Tarp istorijos girnų: Lietuva Antrojo pasaulinio karo metais

Prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui ir jo pradžioje Europoje buvo gausu politinių įvykių. Į pragaištingą jų sūkurį buvo įtraukta ir Lietuva. Trumpai priminsime šiuos įvykius, nes su jais glaudžiai susiję kultūros pokyčiai.

Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, nuolaidžiaujant Prancūzijai ir Didžiajai Britanijai, prie nacistinės Vokietijos, kuriai vadovavo A. Hitleris, buvo prievarta prijungta Čekoslovakija ir Lietuvai priklausantis Klaipėdos kraštas su pagrindiniu Lietuvos jūrų uostu. 1939 m. vasaros pabaigoje, rugpjūčio 23 d., dvi nesutaikomos priešės – nacistinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga – sudarė nepuolimo sutartį, vadinamąjį Molotovo–Ribentropo paktą. Pagal šios sutarties slaptuosius protokolus A. Hitleris ir J. Stalinas Rytų Europą pasidalijo į įtakos sritis. Vokietijai teko dalis Lenkijos ir Lietuva. Sovietams – kita dalis Lenkijos, Latvija, Estija, Suomija ir dalis Rumunijos. Minėta sutartimi užsitikrinęs, kad J. Stalinas nepadės Lenkijai, 1939 m. rugsėjo 1 d. A. Hitleris užpuolė šią šalį. Po poros savaičių iš rytų pusės į Lenkiją įžengė Raudonoji armija. Po kelių dienų ji užėmė Vilnių. To paties mėnesio 28 dieną Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasirašė papildomą sutartį: už kelias Lenkijos vaivadijas Sovietų Sąjungai atiduota Lietuva.

Dar nesibaigus karui Lenkijoje, Sovietų Sąjunga ėmėsi įgyvendinti savo „teises“, įgytas pagal Molotovo–Ribentropo pakto slaptuosius protokolus. Rugsėjo pabaigoje ir spalio pradžioje Estija, Latvija, Lietuva ir Suomija buvo verčiamos pasirašyti savitarpio pagalbos sutartis – visos Baltijos valstybės turėjo įsileisti nustatytą skaičių Raudonosios armijos karių „saugumui sustiprinti“. Suomija nesutiko su tokiu siūlymu ir pasipriešino įsiveržusiai Raudonajai armijai. Estija, Latvija ir Lietuva vadinamąją savitarpio pagalbos sutartį priėmė, Lietuva pagal ją iš sovietų gavo Vilniaus kraštą.

Lietuvos visuomenė entuziastingai sutiko žinią apie Vilniaus grąžinimą. Nereikėtų pamiršti, kad du tarpukario dešimtmečius tarp Lietuvos ir Lenkijos tvyrojo politinė įtampa. Lietuva nenorėjo susitaikyti su 1920 m. Vilniaus okupacija. Oficialią valstybės politiką išreiškė nuolat kartojamas šūkis „Mes be Vilniaus nenurimsim!“

Susigrąžinus Vilnių tolesnė tarptautinė Lietuvos valstybės padėtis buvo neaiški. Sovietai skelbė taiką, todėl Lietuvos spaudoje pasirodė palankių straipsnių apie Sovietų Sąjungos užsienio politiką. Vis dėlto dalis visuomenės nepatikliai žvelgė į sovietų kariuomenės įvedimą. Šie įvykiai tapo Lietuvos nepriklausomybės praradimo pradžia. Neatsitiktinai to meto visuomenėje atsirado ironiškas pasakymas „Vilnius mūsų, o mes rusų“. Iš istorinės perspektyvos suvokiame, kad savisaugos instinktą anuomet slopino džiaugsmas atgavus sostinę, trūko žinių ir apie galimus Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos sutarties padarinius.

Į Vilnių pradėjo keltis lietuviškos valdžios institucijos, tarp jų dalis Kauno universiteto. Štai kaip persikėlimą į Vilnių aprašo tuometinis studentas poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas:

1939 m. spalio 11 d.

