Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir jai kilę sunkumai

Istorijoje esama įvykių, kurie laikomi itin svarbiais ir vadinami istorijos lūžiais. Šių laikų Lietuvos istorijoje tokie įvykiai yra Lietuvos įstojimas į NATO ir į Europos Sąjungą. 2004 m. pavasarį Lietuvos valstybė įsiliejo į Europos ir Vakarų valstybių bendrijų gynybą ir ekonomiką. Viduramžių LDK istorijoje tokiais svarbiais įvykiais laikomi XIV a. pabaigoje sudaryta sąjunga su Lenkijos karalyste ir Lietuvos krikštas.

XIV a. pabaigoje LDK įvyko svarbių pokyčių, kurie valstybei turėjo ilgalaikių pasekmių. Juos lėmė LDK valdančios Gediminaičių dinastijos sprendimai ir įvykiai Lenkijos karalystėje. Tuo metu Lietuvos valstybė buvo laikoma pagonių kraštu ir jau šimtmetį kovojo su Vokiečių ordinu. Ir štai šiomis aplinkybėmis atsirado galimybė Lietuvos valstybės ir visuomenės raidą pasukti kita kryptimi. Du Gediminaičiai pasinaudojo ta galimybe. Jie buvo Gedimino anūkai, Algirdo ir Kęstučio sūnūs, pusbroliai Jogaila ir Vytautas. Jau žinote, kad Viduramžiais, valdovui dar esant gyvam ar jau mirus, neretai kildavo sunkus klausimas, kas taps sosto paveldėtoju. Su tokiu sunkumu susidūrė ir LDK kaimynė Lenkijos karalystė, ir šis sunkumas atvėrė galimybę Lietuvai.

1382 m. mirė Lenkijos karalius Liudvikas Anžu. Jis nepaliko vyriškosios lyties paveldėtojo, todėl Lenkijos didikai buvo priversti ieškoti, ką pasodinti į Lenkijos karaliaus sostą. Tiksliau, jie ieškojo kitos šalies valdovo, kuris vestų jaunesniąją velionio valdovo dukterį ir Lenkijos sosto paveldėtoją karalaitę Jadvygą ir taptų Lenkijos karaliumi. Su šiuo pasiūlymu jie kreipėsi į aplinkinių šalių valdovus ir valdančiąsias dinastijas. Vienas iš tokių valdovų buvo po tėvo Algirdo ir dėdės Kęstučio mirties XIV a. devintajame dešimtmetyje Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapęs Jogaila (apie 1351–1434). Pasiūlymas tapti Lenkijos karaliumi žadėjo daug galimybių tiek Jogailai ir Lietuvai, tiek ir Lenkijai. Lenkijos karaliaus sostas turėjo vilioti Jogailą – karaliaus padėtis aukštesnė nei didžiojo kunigaikščio. O Lenkijos didikai siekė išplėsti savo politinę galią ir įtaką. Juk LDK teritorija buvo gerokai didesnė nei Lenkijos karalystės. Be to, Lenkijos ponai ieškojo sąjungininko. Lietuvai sąjungininko taip pat reikėjo, nes Vokiečių ordinas vis dar kėlė Lietuvai nemenką grėsmę. Trumpai tariant, Jogaila pasinaudojo galimybe.

Lenkijos didikų ir Jogailos derybos baigėsi 1385 m. pasirašant Krėvos aktą (7.1 pav.). Lenkijos karalystei derybose atstovavo svarbiausi ir galingiausi kilmingieji bei dvasininkai, o Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei – Jogailos broliai ir pusbrolis Vytautas. Krėvos sutartis buvo priešvedybinis dokumentas, kuriuo Jogaila įsipareigojo atlikti keletą itin svarbių dalykų. Iš jų išskirsime du. Pirmas – Jogaila įsipareigojo pats priimti katalikišką krikštą ir atversti Lietuvos visuomenę į katalikybę. Antras – Jogaila įsipareigojo prišlieti LDK prie Lenkijos karalystės (7.2 pav., A šaltinis). Kadangi Lenkija buvo karalystė, o Lietuva tik didžioji kunigaikštystė, Lenkijos kaip valstybės tarptautinė padėtis buvo aukštesnė. Tais laikais didžioji kunigaikštystė turėjo būti prišliejama prie karalystės.

