Vincas Mykolaitis-Putinas
Nuo Atgimimo laikų XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje lietuvių literatūra buvo įpratusi guosti ir stiprinti tautą, o ne gąsdinti liūdna ateitimi. Greičiau jau bus atsigręžta į Lietuvos praeitį, prisiminta garbinga istorija, negu pažvelgta į akis žiauriam likimui, greičiau bus pasiduota jausmų antplūdžiui, negu skeptiška intelektine analize pripažinta tradicinių vertybių griūtis. Dramatiška prieškario ir karo meto įvykių patirtis neįsiveržė į lietuvių autorių eilėraščius kraują stingdančiais vaizdais. Karo metų eilėraščiuose apie slegiančią asmeninę patirtį poetai buvo linkę kalbėti abstrakčiau, universalesniais vaizdais. Tas pat pasakytina ir apie tuo metu sukurtus V. Mykolaičio-Putino eilėraščius.
Tragiška V. Mykolaičio-Putino poezijos įtampa išreiškiama biblinę apokalipsę primenančiais vaizdais: „Pavirs pelenais mūsų dirvos ir sėjos, ir pjūtys“; „Tartum išmirė žmonės visi, / Ir tu pats kapinyne esi.“ Šie vaizdai abstraktūs, o viena kita naujos tikrovės detalė apibendrinama, tampa simboliška: „Plombuotų vagonų grotuoti langeliai, / Ir bado, ir troškulio kupinos dienos…“
To meto V. Mykolaičio-Putino stilistikai būdingi platūs apibendrinimai, kartais net teatrališkos kaukės, pakylama virš gyvenimiškų realijų, kalbama pranašo balsu, kuriame girdėti ir pasmerkimas, ir skundas. Toks yra muzikiniu maršo motyvu paremtas eilėraštis „Marche macabre“. Jame barokinis paveikslas (mirtin žengiančiųjų ir jau mirusiųjų eiseną veda mosuojantis „kaulėtu pirštu“ griežtas „kapelmistras“ – giltinė) jungiasi su moderniu, ekspresionistinei tapybai artimu vaizdu:
<…>
Ir jie žygiuoja dideliu keliu
Su rūpesčiu krūtinėje giliu.
Tik kepurėti kryžiai pakelėm
Palydi juos eilių eilėm.
Po kryžiais dulkėse kapai,
O ant kapų juodi šalmai.
O iš saulėlydžio ugningo:
Dingū-dingo, dingū-dingo…
O vadas kaulėtu pirštu:
Vienas-du, vienas-du…
Jis žengia pro siaubingai nuniokotus kaimus
Ir pro rusenančius griuvėsiuose miestus,
Kur be gimtinės stogo ir palaimos
Beliko sielvartas rūstus.
Ir lenda iš urvų nuogi skarmaliai,
Ir urzgia šunes alkani:
– Ak, prakeiksmas tebūnie tavo daliai!
Tu pražūtin su muzika eini!.. –
Ir šliaužia iš duobių ir kapinynų
Būriai ir kūmų, ir kaimynų:
Anas berankis, tas bekojis,
O šitas galvą paaukojęs…
Juos lydi seniai, moterys, vaikai –
Ir eina jų pulkų pulkai.