Spalio, lapkričio, gruodžio mėnesių užrašų fragmentai:

Poeto A. Nykos-Niliūno žodžiai rodo, kad Lietuvos visuomenė be Vilniaus neįsivaizdavo tikrosios nepriklausomybės. Bet šis miestas, jo – kitados galingos sostinės – praeitis tapo iššūkiu tarpukario Lietuvos tautinėms vertybėms. Tarpukariu diegtas gana vienalytis lietuviškos tautinės tapatybės turinys dabar turėjo plėstis. Juk Vilnius tradiciškai buvo daugiatautis miestas, kuriame sugyveno skirtingos kultūros ir religijos. 1939 m. lietuviai sudarė tik nežymią gyventojų dalį, todėl reikėjo suvokti, jog Lietuva yra daugiatautė valstybė.

XIX a. (Simono Daukanto, Jono Basanavičiaus, Maironio dėka) susiformavusi romantinė Lietuvos istorijos samprata pabrėžė ilgaamžes lietuvių kovas su priešais: ankstyvajame istorijos etape – su Kalavijuočių, Kryžiuočių ordinais, vėlyvajame – su Rusija, be to, nuolat buvo siekiama atsiriboti nuo vyrauti linkusių sąjungininkų lenkų. Tad, atgavus Vilnių, kuriame tuo metu gyveno daugiausia lenkai, žydai ir rusai, tautinio susipriešinimo pasakojimus turėjo keisti tautų dialogas.

Lietuvių apsilankymai atgautoje sostinėje tapdavo romantiškai pakylėta akistata su didinga krašto praeitimi – jos niekas geriau už Vilnių negalėjo paliudyti. Iš Kauno į Vilnių persikėlę universiteto profesoriai, studentai, Vilniaus aplankyti atvykę rašytojai klaidžiojo senomis gatvelėmis, gėrėjosi daugiabokšte panorama. Poetas A. Nyka-Niliūnas vaikšto „po nuostabų Vilniaus senamiestį“, užeina į tuščias bažnyčias ir savo dienoraštyje užrašo: „Tatai man padeda atgauti dvasinę pusiausvyrą.“ Meno istorikas Mikalojus Vorobjovas tuo metu pasirodžiusioje knygoje „Vilniaus menas“ susižavėjęs kalba apie barokinių bažnyčių architektūrą kaip „judančių spalvų, linijų ir ornamentų muziką“. Apibendrindamas jis sako, kad šis miestas – „tai mūsų autobiografija, išdėstyta meno paminklų kalba“, kuri turi „vos sučiuopiamą nuskaidrintos gracijos atspalvį – amžinosios Vilniaus dvasios atspalvį“. Kalbėdamas apie „mūsų autobiografiją“ M. Vorobjovas turi galvoje Lietuvos istoriją: ją Vilnius ne tik esmingai pagilina, bet ir papildo buvusios valstybės politiniu ir kultūriniu palikimu – tolerantiško požiūrio į kitų tautų ir religijų atstovus, dabar Lietuvos valstybės piliečius, būtinybe.

Per kelis pirmuosius mėnesius glaudesnio ryšio su vietiniais gyventojais, dažnai priešiškai nusiteikusiais prieš lietuvius, nepavyko užmegzti, o galimą dialogą su jais nutraukė netrukus prasidėjusios okupacijos. 1940 m. birželio viduryje Lietuvą okupavo Sovietų Sąjungos daliniai, o po metų, pirmomis Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karo dienomis, į Vilnių įžengė naciai. Po karo Vilnius buvo smarkiai sugriautas, ištuštėjęs – dauguma jo gyventojų žydų per karą buvo išžudyti, daugelis lenkų perkelti į Lenkiją. Senoji vilnietiška kultūrinė tradicija apmirė.

Įgyvendindama Baltijos valstybių prijungimo planą Sovietų Sąjunga 1940 m. birželio 14 d. pateikė Lietuvai ultimatumą. Lietuvos valdžia svarstė, kaip elgtis. Siūlymai priešintis savo karinėmis pajėgomis buvo atmesti. Lietuva priėmė ultimatumą – leido Sovietų Sąjungai okupuoti šalį. Prezidentas su šeima pasitraukė iš Lietuvos, birželio 15 d. į Lietuvą įžengė Raudonoji armija. Lietuvos visuomenę papiktino ir prislėgė tai, kad nepriklausomybės netekta nepasipriešinus sovietams, o prezidentas paliko šalį net viešai neįspėjęs ir nepasmerkęs sovietų okupacijos. Jau po karo poetas Jonas Aistis sukūrė eilėraštį „Vienas kraujo lašas“, primenantį šį valdžios neryžtingumą:

Okupavę Lietuvą sovietai siekė sukurti įspūdį, kad lietuvių tauta pati nori stoti į Sovietų Sąjungą. Buvo sudaryta marionetinė Liaudies vyriausybė, kurios nariais tapo žinomi žmonės, tarp jų ir rašytojai Vincas Krėvė-Mickevičius, Antanas Venclova, vadovu paskirtas kairiųjų pažiūrų žurnalistas Justas Paleckis. Netrukus buvo surengti naujos valdžios, vadinamojo Liaudies seimo, rinkimai. Išlikę duomenys rodo, kad rinkimų rezultatai buvo suklastoti. Panašūs melagingi rinkimai tomis dienomis vyko Latvijoje ir Estijoje.

Pagal sovietų scenarijų visos trys Baltijos valstybės turėjo prašytis priimamos į Sovietų Sąjungą. Šiam politiniam spektakliui Liaudies seimas išrinko 20 asmenų delegaciją, kurioje, be pirmininko J. Paleckio, buvo keletas lietuvių rašytojų: A. Venclova, Petras Cvirka, Liudas Gira, Salomėja Nėris. Buvo pasinaudota ir jų literatūriniais gebėjimais. Po J. Paleckio kalbos, kurioje jis prašė, kad Aukščiausioji Taryba priimtų Lietuvą į Sovietų Sąjungą, S. Nėris perskaitė savo kūrinio „Poema apie Staliną“ ištrauką.

„Poema apie Staliną“ buvo sukurta labai greitai – tuoj po naujojo Liaudies seimo rinkimų. Atsiminimuose, remiantis rašytojo Kazio Borutos pasakojimu, yra aprašyta, kaip tuometinis Lietuvos naujienų agentūros direktorius, literatūros kritikas Kostas Korsakas gavo SSRS atstovybės nurodymą atvežti „du geriausius Lietuvos poetus. K. Korsakas tuoj į limuziną ir į Pajiesį pas K. Borutą; pačiupęs šį, į Palemoną pas S. Nėrį, paėmęs ir ją, trise į SSRS atstovybę. Čia salone belaukiąs stalelis su kava ir gėrimais. Pasirodęs ir pats Pozdniakovas su šypsniais. Pakėlęs taurelę ir pareiškęs: yra dvi temos, kurias reikia būtinai greitai parašyti, būtent, pasveikinimą Liaudies seimui ir poemą Stalinui. Katras katrą rašysit? K. Boruta greit sumetęs, kad pasveikinimas seimui galįs būti labai trumpas, ir pats pirmas pasisiūlęs jį parašyti. S. Nėriai nieko kito nebeliko, kaip sutikti sukurti poemą apie Staliną.“ Pati S. Nėris, prieš išvykdama į Maskvą su Liaudies seimo delegacija, taip atsakė į laikraščio korespondento klausimą:

Šiandien skaitant ano meto oficialius dokumentus ir liudininkų atsiminimus, kurie neretai paneigia oficialią versiją, neapleidžia klausimas: ar tai naivūs, nuoširdūs poetės pareiškimai, ar S. Nėris tapo naujosios valdžios intrigų auka ir ja, pripažinta, populiaria poete, buvo pasinaudota propagandiniais tikslais? Liaudies seimo deputatės vaidmuo jautrios sielos, nuolatos užsisklendusią savyje provincijos, vėliau Kauno gimnazijos mokytoją iškėlė į politinių įvykių areną ir tarsi apakino. S. Nėris atsidūrė dėmesio centre, sovietai buvo numatę ją paversti Maskvoje rengiamo spektaklio puošmena. Jonas Grinius rašo: „Šitaip Lietuvos pakasynų oficialioji diena tapo naivios Salomėjos Nėries triumfo diena, o ji pati – beveik tarptautinė dekoratyvinė figūra – totalitarinio režimo tautiška lėlytė, įsivaizdavusi didvyrę.“ S. Nėris žurnalistams kartoja stereotipinius propagandos žodžius apie sovietinės santvarkos teikiamas galimybes:

Tuo pat metu S. Nėris parengia spaudai dvi eiliuotas pasakas tautosakos motyvais: „Eglė žalčių karalienė“ ir „Našlaitė“. Palyginti su „Poema apie Staliną“, jos atrodo kaip rašytos visai kito autoriaus – jose skamba nuskriausto žmogaus skundas, pasakojama apie likimo primestą neišvengiamybę.

