Lietuvos Didžiosios Kunigaikšty­stės miestai ir jų įvairovė

Šiandien kiekvienas miestas yra savivaldis – savarankiškas, turi valdymo institucijas (miesto tarybą, merą, administraciją). Miesto valdymo institucijos rūpinasi miesto ir miestiečių gyvenimu, tvarko aplinką, kelius, ieško investicijų, prižiūri, kaip įmonės ir verslininkai vykdo ūkinę veiklą mieste. Jau žinote, kad miestų savivalda atsirado Viduramžiais. Pradėjo formuotis XII a. Vakarų Europoje ir vėliau pasiekė LDK.

XII–XIII a. Vakarų Europoje sparčiai augo miestai ir jiems buvo suteikiama savivalda. Miestiečiai įgaudavo daugiau teisių, galėjo patys spręsti mieste kylančius uždavinius, gyviau plėtoti amatus ir prekybą. Netrukus miestui savivaldą suteikiančios privilegijos pasiekė ir kitas šalis. Pirmiausia tokias Vidurio Rytų Europos šalis kaip Lenkiją ir Vegriją. Šių šalių valdovai mėgdžiojo Vakarų Europos monarchus. Svarbiausiems savo valstybių miestams teikė panašias privilegijas. Jie suprato, kad tai gali būti naudinga ne tik kraštui ir jo ūkiui, bet ir jiems patiems. Todėl XIV–XV a. sandūroje ir LDK atsirado miesto savivaldos privilegijų. Lietuvoje pradėjo rastis savivaldžių miestų. Be dvasininkų, bajorų ir valstiečių luomų, ėmė formuotis dar viena atskira visuomenės grupė – miestiečiai. LDK miestai ir miesteliai XIV–XV a. tapo itin spalvingi, juose pynėsi tautos ir religijos. Kaip tai vyko?

XIII–XIV a. LDK buvo ne vienas prekybai svarbus miestas. Tačiau nė vienam šių miestų nebuvo suteikta privilegijų. Naujas LDK miestų raidos etapas prasidėjo XIV–XV a. sandūroje nuo 1387 metais Jogailos išduotos dar vienos privilegijos (A šaltinis). Ši buvo skirta Vilniui – svarbiausiam LDK miestui (18.1 pav.). Šia privilegija Jogaila Vilniaus miestui ir miestiečiams suteikė savivaldos teisę. Nuo tada LDK miestams suteikiamos privilegijos pradėtos vadinti Magdeburgo privilegija, arba Magdeburgo teise. Pavadinimas kilo iš Šventosios Romos imperijos Magdeburgo miesto vardo, šis miestas vienas pirmųjų gavo savivaldos teisę. XV–XVI a. kiekviena LDK miestui suteikiama savivaldos privilegija buvo vadinama Magdeburgo teise. LDK, kaip ir Vakarų Europoje, tokios privilegijos suteikimas miestui ir jo bendruomenei reiškė, kad nuo šiol miestas gali savarankiškai spręsti savo reikalus, turėti savo teismą ir valdymo institucijas, lengvesnėmis sąlygomis prekiauti visoje šalyje. Taigi Lietuvos didieji kunigaikščiai elgėsi taip, kaip tais laikais buvo įprasta elgtis Europos monarchams. Suteikdamas savivaldos privilegiją konkrečiam miestui valdovas parodydavo ypatingą palankumą. Miesto teisė tapo priemone amatų ir prekybos plėtrai šalyje skatinti. Privilegijos Vilniaus miestui suteikimą 1387 m. galima laikyti momentu, nuo kurio LDK pradėjo formuotis miestiečių luomas. Ši privilegija davė pradžią Magdeburgo teisės plėtrai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Netrukus Magdeburgo teisė (savivalda) buvo suteikta ir kitiems LDK miestams. Pirmieji šią privilegiją gavo valstybės branduolio miestai. XV a. pradžioje savivaldą gavo Kaũnas ir Trãkai (18.2 pav.). Vėliau, XV–XVI a. sandūroje, Magdeburgo teisė buvo suteikta LDK rusėnų miestams ir svarbiems prekybos centrams: Gardinui, Kýjivui, Minskui, Polockui (18.3 pav.). Gavę Magdeburgo teisę šių miestų miestiečiai turėjo daugiau galimybių verstis amatais, gabenti prekes ir prekiauti su kitais miestais. Kaip ir Vakarų Europoje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pradėjo kurtis cechai. Jau žinote, kad cechai buvo susivienijimai (korporacijos), telkiantys to paties amato amatininkus. Susitelkę į tokias bendruomenes amatininkai galėjo plačiau vykdyti savo veiklą, išvengti konkurencijos, lengviau įsigyti žaliavų, bet turėjo laikytis tam tikrų amato taisyklių ir gaminių kokybės nurodymų. Nuo XV a. pabaigos Lietuvos didieji kunigaikščiai cechams suteikdavo ypatingų privilegijų, kad šie galėtų palankesnėmis sąlygomis plėtoti savo veiklą (B šaltinis).

