Chapter 5.7 (Istorija 8)

Kultūros paveldas – Viduramžių Lietuvos palikimas

Šioje temoje JŪS

  • Aptarsite, kas yra kultūros paveldas.
  • Tyrinėsite LDK paveldo objektus, esančius už Lietuvos teritorijos ribų.
  • Įvertinsite LDK kultūros paveldo svarbą.

Kultūros paveldas ir Viduramžiai

Viduramžiais Europoje buvo sukurta daugybė dailės ir architektūros vertybių. Tačiau dėl siautusių karų ir gaisrų iki mūsų dienų išliko tik maža dalis to, kas buvo pastatyta ir sukurta. Laikui bėgant kai kurie senieji pastatai buvo perstatyti ar atnaujinti. Kintant architektūros stiliui senus statinių architektūros bruožus keitė nauji. Todėl kai kuriuose architektūros kūriniuose slepiasi ne vienas meno istorijos sluoksnis ir išlikę vertingi istoriniai dalykai yra tokie įvairūs.

Šiandien istoriškai vertingi meno kūriniai laikomi kultūros paveldu. Kultūros paveldas yra išlikę visuomenės branginti ir iš kartos į kartą perduoti dalykai, kurie dėl meninės vertės saugomi valstybės ir įstatymo. Kultūros paveldo saugojimu ir pristatymu visuomenei rūpinasi tam tikra valstybės institucija – Kultūros paveldo departameñtas. Paveldui priklauso daugybė nematerialių ir materialių dalykų (24.1 pav.). Aptarsime tik keletą su LDK istorija susijusių istorinių objektų, priklausančių kultūros paveldui. Šiandien šie objektai yra už Lietuvõs Respùblikos ribų: Baltarùsijoje, Lénkijoje ir Ukrainoje. Juk anksčiau Lietuvos valstybė – Lietuvõs Didžióji Kunigaikštỹstė – plytėjo ir teritorijose, kuriose dabar gyvuoja šalys kaimynės. Taigi, kokie iki mūsų dienų išlikę Viduramžių Lietuvoje sukurti objektai turi ypatingą istorinę vertę?

24.1 pav. Lydos pilis. Aiškiai matomi pilies statybos ir restauravimo etapai, Baltarùsija, XIV a.

Klausimai ir užduotys

  1. Kodėl iki mūsų dienų išliko tik dalis Viduramžiais sukurtų dalykų?
  2. Paaiškinkite, kas yra kultūros paveldas.
  3. Kuriose valstybėse galime rasti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo? Kodėl būtent jose?

Naugarduko pilis ir Viešpaties Atsimainymo bažnyčia

Netoli nuo Lietuvos sienos su Baltarusija, į pietryčius nuo Vilniaus, yra įsikūręs Naugardukas. Šis miestas rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo XII a. pradžios. Tais laikais, kai Lietuvos valstybės dar nebuvo, jis priklausė Kijevo Rusios valstybei. Naugardukas buvo nedidelė gyvenvietė, joje stovėjo medinė pilis. XIII a. 4–5 deš. susikūrusi Lietuvos valstybė pradėjo sparčiai plėstis rytų ir pietryčių kryptimis. Jau XIII a. viduryje Naugardukas pateko į stiprėjančios Lietuvos valstybės įtaką ir galiausiai buvo prie jos prijungtas. Prasidėjo naujas Naugarduko istorijos etapas.

