Šioje temoje MES:
- sužinosime, kaip Lietuvõs komunistų partija nutarė atsiskirti nuo SSRS komunistų partijos;
- susipažinsime su LKP XX suvažiavimo nutarimų svarba Lietuvai;
- aptarsime SSRS valdžios požiūrį į savarankiškos LKP susikūrimą.
Lietuvos komunistų partija Lietuvos atgimimo įvykiuose
AKTUALU! Kokią laikyseną Lietuvos komunistų partija užėmė prasidėjus tautinio atgimimo įvykiams?
XX a. antros pusės Lietuvos istoriją dažnai bandoma paaiškinti per „kančių ir kovų prizmę“, pabrėžiant nenutrūkstamą lietuvių tautos kovą už laisvę okupacijų metais. Tokios versijos šalininkai patriotais laiko 1941 m. sukilėlius, antinacinės rezistencijos dalyvius, lietuvių partizanus, disidentus, sovietų pareigūnų pastangomis iš Lietuvos į Sibirą ištremtus ar Antrojo pasaulinio karo pabaigoje į Vakarus pasitraukusius tėvynainius. Tačiau nekreipiamas dėmesys į tai, kad sovietinėje Lietuvojè veikusių disidentų, nepaisant jų atsidavimo ir pasiaukojimo, buvo nedaug ir jie visuomenei didesnio poveikio neturėjo, o dauguma išeivių griežtai pasisakė prieš bet kokių ryšių palaikymą su SSRS okupuota Lietuva. Laikytasi principo, kad kol Lietuvà nebus laisva, nebus ir jokių santykių su okupuota Lietuva!
Šaltojo karo metais tokio griežto nusistatymo pirmiausia laikėsi Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, nes manė, kad SSRS okupuotoje Lietuvoje visi gyventojai (arba didžioji jų dalis) yra kolaborantai. Net M. Gorbačiovo laikais vykstant tautiniam atgimimui nemaža išeivijos dalis iš pradžių, švelniai tariant, nesuprato Lietuvos įvykių, kuriuose svarbiausią vaidmenį atliko jau sovietų Lietuvoje subrendusi lietuvių tauta, pirmiausia jos inteligentija.
Lietuvos nepriklausomybę atkūrė ne 1941 m. sukilimo dalyviai, antinacinės rezistencijos atstovai, partizanai, disidentai ar išeivijos atstovai, o sovietų Lietuvoje išaugę ir subrendę asmenys, tarp kurių svarbus vaidmuo teko ir komunistams. Nieko keista, kad Báltijos valstybių atgimimo įvykiuose dalyvavo nemažai komunistų. Pavyzdžiui, Èstijos liaudies fronte, kuris atvedė Èstiją į nepriklausomybę, neapsieita be komunistų. 1988 m. spalio 1–2 d. Tãline vykusiame Estijos liaudies fronto steigiamajame kongrese dalyvavo 3 071 delegatas iš 3 267 išrinktų; tarp jų – 22 proc. Estijos komunistų partijos (KP) narių, o LPS vien tiktai iniciatyvinėje grupėje buvo 17 komunistų, ir tai sudarė beveik pusę visų jos narių.
Klausimai ir užduotys
- Kodėl lietuvių išeiviai nenorėjo bendrauti su sovietine Lietuva?
- Apibūdinkite komunistų vaidmenį Lietuvos tautinio atgimimo įvykiuose.
Pasirengimas atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos
AKTUALU! Kaip kilo idėja LKP atskirti nuo SSRS komunistų partijos?
LKP ryžtingi, savarankiški žingsniai tautinio atgimimo kelyje buvo žengti tik kai 1988-ųjų pabaigoje pirmuoju ir antruoju LKP Centro komiteto sekretoriais tapo A. M. Brazauskas ir Vladimiras Beriozovas. Pastarasis, gimęs ir augęs Lietuvoje, 1988 m. gruodį, nederinus su Maskvà, išrinktas LKP CK antruoju sekretoriumi. Prieš tai kelis dešimtmečius antrojo sekretoriaus pareigas ėjo iš Maskvõs atsiųsti nelietuviai, jie prižiūrėjo pirmojo sekretoriaus veiklą ir apie ją nuolat informuodavo SSRS valdžią.
