Šioje temoje MES:
- išskirsime pagrindinius Itãlijoje atsiradusios fašistų ideologijos bruožus;
- išsiaiškinsime, kaip fašistams pavyko ateiti į valdžią Italijoje;
- sužinosime, kaip pasikeitė Itãlija Benito Musolinio valdymo laikotarpiu.
Fašizmo ideologija ir Benitas Musolinis
AKTUALU! Kodėl Italijoje po Pirmojo pasaulinio karo atsirado fašizmo judėjimas?
Dauguma Itãlijos žmonių nusivylė Pirmojo pasaulinio karo baigtimi, jie jautėsi apgauti buvusių sąjungininkių. 1915 m. Italija pradėjo kariauti Antantės pusėje tikėdamasi sustiprinti savo politinę įtaką ir įgyti naujų žemių, visų pirma Balkãnų pusiasalyje. Tačiau sąjungininkės netesėjo pažadų – italai negavo trokštamų žemių. Gyventojų nepasitenkinimas atsigręžė į politikus – juk šie įtraukė šalį į karą. Maža to, 1920–1922 m. šalyje kilo ekonomikos krizė, nes sumažėjo karo pramonės užsakymų, ir dalis įmonių, negaudamos užsakymų, bankrutavo (1922 m. pradžioje buvo daugiau kaip 600 tūkst. bedarbių). Gyventojai pradėjo streikuoti, darbininkai užimdavo fabrikus, valstiečiai – stambiųjų dvarininkų žemes.
Stiprėjant suirutei 1919 m. pradėjo rastis fašizmo judėjimas (12.1.1 pav., 1 šaltinis). Žodis fašizmas kilęs iš lotynų kalbos žodžio fascis, reiškiančio „ryšulį“. Senovės Ròmoje žabų ryšulys (fašina, arba žabinys) su įrištu kirviu buvo valdžios simbolis. Jis tapo Italijos fašistų ženklu, simbolizuojančiu vienybę, tvirtumą, sąsajas su antikine Romà. Fašizmas buvo kraštutinis nacionalistų judėjimas, priešiškas demokratiniam valdymui. Fašizmo ideologija pripažino vado kultą. Tik jam ir fašistų partijai besąlygiškai paklusus, fašistų teigimu, buvo galima įveikti svarbiausias vidaus ir užsienio politikos bėdas.
Fašistai, kaip ir Vokietijos nacionalsocialistai, aukštino savo tautą, baltųjų rasę, o jai nepriklausančius žmones laikė nevisaverčiais. Jie skelbė, kad valstybės ir tautos siekiai bei tikslai yra didžiausia vertybė, dėl to galima aukoti asmens laisvę ar net gyvybę. Fašistų gretose vyravo griežta drausmė, paklusnumas, buvo naudojama fizinė jėga, ypatingas dėmesys skiriamas jaunimui, jį ugdė fašizmo dvasia. Siekdami atkurti Ròmos imperijos galybę, fašistai propagavo grobikišką politiką. Jų supratimu, fašizmas „neturi tikėti amžina taika“, visada reikia būti pasirengusiam karui.
Susikūrę fašistų būriai reikalavo panaikinti monarchiją, luomų titulus, vyrams ir moterims nuo 18 metų suteikti balsavimo teisę, nustatyti 8 valandų darbo dieną. Fašistų kovinės grupuotės susidorodavo su kairiaisiais politikais, puldinėjo kitų partijų būstines, laikraščių redakcijas, dažnai sukeldavo muštynes ar net žudynes. Dėl Itãlijai nepalankios taikos derybų baigties fašistai nešiojo gedulą – vilkėjo juodais marškiniais (todėl buvo vadinami juodmarškiniais). Pasisveikinimo manierą jie perėmė iš senovės romėnų – į priekį ištiesdavo dešinę ranką.
1921 m. fašistai įkūrė Nacionalinę fašistų partiją. Jos vadu – dučè – tapo Benitas Musolinis (Benito Mussolini, 1883–1945, 12.1.1 pav.), buvęs socialistinio laikraščio „Avanti“ („Į priekį“) redaktorius. Nors Italijoje šiai ideologijai pritarė įvairių sluoksnių gyventojai, bet fašistų partija kritikuojamame parlamente turėjo tik apie 7 proc. vietų, todėl demokratiškai gauti valdžios negalėjo.