Savivaldos privilegijos LDK miestams suteikdavo panašių galimybių ir teisių, kokias turėjo savivaldžiai Vakarų Europos miestai. Gauta Magdeburgo teisė reiškė, kad miestas tampa savivaldis, miestiečių bendruomenė pati sprendžia savo reikalus. Į privilegiją buvo įrašoma miesto teisė pasistatyti rotušę (18.4 pav.). Miesto rotušė liudijo miesto savarankiškumą. Joje dirbo miestiečių renkama miesto taryba. Miesto taryba rūpinosi kasdieniais miesto reikalais, miesto tvarka, ūkiniu miesto gyvenimu, miestiečių patogumais. Savivaldos privilegijoje taip pat buvo rašoma, kad savivaldis miestas turi teisę iš miestiečių išsirinkti teisėjus, kurie spręstų ginčus tarp miesto gyventojų ar miestiečių ir asmenų, atvykusių iš kitų miestų ar apylinkių. Be to, savivaldis miestas turėjo teisę pasistatyti gynybinę miesto sieną (18.5 pav.). Tokios sienos buvo labai brangios ir reikalavo daug darbo. Toli gražu ne kiekvienas miestas galėjo ją pasistatyti. Kiekvienas savivaldis miestas turėjo mokėti mokesčius, dėl jų dydžio valdovas susitardavo su miestiečiais. Šie teisiniai, administraciniai ir ekonominiai dalykai rodo, kad LDK savivaldžių miestų miestiečiai tapo atskira visuomenės grupe.

Viduramžių miestas buvo labai įvairialypis. Mieste kasdien bendravo skirtingų kultūrų žmonės. Atvykdavo ir išvykdavo pirkliai, kalbantys skirtingomis kalbomis. Štai XIV a. Vilniuje gyveno ne tik pagonys lietuviai, bet ir stačiatikiai rusėnai, ir katalikai vokiečiai. XV a. ir vėliau Vilniaus gyventojų tautinė ir religinė įvairovė tik didėjo. Žinoma, ir kitiems dideliems LDK miestams buvo būdinga gyventojų tautinė ir religinė įvairovė. LDK istoriją tiriantys mokslininkai paprastai išskiria tris tų laikų tautines ir religines grupes bei mažumas: karaimus, totorius ir žydus. Jos kalbėjo kitomis kalbomis nei dauguma gyventojų ir išpažino savas religijas. Kas buvo būdinga šioms Lietuvos valstybėje gyvenusioms žmonių grupėms, išsiskyrusioms papročiais, tradicijomis ir religiniais įsitikinimais?