XIV a. Naugardukas tapo svarbiu Gediminaičių dinastijos valdomos didelės Lietuvos valstybės centru. Vis dėlto didžiausi pokyčiai, kurių pėdsakų matome ir šiandien, Naugarduke prasidėjo XIV–XVa. sandūroje, kai LDK valdė Vytautas Didysis. Jo pastangomis buvo pastatyta nauja gotikinio stiliaus pilis. Pilies statybai naudotos degtos molinės plytos (24.2 pav.). Būtent tokia statybinė medžiaga ir statybos darbų technologija buvo būdinga šiam regionui. Nepamirškime, kad tokiam darbui reikėjo amatą išmanančių meistrų, mūrininkų. Jie turėjo atvykti iš kitų kraštų: Vokiečių ordino, Lenkijos karalystės ar Vakarų Europos. Naugarduko pilis tapo viena svarbiausių Vytauto Didžiojo būstinių. Čia jis apsistodavo keliaudamas po savo valstybę ar medžiodamas. Tuo metu, 1395 m., Vytauto Didžiojo pastangomis Naugarduke buvo įkurta ir katalikų parapinė bažnyčia, ji gavo Visų Šventųjų vardą. Ši bažnyčia buvo atsakinga už Bažnyčios mokymo sklaidą apylinkėse. Ji buvo pastatyta šalia pilies. Viduramžiais daug kur pilis ir bažnyčia buvo statomos arti viena kitos. Bažnyčia tikintiesiems priminė Dievą ir anapusinį gyvenimą, o pilis – pasaulietinę didžiojo kunigaikščio valdžią. 1422 m. šioje parapinėje Naugarduko bažnyčioje Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila susituokė su lietuvių kunigaikštyte Sofija Alšėniške (A šaltinis). Ši santuoka davė pradžią Jogailaičių dinastijai, nes tik su ketvirtąja žmona Sofija Alšėniške Jogaila susilaukė vyriškosios lyties įpėdinių.

24.2 pav. Naugarduko pilies bokštų griuvėsiai, fotogr. Janas Bulhakas, fotografuota XX a. antrajame deš.

A šaltinis

XV a. antroje pusėje lenkų kronikininkas Janas Dlugošas „Lenkijos kronikoje“ apie 1422 m. Naugarduke įvykusias Lenkijos karaliaus Jogailos vestuves rašė:

„Tada per Užgavėnes [vasario 24 d.] į Naugarduką atvykęs minėtas Lenkijos karalius Vladislovas [Jogaila] į žmonas paėmė minėtą kunigaikštytę Sonką, su kuria buvo susijęs tolimais giminystės ryšiais ir kuri po [katalikiško] krikšto (nes buvo stačiatikė) gavo Sofijos vardą. Vilniaus vyskupo Motiejaus [Trakiškio] akivaizdoje šventų apeigų metu, [karaliui Vladislovui] jau esant senyvo amžiaus, <...> abu davė santuokos įžadus. Santuokos iškilmės tarp nelygiaverčių partnerių įvyko Naugarduke. Juk karalius Vladislovas jau buvo senas, o minėta jaunutė Sofija – tikra gražuolė.“

Iš lotynų k. vertė V. Volungevičius, pagal Joannis Dlugossii Annales seu cronicae incliti Regni Poloniae (1413–1430), Liber 11, Varsaviae: PWN, 2000, p. 158.

Klausimai ir užduotys

  1. Kieno vestuvės aprašomos šiame istorijos šaltinyje?
  2. Paaiškinkite, kodėl, anot šaltinio autoriaus, vestuvės vyko tarp nelygiaverčių partnerių.

Nuo to laiko, kai XIV–XV a. sandūroje buvo įkurta parapinė Naugarduko bažnyčia ir pastatyta Naugarduko pilis, daug kas pasikeitė. Jau XVI a. gotikinio stiliaus Naugarduko pilis prarado svarbios valdovo būstinės reikšmę ir buvo apleista (24.3 pav.). XIX a. tebuvo likę du apgriuvę šios Viduramžių pilies bokštai. Tačiau ji, kaip ir kitos Viduramžių pilys, žadino dailininkų ir rašytojų vaizduotę. Vienas jų – Adomas Mickevičius. 1799 m. jis buvo pakrikštytas parapinėje bažnyčioje (B šaltinis). Tuo metu jau ir Naugarduko bažnyčia buvo labai pasikeitusi. XVIII a. pirmoje pusėje gotikinio stiliaus bažnyčia buvo perstatyta, įgavo baroko architektūros bruožų ir naują vardą – tapo Viešpaties Atsimainymo bažnyčia (su XVII–XVIII a. klestėjusia baroko architektūra susipažinsite vėliau).Viešpaties Atsimainymo bažnyčiai vienas sunkiausių buvo XIX amžius. Ją nuniokojo XIX a. pradžioje pražygiavusi Napoleono kariuomenė. Vėliau Rusijos imperijos valdžia kovojo su katalikų tikėjimu, buvo uždaromos bažnyčios ir vienuolynai. Viešpaties Atsimainymo bažnyčia buvo apleista (24.4 pav.).

