinį valdymą (1 ir 2 šaltiniai), vylėsi, kad į Lietuvą grįš demokratinė santvarka, kurios pagrindinis bruožas – demokratiškai išrinktas šalies parlamentas. Atsižvelgus į tai, K. Grinių (10.1.6, 10.1.7 pav.) būtų galima lyginti su kelias kadencijas tarpukariu Čekoslovãkiją valdžiusiu rezidentu Tomašu Garigu Masariku, kuris laikytas „demokratijos švyturiu“.

Kitoks nei K. Griniaus buvo A. Stulginskio ir A. Smetonos santykis su demokratine santvarka ir parlamentarizmu. Kaip sakyta, abu šie politiniai veikėjai – Vasario 16-osios akto signatarai – daugelyje savo kalbų ir straipsnių negailėjo gerų žodžių demokratinei santvarkai. Tačiau kitaip jie elgėsi pradėję eiti prezidento pareigas: A. Stulginskio valdymo laikais, nors ir buvo skelbiama, kad Lietuvà – demokratinė valstybė, bet iš tikrųjų šalyje galiojo nemažai demokratinių suvaržymų: išliko karo padėtis, cenzūra, nebuvo galima laisvai rengti susirinkimų. Todėl iki K. Griniaus valdymo dalis 1922 m. demokratinės Lietuvos Konstitucijos nuostatų partiniame gyvenime buvo pažeidžiamos. Labai tikėtina, kad demokratinius suvaržymus daugiau lėmė ne tuomečio prezidento A. Stulginskio priešiškumas demokratijai, bet tokia krikščionių demokratų bloko pozicija, atsižvelgus į Lietuvos ir Lenkijos konfliktą dėl Vilniaus krašto.

O A. Smetona elgėsi dar kitaip: opozicinėje spaudoje jis pažėrė daug kritikos dėl demokratinių laisvių suvaržymo (už išsakytą kritiką savo redaguojamame leidinyje A. Smetonai ne kartą teko mokėti pinigines baudas, trumpam net sėsti į areštinę). Nepatekęs net į kelis demokratinius seimus, jis viešai smarkiai kritikavo parlamentinę santvarką, o svarbiausia – su savo partijos nariais nuo 1922 m. pabaigos iki 1923 m. pradžios brandino idėją, kaip nuversti demokratinę santvarką. Idėja įgyvendinta 1926 m. gruodžio 17 d. per prezidento K. Griniaus 60 metų jubiliejų, kai grupė karininkų išvaikė posėdžiavusį demokratinį Seimą. Tada, perversmininkams padarius spaudimą, vietoj priverstinai atsistatydinusio K. Griniaus naujuoju prezidentu, davus priesaiką, kad laikysis demokratinės Lietuvos konstitucijos, buvo išrinktas A. Smetona.

Krinta į akis tai, kad per perversmą A. Smetona ir A. Stulginskis kartu su savo partijomis veikė kaip sąmokslininkai, – po valstybės perversmo Seime krikščionių demokratų ir trijų tautininkų balsais, posėdyje nedalyvaujant opozicijai, abu pasidalijo aukščiausius valdžios postus: A. Smetona buvo išrinktas prezidentu, o A. Stulginskis – III Seimo pirmininku. Kaip netrukus paaiškėjo, tikruoju laimėtoju tapo A. Smetona (10.1.8, 10.1.9 pav.). Jau savo valdymo pradžioje jis ne kartą sulaužė šalies konstituciją. A. Stulginskis 4-ajame dešimtmetyje, kaip ir K. Grinius, negailės kritikos A. Smetonos autoritariniam valdymui (3 šaltinis).