Gyvenimas
Pirmuosius karo metus S. Nėris praleido Penzoje ir Ufoje, vėliau persikėlė į Maskvą. Labiausiai poetę slėgė vienišumas, atskirtis nuo gimtinės, baimė dėl Lietuvoje likusių artimųjų. 1941 m. viename laiške ji rašo: „Aš taip persiėmiau paliktąja Lietuva, artimiausiais žmonėmis, kad vos apsigyniau haliucinacijų, pačių tamsiausių.“ Kritinę dvasinę įtampą S. Nėris, atrodo, išgyvena 1942 m. žiemą, persikėlusi į Ufą. Kiek vėliau J. Paleckiui rašytame laiške ji prisipažino: buvo „viena valanda, gal kritiškiausia mano gyvenime (žiemą), kad aš galvojau, kam parašyti tą vienintelį laišką, ir parašiau jums. Gerai, kad liko neišsiųstas.“ Nepritekliaus kamuojamoje šalyje ja, kaip poete ir Sovietų Sąjungos deputate, buvo rūpinamasi, todėl materialinės sąlygos buvo palyginti neblogos. Aišku, už gautą materialinę paramą sovietų santvarkai reikėjo atidirbti. Į Rusijos gilumą pasitraukę Lietuvos valdžios atstovai ragino čia atsidūrusius lietuvių rašytojus kurti aktualiomis temomis. Suprantama, kūryba turėjo atitikti propagandinius reikalavimus, nes lietuvių rašytojai buvo kviečiami į radijo laidas, skirtas nacių okupuotai Lietuvai, Maskvoje pradėjo eiti ir lietuviški laikraščiai.
S. Nėries patirti išgyvenimai traukiantis į Rusijos gilumą, gyvenimas Penzoje ir Ufoje skatino skausmingus lyrinius apmąstymus ir jie išsiliejo brandžiais dramatiškais eilėraščiais. Bet karo metu reikėjo visai kitokios kūrybos – optimistinės, herojiškos, kviečiančios į kovą su nacistine Vokietija, S. Nėriai nebuvo lengva prisitaikyti prie tokių reikalavimų, nes tai neatitiko jos tuometės savijautos.
1943–1944 m. Maskvoje gyvenančią S. Nėrį lankydavo ir Jonas Šimkus, kuris tuomet rengdavo lietuviškas laidas radijo redakcijoje. Jis prisimena vieną iš tų apsilankymų:
Salomėja nuo staliuko paėmė du eilėraščius ir, tarusi „klausyk, Šimkau“, ėmė skaityti. Eilėraščiai buvo graudūs, tėvynės ilgesiu persisunkę. Perskaičiusi ji laukė mano žodžio. Aš, rodos, pasakiau:
– Ar ne per daug minoriški?
– Kitaip nebegaliu. Kažkas dusina, kaip tam Baranauskui, ir giesmę nutraukia…
Aš skubėjau grįžti į Radijo redakciją, netrukus turėjo būti lietuviškoji laida. Salomėja palydėjo mane į koridorių. Prie durų į Puškino aikštę mes vėl stabtelėjome. Stovėjo ji mažiukė prieš mane išstypusį. Ir staiga man netikėtai ji įbedė savo kaktą į mano krūtinę ir pakuždom tarė:
– Baisiai pasiilgau saviškių. Sunkiai bepakeliu, rodos, širdis skyla.
Aš, nebesuvokdamas, ką man daryti, paglosčiau jos galvą, kaip kažkieno nuskriaustos mergaitės, ir bandžiau raminti ją. „Laikykis, Salomėja, – sakiau. – Į namus grįšime ir su namiškiais susitiksime. Dantis sukandus laikykis.“ Po poros dienų aš pakviečiau ją į Radijo redakciją paskaityti savo eilėraščių. Ji eilėraščių pabaigoje įrašė naujus posmus, kuriuose buvo ir optimistinė gaidelė, kad priešai bus įveikti ir mes visi vėl susitiksime laisvoje Tarybų Lietuvoje.
Pasak pačios S. Nėries, jos „širdis skyla“: poetinis talentas neleido sau meluoti ir eilėraščiuose ji išsakė tikrąją savijautą. Vis dėlto sovietinės lietuvių poetės statusas ir aplinkos spaudimas vertė prirašinėti pageidaujamus optimistinius posmus.