Tačiau netrukus ėmė blaivėti net ir sovietinės valdžios entuziastai: valdžia pradėjo areštus, ėmė kalinti, tremti žmones. 1941 m. birželio 14–15 d. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje prasidėjo pirmieji visuotiniai trėmimai. Tomis dienomis iš Lietuvos ištremta apie 34 tūkst. žmonių. Tremčiai buvo pasmerktas visas šalies elitas: politikai, mokytojai, kunigai, karininkai, turtingesni ūkininkai. Lietuvos visuomenę apėmė panika. Atsiminimai rodo, kad net ir prijaučiantys sovietų valdžiai rašytojai tomis dienomis nežinojo, ką galvoti. S. Nėris taip pat sielojosi dėl prasidėjusių trėmimų. Birželio 16 d. ją matęs Rapolas Šaltenis rašo: „Ji buvo baisi, perėjo per kambarį, pasižiūrėjo klaikiom akim, net rankos mum nepadavė, tik linktelėjo kažkam pasukusi galvą, akys – lyg naktų naktis nemiegojusi. Matyt, vis sielvartavo, o gal sąžinė graužė…“

Sovietų valdžios represijas prieš Lietuvos žmones nutraukė birželio 22 d. prasidėjęs nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas. Paradoksalu, bet tokiomis aplinkybėmis karo pradžia Lietuvoje buvo sutikta gana entuziastingai. Vincas Mykolaitis-Putinas savo dienoraštyje rašo: „Ligi birželio 21 d. visų nuotaika buvo labai įtempta. Jau seniai kalbėta apie karą ir jo laukta, bet dabar šis laukimas virto stačiai maldavimu. Visiems atrodė, kad tik karas gali išgelbėti mūsų tautą nuo sunaikinimo. <…> Iš visų įvykių svarbiausia tai, kad bolševikų Lietuvoje nebėra. Per tuos metus aš pats ir daugelis kitų įsitikinome, kad visa jų galybė ir santvarka laikosi akiplėšišku, begėdišku melu, kurį jie pateisindami vadina propaganda.“ (1941 m. liepos 4 d. įrašas) Tuomet nė neįsivaizduota, kad šis karas pavers šalį masinių žudynių kapinynu.

Dar neįžengus vokiečių kariuomenei, Lietuvoje spontaniškai prasidėjo sukilimas prieš sovietus. Moraliai slėgė nepriklausomybės praradimas be pasipriešinimo. Todėl dabar, atsiradus progai, buvo bandoma prisiimti atsakomybę už savo krašto padėtį. Sukilimas turėjo parodyti, kad Lietuva ne savo noru įstojo į Sovietų Sąjungą ir siekia susigrąžinti nepriklausomybę. Visuomenėje vyravo moralinė nuostata, kad laisvės niekas nedovanoja, ją reikia išsikovoti. Karo pradžios literatūroje dažniausiai buvo apraudami žuvę sukilimo dalyviai, sakralizuojamas jų apsisprendimas kilti į kovą dėl laisvės, vėl sugrįžta prie maironiškų vertybių – žmogus turi aukotis dėl aukštesnių tikslų, visuomeninių idealų.

Tuo laiku V. Mykolaitis-Putinas kone kas antrą dieną rašė po eilėraštį – tai savotiškas tų dienų poetinis dienoraštis. Pirmosiomis karo dienomis jis parašė eilėraštį „Prakeikimas“. Perskaitykite paskutinius jo posmus:

Birželio 23 d. per Kauno radiją buvo perskaitytas sukilėlių „Atsišaukimas į lietuvių tautą“, kuriame pristatyta Lietuvos laikinoji vyriausybė ir kalbama apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Deja, tuo metu Lietuva buvo įžengusi į kruvino keršto laikotarpį. Sukilėliai baudė sovietų valdžios pagalbininkus, o po kelerių metų, prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, šie sukilėliai bus grūdami į Sibiro lagerius kaip „fašistiniai nusikaltėliai“. Atsiradusi Lietuvos savivalda, kurios veiklą, aišku, ribojo naciai, nesugebėjo apsaugoti nuo sunaikinimo didumos Lietuvos piliečių žydų.