24.3 pav. Naugarduko pilies griuvėsiai ir Viešpaties Аtsimainymo bažnyčia, litografija, XIX a. antra pusė
24.4 pav. Viešpaties Atsimainymo bažnyčia Naugarduke, fotografuota apie 1916 m.

XX а. Naugardukas išgyveno daugybę visokių pasikeitimų. XX a. pradžioje miestas atiteko Lenkijai ir Viešpaties Atsimainymo bažnyčia buvo restauruota. Šiandien Naugardukas priklauso Baltarùsijos Respùblikai. XXI a. prasidėjo didžiausi šių objektų išsaugojimo darbai. Išlikę Naugarduko pilies bokštai buvo pradėti tvarkyti, dalis jų atstatyta. Deja, išsaugant šiuos bokštus ne viskas daroma tinkamai. Susidaro įspūdis, kad pastatomas naujas bokštas (24.5 ir 24.6 pav.). O Viešpaties Atsimainymo bažnyčia vėl buvo restauruota (24.7 pav.). Bažnyčioje galime matyti ir baroko, ir gotikos architektūros bruožų, pažinti, kaip laikui bėgant viename sakraliniame pastate susipina įvairūs architektūros stiliai. Šiandien Naugarduko pilies bokštai ir Viešpaties Atsimainymo bažnyčia kuria įdomų kelių epochų architektūrinį ansamblį.

24.5 pav. Naugarduko pilies bokšto mūras, XXI a.
24.6 pav. Akivaizdu, kad Naugarduko pilies bokšto dalis pastatyta naujai, nėra autentiška, XXI a.
24.7 pav. Viešpaties Atsimainymo bažnyčia Naugarduke, XXI a.

B šaltinis

XIX a. pradžioje iš Naugarduko apylinkių kilęs poetas Adomas Mickevičius, įkvėptas gimtųjų vietų istorinio kraštovaizdžio, savo istorinę poemą „Gražina“ pradeda žodžiais:

„Ant Naugarduko kalno seną pilį
​Mėnulis maudo aukso spinduly.
Velėnų pylimu aukštyn pakilę,
​Smėliu šešėliai šliaužia dideli.
​Pavargę jie į griovį krinta seną,
​Kur tarp žolių gaivus vanduo čiurlena.
​Užgeso žiburiai, pily tamsu,
​Tiktai ant kuorų, kol dar neprašvito,
​Sargai balsu vis šaukia vienas kitą;
​Bet kas gi ten boluoja, iš tiesų,
​Kokie ten žmonės skuba pavėlavę?
​Šešėliai bėga paskui juos keisti,
​Ir bėga greitai, turi būt, raiti;
​Antai šarvai, turbūt apsiginklavę.“

Adomas Mickevičius, Gražina. Konradas Valenrodas, iš lenkų k. vertė Just. Marcinkevičius, V. Mykolaitis-Putinas, Kaunas: Šviesa, 2006, p. 4–5.

Klausimai ir užduotys

  1. Nurodykite šaltinyje minimą Naugarduko istorinį objektą.
  2. Kaip manote, kodėl A. Mickevičius rašė apie Naugarduką?

Klausimai ir užduotys

  1. Nuo kelinto amžiaus Naugardukas priklausė Lietuvai?
  2. Kurios valstybės teritorijoje šiandien yra Naugardukas?
  3. Nurodykite Naugarduke vykusius pokyčius, kai LDK valdovu buvo Vytautas Didysis.