Ir iš to antplūdžio siaubingo
Dingū-dingo, dingū-dingo…
Trenkia iš visų dūdų,
Net gūdu, gūdu, gūdu…
O vadas kaulėtu pirštu:
Vienas-du, vienas-du…
<…>
1942 XI 30
Vienas reikšmingiausių karo metais sukurtų V. Mykolaičio-Putino eilėraščių – „Vivos plango, mortuos voco“. Ši lotyniška frazė reiškia „Gyvuosius apverkiu, mirusiuosius šaukiu“. Antraštę ir pagrindinį eilėraščio motyvą poetas pasirinko iš žinomos lotyniškos sentencijos (nuo Viduramžių įprasto užrašo ant bažnyčių varpų), eilėraštyje atkartojamos tarsi varpo dūžiai: Vivos voco, mortuos plango, fulgora frango – „Gyvuosius šaukiu, mirusiuosius apverkiu, žaibus išsklaidau“. Poetas sukeitė pirmųjų dviejų sentencijos frazių žodžius. Iš pažiūros absurdiškas pasakymas „gyvuosius apverkiu, mirusiuosius šaukiu“ kūrinyje pabrėžia pasaulio tvarkos ir vertybių griūtį. Šis 1943–1944 m. parašytas eilėraštis, kai į Vakarus per Lietuvą ritosi frontas ir artėjo antroji sovietų okupacija, pelnytai laikomas šalį užgriuvusios prievartos apibendrinimu. Jis ne tik aprėpia pirmosios sovietų ir nacių okupacijos patirtį, bet ir pranašiškai numato pokario Lietuvos dramą. Už šio eilėraščio skaitymą ir rankraštinius nuorašus pirmaisiais pokario metais buvo baudžiama ir netgi tremiama į Sibirą. Taigi eilėraštis tapo politiniu įkalčiu bylose, dėl jo nukentėjo, pavyzdžiui, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Jis pasakoja:
Su V. Mykolaičiu-Putinu neteko tiesiogiai bendrauti, bet jis užėmė mano gyvenime ryškią vietą. <…> apie 1948 metus vienas kunigas man pasigyrė, kad jis turi labai įdomų Putino eilėraštį „Vivos plango, mortuos voco“. Jame nepaprastai talentingai vaizduojama tuometinė tikrovė. <…> Ir aš, perskaitęs jį, labai apsidžiaugiau, supratau – tik didelis talentas gali taip suvokti ir atvaizduoti visą tą skaudžią pokario tragediją. Tada poezijos turėjom labai mažai, rašydavo apie traktorius ir kitas banalybes, o <…> tikros poezijos spaudoj nebūdavo. Nutariau ir savo draugams būtinai paskaityti. Padeklamavau ne vienai dešimčiai ir papuoliau ant KGB agento. Mane įdavė. 1949 m. spalio 6 d. suėmė. <…> Kas išdavė, tardymo metu man paaiškėjo. Saugumas eilėraščio nuorašo pas mane nerado. Prisipažinau, kad eiles deklamavau. <…> Bet svarbiausia – vertė pripažinti, kad kūrinys yra V. Mykolaičio-Putino. Tris naktis tardytojas kankino nemiga, kuri labai iškamuodavo kiekvieną mūsų. Žūtbūt norėjo išgauti autorių. Jutau, kad toks pripažinimas galėtų labai pakenkti V. Mykolaičiui-Putinui. <…>
1950 m. kovo 24 d. Valstybės saugumo Osoboje sovesčanije nuosprendžiu „už tėvynės išdavimą“ gavau 10 metų kalėti Gulago lageriuose. Išbuvau juose nuo 1949 iki 1957 metų.
1990 m. sausio 29 d. mane reabilitavo. Atsirado galimybė susipažinti su tardymo byla. Kaip daiktinis nusikaltimo įrodymas joje pridėtas ir Putino „Vivos plango, mortuos voco“. Kūrinys išverstas į rusų kalbą, nepilnas, be dviejų paskutinių posmų. <…>
Nesigailiu, kad tą kūrinį daug kam rodžiau ir skaičiau. <…> Eilėraštis nepaprastai giliai nusakė tuometinę tragiką. Viena svarbiausių žmonių pareigų – perskaityti laiko ženklus. <…>
„Vivos plango, mortuos voco“ – tai vienas ryškiausių lietuvių pasipriešinimo literatūros pavyzdžių. „Tame kūrinyje tilpo ir Rainiai, ir Pravieniškės, ir Panevėžys, ir Štuthofas <…>, ir kankinamų žmonių klyksmas, prasiskverbiantis pro uždarus langus. <…> Putinas tuo vienu eilėraščiu išsakė ir atskiro žmogaus, ir tautos tragizmą. <…> Tokio Putino ligi šiol manyje niekad nebuvo. <…> Po „Vivos plango, mortuos voco“ jokiais „sveikinimais žemei“, jokiais nusilenkimais [valdžiai, sistemai] nebegalėjai tikėti“, – prisimena Meilė Lukšienė. Iš detalių, ženklų šiame eilėraštyje atpažįstama komunistinė ideologija, totalitarizmas kaip apokaliptinė šmėkla. Simbolistinėje V. Mykolaičio-Putino poezijoje išreikšta individo drama čia perauga į visos žmonijos naktį.
