Kultūros raida tarpukariu: modernizmo suklestėjimas ir totalitarinė kultūra

XX a. pradžioje išsirutuliojo intelektinis, arba idėjų, romanas, jis rėmėsi ankstesnių epochų filosofinio, auklėjamojo romano patirtimi. Intelektinio romano autoriai Tomas Manas (Thomas Mann, 1875–1955), Oldas Hakslis (Aldous Huxley, 1894–1963), Hermanas Hesė (Hermann Hesse, 1877–1962) įprasmina konkrečiais vaizdais atspindėtą tikrovę, jų kūriniuose jungiamos teorinės diskusijos, filosofinės įžvalgos ir buities scenos.

Naują pobūdį įgavo fantastinis romanas. Ankstyvųjų epochų rašytojai fantastai savo kūriniuose vaizdavo nuostabią ir optimistinę žmonijos ateitį. Herbertas Džordžas Velsas (Herbert George Wells, 1866–1946), O. Hakslis ir jų sekėjas Džordžas Orvelas (George Orwell, 1903–1950) į pirmą vietą iškėlė katastrofos, žmonijos išsigimimo momentus, neprotingo išradimų taikymo ir neteisingos socialinės struktūros galimus padarinius.

Pirmojo pasaulinio karo įvykių nulemtas nusivylimas socialiniais idealais ir apskritai socialine veikla davė pradžią „prarastosios“, arba „žuvusiosios“, kartos literatūrai; jos atstovai perėmė ir realistinio, ir šiuolaikinio romano tematiką, vaizdavimo formas bei struktūras. „Prarastosios“ kartos rašytojai buvo tie, kurie į literatūrą atėjo po Pirmojo pasaulinio karo. Dauguma jų kovėsi fronte ir tiesiogiai susidūrė su karo sunkumais. Todėl šios kartos rašytojams būdingas nusivylimas politinėmis teorijomis ir sentimentaliomis moralinėmis idėjomis, kurių dvasia jie buvo išauklėti. Tai pirmiausia sakytina apie vokiečio Ėricho Marijos Remarko (Erich Maria Remarque, 1898–1970, 16.1 pav.) ir amerikiečio Ernesto Hemingvėjaus (Ernest Hemingway, 1899–1961, 16.2 pav.) kūrybą.

Be minėtų veikėjų, žymiausiais tarpukario rašytojais taip pat laikomi Džeimsas Džoisas (James Joyce, 1882–1941), Viljamas Folkneris (William Faulkner, 1897–1962), Romenas Rolanas (Romain Rolland, 1866–1944), Antuanas de Sent Egziuperi (Antoine de Saint Exupéry, 1900–1944).

Prancūzijoje susiformavo ir daugelyje Europos šalių paplito kultūrinis intelektinis judėjimas – siurrealizmas. Judėjimo pradžia – 1924 m. paskelbtas Siurrealizmo manifestas. Šios srovės atstovai aukštino „absoliučią revoliuciją“, siekė ir ieškojo visko, kas galėtų „griauti šeimos, tėvynės, religijos sąvokas“. Šis judėjimas atskleidė tarpukario Europos visuomenės radikalizmą, staigių permainų laukimą, todėl natūralu, kad dalis menininkų suartėjo su komunistų partijomis. Siurrealizmas darė įtaką garsiems rašytojams Lui Aragonui (Louis Aragon, 1897–1982), Poliui Eliuarui (Paul Eluard, 1895–1952), Benjaminui Peretui (Benjamin Péret, 1899–1959), tapytojams Maksui Ernstui (Max Ernst, 1891–1976), Salvadorui Dali (Salvador Dalí, 1904–1989, 16.3 pav.).

Išskirtinis tarpukario Europos dailės bruožas – meno srõvės, kurios atskyrė menus, ypač tapybą, nuo tradicinio jų tikslo – vaizduoti tikrovę. Taigi tarpukario tapybą veikė kubizmas, darė ją abstrakčią, vyravo formų ir spalvų žaismas. Garsiausio kubizmo atstovo Pablo Pikãso (Pablo Picasso, 1881–1973) tapyboje vyravo geometrinės ir labai paprastos formos.

Europos architektai pradėjo projektuoti ne tik religinius pastatus, bet ir gamyklas, daugiabučius gyvenamuosius namus, taip pat domėtis baldų dizainu, interjeru. Pagrindinis architektūros principas buvo atitikti poreikius. Viena reikšmingiausių asmenybių – Valteris Gropijus (Walter Gropius). Veimare jis įsteigė architektūros ir taikomosios dailės Bauhauso mokyklą. 1919–1933 m. Vokietijoje veikusios Bauhauso mokyklos tikslas buvo sujungti meną su technika, pramone. Paveikta totalitarizmo ji siekė socialinių tikslų: ugdyti individą visos visuomenės labui, nes architektūra yra ne vieno žmogaus, o kolektyvinio darbo vaisius.