Prasidėjus karui dalis Lietuvos žmonių, ypač prijaučiančių sovietų valdžiai, traukėsi į Rytus. Pirmosiomis karo dienomis trauktasi chaotiškai, būta civilių aukų. Į Rytus nusprendė vykti ir S. Nėris. Jos kelionė buvo labai rizikinga, lydima skausmo. Poetė bijojo būti palikta, per traukinio bombardavimą pasimetė jos mažametis sūnus. Tuometę poetės savijautą aprašo vienas atsiminimų autorius:

Po poros dienų S. Nėris vienoje geležinkelio stotyje žmonių minioje rado savo sūnelį, kurį buvo priglobusi kažkokia besitraukiančiųjų šeima. Poetei pavyko pasitraukti į Rusijos gilumą, čia ji, nors ir remiama kaip žymi rašytoja ir Liaudies seimo deputatė, praleido labai slegiančius karo metus. Į Maskvą pasitraukė ir daugiau lietuvių rašytojų: A. Venclova, P. Cvirka, K. Korsakas, L. Gira, Eduardas Mieželaitis ir kiti. Jie dalyvavo rengiant radijo laidas, skirtas nacių okupuotai Lietuvai, su literatūriniais renginiais lankydavosi sovietų organizuojamame lietuviškame kariniame dalinyje. Karo metais Rusijoje atsidūrusių lietuvių rašytojų kūryba pradėjo vadinamąją sovietinės lietuvių literatūros kryptį, po karo ji bus tęsiama sovietinėje Lietuvoje.

Kilus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, Lietuvoje pradėta persekioti ir žudyti žydus. Žudynės vyko visuose nacių okupuotuose kraštuose ir pačioje Vokietijoje. Tai vienas tragiškiausių Antrojo pasaulinio karo istorijos puslapių ir Lietuvoje, ir visoje Europoje. Antisemitizmas buvo nacių ideologijos dalis. Jie bolševizmą tapatino su žydų siekiais viešpatauti pasaulyje, todėl, A. Hitlerio manymu, pasaulis neišsivaduos nuo bolševizmo, kol nebus sunaikinti žydai. Karo pradžioje Lietuvoje buvo paplitusi panaši ideologija – žydai turį atsakyti už bolševikų terorą. Oficialioje karo meto lietuviškoje spaudoje būta antižydiškų nuotaikų, agresyvaus puolimo ir kerštingo atpildo akcentų, kurie atitiko oficialią nacių politiką. Vykdant nacių direktyvą, pagal kurią užimtos Rytų teritorijos turi likti be žydų, jau 1941 m. spalį buvo sušaudyta 127 000 Lietuvos žydų. Iš viso karo metais buvo nužudyta apie 200 000, arba 90 proc., Lietuvoje gyvenusių žydų. Deja, naciams talkino ir dalis lietuvių, paniekinamai jie buvo vadinami „žydšaudžiais“. Tačiau svarbu žinoti, kad daug kas priešinosi žydų naikinimui, rizikuodami savo gyvybe juos gelbėjo. Apie 6 000 žydų išgelbėjo Kaune dirbęs Japonijos konsulas Čijunė Sugihara (Chiune Sugihara, 1900–1986), jis žydams išduodavo vizas vykti į Japoniją. Aktyvia žydų gelbėtoja tapo bibliotekininkė Ona Šimaitė, jiems padėdavo ir rašytojai Kazys Binkis, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, K. Boruta, Kazys Jakubėnas. Poetas Mykolas Vaitkus, būdamas prelatas, krikštijo žydaites, išrašydavo joms metrikus ir apgyvendindavo lietuvių prieglaudose. Poeto Vytauto Mačernio tetos namuose buvo slepiama ir maitinama keliolika Sedos ir Telšių žydų. Iš viso buvo išgelbėta apie 3 000 žydų, tai padaryti padėjo maždaug 2 700 Lietuvos gyventojų.