Lucko pilis

Jau žinote, kad XIV a. LDK tapo galinga valstybe. Gediminaičių dinastija smarkiai plėtė savo valdas rytų ir pietryčių kryptimis, kur gyveno stačiatikiai rusėnai. Viena iš žemių, kurias XIV a. viduryje prie Lietuvos valstybės prijungė Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas ir jo sūnūs, buvo Voluinė (Volynė). Svarbiausias šios seniai rašytiniuose šaltiniuose minimos žemės miestas buvo Luckas. Šiandien ši istorinė žemė ir miestas Luckas yra Ukrainos šiaurės vakaruose. LDK valdymo laikais Voluinė buvo itin turtingas regionas, iš jo kilo daug galingų rusėnų giminių. O Luckas XIV–XVI a. buvo ne tik svarbus valstybės pietų žemių administracinis ir prekybos centras, bet ir valdovo būstinė.

Luckas suklestėjo XIV a. antroje pusėje, kai jį pradėjo valdyti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sūnus, Algirdo ir Kęstučio brolis Liubartas. Būtent su jo vardu siejamos Lucko pilies statybos. Kartais Lucko pilis vadinama Liubarto pilimi. Vytauto Didžiojo valdymo laikais Lucko pilis buvo dar labiau sustiprinta ir tapo didžiojo kunigaikščio būstine, čia jis apsistodavo, kai keliaudavo po valstybę. Iki tol tik dalis Lucko pilies buvo mūrinė, o XV a. su vokiečių mūrininkų pagalba ji visa tapo mūrinė, pastatyta iš degtų plytų ir vietos riedulių (24.8 ir 24.9 pav.). Mūrininkai į Lucką atvyko greičiausiai iš Vokiečių ordino. Pilies viduje stovėjo didžiojo kunigaikščio rūmai ir katalikų bažnyčia, tačiau jie iki šių dienų neišliko. Ko gero, žinomiausia Lucko pilies istorijos akimirka – 1429 m. sausio mėnesį įvykęs Lucko suvažiavimas. Tai buvo tarsi šių dienų regiono viršūnių susitikimas. Per šį susitikimą buvo sprendžiami svarbūs regiono uždaviniai. Suvažiavimo šeimininkas buvo Vytautas Didysis (C šaltinis). Būtent Lucko suvažiavime buvo iškelta Vytauto karūnavimo ir Lietuvos karalystės idėja.

24.8 pav. Įvažos (Liubarto) bokštas buvo pagrindinis ir didžiausias iš trijų Lucko pilies bokštų. Jame matomos užmūrytos angos, anksčiau tarnavusios kaip vartai ratuotiems, raitiems ir pėstiems gyventojams ir svečiams, XV‒XVI a., fotografuota XXI a.
24.9 pav. Vienas iš Lucko pilies bokštų vadinamas Švitrigailos bokštu. Pilies bokštus jungė gynybinė siena. Konstrukcija sienos vidinėje pusėje leido pilies sargybiniams judėti išilgai pilies sienos.

C šaltinis

1429 m. Vytautas Didysis laiške Vokiečių ordino didžiajam magistrui rašė:

„Didžiai gerbiamas pone magistre! Norime, kad žinotumėte, jog mes su vokiečių karaliumi Zigmantu Liuksemburgiečiu sutarėme susitikti praėjus dviem savaitėms po šv. Kalėdų. Taigi mes atvykome į Lucką trečiadienį, dieną anksčiau, o ponas Lenkijos karalius, mūsų mylimiausias brolis, vėliau, sekmadienį. Tuo metu minėtas vokiečių karalius [Zigmantas Liuksemburgietis pranešė], kad jis susidūrė su sunkumais ir negalės atvykti sutartą dieną. <...> Tačiau šiandien, pirmadienį, aštuntąją suvažiavimo dieną, jis yra mūsų brolio krašte, Lenkijos karalystėje. Todėl mes numanome, kad jis atvyks ateinantį sekmadienį, keturioliktąją dieną nuo mūsų sutartos susitikimo datos. O mes, kaip ir buvo sutarta, esame Lucke kartu su minėtu ponu Lenkijos karaliumi, daugybe kunigaikščių, arkivyskupų, vyskupų, didikų bei daugybe čia susirinkusiųjų ir turime su jais, mūsų svečiais, aptarti ir išspręsti daugybę svarbių reikalų iki tol, kol atvyks ponas [vokiečių karalius Zigmantas Liuksemburgietis].“

Iš vid. vokiečių k. vertė V. Volungevičius, pagal Codex epistolaris Vitoldi Magni Ducis Lithuaniae 1376–1430, p. 808.

Klausimai ir užduotys

  1. Su kuo Lucke turėjo susitikti Vytautas?
  2. Kodėl vienam iš Vytauto svečių į Lucką nepavyko atvykti laiku?
  3. Nurodykite, kaip Vytautas ruošėsi išnaudoti laiką, iki atvyks vėluojantis suvažiavimo svečias.

Vėlesniais amžiais pilis ne kartą remontuota ir tvarkyta. XIX a., net kai Lucko pilis jau seniai buvo praradusi savo pirmykštę svarbą, ji žavėjo keliautojus ir teikė įkvėpimą poetams, menininkams ir rašytojams (24.10 pav., D šaltinis). 1977 m. laiko ir negandų nuniokota Lucko pilis buvo perstatyta. Šiandien įspūdingiausiai atrodo trys jos bokštai. Du iš jų kartais vadinami Gediminaičių dinastijos palikuonių – Liubarto ir Švitrigailos – vardais. Jie abu, tik skirtingais laikotarpiais, XIV–XV a. prisidėjo prie pilies statybų ar atnaujinimo ir joje gyveno. Vietiniams ir svečiams pilis visada priminė laikus, kai Luckas priklausė LDK, joje gyveno valdančiosios dinastijos narys ir lankėsi Lietuvos didysis kunigaikštis. Šiandien Luckas yra svarbus vakarų Ukrainos miestas, o jo simbolis ir po šiai dienai tebėra Lucko pilis (24.11 pav.).

24.10 pav. Lucko pilis, juosiama dviejų – Styro ir Hlušeco – upių, atviruko aut. Petras Vileišis, 1906 m.
24.11 pav. Lucko pilis šiandien

D šaltinis

Apsilankęs Lucko pilyje XIX a. lenkų rašytojas Juzefas Ignacas Kraševskis (Józef Ignacy Kraszewski) rašė:

„Nuėjome link pilies, kuri kadaise buvo galinga ir atlaikė ne vieną atkaklią apgultį. Supama Styro ir Hlušeco upių, ji stovėjo ant aukšto kalno, plaunamo vandens, kuris pavasarį pakildavo ir patvinusios upės pilį padarydavo nepasiekiamą. O vaizdas nuo pilies kalno buvo nuostabus. Mano dėmesį patraukė gerai išsilaikiusi pilies kiemą juosianti mūrinė siena ir keletas tebestovinčių bokštų – visa tai išlikę, nors praėjo tiek laiko ir niekas nesirūpina to išsaugoti. Apžiūrėjau pilies sienoje įdomiai ir meniškai padarytas nišas, šaudymo angas, mūrinių viršūnių įtvirtinimus. <...>

Aš mačiau daugybę Lietuvos pilių griuvėsių Naugarduke, Trakų ežere, Lydoje, kur išlikę tik mūrų likučiai, tik jų senojo pavidalo pėdsakai. Lydoje nėra išlikę nieko, išskyrus pilies sieną, jokių įtvirtinimų ar senų pagražinimų ant pilies sienų akmenų. Trakuose išlikę tik išblukę, menkai matomi [pilies] likučiai <...>. Voluinės [krašto] pilys iki šiol išlikusios geriausiai, nes ilgiausiai buvo naudingos.“

Iš lenkų k. vertė V. Volungevičius, pagal Józef Ignacy Kraszewski, Wspomnienia Wołynia, Polesia i Litwy, t. 2, Wilno: T. Glücksberg, 1840, p. 3, 5.