Pirmajame LKP dokumente, parengtame nederinus su Maskva, daug dėmesio skirta tautiniam atgimimui, demokratijai, viešumui; pasisakyta už visos istorinės tiesos atkūrimą, istorijos ir kultūros grąžinimą lietuvių tautai. Daug kam buvo netikėtas, o kai ką, ypač konservatyvųjį LKP sparną, net šokiravo 1989 m. vasarą LKP CK ideologijos skyriaus vedėjo Justo Vinco Paleckio dalyvavimas Gotlando saloje vykusioje Euròpos lietuvių studijų savaitėje, kur jis drauge su Sąjūdžio lyderiais, Lietuvos laisvės lygos (LLL) lyderiu Antanu Terlecku ir lietuvių išeivijos atstovais pasirašė Gotlando komunikatą dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo (38.1.1, 38.1.2 pav.).
1989 m. pabaigoje LKP paskelbtuose svarbiausiuose dokumentuose pasisakyta prieš kultūros ideologizavimą ir politizavimą, už kūrybos laisvę, tautinės mokyklos koncepcijos įgyvendinimą. LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų LKP narių iniciatyva ir balsais buvo panaikintas 6-asis konstitucijos straipsnis, t. y. vienpartiškumo teisė, kuria LSSR beveik 50 metų naudojosi tik komunistų partija (38.1.3 pav.). Panaikinus šį straipsnį, buvo sudarytos sąlygos Lietuvoje kurtis kitoms politinėms partijoms ar judėjimams.
Tačiau tai nereiškia, kad minėti pokyčiai vyko sparčiai, be kliūčių. Pirmiausia Kremlius siekė bet kokia kaina kontroliuoti LKP, todėl tai trukdė keisti padėtį partijoje, kartu – vykdyti reformas respublikoje ar joms pritarti. Be to, pati LKP buvo daugialypė, turėjo daug problemų. Ji tik iš išorės atrodė monolitinė, o iš tikrųjų buvo daugiasluoksnė. Šalia konservatyvių pažiūrų narių buvo ir demokratinių pažiūrų. Tuo metu atrodė, tarsi LKP sudarė atskiros grupės: pirmoji grupė – CK nariai, artimai bendraujantys su Sąjūdžiu, remiantys jo siekius; antroji grupė – jaunoji CK karta, ką tik atėjusi į valdžią ir nespėjusi ja pasisotinti, karta, kurią radikalios permainos baugino daugiau dėl asmeninių priežasčių, dėl to, kad ateityje viską reikės pradėti iš naujo; trečioji grupė – CK senimas, idėjiškai jau nebegalintis persiorientuoti ir komunistinį judėjimą matantis kaip nepajudinamą marksizmo ir leninizmo mokslo kūrinį; ketvirtoji grupė – LKP internacionalas – ją sudarė CK nariai kitataučiai, o jos pagrindinis siekis – toliau palaikyti kuo glaudesnius santykius su SSRS. Todėl vieni komunistai daugiausia aklai vykdė nurodymus, kiti mėgino nuo visko likti nuošalyje, pirmiausia rūpindamiesi savimi ir savo karjera, o treti ir kasdienybėje, ir sudėtingiausiose situacijose stengėsi elgtis žmoniškai, kuo sąžiningiau ir po truputį keisti režimą.
LKP lyderis A. M. Brazauskas (jį besąlygiškai rėmė dauguma Lietuvos gyventojų), nuolat patirdamas iš vienos pusės SSRS, iš kitos pusės LPS spaudimą, 1989 m. pirmoje pusėje dar nebuvo apsisprendęs, kaip reaguoti į LKP savarankiškumo reikalavimus, ir laikėsi laukimo taktikos. Lūžis įvyko birželio 15 d., kai LKP CK biuro sprendimu nutarta artėjančiame plenume vietoj planuoto agrarinio klausimo svarstyti LKP reformavimo galimybes. Partijos lyderis pakeitimus partijoje siejo su M. Gorbačiovo vykdomomis pertvarkomis, bet dar vengė pasakyti savo nuomonę apie galimą LKP atsiskyrimą nuo SSKP.