Karaimai – iš Krymo kilę tiurkai. Maždaug keturi šimtai karaimų šeimų XIV a. pabaigoje įsikūrė Lietuvoje. Manoma, karaimus iš Krymo į Lietuvą atsivežė Vytautas Didysis per vieną iš savo žygių link Juodosios jūros. Įkurdino juos Trãkuose, šalia vienos iš savo pagrindinių būstinių. Ilgainiui jie išplito, gyveno ir kitose Lietuvos gyvenvietėse, tačiau didžioji dalis liko Trakuose ir jų apylinkėse. Karaimai išpažįsta karaizmą – religiją, pripažįstančią vieną Dievą, – ir laikosi Dešimties Dievo įsakymų (18.6 pav.). Tačiau dėl kalbos ir tam tikrų religinių skirtumų karaimai buvo uždara tautinė ir religinė grupė. Jie gavo ne vieną tik jiems skirtą didžiojo kunigaikščio privilegiją (C šaltinis). Karaimų bendruomenės nariai pasižymėjo kaip profesionalūs kariai, ėjo valdovo pilių sargybą. Tuo pačiu metu į Lietuvą atsikėlė dar viena tautinė ir religinė grupė – totoriai. Juos Vytautas Didysis taip pat įkurdino Trakuose ir jų apylinkėse. Totoriai garsėjo kaip kariai ir atliko karinę tarnybą, saugojo didįjį kunigaikštį. Totoriai buvo musulmonai ir išpažino islamą. Jie turėjo teisę išpažinti savo tikėjimą, statytis maldos namus (mečetès) ir laikytis savo papročių bei tradicijų (18.7 ir 18.8 pav.).

Daug gausesnė labai įvairialypės LDK visuomenės dalis (nepamirškite, kad šalia katalikų gyveno ir stačiatikiai) buvo žydai. Jau žinote, kad šios tautos atstovai gyveno visoje Europoje. Kai XIV a. LDK vykdė ekspansiją į Kijevo Rùsios žemes, čia jau buvo žydų bendruomenių. Tikėtina, kad po XIV a. vidurio neramumų Vakarų Europoje nemažai žydų bendruomenių patraukė į Vidurio Rytų Europą ir pasiekė LDK žemes. Ilgainiui žydai tapo svarbia LDK miestų ir miestelių gyventojų dalimi. Todėl gavo ne vieną didžiojo kunigaikščio privilegiją. XIV–XV a. didieji kunigaikščiai suteikė privilegijų Brastos, Trakų, Gardino žydų bendruomenėms. XVI a. pradžioje, 1507 m., Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis suteikė pirmąją visuotinę privilegiją visiems LDK žydams. Kaip ir privilegijos karaimams, šios privilegijos leido žydams laisvai išpažinti savo tikėjimą (judaizmą), pasistatyti maldos namų, laikytis savo papročių ir tradicijų (18.9 pav.). Žydai buvo svarbi LDK visuomenės dalis, vykdanti ūkinę, tiksliau, finansinę veiklą – neretai paskolindavo pinigų ir didiesiems kunigaikščiams. Būtent todėl privilegijomis žydų bendruomenėms buvo leidžiama tai, ko nebuvo galima katalikams (pelnytis iš palūkanų). Privilegijose buvo nustatytas ir ypatingas žydų ūkinis santykis su valdovu – mokestis, kurį mokėjo tik žydai.

Magdeburgo teisės atsiradimas rodė, kad formuojasi dar viena visuomenės grupė – miestiečiai. Miesto ir miestiečių gyvenimas buvo visiškai kitoks nei valstiečių. Juk valstiečiai dirbo žemę ir gyveno kaimuose ar pavienėse gyvenvietėse, o miestiečiai gyveno miestuose ir vertėsi tokia ūkine veikla, dėl kurios gaudavo valdovo privilegijų. Šis miestiečių gyvenimo išskirtinumas skatino Lietuvoje formuotis europinę miesto kultūrą. Ir šiandien lankydami Lietuvos miestus (Kaũną, Merki̇nę, Trakùs, Vi̇lnių) galime matyti dalykų, sietinų su Viduramžiais, kai Lietuvos miestams buvo suteikiama miesto savivaldos teisė (18.10 ir 18.11 pav.). Pirmosios šių miestų rotušės buvo medinės ir iki mūsų dienų neišliko, tačiau senųjų vietoje stovi naujos.

Viduramžiais miesto gyvenimas buvo daug įvairesnis nei kaimo. Čia susitikdavo skirtingų miestų gyventojai, sudarydavo sandorius, atgabendavo ir parduodavo prekes. Be to, mieste vieni šalia kitų gyveno skirtingų tikėjimų ir tautybių žmonės. Kai kurių regionų miestuose ir miesteliuose gyveno karaimų ir totorių bendruomenės. Nuo XIV–XV a. LDK miestuose daugėjo žydų. Jie tapo svarbūs šalies ekonomikos, prekybos ir finansų reikaluose.