Klausimai ir užduotys

  1. Kaip istorijos šaltinio autorius vertina Lucko pilį?
  2. Kodėl pavasarį, anot šaltinio autoriaus, Lucko pilis buvo nepasiekiama?
  3. Nurodykite du Lucko pilies objektus, kurie buvo išlikę, kai joje XIX a. lankėsi rašytojas.
  4. Kodėl, anot šaltinio autoriaus, Lucko ir kitos LDK pilys neišlaikė savo pirminės išvaizdos?

Klausimai ir užduotys

  1. Kuriai valstybei šiandien priklauso Luckas?
  2. Kelintame amžiuje ir kodėl suklestėjo Luckas?
  3. Paaiškinkite, kodėl Lucko pilis buvo svarbi. Nurodykite ne mažiau kaip dvi priežastis.

Žalgirio mūšio laukas

Šiandien LDK laikus menančių pilių ir bažnyčių galime pamatyti Baltarusijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Ukrainoje. Kiekviena iš šių valstybių saugo jas kaip vertingus istorinius kultūros paveldo objektus. Tačiau ne tik pilys, bažnyčios ar kiti architektūros objektai yra vertingi ir saugomi įstatymo, bet ir tyrinėtojų (archeologų, istorikų) išsiaiškintos vietos, susijusios su istoriniais Viduramžių įvykiais. Iš tokių įvykių minėtini mūšiai, kurie sulaukdavo didelio Viduramžių kronikininkų dėmesio ir buvo vertinami kaip ypač svarbūs. Žalgirio mūšis vienas iš tokių, o vieta, kur jis įvyko, – istorijos paveldo objektas.

Jau žinote, kad nuo XIII a. pabaigos Lietuva kovojo su besiveržiančiu į jos žemes Vokiečių ordinu. Net kai 1387 m. Lietuva buvo pripažinta katalikiška šalimi, ši kova tęsėsi. Vokiečių ordinas ir toliau siekė užimti Žemaitiją. XV a. pradžioje įvykęs lemtingas mūšis nutraukė beveik pusantro šimto metų trukusią karinę Ordino ekspansiją į Lietuvą. 1410 m. liepos 15 dieną tarp Griunvaldo ir Tanenbergo kaimų, tuometėje Vokiečių ordino teritorijoje (dab. Lenkijos), įvyko vienas didžiausių Viduramžių mūšių. Susikovė Vokiečių ordino ir jungtinė Lenkijos karalystės ir LDK kariuomenės (24.12 pav., E šaltinis). Šis mūšis vadinamas Žalgirio mūšiu, pavadinimas kildinamas iš minėtų vietovardžių – Griunvaldo (vok. Grünwald – žalias miškas, giria) ir Tanenbergo (vok. Tannenberg – eglėkalnis). Istorikai nesutaria dėl mūšyje dalyvavusių kariuomenių dydžio. Spėjama, kad mūšio lauke tą karštą vasaros dieną buvo susirinkę kelios dešimtys tūkstančių karių (istorikų pateikiami skaičiai svyruoja nuo trisdešimties iki šešiasdešimties tūkstančių). Sąjungininkų kariuomenė buvo apie pusantro karto didesnė. O Vokiečių ordino pajėgos buvo vienos stipriausių Europoje ir daug geriau ginkluotos. Po ilgos ir sunkios kovos, Vytautui Didžiajam panaudojus apgaulingą manevrą, sąjungininkų kariuomenė mūšio lauke įveikė seną priešininką. Mūšio laukas buvo nusėtas daugybe žuvusiųjų, tarp jų buvo ir Vokiečių ordino didysis magistras Ulrichas fon Jungingenas. Žuvusiam magistrui ir mūšiui atminti netrukus mūšio lauke buvo pastatyta koplyčia. Jos pamatai išlikę iki šių dienų (24.13 pav.).