Daug vėliau, 1967 m., Sofijos Binkienės sudarytoje knygoje „Ir be ginklo kariai“ žydų kilmės lietuvių rašytojas Icchokas Meras tokiais žodžiais išreiškė savo dėkingumą:

Dar prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui Europos šalių rašytojai vis garsiau ėmė kalbėti apie artėjančio karo nuojautą, kultūros bejėgiškumą, žmogaus gyvenimo tokiomis sąlygomis absurdiškumą. Lenkų poetas Česlovas Milošas perspėja, kad vadinamieji prakeiktosios kartos poetai, gyvenantys arti bolševizmo ugnikalnio, labai aiškiai pajuto „visišką absurdiškumą to, kas dedasi mūsų planetoje, košmarą, kuris negalėjo gerai baigtis“.

Č. Milošo nuomone, poetas turi pranašauti, įspėti apie artėjantį pavojų, apie „skylantį dangų“, „griūvančius namus“. Egzistencialistas A. Kamiu ateities prognozę išsakė tokiais žodžiais: „Užėjo tamsi naktis, pati tamsiausia.“ Tai, kad ant žmonijos nusileidžia baisi jėga ir sugriauna įprastą gyvenimo tvarką, kad žmogaus niekas nebesaugo ir jis pats nebėra vertybė, labai sustiprina gyvenimo absurdiškumo pojūtį, verčia abejoti, ar išauš rytojus. Aušvico koncentracijos stovykloje kalėjęs žydų tautybės italų rašytojas Primas Levis (Primo Levi) atsiminimuose rašo, kad mirties stovyklos kaliniams „rytoj“ reiškė „niekada“, nes niekas nebuvo tikras net dėl artimiausios ateities.

Karo tragedijos pranoko net ir košmariškiausias poetų prieškario vizijas. Esminį XX a. vidurio klausimą, kurį iškėlė karo baisybės, suformulavo vokiečių filosofas Teodoras Adornas (Theodor Adorno): ar po Aušvico ir Maidaneko mirties stovyklų dar apskritai įmanoma poezija?

Kaip išreikšti šią katastrofą? Ar pražūtis gali būti atpasakota kokia nors fabula? Į kokią priežasčių ir pasekmių schemą galėtų tilpti mirtis dujų kamerose, atkastų lavonų deginimas, kalinio apipylimas vandeniu viduržiemį, kad virstų ledo stulpu? Ar ši patirtis, besiribojanti su absoliučiu blogiu, pasaulio destrukcija, nebūtimi, gali būti racionaliai suvokta ir įprasminta kokiais nors siaubo ir košmaro vaizdais? Tokios katastrofos aprašymas negali turėti fabulos, nes ji reikalauja, kad pasakojime atsirastų herojus, kuris aukojasi ir nugali blogio jėgas. Žmogus jautėsi patekęs tarp didžiulių istorijos girnų, jo šauksmas paskendo žūstančios minios riksmuose. Kas tuomet lieka? Rašytojo, menininko vaidmuo visuomenėje – liudyti savąją patirtį, priimant tikrovę, kad ir kokia žiauri ar nepalanki ji būtų. Taip pat lieka galimybė veiksmu išreikšti savo asmeninį moralinį apsisprendimą, pavyzdžiui, gelbstint žydus, padedant atsidūrusiems getuose, kitose belaisvių stovyklose. Netrukus teks apsispręsti, ar trauktis iš Lietuvos į Vakarus, ar įsilieti į antisovietinį partizaninį judėjimą, ar tikėtis, kad pavyks prisitaikyti prie naujosios valdžios, kurią atneš Raudonoji armija.

Netekęs fabulos literatūrinis pasakojimas skyla į nedideles dalis, kuriomis autorius siekia išreikšti padėties dramatiškumą, tradicinio vertybių pasaulio sudužimą. Tuoj po karo B. Sruogos parašytas prozos kūrinys „Dievų miškas“ lietuvių literatūroje yra vienas ryškiausių tokio subyrėjusio pasaulio pavyzdžių. Sovietų ideologai užsipuls B. Sruogą būtent dėl to, kad jo kūrinyje trūksta aiškios fabulos su laiminga pabaiga. Jiems buvo sunkiai suvokiamas B. Sruogos pasirinktas fragmentiško pasakojimo būdas – pasaulį iš naujo bandoma lipdyti pasitelkus skeptišką, bet moralinius vertinimus aiškiai išreiškiančią ironiją. Toks tegalėjo būti laisvo žmogaus pasipriešinimas absurdiškai konclagerio patirčiai.