Klausimai ir užduotys
- Su kokiomis vidaus problemomis susidūrė Italija pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui?
- Kokie svarbiausi Italijoje atsiradusio fašizmo bruožai?
Benito Musolinio valdymo vidaus politika
Perskaitykite šią potemę ir pamėginkite išspręsti nurodytą istorinę problemą.
PROBLEMA: kodėl fašistų valdymas Italijoje tarpukariu sulaukė prieštaringų vertinimų?
1922 m. spalio mėn. B. Musolinis suorganizavo vyriausybės neveiklumu pasipiktinusių ir valdžios reikalaujančių fašistų žygį į Ròmą. Apie 40 tūkst. ginkluotų juodmarškinių žygiavo iš Neapolio į sostinę. Kariuomenė be vargo galėjo nutraukti jų žygį, bet vyriausybė tokio įsakymo nedavė. Tuo metu nemažai politikų tikėjo, kad B. Musolinis ir jo įkurta Nacionalinė fašistų partija gali užtikrinti Italijos stabilumą, sutramdyti populiarėjančius komunistus.
Karalius Viktoras Emanuelis III (Vittorio Emanuele III, valdė 1900–1946 m., 12.1.2 pav.) nenorėjo, kad kiltų pilietinis karas, todėl pavedė B. Musoliniui sudaryti naują vyriausybę. Taip fašistai Italijoje, kitaip nei bolševikai Rùsijoje, į valdžią atėjo niekam nesipriešinant. Aukščiausioji valdžia buvo taikiai perduota B. Musoliniui. Vėliau Vokietijos diktatorius A. Hitleris apie 1922 m. valstybės perversmo Italijoje sėkmę sakė: „Šiaip ar taip, ne kas kitas, o dučė mums parodė, kad nėra nieko neįmanomo.“
Iš pradžių B. Musolinio sudarytoje vyriausybėje fašistų buvo mažuma. Tačiau B. Musolinis siekė įvesti fašistų diktatūrą, todėl, gavęs karaliaus, Bažnyčios, kariuomenės ir kai kurių partijų pritarimą, pradėjo naikinti demokratinę santvarką. Buvo įsteigta šalies konstitucijoje nenumatyta valdžios institucija – Didžioji fašistų taryba. B. Musolinis pasiekė, kad jo vadovaujama vykdomoji valdžia ne tik būtų nepavaldi įstatymų leidžiamajai valdžiai, bet ir būtų už ją viršesnė.
1923 m. buvo priimtas naujas rinkimų įstatymas, pagal kurį partija, surinkusi daugiausia balsų, parlamente gauna du trečdalius vietų. Per 1924 m. rinkimus, įvairiais būdais susidorodami su politiniais priešininkais, fašistai gavo 72 proc. parlamento vietų. Taip, įsigalint fašizmui ir B. Musolinio kultui, Italija žengė diktatūros link.
1926 m. priimti „Ypatingieji fašistiniai įstatymai“ uždraudė politines partijas, todėl jų deputatų mandatai paskelbti negaliojančiais, buvo įkurta politinė policija. Italijos socialistų partijos atstovas Džakomas Mateotis (Giacomo Matteotti, 1885–1924) buvo nužudytas, nes išdrįso parlamente atvirai kritikuoti fašistus. Remiantis 1928 m. gegužės mėn. priimtu įstatymu „Dėl politinio atstovavimo reformos“, kandidatų į parlamentą sąrašą tvirtindavo Didžioji fašistų taryba. Kai ši nauja tvarka įsigaliojo, šalies parlamentas prarado svarbą, o B. Musolinis įgijo neribotą valdžią (12.1.3 pav.). Buvo uždraustos profesinės sąjungos, streikai, didelis dėmesys skirtas propagandai (2 šaltinis), įvesta cenzūra, o politinė policija ėmė persekioti opoziciją. Valstybines pareigas galėjo eiti tik Nacionalinės fašistų partijos nariai.