Ryžtingiau elgėsi grupė komunistų, siekiančių iš pagrindų pakeisti susidariusią padėtį partijoje ir suvokiančių, kad atsiskyrimas nuo SSKP – vienintelė galimybė LKP išlikti tikra politine jėga, nes 200 tūkst. LKP narių su savo keliais tūkstančiais partinių organizacijų būtų pasmerkti agonijai, izoliacijai nuo visuomenės ir galop – politinei mirčiai. Tokią mintį iškėlė komunistai menininkai Antanas Beinaravičius ir Giedrius Kazimierėnas. Su šia idėja supažindinę Vilniaus universiteto partinės organizacijos sekretorių Bronislovą Genzelį ir gavę jo pritarimą, šie du menininkai parengė tekstą apie LKP atsiskyrimo būtinumą ir naujos, nepriklausomos LKP programą. Netrukus prie komandos prisidėjo B. Genzelis, R. Ozolas, Rašytojų sąjungos partinės organizacijos sekretorius Romas Gudaitis, vieno iš Mokslų akademijos institutų partinės organizacijos sekretorius istorikas Algimantas Liekis. Kiek vėliau į šią grupę įsiliejo visoje Lietuvoje žinomi inteligentai, kurių dalis vienu metu priklausė LKP ir LPS. Iškelta mintis surengti LKP XX neeilinį suvažiavimą. Jame turėjo būti sprendžiamas LKP ateities klausimas siekiant pagrindinio tikslo – atsiskirti nuo SSKP.
Ilgainiui tokiai idėjai ėmė pritarti vis daugiau LKP narių. Nepaisant už reformas pasisakančių komunistų reformatorių optimizmo, 1989 m. pabaigoje partijos padėtis buvo sudėtinga. Tuo metu joje išsiskyrė trys kryptys: pirmajai atstovavo koordinacinės tarybos šalininkai (A. Beinaravičius, G. Kazimierėnas, B. Genzelis ir kiti), siekiantys atskirti LKP nuo Maskvos ir įkurti socialdemokratinės krypties partiją. Šiuos veikėjus dar galima vadinti nepriklausomybininkais, kurie siekė nutraukti politinius ir administracinius ryšius su Maskva ir parengti dirvą Lietuvos nepriklausomybei. Antrajai grupei priklausė centristai – tai A. M. Brazauskas ir jo šalininkai; trečioji buvo promaskvietiška dalis, sudaranti mažumą (12 proc.). Tolesnė LKP padėtis turėjo priklausyti nuo XX partijos suvažiavime priimtų sprendimų.
Klausimai ir užduotys
- Apibūdinkite LKP vidaus padėtį iki XX partijos suvažiavimo.
- Kodėl LKP nariai nesutarė dėl partijos ateities?
LKP XX suvažiavimas
AKTUALU! Koks svarbiausias LKP XX suvažiavimo nutarimas?
1989 m. gruodžio 19–23 d. Vilniuje, Operos ir baleto teatre, vykusiame LKP XX suvažiavime (38.1.4 pav.) dalyvavo 1 038 išrinkti suvažiavimo delegatai, dauguma – lietuviai.
Suvažiavimą (38.1.5, 38.1.6 pav.) akylai sekė Lietuvos gyventojai, Sąjūdžio atstovai, daugybė užsienio šalių korespondentų.
- 1
- 1
- 2
- 3
Prieš pat suvažiavimą dar nebuvo žinoma, kokia bus tikroji partijos padėtis, ir nebuvo aišku, kad suvažiavimas baigsis LKP atsiskyrimu. Todėl suvažiavime LKP CK pirmajam sekretoriui A. M. Brazauskui (38.1.7 pav.), kuris atstovavo centristams, teko laviruoti dėl nuolatinio Maskvos spaudimo ir skirtingų LKP pozicijų. Pats partijos lyderis pirmą suvažiavimo dieną skaitomame pranešime, atsakydamas į savo iškeltą klausimą „Kodėl iškilo būtinybė sukviesti šį XX partijos suvažiavimą?“, nurodė, jog pirmiausia būtina principingai, visapusiškai įvertinti praeities įvykius, įtvirtinti LKP savarankiškumą, atnaujinti Centro komitetą.
A. M. Brazausko teigimu, komunistai visos Lietuvos akivaizdoje privalo dar kartą išvardyti tuos tikslus, kurių siekia ir sieks savo veikla. Tai – „visapusiškas demokratijos plėtojimas“; „Lietuvos valstybingumo atkūrimas“; „savarankiška LKP“; „demokratinė visuomenė, socialinė lygybė. Tai, ką iki šiol vadinome socialistine demokratija, nebuvo demokratija“. Pasak kalbėtojo, kelias į nepriklausomybę – tai procesas. Tai politinių ir socialinių reformų kelias, kuris užtikrintų Lietuvai savarankiškumą ir saugumą. Jis įgalintų sukurti tokią sąjungą, iš kurios būtų galima ir išeiti.