VIVOS PLANGO, MORTUOS VOCO
[Šį eilėraštį V. Mykolaitis-Putinas parašė jam įprasta simbolistine maniera. Eilėraščio vaizdai abstraktūs, bet vienas pokytis akivaizdus – reali karo patirtis suardo tradicines simbolių reikšmes, keičia lyrinio subjekto kelionės orientyrus. Skaitydami eilėraštį stebėkite šiuos pokyčius.]
I
1
Per bedugnes ir kalnus
Jūs žengiat kaip gigantai!
Išnardote marias
Ir kylat į padanges,
Ir spjaudotės ugnim,
Ir vemiate siera, –
Ir Dievo žemėj jums nėra,
Gyvieji!
Vieni kaip viešpačiai,
Kiti vergai.
Visi rūstaus likimo sūnūs:
Kerštu patvinusi dvasia
Ir Kaino ženklas kaktose,
Ir ta pati klaiki dalia –
Kentėt apgaulėj ir mele
Ir žūti, keikiant žydrą dangų.
V i v o s p l a n g o !
2
Rūsčių dienų kerštingi sūnūs,
Nepalaimos herojai!
Visais keliais, visom kryptim
Su prievartos juoda mirtim
Jūs žengiat nuožmūs ir pikti,
Likimo bausmei pasmerkti.
Kur krenta jūs šešėlis,
Ten džiūsta skaidrios gėlės.
Po švinine jūs koja
Kantrus akmuo vaitoja.
Nuo jūs burnų nuodingo kvapo
Vaiduokliai keliasi iš kapo.
Klaikiam šios žemės pragare
Jūs dygstat sėkla nemaria
Ir žydit apgauliais žiedais,
Ir nokstat dvokiančiais nuodais
Tvaike to melo ir žabangų.
V i v o s p l a n g o !
3
Jūs žengiate į sostus
Ir minate altorius.
Nuo jūs įstatymų sugriuvo
Ir nuodėmės, ir doros.
Karūnos niekšų daliai,
O dulkėse karaliai,
Ir tribunoluos išdidžiai
Teisiuosius smerkia žmogžudžiai.
Ir sūnūs nebeverkia,
Jei mirti motiną pasmerkia.
Nereikalinga ir tuščia
Žmogaus paniekinta kančia.
Ir vakarop pasvirus saulė –
Vien piktas melas ir apgaulė.
Pakalnėj žiežirbos sumirgo,
Praskrido raitelis ant žirgo, –
Ir dalgis sutemoj sužvango. –
V i v o s p l a n g o !
4
Žioruoja plačios aikštės,
Liepsnoja kaitrūs laužai.
Suplūdo pilkos minios
Jums garbę atiduoti,
Valdovai!
Jau aukurus sukrovę,
Žyniai jums gieda šlovę
Ir, gatvių dulkėse sukniubę,
Jums maldą vapa skubią,
Ir vergiškoj ekstazėj žada
Bučiuoti jūsų padą.
Ir džiūgauja tironai
Ir budelių gauja.
O žemė žėri jau raudonai
Kraujuos ir ugnyje.
Ir švenčia pjūtį pabaigtuvių
Minia vergų ir paleistuvių
Naktovidžio naktiniam tango. –
V i v o s p l a n g o !
5
Ir mes, ir mes, kur kenčiame,
Pilkieji milijonai!
Ar didmiesty, ar kaime
Su rūpesčiu ir baime,
Vieni vergovėj užguiti,
Maištingam lūkesty kiti
Sukniubę!