B. Musolinio vyriausybė ėmėsi pertvarkyti Italijos ekonomiką. Buvo nutraukta parama nepelningoms įmonėms ir pramonės šakoms – valstybė ėmė remti tik pelningas įmones. Pradėjus riboti importą, buvo sudarytos geresnės sąlygos vietos gamintojams. Pradėtas įgyvendinti korporatyvizmas: vietoj profesinių sąjungų buvo steigiamos atskirų pramonės šakų darbdavių, tarnautojų ir darbininkų korporacijos. Buvo sudaryta Nacionalinė korporãcijų taryba, per kurią fašistų valdžia, vadovaujama B. Musolinio, valdė šalies ekonomiką.
1933–1934 m. korporatyvizmas apėmė visas Italijos gyvenimo sritis. Korporacijas sudarė po lygiai atstovų iš pramonininkų organizacijų, fašistinių profesinių sąjungų ir Nacionalinės fašistų partijos. Jos galėjo nustatyti normas ir sudaryti sutartis dėl darbo sąlygų ar tarpusavio santykių, taip pat taikiai spręsti kolektyvinius darbo nesutarimus. Remiantis 1934 m. vasario 5 d. priimtu Korporacijos įstatymu, visos 22 korporacijos buvo suskirstytos į tris grupes: 1) žemės ūkio ir su juo susijusių pramonės ir prekybos; 2) pramonės ir prekybos; 3) pagalbinių įmonių korporacijos. Kiekvienai korporacijai vadovavo pirmininkas, paskirtas vyriausybės vadovo įsakymu. Korporacijos ministerijai pirmininkavo pats B. Musolinis.
Dučės valdymo metais valstybė finansavo karo pramonę, transporto bendroves, statė viešbučius, tiesė kelius, sausino pelkes. Šalies ekonomika pagyvėjo, tačiau augo dar gana lėtai, gaminiai buvo brangūs. Dėl ginklavimosi, kariuomenės didinimo, valstybės finansuojamų darbų sumažėjo nedarbas. Ribojant importą, padidėjo šalies žemės ūkio produktų gamyba. Valstybė rėmė daugiavaikes šeimas, neturtingiems vaikams skirdavo vadovėlių, maisto. Sumažėjo nusikalstamumas. Buvo sunaikintos organizuotos nusikalstamos grupuotės.
Klausimai ir užduotys
- Kaip fašistams pavyko ateiti į valdžią Italijoje?
- Apibūdinkite B. Musolinio turėtas galias Italijoje iki Antrojo pasaulinio karo.
Fašistinės Italijos užsienio politika
AKTUALU! Kokiu būdu žemėlapyje oficialiai atsirado Vatikãno valstybė?
- 1
- 2
Siekdamas sudaryti tvarkos, ramybės, tobulėjimo ir vienybės puoselėtojo įvaizdį ir įgyti autoritetą užsienyje, B. Musolinis atkūrė gerus santykius su popiežiumi. Dar 1870 m. Popiežiaus sritis buvo prijungta prie suvienytos Italijos, tačiau popiežius atsisakė pripažinti Italijos valstybę. 1929 m. Laterano rūmuose pasirašytas Italijos ir popiežiaus susitarimas (12.1.4 pav.) pagaliau išsprendė Romos klausimą ir buvo užmegzti nauji Italijos santykiai su kurija. Pagal Laterano susitarimą, popiežius įgijo suverenitetą Vatikano mieste (44 ha teritorija Romoje), buvo sudarytos teisinės sąlygos popiežiui valdyti nepriklausomą teritoriją ir užtikrinta jo veiklos laisvė. Vatikãnas gavo savo paštą (12.1.5 pav.), radijo stotį, savo piniginį vienetą. Sudarytame konkordatè abi šalys Romos katalikybę paskelbė valstybine religija. Popiežius pripažino Itãliją. Vis dėlto fašistinėje Italijoje Bažnyčia buvo priversta remti režimą.