24.12 pav. Žalgirio mūšis vaizduojamas Viduramžių kronikoje, rankraščio miniatiūra, XV a. pab.
24.13 pav. Žalgirio mūšio lauke pastatytos Šv. Mergelės Marijos koplyčios pamatai, XXI a.

E šaltinis

Vienoje iš XV a. kronikų apie jungtinės Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės ir Vokiečių ordino pajėgų žygį į lauką, kuriame 1410 m. liepos 15 dieną įvyko mūšis, rašoma:

„Lenkijos karalius [Jogaila] susitiko <...> su Vytautu ir patraukė per Mazoviją su visomis į pagalbą atėjusiomis pajėgomis ir įvairiais kunigaikščiais. Tai būta tokios galybės, kurią sunku nusakyti žodžiais ir kuri nuo Plocko ėjo Prūsijos [Vokiečių ordino valstybės] link. <...>

O [Vokiečių ordino didysis] magistras [Ulrichas fon Jungingenas] patraukė su visomis savo pajėgomis ir susirinkusiais svečiais bei samdiniais [iš Europos] prieš [Lenkijos] karalių.“

Iš vid. vokiečių k. vertė V. Volungevičius, pagal Johann von Posilge, „Chronik des Landes Preussen“, in: Scriptores rerum prussicarum, ed. Th. Hirsch, M. Töppen, E. Strehlke, Bd. 3, Leipzig: S. Hirzel, 1866, p. 314–316.

Klausimai ir užduotys

  1. Nurodykite du Lietuvos valdovus, minimus istorijos šaltinyje.
  2. Kaip šaltinio autorius vertina jungtinę Lenkijos ir Lietuvos kariuomenę? Kodėl būtent taip?
  3. Su kuo mūšyje turėjo kautis jungtinė Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė?

Vokiečių ordinas buvo nugalėtas ir nebekėlė grėsmės Lietuvai. Žalgirio mūšis išsiskyrė iš daugybės Viduramžių mūšių, garsas apie jį nuvilnijo per visą katalikiškąją XV a. Europą. XIX a. Žalgirio mūšis tapo daugelio menininkų įkvėpimo ir pasididžiavimo šaltiniu (F šaltinis). Šiandien šio mūšio lauke (dab. Lenkijos teritorijoje) stovi keletas mūšiui atminti skirtų paminklų (24.14 pav.). Žalgirio mūšis ir šio mūšio laukas yra kelių tautų ir valstybių (Lenkijos, Lietuvos, Ukrainos, Vokietijos) istorinė vieta, menanti sudėtingus Viduramžius. Čia draugiškai susitinka buvę priešai ir sąjungininkai. Kiekvienais metais Žalgirio mūšio lauke vyksta 1410 m. liepos 15 d. įvykusio mūšio rekonstrukcija. Ją rengia ir veda įvairūs istorijos rekonstruotojų klubai (24.15 pav.). Šiandien Žalgirio mūšio laukas yra tautų draugystės vieta.

24.14 pav. Plevėsuojančios Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos vėliavos primena apie Žalgirio mūšyje dalyvavusią jungtinę daugiatautę sąjungininkų kariuomenę. Žalgirio mūšio lauke stovi keletas atminimo paminklų, XXI a.
24.15 pav. Per Žalgirio mūšio metines mūšio lauke pasirodo karo istorijos rekonstruotojai, fotografuota XXI a.