Apibendrindamas poetės padėtį karo metais literatūros kritikas Vytautas Kubilius rašo:
Stichišką poetinį impulsą ima lydėti logiški samprotavimai, o visą kūrinį stebi atsargi abejonė – ar tiks. Pirmykštis kūrybinio proceso darnumas (išgyvenau, parašiau, išspausdinau) nutrūko. Vienus eilėraščius S. Nėris siunčia į spaudą, deda į rinkinius, o kitus slepia stalčiuose ir niekam nerodo. Per trejetą metų nespausdintų kūrinių skaičius priartėja iki šimto. Šitoks dvilypumas (vieni dalykai – visuomenei, kiti – sau) tik mezgėsi ir dar nespėjo suskaldyti poetės asmenybės į skirtingus polius ir kontrastiškas kūrybos puses, bet vis dėlto ji <…> gyveno ir rašė jau šito dvilypumo paženklintame lauke.
Namų ilgesio, grįžimo į gimtinę motyvai galėjo suartinti asmeninę poetės patirtį ir to meto visuomeninius poreikius, bet kažkas gniaužė jai balsą. Gimtinės, namų ilgesio tema yra viena iš lyrinę poeziją maitinančių versmių. Su ilgesiu ir šiluma apie tėviškę kalbama Sibiro tremtinių eilėraščiuose. Nostalgiškai apie paliktus namus netrukus rašys į Vakarus pasitraukę lietuvių kūrėjai. Karo akivaizdoje iš naujo savo gimtinę atranda, jos vertę apmąsto Lietuvoje karo metais gyvenantis ir kuriantis V. Mačernis. Tačiau šiems poetams beveik nekyla klausimas, ar sugrįžus gimtieji namai tikrai priglaus, ar tėviškė visuomet liks sava ir artima. O S. Nėris nujaučia, kad grįžti į Lietuvą jai nebus paprasta. Kaip ir kiti tremtiniai, ji norėtų su džiaugsmu grįžti, bet nėra tikra, ar tėvynė ją priims. Dar prieš karą S. Nėris buvo sulaukusi labai kritiškų savo politinės veiklos vertinimų. Pasirodžius „Poemai apie Staliną“, poete nusivylė ne vienas jos talento gerbėjas. Savo nuomonę atvirai pasakė ir artimi kolegos poetai. Antanas Miškinis rašė: „Mes tada apstulbom – kurgi tu, sesule, / Kurgi seserėle, argi tau su jais?“ S. Nėries abejonės iš tiesų buvo pagrįstos. Atsiminimuose aprašoma, kad grįžusi į Lietuvą Kauno universitete vykusiame poezijos vakare S. Nėris buvo sutikta labai priešiškai ir tai ją smarkiai sujaudino, poetė netgi nebaigė skaityti savo eilių.
Tad nenuostabu, kad S. Nėries karo metais rašytuose eilėraščiuose greta tėvynės ilgesio temos atsirado kaltės, tėvynės atsiprašymo tema, netgi savigailos motyvas. Žinios apie tuometę S. Nėries dvasinę būseną leidžia autobiografiškai perskaityti nemaža jos karo metų eilėraščių.
SAVĘS AŠ GAILIUOS
Neilsėjos, neėdė, negėrė, –
Vilkė bėgo laukais klupdama.
Baimės genamą, sergantį žvėrį
Šaukė miško žalia glūduma.
Sutema samanų aksominė
Amžinuoju miegu užliūliuos…
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Kad mane – taip sutiktų tėvynė!
Kaip sunku, kaip savęs aš gailiuos.
Eilėraštyje kalbančiosios ir vilkės sugretinimas gana žiaurus – juk vilkė grįžta į „miško žalią glūdumą“ numirti. Kalbančiajai rami mirtis gimtojoje žemėje – tik siekiamybė. Atsiprašymas, atgaila poetės kūrybos skaitytojams buvo suprantami. Tai ypač aiškiai rodo eilėraščio „Tolimas sapnas“ likimas. Šis eilėraštis, dar vadinamas „Atsivertimu“, „Išpažintim“, plito rankraščiais, po karo buvo paskelbtas pogrindinėje spaudoje, platintas kartu su sovietiniais laikais draudžiamais B. Brazdžionio, A. Miškinio eilėraščiais.
TOLIMAS SAPNAS
Tarp žydinčių kaštanų
Raudona bažnytėlė. –
Juk čia vaikystė mano!
Nejau ji grįžo vėlei?
Aš nedrąsi stovėjau
Pilioriun prisiglaudus, –
O žmonės trankiai ėjo
Ir prie altoriaus spaudės.
Manęs čia nepažįsta
Pro gedulingą šydą.
Bet kojos žengt nedrįsta –
Tiek daug, tiek daugel klydę.
Sakykloj kalba – keista! –
Jisai – iš Galilėjos:
– Tebūna jai atleista,
Nes daug jinai mylėjo!
Ir man be galo graudu –
Malda širdy netilpo.
Vargonai gaũdė, gaudė…
Ir žvakės tirpo, tirpo…
Maskva, 1943 I 2
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Savais žodžiais perpasakokite, kas įvyko bažnytėlėje.