Fašizmo ideologijai būdinga grobikiška plėtra. Vis agresyvesnę užsienio politiką vykdė ir B. Musolinio vadovaujama Italija. Pirmiausia ji siekė užkariauti kai kurias Šiáurės Ãfrikos teritorijas. Dučė, kurio asmenybė amžininkų ir istorikų vertinama prieštaringai, planavo viešpatauti Adrijos jūroje, Viduržemio jūros baseine, padidinti Italijos kolonijas Ãfrikoje. 1935 m. Italija užpuolė Etiòpiją (neoficialiai ji dar vadinta Abisinija) ir 1936 m. ją neteisėtai prisijungė. Italijos karalius Viktoras Emanuelis III tapo „etiopų imperatoriumi“. Dėl šios agresijos Italija buvo pašalinta iš Tautų Sąjungos. Jos santykiai su Prancūzijà ir Didžiąja Britãnija pablogėjo, tačiau artimesnė darėsi nacistinė Vokietijà, kuri pritarė Italijos agresijai.
B. Musolinis ir A. Hitleris (12.1.6 pav.) aktyviai rėmė ispanų generolą Fransiską Franką per Ispãnijos pilietinį karą (1936–1939 m.). Geri Italijos ir Vokietijos santykiai buvo įtvirtinti 1936 m. sukūrus Berlýno Romos ašį – karinę politinę sąjungą, taip pat 1937 m. Italijai prisijungus prie Antikominterno pakto (sutartį jau buvo pasirašiusios Vokietija ir Japònija) ir 1939 m. sudarius Plieno paktą su Vokietijà. Pastarąja sutartimi abi šalys įsipareigojo remti viena kitą, jei kiltų karas. Italija toliau vykdė agresyvią politiką: 1939 m. okupavo Albãniją. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Italija tapo ištikimiausia Vokietijos, siekiančios pertvarkyti politinį Europos žemėlapį, sąjungininke.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite svarbiausius fašistinės Italijos užsienio politikos bruožus.
- Kokias valstybes okupavo Italija iki Antrojo pasaulinio karo?
APIBENDRINAMIEJI KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kokiomis aplinkybėmis Italijoje kilo fašistų judėjimas?
- Kokiu būdu 1922 m. B. Musoliniui pavyko ateiti į valdžią Italijoje?
- Apibūdinkite fašistinės Italijos ir popiežiaus santykius.
- Nurodykite fašistinės Italijos valstybės valdymo iki 1939 m. stipriąsias ir silpnąsias savybes.
TYRINĖKITE!
Remdamiesi internetu ir papildoma medžiaga, argumentuotai įrodykite, kad fašizmo valdymas Italijoje buvo glaudžiai susijęs su A. Hitlerio valdymu Vokietijoje, o A. Hitleris valdydamas daug idėjų perėmė iš fašistinės Italijos
Darbas su šaltiniais
1 šaltinis
Benitas Musolinis apie itališkąjį fašizmą
<…> 3. Fašizmas nori aktyvaus ir visa savo energija atsiduodančio veikimui žmogaus. Jis nori matyti jį vyriškai sąmoningą dėl esančių sunkumų ir pasiruošusį juos sutikti. Fašizmas supranta gyvenimą kaip kovą, manydamas, kad žmogui priklauso užsikariauti tokį gyvenimą, kuris yra tikrai to vertas, sukuriant, pirmiausia, pačiam savy įrankį (fizinį, moralinį, intelektinį) tokio gyvenimo statybai. Tas taikoma tiek atskiram asmeniui, tiek tautai, tiek ir visai žmonijai. <…>
7. Fašistui viskas yra valstybėje ir niekas neegzistuoja, ir juo labiau neturi vertės, žmogiškos ar dvasinės, už valstybės ribų. <…>
13. Fašizmas, apskritai imant, yra ne tiktai įstatymų kūrėjas ir institucijų steigėjas, bet yra auklėtojas ir dvasinio gyvenimo žadintojas. Jis nori perdirbti ne žmogaus gyvenimo formas, bet turinį, patį žmogų, būdą, tikėjimą. Šiam tikslui jis nori drausmės ir autoriteto, pasiekiančio pačios sielos gelmes ir ten neginčijamai dominuojančio.