Be to, juk Jogailai buvo siūloma Lenkijos karaliaus karūna, todėl jos siekdamas jis privalėjo sutikti su keliamais reikalavimais ir sąlygomis. Taip pat prisiminkime, kad tuo metu LDK buvo laikoma pagoniška, o ši sutartis reiškė, kad LDK taps katalikiška valstybe.

Vis dėlto net ir tokiomis sąlygomis sudariusi Krėvos sutartį LDK ir toliau veikė savarankiškai. 1386 m. vasarį Liublino mieste Lenkijos didikai išrinko Jogailą Lenkijos karalystės karaliumi (7.3 pav.). Po poros savaičių Krokuvos katedroje jis buvo pakrikštytas ir susituokė su Jadvyga. Ši dinastinė santuoka, sudaryta tarp dviejų valdančiųjų dinastijų atstovų, sukūrė Lenkijos ir Lietuvos sąjungą, kuri įvairiais pavidalais truko kelis šimtmečius. Iki XVI a. antros pusės abi valstybes jungė valdovas ir valdančioji dinastija. Šios dinastijos vardas – Jogailaičiai.

Nuo 1386 m. Jogaila pradėjo tituluotis Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Ilgai netrukęs ėmė vykdyti įsipareigojimą pakrikštyti Lietuvą. 1387 m. ankstyvą pavasarį Jogaila su lenkų ponais ir aukštais dvasininkais atvyko į Vilnių ir įkūrė Vilniaus vyskupiją. Buvo pakrikštyti Vilniaus didikai, miesto ir jo apylinkių gyventojai. Šie metai laikomi Lietuvos krikšto metais. LDK buvo pripažinta krikščioniška šalimi. Atrodytų, Jogaila pasiekė norimą tikslą – tapo karaliumi ir pradėjo savo valdančiąją dinastiją, jungiančią Lietuvos ir Lenkijos valstybes. Tačiau būta neišspręsto reikalo. Jo pusbrolis Vytautas siekė atgauti savo teises – tai, kas jam, jo supratimu, priklauso.

Po tėvo Kęstučio mirties ir Jogailai tapus Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Vytautas (apie 1350–1430) prarado tėvoniją Trakus. Tų laikų supratimu, tėvonija – tėvo valdyta žemė – teisėtai priklausė palikuoniui, sūnui. Tad Vytautas negalėjo susitaikyti su tokiu praradimu. Be to, Vytauto supratimu, jam priklausė teisė valdyti LDK, nes jo tėvas Kęstutis ir dėdė Algirdas ją valdė kartu. Trakų ir Žemaitijos didikai palaikė Vytautą, o tai kėlė Jogailai pavojų. Kad atgautų tėvoniją, Vytautas kreipėsi pagalbos į Vokiečių ordiną. 1390 m. tarp pusbrolių kilo ir net kelerius metus truko karas. Jogaila, matydamas, kad neįveiks Vytauto ir jo vadovaujamų pajėgų, sutiko su Vytauto reikalavimu grąžinti tėvoniją ir siekiu valdyti LDK. 1392 m. Astravõs dvare, netoli Lydos (dab. Baltarùsija), Lietuvos kunigaikštis Vytautas ir Lenkijos karalius Jogaila sudarė sutartį, pagal kurią Vytautas atgavo savo tėvoniją Trakus. Taip pat Astravos sutartyje buvo numatyta, kad Vytautas valdys Vilnių ir bus Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos vietininkas. Tačiau neilgai trukęs Vytautas tapo tikruoju Lietuvos valdovu ir iki pat savo mirties titulavosi Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu (7.4 pav.).