Nacių okupuotame krašte tauta turėjo ieškoti naujų savęs suvokimo ir išlikimo pagrindų. Kai neliko valstybinių institucijų, visuomeninių organizacijų, partijų, kurios gintų tautą ir reikštų žmonių valią, šią funkciją perėmė kultūra, literatūra. Ji tapo esminiu taikaus pasipriešinimo veiksniu: okupantų nešaudome, bet jiems nepasiduodame ir einame savo keliu turėdami vieną tikslą – atkurti nepriklausomybę. Daugiau dėmesio kultūrai, literatūrai, tautos praeičiai skiriama ir kituose okupuotuose Europos kraštuose.

Vokiečių okupuotoje Lietuvoje rašomos ir spausdinamos studijos apie lietuvių kultūros praeitį, lietuvių dailininkus, kompozitorius, rengiami literatūros vakarai, koncertai, teatrų salės perpildytos entuziastingų žiūrovų ir klausytojų, labai suaktyvėjo periferijos kultūrinis gyvenimas, buriasi orkestrai, saviveiklinės teatro trupės. Tyrinėtojai pažymi, kad niekada apie lietuvių meno kūrėjus ir kultūrininkus nebuvo rašoma tiek daug ir su tokia pagarba, kaip tuomet. Lietuvos visuomenei kultūra vienintelė neprarado vertės. Rašytojas Mamertas Indriliūnas teigė: „Atsiranda vis daugiau meną mylinčios ir norinčios jį suprasti visuomenės, godžiai ieškančios kūrybiškų meninių vertybių.“ Tuo metu literatūra apskritai tapo savotiška užuobėga, ji tarsi padėdavo žmonėms bent trumpam užmiršti slegiančią gyvenamąją aplinką. A. Nyka-Niliūnas to meto dienoraštyje rašo: „Grįžau prie knygų, kurios man dabar atrodo vienintelė išeitis, vienintelė laisvo gyvenimo garantija.“

Literatūra nepripažino kolaboravimo su nacių okupantais kultūros srityje, pasyvus pasipriešinimas tapo visuotinas. Šios nuostatos formavo kūrėjo laikyseną, vidinės laisvės erdvę. Gyventa laukimu: kas nors būtinai keisis. Ši vidinės laisvės ir atsakomybės už savo kraštą atmosfera ruošė visuomenę dviem didžiuliams pokyčiams: masiniam, ypač inteligentijos, pasitraukimui į Vakarus ir partizaniniam pasipriešinimui sovietų okupantams.

Karo metais Lietuvoje rašyta literatūra nebuvo įvairi, bet ji tapo viena svarbiausių tautos savigynos priemonių. Dar 1941 m. vasarą Bernardas Brazdžionis išspausdina savo įžymųjį eilėraštį „Šaukiu aš tautą“. Tai tautos išsivadavimo manifestas, pasirodęs tuo metu, kai buvo tikimasi susigrąžinti nepriklausomybę padedant vokiečiams. Vėliau šis eilėraštis tapo vienu svarbiausių pasipriešinimo sovietinei okupacijai tekstų. Su didžiule jėga jis atgijo įtaigiai dainuojamas Vytauto Kernagio per Sąjūdžio mitingus:

Beje, eilėraštyje nuskamba ir toliaregiškas perspėjimas nepasiduoti įsisiautėjusioms keršto aistroms:

Karo metais buriasi nauja rašytojų karta. Vilniaus universitete per literatūrines popietes poetai ir prozininkai skaitydavo savo kūrybą, klausytojai ją vertindavo ir ginčydavosi. Gabesnius literatus profesorius V. Mykolaitis-Putinas kviesdavosi į namus „arbatėlės“. Jis tikėjosi, kad naujų kelių ieškanti jaunų literatų grupė – V. Mačernis, Kazys Bradūnas, A. Nyka-Niliūnas, Bronius Krivickas, M. Indriliūnas ir kiti – sugebės įvykdyti „ryžtingą literatūros atsinaujinimą“. Išklausęs V. Mačernio „Vizijas“, V. Mykolaitis-Putinas autoritetingai ištars: „Tikras lyrikas!“ V. Mačernio poezija plito rankraščiais, jo eilėraščių skaitymai per viešus poezijos vakarus sukeldavo ovacijas. Deja, šią gabių poetų grupę išblaškė artėjantis frontas: V. Mačernis žuvo gimtinėje, M. Indriliūnas ir B. Krivickas prisijungė prie antisovietinių partizanų ir kovodami žuvo, K. Bradūnas, A. Nyka-Niliūnas pasitraukė į Vakarus.