O iš rasotų rūsių
(Ir mes, ir mes ten būsim)
Per naktį juodą, nykią
Pablūdęs kažkas klykia,
Kažkas likimą keikia,
Kažkam numirti reikia.
Bedugnėj skausmo sielvartingo
Gyvenimas kaip lašas dingo
Už geležim apkalto lango. –
V i v o s p l a n g o !
II
6
Dabar einu į didžią tylumą,
Į tylumą palaimintą ir didžią,
Kur į calūno juodą minkštą drobę
Naktis visų mūs sielvartus suglobia.
Einu į laisvę, didelę ir plačią,
Kuri priims mane kaip lauktą svečią.
Pro pilkus sutemų rūkus
Einu pas brolius ir draugus.
Bet tolyje varpai dar bokštuos gaudžia
Ir dega vakarų žara, –
Ir vėl krūtinėj gėla maudžia,
Širdy pagieža ir aitra.
Ne viskas sutemose žuvo.
Šiltu krauju širdis pasruvo
Ir prievartai paklusti neišmoko:
M o r t u o s v o c o !
7
Šaukiu aš jus visus iš kapinynų,
Iš pakelės duobių ir griovių,
Iš molio, dumblo ir smėlynų
Ir iš visų mirties vietovių.
Pakilkit, griaučių šiurpūs milijonai,
Garbingieji pulkai ir legionai, –
Ir tie, kurie nuo šalčio ir nuo bado
Pūgų simfonijose mirtį rado,
Ir tie, kurie už laisvą, lakią mintį
Dūlėja nukankinti.
Pakilkite išniekinti,
Subjauroti, apluošinti,
Su aimanomis ir klyksmais,
Su maldomis ir su keiksmais,
Su budelių girta gauja,
Kuri žibintų žaroje
Ant jūsų kapo spardėsi ir šoko.
M o r t u o s v o c o !
8
Bet tyli kapinynų tamsios kalvos,
Nekyla niekas iš drėgnos duobės.
Ramybėj miega griaučių plikos galvos, –
Jų sapno niekas niekad neįspės,
Kaip niekas neįspės kančios
Prasmės, nei galo, nei pradžios,
Ir viską saugos paslaptis
Kaip ta šiurpi tyli naktis.
Ir eis gyvieji per tą buitį klaikią
Su gėla amžina, gilia.
Visiem, visiem keliu tuo eiti reikia,
O grįžti niekam nevalia.
Negrįšiu jau nė aš į saulės dieną
Iš tos juodos nakties.
Tik pakelėj pro varpučio velėną
Gal ranką kas išties
Ir tars: eiva drauge į gilumą,
Į didžią, šventą tylumą,
Kur ašarų nebėr nė veide juoko…
M o r t u o s v o c o !
9
Ir aš einu į tylumą,
Į tylumą palaimintą ir didžią.
Einu per aukštą siaurą tiltą
Į naktį kvepiančią ir šiltą,
Kur juda žvaigždžių milijonai,
Pulkų pulkai ir legionai.
Ir mano kelio staigų vingį
Nužymi ruožai spindulingi.
Naktis gera, naktis kaip motina,
Jautri, įspėjanti, dosni –
Paguodžia ir pasotina,
Kai jos viešnagėn pareini.
Ir aš nuvargęs parėjau
Ir klaidžiot nebenoriu jau
Aštriais įdegintais keliais –
Liepsnotais saulės spinduliais.
Ir sako ji: lik čia, sūnau,
Aš tavo sielvartą žinau.
Ir aš lieku. Kantriai vilkta
Sunki gyvenimo našta
Kaip varpa svyrinti prinoko.
M o r t u o s v o c o !