Čia susipažinote tik su keliais Viduramžius menančiais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo objektais. Jų būta nepalyginamai daugiau ir įvairesnių. Žinoma, nemaža dalis laikui bėgant sunyko, todėl išlikę XIV–XV a. sakraliniai ir pasaulietiniai statiniai itin vertinami, saugomi, atnaujinami ir prižiūrimi. Nemažai Viduramžių statinių, ypač bažnyčių, vėlesniais amžiais buvo atstatyti ir perstatyti, todėl įgavo kito architektūros stiliaus bruožų. XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje statomų pastatų architektūros stiliai itin skyrėsi nuo Viduramžių gotikos. Iki šių dienų tokių statinių išliko daug daugiau. Apie juos ir daug kitų dalykų sužinosite netrukus, kai skaitysite apie ankstyvuosius Naujuosius laikus. O tai jau kita epocha.

F šaltinis

XIX a. literatūroje krašto istorijos temos buvo itin paplitusios. Viena iš tokių temų buvo lietuvių kovos su kryžiuočiais. O Vytauto Didžiojo valdymas ir Žalgirio mūšis virto tautos pasididžiavimu. Štai kaip Maironis savo eilėraštyje „Kur bėga Šešupė“ rašo:

„Ar šviečia mums saulė, ar orai aptemę,
​Tu mūsų brangiausia prabočių šalis!
​Čia prakaitu mūsų aplaistyta žemė,
​​Čia tiek atminimų atranda širdis!
​Ar laiminga, ar varguose, visados tu miela,
Atminimais taip turtinga ir brangi kaip siela!
​Čia Vytautas didis garsiai viešpatavo,
​Ties Žalgiriu priešus nuveikęs piktus;
​Čia bočiai už laisvę tiek amžių kariavo;
​Čia mūsų tėvynė ir buvo, ir bus.
​Čia, kur Vytautas Didysis mus ir Vilnių gynė,
​Bus per amžius, kaip ir buvus, Lietuvos tėvynė!“

Maironis, Pavasario balsai, Peterburgas, 1905, p. 21–22.

Klausimai ir užduotys

  1. Kaip eilėraščio autorius vadina savo valstybę?
  2. Kaip istorijos šaltinio autorius vertina savo valstybę? Atsakymą pagrįskite eilėraščio citata.
  3. Kaip šaltinio autorius vertina Vytautą Didįjį?
  4. Pasvarstykite, kodėl Maironis rašė apie Žalgirio mūšį ir Vytautą.

Klausimai ir užduotys

  1. Kodėl Žalgirio mūšis laikomas vienu garsiausių Viduramžių mūšių?
  2. Paaiškinkite, kuo Žalgirio mūšis buvo svarbus XV a. Lietuvai.
  3. Kaip manote, kodėl Žalgirio mūšis yra vienas žinomiausių Lietuvos istorijos įvykių?

APIBENDRINAMIEJI KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Nurodykite ne mažiau kaip tris LDK kultūros paveldo objektų rūšis.
  2. Paaiškinkite, kuo LDK istorijai svarbūs šie objektai: Naugarduko pilis, Viešpaties Atsimainymo bažnyčia Naugarduke, Lucko pilis ir Žalgirio mūšio vieta.
  3. Kaip manote, ar reikia saugoti LDK kultūros paveldą šiais laikais? Savo nuomonę pagrįskite.

TYRINĖKITE!

Pasirinkite vieną iš vadovėlyje aprašytų LDK paveldo objektų ir padarykite jo maketą arba parenkite tinklalaidę apie jį ir jo istoriją.

IŠSAKYKITE SAVO NUOMONĘ

LDK kultūros paveldo yra ir Lietuvoje. Dalis jo atstatyta. Ne taip seniai buvo iškelta idėja atstatyti Vilniaus Aukštuti pi, daugelio vadinamą Gedimino pilimi. Ar pritariate šiai idėjai? Savo atsakymą pagrįskite.

Please wait