Lietuvos visuomenė, ūkis ir pramonė

Po 1926 m. gruodžio 17 d. Lietuvoje įvykusio perversmo valdžioje įsitvirtino žemės reformą kritikavęs A. Smetona (14.3 pav.), buvo pakeistas Steigiamojo Seimo priimtas Žemės reformos įstatymas. Pagal 1929 m. lapkričio 13 d. valdžios išleistą nutarimą, nenusavinamos žemės norma buvo padidinta iki 150 hektarų. Tiesa, savininkai, kurių ūkiai jau buvo apkarpyti, žemių neatgavo. 1930 m. balandžio 16 d. nutarta savininkams, kurie iki nusavinimo spėjo atsidalyti ir ūkininkavo atskirai (patikrinti, ar tikrai, ar tik dėl akių atsidalyta, buvo sunku), vėl palikti po 80 ha žemės kiekvienam savininkui. Be to, iki 80 ha žemės nutarta palikti ir savininkų įpėdiniams, kurie, skelbiant reformos įstatymą, savarankiškai valdė ūkį, nors įstatymiškai tuo metu nebuvo atsidaliję. Maža to, 80 ha žemės norma palikta tiems asmenims, kurie buvo įsigiję ūkius carinės valdžios nustatytomis lengvatinėmis sąlygomis ir kuriems pagal pagrindinį įstatymą nieko neturėjo būti palikta. Tokios tvarkos Lietuvos valdžia laikėsi per visą autoritarinį valdymo laikotarpį iki pat lemtingo 1940 m. birželio mėnesio.

Antroji sudėtinės žemės reformos dalis buvo kaimų skirstymas į vienkiemius. Vykdant reformą, buvo sudaryti 39 tūkst. naujakurių ūkių su 363 tūkst. ha žemės (vidutiniškai po 9,4 ha) ir 26 tūkst. mažažemių pridėta 91 tūkst. ha (vidutiniškai po 3,5 ha); 506 tūkst. ha miškų atiteko valstybei. Dvarų žemės išdalijimo reformos dalis apėmė beveik 25 proc., o kaimų skirstymo į vienkiemius – apie 56 proc. visos šalies teritorijos. Ši reforma pradėjo naikinti dar nuo Viduramžių išlikusią žemės suskirstymo į rėžius sistemą, rėžiuose vyraujančią trilaukę žemės dirbimo sistemą ir bendras ganyklas, pradėta įdirbti daugiau žemės plotų.

Lietuvoje ariamosios ir sėjamosios žemės plotai nuolat didėjo, dirvonai ir pūdymai nyko. 1930 m. ariamoji žemė ir daržai užėmė 58,01 proc. Lietuvos ūkių žemės ploto – daug daugiau negu Lãtvijos (1935 m. – 47,05 proc.) ir Èstijos (1939 m. – 35,15 proc.). Apie 300 tūkst. ha kitos paskirties žemės plotų Lietuvoje tapo dirbamąja žeme. Todėl nepriklausomybės laikotarpiu pasėlių plotai padidėjo net trečdaliu. Be abejo, kaip buvo naudojama žemė, priklausė ir nuo regioninių skirtumų. Kai kur vietoj rugių ar avižų pradėta sėti daugiau kviečių, išsiplėtė bulvių plotai. 4-ajame dešimtmetyje buvo įsteigti Marijámpolės ir Pavenčių cukraus fabrikai, todėl pradėta auginti daugiau cukrinių runkelių. 1931 m. jie buvo auginami 2,9 tūkst. ha, o 1936–1938 m. – jau 8,2 tūkst. ha plote.

Žemės reforma paskatino į žemės ūkį diegti daugiau naujovių. Žemės ūkio ministerija ir kitos žemės ūkio įstaigos lengvatinėmis sąlygomis parūpindavo ūkininkams geresnių javų sėklų, veislinių gyvulių. Valstybė daug dėmesio skyrė žemės ūkio specialistams rengti. Žemės ūkyje pradėtos naudoti mineralinės trąšos. Dėl jų javų derlius padidėjo nuo 9 cnt (centneris; tuo laikotarpiu Lietuvoje 1 cnt buvo ne 100, o 50 kg) (prieš Pirmąjį pasaulinį karą) iki 12 cnt (4‑ojo dešimtmečio antroje pusėje) iš hektaro.