Siekdamas įtvirtinti savo galią ir įtaką, XIV a. pabaigoje Vytautas ėmėsi valstybės reformų ir vidaus naujovių. Jis pradėjo kaldinti monetas – denarus. Šios sidabrinės monetos liudijo, kad Vytautui, kaip didžiajam kunigaikščiui, priklauso aukščiausia valdžia krašte. Tik savarankiškas valdovas turėjo teisę kaldinti pinigus (7.5 pav.). Jis ėmė šalinti tolimų LDK žemių kunigaikščius, susijusius su juo giminystės ryšiais ir nenorinčius pripažinti jo viršenybės. Į jų žemes Vytautas Didysis siuntė ištikimus vietininkus, jie didžiojo kunigaikščio vardu valdė šias nuo valstybės centro nutolusias žemes. Tokiu būdu Vytautas vienijo valstybę. Taip pat Vytautas pradėjo kurti didžiojo kunigaikščio dvarą. Tai buvo institucija, kuri rodė didžiojo kunigaikščio valdžios išskirtinumą. Didžiojo kunigaikščio dvarą sudarė didikai, galingiausi ir įtakingiausi krašto kilmingieji. Būtent jie padėjo spręsti valstybės valdymo uždavinius, patarė didžiajam kunigaikščiui priimant svarbius sprendimus. Jie dalyvavo valdovui sudarant sutartis, jas liudijo ir tvirtino. Taip pat Vytautas kūrė ir stiprino pilių ir dvarų tinklą, labai svarbų valdant valstybę, nes valdovas dažnai turėjo keliauti, kad patvirtintų savo valdžią toli nuo valstybės centro nutolusiose žemėse (B ir C šaltiniai). Trakų salos pilis, pastatyta XV a. pradžioje, tapo pagrindine Vytauto būstine. Ji rodė jo galią, čia jis praleido daugiausia laiko.

XV a. pradžioje, valdant Vytautui, valstybė buvo, ko gero, galingiausia per visą savo istoriją. 1410 m. jungtinė Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė nugalėjo Vokiečių ordiną. Tikrasis mūšio vadovas buvo Vytautas. Apie šį mūšį rašė daugybė tų laikų kronikų. Jis užbaigė beveik pusantro šimto metų trukusius Lietuvos karus su Vokiečių ordinu. Tuo metu LDK teritorija buvo didžiausia per visą valstybės istoriją (7.6 pav.). Europoje Vytautą pripažino jos valdovu. Taigi Lietuvos didžiajam kunigaikščiui tetrūko karaliaus karūnos, o jo valdomai valstybei – karalystės vardo. 1429 m. Lucke, vienoje iš savo pilių (7.7 pav.), Vytautas surengė didelį tarptautinį suvažiavimą. Susirinko daug valdovų ir gretimų valstybių pasiuntinių. Lucko suvažiavimą galima laikyti Vytauto Didžiojo valdymo ir politinės veiklos viršūne. Per šį suvažiavimą buvo sutarta Vytautą karūnuoti kaip Lietuvos karalių. Deja, susiklostė tam nepalankios aplinkybės.

1430 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas mirė (7.8 pav.). Kadangi Vytautas nepaliko vyriškosios lyties palikuonių, po jo mirties prasidėjo kova dėl didžiojo kunigaikščio sosto. Pradžioje sėkmė kurį laiką lydėjo Vytauto pusbrolį Švitrigailą. Po jo kelerius metus didžiuoju kunigaikščiu buvo Vytauto brolis Žygimantas. Po dešimties neramių metų, 1440 m., Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Jogailos trylikametis sūnus Kazimieras Jogailaitis (7.9 pav.). Jis atstovavo Jogailaičių dinastijai, kurios pradininkas buvo jo tėvas Jogaila. Kadangi valdovas dar buvo jaunas, valstybėje augo didikų ir Ponų Tarybos įtaka. Ponų Taryba, pradėta kurti kaip patariamoji, buvo pagrindinė valstybės institucija. Ją sudarė galingiausi ir turtingiausi krašto kilmingieji. 1447 m. Kazimieras tapo Lenkijos karaliumi ir vis mažiau laiko leido LDK. Todėl vis daugiau valstybės valdymo reikalų į savo rankas ėmė Ponų Taryba. Kartais vykdavo Tarybos ir Lenkijos didikų susitikimai, bendri suvažiavimai. Juose jie aptardavo abiejų valstybių reikalus ir tarptautinę regiono padėtį. O tarptautinė regiono padėtis sparčiai keitėsi, kilo naujų sunkumų.