„Naujausiųjų laikų istorijos chrestomatija, 1918–1945“ (sud. Juozas Skirius), Kaunas, 1994, p. 41–42.
Remdamiesi šaltiniu ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus.
- Koks, šaltinio autoriaus teigimu, tikrasis fašistų tikslas?
- Kokiomis savybėmis turėjo pasižymėti fašistai?
- Kokią vietą gyvenime B. Musolinis suteikė valstybei ir individui (žmogui)?
- Kodėl fašistams turėjo būti svarbus autoritetas?
2 šaltinis
Iš Jono Piorsčio knygos „Propagandos kerai. Šimtas nuomonės kontroliavimo metu“
Mussoliniui į valdžią iškilti padėjo Italijoje vyravusios nacionalistinės nuotaikos, nukreiptos prieš Vakarų demokratines valstybes ir ypač JAV. Būsimasis dučė buvo įtaigus oratorius, jis mokėjo pabrėžti reikiamus žodžius, pasitelkti palyginimus ir pakartojimus. Mussolinis save pristatė kaip stiprų vadą, sugebėsiantį padaryti galą Italiją kamuojantiems streikams ir neramumams. Šalia savęs jis subūrė anarchistus, buvusius socialistus, revoliucinėms jėgoms prijaučiančius profesinių sąjungų narius ir nuo tarnybos atleistus karius. Fašistai prisiekinėjo jaunystės, vieningo judėjimo ir kovos vardu; Mussolinis troško sukurti naująją Romą. <…>
Padedamas slaptosios policijos, Mussolinis valdė Italijos ekonominį gyvenimą, įvairius vyriausybės sluoksnius ir žiniasklaidą. Laisvos spaudos šalyje nebeliko 1926 m.: nuo tada diktatorius pats paskirdavo vyriausiuosius redaktorius. <…> Fašistų propagandos esmė buvo puoselėti Mussolinio asmenybės kultą ir šlovinti Italijos galią. <…>
Mussolinis pasinaudojo XX a. trečiojo dešimtmečio ekonomikos augimu. Propaganda tarptautiniu mastu skelbė apie dučės ekonominius ir visuomeninius laimėjimus, tačiau iš tikrųjų šalis buvo kur kas labiau susiskaldžiusi ir silpnesnė, nei atrodė iš išorės. Ypač Italijos kariuomenė atsiliko nuo kitų didžiųjų Europos valstybių.
Joonas Pörsti, „Propagandos kerai. Šimtas nuomonės kontroliavimo metų“, Vilnius, 2020, p. 36–37.
Remdamiesi šaltiniu ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus.
- Kokios pagrindinės B. Musolinio atėjimo į valdžią Italijoje priežastys minimos šaltinyje?
- Išskirkite šaltinyje aprašytus fašistų vykdytus darbus politikos, ekonomikos srityse.
- Nurodykite būdus, kuriais B. Musolinis valdė Italiją.
- Kokios B. Musolinio asmeninės savybės pabrėžiamos šaltinyje?
- Padarykite išvadą apie B. Musolinio, fašistų ir Italijos visuomenės padėtį tarpukariu.
Sąvokos
Dùčė – fašistinėje Italijoje taip vadintas diktatorius B. Musolinis.
Fašizmas – politinė srovė; judėjimas, reiškiantis nacionalistinių ir agresyvių visuomenės sluoksnių interesus. Būdinga karinė ekspansija, rasinė neapykanta, diktatoriška valdymo forma.
Korporãcija – teisiškai įforminta asmenų grupė, kurią sieja bendri profesiniai interesai, arba bendrovė.
Korporatyvizmas – interesų grupių (organizuotos piliečių grupės, siekiančios sau palankios vyriausybės politikos) ir vyriausybės bendradarbiavimo sistema, kai interesų grupės laikomos vyriausybės partnerėmis.
Žygis į Ròmą – B. Musolinio ir jo vadovaujamų fašistų 1922 m. Italijoje surengtas valstybės perversmas, per kurį fašistai atėjo į valdžią.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"