Tarp dviejų pasaulinių karų įvyko didelių kultūrinio gyvenimo permainų. Europoje ir JAV ypač iš populiarėjo dokumentinis (istorinis) ir fantastinis kinas. Totalitariniai Europos režimai naudojo jį kaip propagandos priemonę (2 ir 3 šaltiniai). Soviẽtų Rùsijoje po Spalio perversmo į valdžią atėję bolševikai rėmėsi V. Lenino mintimis, kad kinas yra „svarbiausias iš visų menų“. Bolševikų valdžia nacionalizavo kino pramonę, padarė ją pavaldžią Švietimo liaudies komisariatui, kuriam vadovavo V. Lenino žmona Nadežda Krupskaja (1869–1939). Panašios nuostatos laikėsi ir J. Stalinas; 1927 m. jis pareiškė, kad kinas – „svarbiausia agitacijos priemonė“.

Bolševikų valdžios kontroliuojami ir finansuojami dokumentiniai filmai buvo rodomi visoje šalyje agitaciniuose traukiniuose ir garlaiviuose. Vienas žymiausių sovietų režisierių Sergejus Eizenšteinas (1898–1948) 1925 m. sukūrė kino filmą „Šarvuotis „Potiomkinas“ (16.6 pav.). Filmas sulaukė viso pasaulio kritikų pripažinimo. S. Eizenšteinui pavesta režisuoti ir 10-osioms Spalio perversmo metinėms skirtus filmus „Spalis“ ir „Sena ir nauja“ (arba „Generalinė linija“). 1938 m. už istorinio patriotinio kino filmo „Aleksandras Neviškis“ scenarijų S. Eizenšteinas buvo apdovanotas V. Lenino ordinu ir J. Stalino premija. Už filmą „Ivanas Rūstusis“, kuriame Rùsijos caras Ivanas Rūstusis pavaizduotas kaip nacionalinis didvyris, 1945 m. S. Eizenšteinas buvo apdovanotas J. Stalino premija.

Propagandiniam istorinės tematikos kinui ypač daug dėmesio skyrė ir fašistinė Itãlija bei nacistinė Vokietija. Vokietijoje išskirtinį dėmesį kinui rodė propagandos ministras Jozefas Gebelsas (Joseph Goebbels, 1897–1945, 16.7 pav.).

Labiausiai kino pramonė klestėjo JAV, Holivude – kinematografijos centre, kuriame jau 1920 m. veikė garsios kompanijos „Paramount“, „Fox“, 1923 m. įkurta „Warner Bros“. Nuo 3‑iojo dešimtmečio pabaigos filmai pradėti įgarsinti ir tapo dar populiaresni. 4‑ajame dešimtmetyje populiarūs tapo vesternai, melodramos ir istorinės biografijos. Beje, garsaus JAV aktoriaus, pagrindinio komedijų herojaus Čarlio Čaplino (Charlie Chaplin, 1889–1977) filmai, sulaukę pasaulinės šlovės, dėl jo paties valios iki 1940 m. dar buvo begarsiai.

Voltas Disnėjus (Walt Disney, 1901–1966, 16.8 pav.) iš pradžių buvo animacinių reklamų kūrėjas, kūrė trumpus animacinius filmus – juokogramas. Vėliau jis sukūrė gausybę animacinių filmų, pavyzdžiui, su savo bendrovės darbuotojais sukūrė garsųjį animacinį herojų peliuką Mikį. V. Disnėjaus ilgametražiuose animaciniuose filmuose atitolta nuo fotografinės tikrovės panaudojant visas spalvos ir garso galimybes.

Europoje 3‑iajame dešimtmetyje iškilo pirmosios pasaulinio garso kino žvaigždės: Greta Garbo (Greta Garbo, 1905–1990), Marlena Dytrich (Marlene Dietrich, 1901–1992) ir režisieriai Ėrikas fon Štroheimas (Erich von Stroheim, 1885–1957), Frydrichas Vilhelmas Murnau (Friedrich Wilhelm Murnau, 1888–1931), Ernstas Liubičas (Ernst Lubitsch, 1892–1947), Žanas Renuaras (Jean Renoir, 1894–1979).

Kino teatruose pradėti visuotinai rodyti filmai tapo menu masėms. Tai buvo nauja pramoga. Gyventojus šviesti, plačiajai visuomenei skleisti kultūrą padėjo radijo imtuvai, kurių paklausa išaugo, ir laikraščiai – jų tiražai taip pat smarkiai padidėjo.