XV a. antroje pusėje sparčiai stiprėjo Maskvos didžioji kunigaikštystė. Dar XIV a. su ja kovojo ir iki Maskvos ne kartą buvo nužygiavęs didysis kunigaikštis Algirdas. O Vytautas, tapęs LDK valdovu, XIV–XV a. sandūroje išplėtė LDK teritoriją rytuose ir sudarė su Maskvos kunigaikštyste taiką. Kol valdė Vytautas Didysis, LDK rytų kaimynė turėjo pripažinti jo galią ir įtaką visam LDK rytų ir šiaurės rytų pasieniui. Padėtis pradėjo keistis XV a. viduryje, LDK valdant Kazimierui. Maskvos didžioji kunigaikštystė užkariavo gretimas rusų kunigaikštystes. XV a. antroje pusėje Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas III pareiškė suvienysiąs stačiatikiškas žemes. Buvo aišku, kad ramybės LDK rytų žemėse nebus. Juk didžioji dalis šių žemių buvo stačiatikiškos, tad joms kilo karo pavojus. Maskvos valstybė jas laikė savomis. Galiausiai XV a. pabaigoje Ivanas III, Vytauto Didžiojo dukters anūkas, paskelbė Lietuvai karą. Po šio karo su Maskvos didžiąja kunigaikštyste LDK rytuose prarado kai kurias savo teritorijas. Buvo sudarytos paliaubos, tačiau jos truko neilgai, nes XVI a. pradžioje Maskvos valstybė karą atnaujino. Ji turėjo aiškų tikslą – atkariauti iš LDK stačiatikiškas žemes. LDK gynėsi, tačiau tai daryti jai buvo vis sunkiau. LDK ponams ir bajorams vis sunkiau sekėsi rasti išteklių ir parengti kariuomenę. Vis dėlto LDK kovojo ir iškovojo ne vieną skambią pergalę mūšio lauke. Viena garsiausių pergalių buvo pasiekta 1514 m. įvykusiame Oršos mūšyje (7.10 pav.). LDK kariuomenė (apie 30 000 karių) įveikė beveik trigubai didesnes Maskvos didžiosios kunigaikštystės pajėgas (apie 80 000 karių). Šiame mūšyje pasižymėjo talentingas LDK kariuomenės vadas etmonas Konstantinas Ostrogiškis. Jis parodė, kaip įvairių kariuomenės pajėgų (artilerijos, pėstininkų, kavalerijos) veiksmai mūšio lauke turi būti tarpusavyje derinami. Ši pergalė sustabdė, nors ir trumpam, Maskvos valstybės veržimąsi į LDK gilumą.

XVI a. pirmoje pusėje Ponų Taryba, didikai ir Lietuvos didysis kunigaikštis turėjo ieškoti išeičių iš sudėtingėjančios padėties valstybės rytų žemėse. Nors Lietuvos didikai ir siekė kuo didesnio savarankiškumo, tačiau jiems reikėjo Lenkijos didikų paramos. O šie per visą XV a. antrą pusę siekė glaudesnio abiejų valstybių bendradarbiavimo vis primindami, kad nuo 1385 m. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė yra sąjungoje su Lenkijos karalyste. Maskvos galia augo ir įtampa valstybės rytų žemėse nemažėjo. Kaip toliau klostėsi LDK istorija? Kokie sprendimai buvo priimti stiprėjant Maskvos valstybės grėsmei? Kokį vaidmenį atliko Lenkija?