Pranešime LKP CK pirmasis sekretorius ypač daug vietos skyrė stalinizmo metais LKP įvykdytiems nusikaltimams pasmerkti: Molotovo–Ribentropo paktas ir jo slaptųjų susitarimų įgyvendinimas pavadintas nusikalstama veikla (jie „atvėrė kelius Lietuvos įjungimui į Tarybų Sąjungą“), LKP – „tiesioginiu stalininio režimo įrankiu“, nes esanti „politiškai kalta dėl to, kad, tapusi stalinizmo totalitarinės sistemos sudėtine dalimi, vykdė jos valią“. A. M. Brazausko teigimu, „pokario aukų galėjo būti žymiai mažiau, jeigu ši kova nebūtų buvusi dirbtinai kurstoma“, todėl dabartinius Lietuvos komunistus ragino „sudaryti tokias sąlygas, kad tai niekada nepasikartotų“, LKP remtis „individualia, laisvanoriška naryste“, nes „atmetę šeštojo Konstitucijos straipsnio įsipareigojimą visiems neklystamai vadovauti, mes tampame politine organizacija, veikiančia visuomenėje per savo narius“.
Turėdamas tai omenyje, partijos lyderis išryškino tris pagrindinius požiūrius dėl respublikos partinės organizacijos ateities. Remiantis pirmu požiūriu, LKP įsivaizduota kaip savarankiška, turinti savo programą, statusą, organizacinį ir ūkinį nepriklausomumą partija, savo santykius su SSKP CK, sovietinių respublikų komunistų partijomis grindžianti ne tik sutartimis, bet ir kitomis gyvenimo realijomis bei pereinamąjį laikotarpį atitinkančiomis formomis. Remiantis antruoju ir trečiuoju požiūriais, kuriuos A. M. Brazauskas pavadino kraštutiniais, numatyta kardinalių pertvarkų partijoje: vienas požiūris skelbė, kad partija turi visiškai atsiriboti nuo SSKP, kito požiūrio esmė – LKP sudėtinė SSKP dalis. Pats kalbėtojas laikėsi nuostatos, kad LKP skilimas nenaudingas, tačiau jis palaikė LKP kaip demokratinės partijos variantą.
Per suvažiavimą aršiai diskutuota dėl partijos praeities nusikaltimų (1 šaltinis) ir ateities. Nors nuomonės skyrėsi, dauguma suvažiavimo dalyvių pasisakė už LKP atsiskyrimą nuo SSKP (38.1.8 pav.). Už formuluotę „LKP savarankiška su atskira Programa ir Statutu“ balsavo 855 (82,8 proc.), susilaikė 12 (1,2 proc.); už formuluotę „LKP savarankiška atsinaujinančios SSKP sudėtyje“ – 160 (15,5 proc.) (2 šaltinis). Tai reiškė, kad iš maždaug 200 tūkst. komunistų į savarankišką LKP perėjo apie 80 tūkst. (apie 40 proc.), toliau nuo Maskvos priklausančioje LKP liko apie 40 tūkst., o apie 80 tūkst. komunistų arba tyliai pasitraukė iš partijos, arba pasirinko kitas tautines partijas. LKP atsiskyrimas nuo SSRS komunistų partijos sulaukė didelio visuomenės dėmesio (38.1.9 pav.).
Klausimai ir užduotys
- Įvertinkite A. M. Brazausko kalbą, pasakytą suvažiavime.
- Kaip pasikeitė LKP padėtis po XX komunistų partijos suvažiavimo?
Pasibaigus Lietuvos komunistų partijos XX suvažiavimui
AKTUALU! Kuo LKP XX suvažiavimas reikšmingas Lietuvai?
LKP skilimas į savarankišką, nuo Maskvos nepriklausomą LKP ir promaskvietišką LKP, kuri toliau liko SSKP sudėtine dalimi, buvo didelis smūgis M. Gorbačiovui. SSKP CK politinis biuras su M. Gorbačiovu priešakyje tai vertino kaip LKP siekį išstoti iš SSKP. Atsižvelgęs į tai, kad susidariusi situacija buvo svarbi ne tik LKP, bet ir visai partijai, SSKP CK politinis biuras nusprendė kuo greičiau sušaukti SSKP CK plenumą. Tačiau sugrąžinti buvusios padėties M. Gorbačiovui nepavyko. Situacijos nepakeitė ir jo vizitas Lietuvoje 1990 m. sausio 10–12 dienomis.