Karo metais lietuvių rašytojai išblaškomi: vieni dar bando kurti Lietuvoje, tačiau artėjant frontui dauguma jų pasitrauks į Vakarus, kiti, prijaučiantys sovietų valdžiai ar aktyviai su ja bendradarbiaujantys, karo pradžioje pasitraukia į Rytus, treti prieš pat karą išvežami į Sibiro tremtį, ketvirti atsiduria Štuthofo koncentracijos stovykloje arba sušaudomi.

Pokaris suskirstė lietuvių rašytojus į dvi griežtai atribotas ir viena kitą neigiančias grupes. Sovietinė ideologija neleido rašytojui likti neutraliam, remtasi principu „kas ne su mumis, tas prieš mus“. Ką pokario laikais reiškė šis pasakymas? Tuomet buvo galima rašyti tik tokiomis temomis, kurias „rekomendavo“ literatūrą ir kitas meno šakas prižiūrintys partijos ideologai, leidinių redaktoriai, cenzoriai, ir griežtai kontroliuota, kaip šių nurodymų laikomasi. Iš pageidaujamų temų dažniausios buvo sovietinio žmogaus, kolūkiečio arba fabriko darbininko, gyvenimas, sušvitęs ryškiomis „laisvės“, „lygybės“, „brolybės“ spalvomis. Jei pavartytume 1949 m. išleistą pradedančiųjų rašytojų almanachą „Jaunieji“, tai rastume tokius prozos ir poezijos kūrinių pavadinimus: „Komjaunuolio bilietas“, „Tarybų šaliai“, „Naujas šeimininkas“, „Įsakė partija“, „Mes vykdom Stalino įsakymą“, „Leninas su mumis“ ir pan. Kūrinių retorika pakili, bibliniais meilės, brolybės motyvais išreiškiama visuotinė komunistinio jaunimo bendrystė, greitai apimsianti visą pasaulį. Tokia literatūra buvo pageidaujama, už ideologiškai „teisingus“ kūrinius buvo skiriami apdovanojimai ir premijos. Literatūros – oficialios, ideologizuotos ir sukurtos tremtyje, pabėgėlių stovyklose ar Lietuvoje tiesiog „į stalčių“ – perskyros pragaištingumas išryškės tuoj po to, kai santvarkos šalininkais netapę rašytojai bus paskelbti liaudies priešais, persekiojami, tremiami ar priverstinai „perauklėjami“. Ši padėtis ilgiems dešimtmečiams atskyrė oficialią sovietinę lietuvių literatūrą nuo neoficialios, rezistencinės bei išeivijos literatūros. Sovietinėje Lietuvoje buvo uždrausta kone visa karo metais sukurta ir išeivių rašytojų iki karo parašyta literatūra. Ideologinė rašytojo pozicija laikyta svarbiausiu jo kūrybos vertinimo kriterijumi. Didžiulę dramą patyrė ir Lietuvoje pasilikę, šiurkščiai persekiojami, „perauklėjami“, griežtai cenzūruojami lietuvių rašytojai.

Karo pabaiga Lietuvoje labai dramatiška: griaudamas miestus ir kaimus, per šalį ritosi frontas, į Vakarus traukėsi karo pabėgėliai, tarp kurių ir diduma Lietuvos inteligentijos. Žmonės vyko su šeimomis, stokodami maisto, transporto priemonių, bombarduojant sovietų lėktuvams ir tuo pat metu vokiečiams gaudant vyrus į priverstinius darbus. Visa tai aprašyta vėliau išeivijoje išleistuose atsiminimuose, taip pat Mariaus Katiliškio romane „Išėjusiems negrįžti“ ir Birutės Pūkelevičiūtės romane „Aštuoni lapai“.