Nepriklausomybės laikotarpiu vis daugiau Lietuvos ūkininkų, taikydamiesi prie Vakarų Europos rinkos, augino ne javus (14.4 pav.), bet gyvulius. Gyvulininkystės statistikos nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo, todėl sunku pasakyti, kiek ji padidėjo, tačiau yra žinoma, kad 1934 m. Lietuvoje buvo užauginta 1 152 000 galvijų, o 1938 m. – 1 192 800. Sparčiai ir nuosekliai augantis sviesto eksportas rodo, kad plėtėsi pieno ūkis. Į pienines buvo pristatoma vis daugiau pieno. Antai 1925 m. į kooperatines pienines buvo pristatyta 9,5 tūkst. tonų pieno, o 1938 m. – 484,2 tūkst. tonų.

Iki Pirmojo pasaulinio karo iš Lietuvos buvo išvežami tik arkliai, 1924 m. pradėtas eksportuoti sviestas (1938 m. Lietuva sviesto išvežė jau 17,4 tūkst. tonų). Sviestas sudarė apie 3/4 visos eksportuojamos gyvulininkystės produkcijos, visa kita – gyvi gyvuliai, mėsa, sūris, neišdirbtos veršiukų odos ir apdirbtos galvijų odos. 1928 m. į Vakarų Europą pradėti eksportuoti bekonai. 4‑ojo dešimtmečio pabaigoje gyvulininkystės produktai sudarė daugiau kaip pusę Lietuvos eksporto. Trys pagrindinės Lietuvos eksporto šakos – kiaulininkystė, pienininkystė ir linininkystė – sudarė 47,31 proc. (1,65 mlrd. Lt) eksporto pajamų, kiaušiniai – 4,03 proc. (140,5 mln. Lt), arkliai – 3,27 proc. (114 mln. Lt), grūdai ir miltai – 2,59 proc. (90,3 mln. Lt).

Lietuvos žemės ūkio laimėjimai buvo nuolat pristatomi parodose (14.5 pav.), tačiau ūkininkų padėtis nebuvo lengva. Oficialiais duomenimis, vidutinis pelnas iš 1 ha žemės 1929–1932 m. buvo 62,3 Lt, vėliau per kelerius metus nukrito beveik perpus, 1938–1939 m. vidutinis pelnas vos siekė 30 Lt iš 1 ha žemės. Pažangą stabdė smulkūs žemės ūkiai. 1930 m. duomenimis, 45 proc. visų ūkių buvo mažesni nei 10 ha ir tik 1/10 ūkių turėjo daugiau nei 30 ha žemės.

Žemės ūkį itin skaudžiai paveikė 1929–1933 m. pasaulinė ekonomikos krizė, dėl jos valstiečiai sparčiai nuskurdo. Oficialiais duomenimis, vien per 1936–1938 m. už skolas iš varžytynių buvo parduota 1 615 vienetų kilnojamojo valstiečių turto (galvijų ir kt.) ir 2 634 ūkiai.1940 m. Lietuvoje buvo 80 tūkst. bežemių ir 70 tūkst. mažažemių valstiečių ūkių, jie sudarė daugiau kaip pusę visų valstiečių ūkių.

Nepatenkinti Ùžnemunės ūkininkai pradėjo streikuoti (1 šaltinis). Prieš maištaujančius ūkininkus A. Smetonos autoritarinė valdžia ėmėsi griežtų priemonių. 1935–1936 m. teismams perduoti 456, o karo komendantams – 882 streikininkai. 5 ūkininkai už teroro aktus buvo nubausti mirties bausme, 4 buvo nušauti arba mirtinai sužeisti per susirėmimus su policija, dar 5 kaimiečiai ir 3 policininkai buvo sužeisti. Šie įvykiai rodė nelengvą ūkininkų padėtį, o valdžios veiksmai tik padidino visuomenės nepasitenkinimą autoritariniu valdymu.