Nesavarankiška LKP dalis toliau tarnavo Mãskvai ir skleidė nepagrįstus gandus apie A. M. Brazausko vadovaujamą savarankišką LKP, o savarankiškos LKP atsiradimą didesnė Lietuvos visuomenės dalis priėmė palankiai. Būta ir kritiško požiūrio, nes prisiminta nusikalstama LKP veikla praeityje.
Iš tiesų LKP pirmiausia stalinizmo laikotarpiu elgėsi kaip nusikalstama politinė jėga. Daug tamsių dėmių buvo ir vėlesnėje komunistų partijos veikloje, apie kurią neperdėdami kalbėjo Sąjūdžio atstovai, A. M. Brazauskas LPS steigiamojo sąjūdžio suvažiavime, komunistai reformatoriai iki XX LKP suvažiavimo. Tačiau aišku ir tai, kad tarp komunistų buvo daug dorų žmonių, Lietuvos patriotų, o savarankiškos LKP, socialdemokratinio tipo partijos, susikūrimas buvo svarbus įvykis ne tik Lietuvai, bet ir visai SSRS.
Lietuvos komunistai pirmieji metė iššūkį sąjunginei SSKP ir taip prisidėjo prie jos monolito skaldymo, kartu ir prie SSRS žlugimo. Savarankiškos LKP susikūrimas reiškė, kad dauguma Lietuvos komunistų yra pasirengę tarnauti Lietuvai ir gyventi vadovaudamiesi demokratinėmis nuostatomis. Savarankiškai LKP atsivėrė naujų galimybių dalyvauti Lietuvos politiniuose įvykiuose (3 šaltinis). Jei būtų neįvykęs šioje temoje aprašytas suvažiavimas, LKP tikriausiai būtų buvusi tiesiog iššluota iš politinio šalies gyvenimo, kaip atsitiko Mykolo Burokevičiaus vadovaujamai LKP, nenutraukusiai ryšių su SSKP. LKP atsiskyrimą nuo SSRS KP tam tikra prasme galima laikyti Lietuvos atsiskyrimo nuo SSRS repeticija.
Klausimai ir užduotys
- Apibūdinkite M. Gorbačiovo reakciją į LKP XX suvažiavimo nutarimus.
- Kuo Lietuvai svarbūs LKP XX suvažiavimo nutarimai?
APIBENDRINAMIEJI KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Apibūdinkite LKP padėtį iki XX suvažiavimo.
- Kodėl 1989 m. pabaigoje nuspręsta surengti XX LKP suvažiavimą?
- Kodėl per suvažiavimą skilo LKP?
- Apibūdinkite LKP lyderio A. M. Brazausko vaidmenį XX LKP suvažiavime.
TYRINĖKITE!
Naudodamiesi internetu ir papildoma literatūra, pabandykite pateikti kelias LKP atsiskyrimo nuo SSRS komunistų partijos versijas. Kodėl atsirado kelios to paties istorinio įvykio versijos?
Darbas su šaltiniais
1 šaltinis
Iš Vilniaus pedagoginio instituto SSRS istorijos katedros vedėjo istoriko Liudo Truskos kalbos „Dėl komunistų praeities klaidų ir padarytų nusikaltimų“, skaitytos LKP XX suvažiavime 1989 m. gruodžio 23 d.
Manyčiau, kad atsinaujinančiai mūsų partijai didžiausias balastas yra praeitis. Esu giliai įsitikinęs, jog privalome pasakyti sau ir visai Lietuvai tiesą ir tik tiesą, kokia karti ji bebūtų. Turime pasakyti tokią rūsčią tiesą, kad net mūsų griežčiausi oponentai neturėtų ko pridėti. <…>
Dauguma komunistų, kaip žmonės, niekuo dėti dėl LKP praeities, tačiau organizacija – atsakinga. Paklauskite bet kurį juristą, ir jis pasakys, kad paveldėtojas perima ne tik kapitalą, bet ir skolas.