1943–1944 VI 28
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kaip apibūdinami gyvieji ir kaip, jiems žengiant, keičiasi pasaulis? Kokią gyvųjų savybę apibendrina biblinis motyvas – Kaino ženklas? [1]
- Pasidomėkite apokalipsės vaizdiniais ir padiskutuokite, ką pranašauja praskrendančio žirgo su raiteliu regėjimas. [3]
- Pagrįskite mintį, kad eilėraštyje kalbama apie apvirtusį pasaulį. [3, 4]
- Kas ir kaip sveikina naujuosius valdovus? [4]
- Kaip keičiasi žiūrėjimo perspektyva penktame posme? Kieno vardu kalba lyrinis subjektas ir kas yra tie „mes“, kaip jie jaučiasi? [5]
- Kuo lyrinio subjekto atstovaujami „mes“ skiriasi nuo naująjį valdovą supančios minios? [5]
- Kaip šeštame posme keičiasi kalbėjimo būdas? Kur link einama ir ko tikimasi? [6]
- Koks išorinis ir koks vidinis pasaulis atsiskleidžia šeštame posme? Kuo galėtume juos laikyti – priešprieša ar paralele? [6]
- Į ką kreipiasi eilėraščio kalbantysis septintame posme, ko jis prašo? Ar sulaukia atsako? Apibūdinkite lyrinio subjekto savijautą – kokią išeitį jis mato? [7, 8]
- Kaip įvardijama gyvųjų padėtis? Kuo šie gyvieji skiriasi nuo pirmame posme minėtų gyvųjų? [8]
- Kaip suprantate devintame posme lyrinio subjekto sakomus žodžius: „Ir aš einu į tylumą“? Ar tai atsakas į kvietimą aštuntame posme „eiva drauge į gilumą“? [9]
- Su kuo šnekasi ir kam paklūsta kalbantysis? [9]
APIBENDRINAME
- Aptarkite eilėraščio pirmos dalies retorines priemones ir jų reikšmę turiniui.
- Kuo paremtas dviejų šio eilėraščio dalių supriešinimas?
- Kokie eilėraštyje piešiamo naujojo pasaulio bruožai? Kodėl šis apvirtęs pasaulis gali būti tapatinamas tiek su karo metais, tiek su pokario sovietinės okupacijos laiku?
- Kokia alternatyva šiam naujajam pasauliui minima eilėraštyje? Kokį kelią pasirenka lyrinis subjektas? Kaip tai vertintumėte?
- Kaip apibūdinami gyvieji, su kuriais tapatinasi lyrinis subjektas? Kodėl jie yra pasmerkti?
- Aptarkite, kokios reikšmės eilėraštyje teikiamos simbolių poroms: gyvieji / mirusieji; šviesa (saulės spinduliai) / tamsa (naktis); triukšmas / tyla; įniršis / ramybė ir kt. Kurių simbolių reikšmė neįprasta, susijusi su karo patirtimi?
- Ką reiškia tradicinio lotyniško pasakymo Vivos voco, mortuos plango žodžių sukeitimas – Vivos plango, mortuos voco? Kaip jis, iškeltas į pavadinimą, išsako kūrinio idėją?
- Lotyniškos frazės tampa refrenais, skambančiais kaip varpas. Aptarkite varpo skambinimo reikšmes kūrinyje. Ką pabrėžia refreno rimavimas su prieš tai einančios eilutės paskutiniu žodžiu?
- Šis eilėraštis parašytas simbolistine maniera, bet jame galima įžiūrėti ir ekspresionizmo literatūrai būdingų bruožų. Kurie eilėraščio vaizdai ir idėjos gali būti laikomi artimais ekspresionizmui?
- Paaiškinkite monsinjoro K. Vasiliausko žodžius: „Viena svarbiausių žmonių pareigų – perskaityti laiko ženklus.“
Rašome
Internete paieškokite straipsnių apie meno ir politikos santykį, išsirašykite trumpas citatas, atitinkančias jūsų požiūrį, ir remdamiesi šia medžiaga bei aptartu V. Mykolaičio-Putino eilėraščiu parašykite probleminį rašinį „Ar iš tiesų meno ir politikos sritys nesusijusios?“.
Kuriame
Įsivaizduokite, kad ruošiamasi V. Mykolaičio-Putino eilėraštį išleisti atskira iliustruota knyga. Parinkite dvi tris iliustracijas šiam tekstui.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"