Lemties posūkis: prisiminimai ir pamąstymai, 2-asis papild. leid. Vilnius: Gairės, 2014, p. 180–181.
2 šaltinis
Iš Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmojo sekretoriaus Algirdo Mykolo Brazausko LKP XX suvažiavime pasakytos kalbos
Lietuvos Komunistų partijos žingsnis tapti savarankiškai tai nėra žingsnis, kuris būtų pagrįstas, drįstu pasakyti, kažkokiom avantiūrinėm paskatom arba kažkokia agitacija. Tai iš tikrųjų natūralus žingsnis ir, aš manau, kad tai mums reikės įrodyti ir kitiems. <…>
Labai apgailestauju, kad dalis Lietuvos Komunistų partijos narių, komunistų, nenuėjo bendru keliu, pasuko kitu. <…> Mes, štai šita dauguma, kuri esame salėje, kuri balsavo už Lietuvos Komunistų partijos savarankiškumą, geranoriškai siūlėme nedaryti šito, kvietėme eiti kartu, palaukti, neskubėti <…>. Ką gi padarysi, matyt, žmonės sąmoningai pasielgė. Tai galų gale jų reikalas.
Iš knygos rankraščio, saugomo M. Tamošaičio asmeniniame archyve: Saulius Grybkauskas, Mindaugas Tamošaitis, Žmogus, jungęs epochas: Algirdo Brazausko politinė biografija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2019, p. 164.
Remdamiesi 1, 2 šaltiniais ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus.
- Kokia problema aptariama 1 šaltinyje?
- Kodėl 1 šaltinyje nurodyta problema tapo aktuali 1989 m. pabaigoje?
- Kaip 1 šaltinyje vertinama LKP praeitis ir komunistai? Ar pritariate tokiai nuomonei? Atsakymą argumentuokite.
- Apibūdinkite 2 šaltinyje aptariamą LKP padėtį.
- Kaip 2 šaltinyje vertinami LKP XX suvažiavimo balsavimo rezultatai?
- Remdamiesi 2 šaltiniu, padarykite išvadą apie A. M. Brazausko požiūrį į LKP pasibaigus XX suvažiavimui.
3 šaltinis
Apie savarankiškos LKP narių padėtį pasibaigus LKP XX suvažiavimui
LKP XX suvažiavimo priimti sprendimai visam būriui savarankiškos LKP narių atvėrė naujas galimybes ir perspektyvas likti politikoje ir siekti politinės karjeros atkurtoje Lietuvoje. Tokia proga pasinaudojo nemaža dalis komunistų, įsitraukdami į nepriklausomos Lietuvos politinį gyvenimą, o kai kuriems jų netgi pavyko užkopti į pačius aukščiausius postus. Česlovo Juršėno skaičiavimais, apie šimtą LKP XX suvažiavimo delegatų tapo 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarais ir Seimo nariais; vienas (A. Brazauskas) – prezidentu, keturi – premjerais, 19 – ministrais, 13 – ambasadoriais, ėjo kitas aukštas pareigas nepriklausomoje Lietuvoje. Taigi LKP atsiskyrus nuo TSKP tūkstančiams politikų atsirado galimybė ne tik išlikti, bet net siekti politinės karjeros atgimstančioje Lietuvoje. Liudviko Sabučio, Česlovo Stankevičiaus, Kazimiero Motiekos, Dalios Grybauskaitės pavyzdžiai rodo, kad buvusiems komunistams dešiniajame flange daryti karjerą nebuvo jokių problemų. Viso to galėjo ir nebūti, jeigu ne LKP XX suvažiavimas, o su juo ir Komunistų partijos skyrybos.
Iš knygos rankraščio, saugomo M. Tamošaičio asmeniniame archyve: Saulius Grybkauskas, Mindaugas Tamošaitis, Žmogus, jungęs epochas: Algirdo Brazausko politinė biografija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2019, p. 181.
Remdamiesi šaltiniu ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus.
- Apibūdinkite savarankiškos LKP narių galimybes po partijos XX suvažiavimo.
- Kaip šaltinyje minimiems asmenims pavyko padaryti politinę karjerą nepriklausomoje Lietuvoje?
- Pasidomėkite, kodėl kai kuriems komunistams nebuvo draudžiama siekti karjeros ir „dešiniajame flange“.
- Padarykite išvadą apie buvusių LKP narių vaidmenį nepriklausomoje Lietuvoje.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"