- Kuo svarbi kalbančiosios pasirinkta vieta? Palyginkite kalbančiosios ir žmonių elgesį.
- Kas prabyla ketvirtame posme? Kam ir kas pasakoma?
- Kaip paaiškintumėte paskutinį eilėraščio posmą? Aptarkite, kaip kinta eilėraščio kalbančiosios savijauta.
- Naujajame Testamente raskite epizodą apie sūnų paklydėlį. Kaip šis biblinis pasakojimas padeda suprasti eilėraštį?
- Remdamiesi S. Nėries biografijos faktais, interpretuokite eilėraštį.
- Aptarkite eilėraščio pavadinimą. Kodėl papasakotas įvykis vadinamas sapnu? Kaip manote, ar jam tinka kiti minėti pavadinimai – „Atpirkimas“ ir „Išpažintis“?
Tiek šis, tiek anksčiau minėtas eilėraštis „Savęs aš gailiuos“ priklauso rinkiniui „Prie didelio kelio“, kurį S. Nėris sudarė karo pabaigoje, bet sovietų valdžiai jis netiko. Buvo išspausdintas sudarkytas rankraščio variantas pakeistu pavadinimu. Jau sunkiai sergančios poetės iš Maskvos parsivežtą rinkinį „Prie didelio kelio“ yra aptarusi Viktorija Daujotytė:
[Tokio pavadinimo rinkinį] „ji parsivežė į Lietuvą po klajonių svetimybėj ir įteikė leidyklai. Deja… Išėjo „Lakštingala negali nečiulbėti“, rinkinys su sustiprintais „aktualiais“ kūriniais, su pabrėžtu optimizmu. Dvilypė lemtis, skaudžiu aidu atsiliepusi paskutinėmis Salomėjos Nėries gyvenimo dienomis: prašė V. Drazdausko atsiųsti į ligoninę bent penkis egzempliorius „Lakštingala negali nečiulbėti“, o gavusi, jau beveik nebegalėdama kalbėti, atgalia ranka atstūmė juos nuo savęs… Galbūt norėjo rinkinį dar kam nors padovanoti, juk ramstė savo gyvenimą iš paskutiniųjų. O širdies gilumoje, išeidama paskutinėn kelionėn, gedėjo rinkinio „Prie didelio kelio“. Jis turėjo būti paskutinis poetinės valios paliudijimas.“
1944 m. sudaryta knyga tebuvo išspausdinta po penkiasdešimties metų – 1994-aisiais.
Paskutiniai S. Nėries gyvenimo metai užmena ne vieną mįslę, o kūryba rodo jos pažiūrų keitimąsi. Neaišku, ką S. Nėris rašė kritinę savo gyvenimo valandą neišsiųstame laiške J. Paleckiui. Tačiau akivaizdu, kad jos poetinis talentas ėmė priešintis primetamoms kūrybos taisyklėms, o savo asmeninę patirtį jai buvo nelengva suderinti su oficialiosios propagandos šūkiais ir jos visuomenine padėtimi.
Rinkinys „Prie didelio kelio“
Išliko keletas rankraštinių rinkinio „Prie didelio kelio“ egzempliorių. Eilėraščius poetė surašė ant perlenktų ir susiūtų lapų. Grįžusi į Vilnių, poetė šio rinkinio rankraštį parodė to meto lietuvių poezijos autoritetui V. Mykolaičiui-Putinui. Matyt, S. Nėris norėjo reabilituotis ir tikėjo savo karo metų kūrybos verte. Deja, kaip minėta, tokios knygos išleisti poetei nepavyko. S. Nėris laikyta sovietinei santvarkai tinkama ir jai parankia poete, taigi eilėraščiai ir jų tvarka rinkinyje turėjo būti pritaikyti prie ideologinių sovietinės sistemos reikalavimų.
Paskutinio S. Nėries rinkinio eilėraščiai atsirado dramatiškomis istorinėmis aplinkybėmis ir labai sudėtingu jos gyvenimo ir kūrybos tarpsniu. Poetės vidinė gyvenimo įtampa buvo pasiekusi aukščiausią tašką. Ji jautėsi svetima ir sau, ir aplinkai, biografijos faktai ir eilėraščiai rodo, kad atvirai svarstyta apie mirtį.
Poetė jautė stiprius sąžinės priekaištus dėl dalyvavimo prijungiant Lietuvą prie Sovietų Sąjungos. Iki tų lemtingų įvykių S. Nėris dažnai romantiškai save priešino sočiai ir patenkintai visuomenei, bet dabar, atsidūrusi toli nuo gimtinės, pajuto, kad jos savotiškas „kerštas“ Lietuvai buvo nepadorus, kad ji nusikalto savo gimtinei, jos žmonėms, kultūrai. Atrodo, S. Nėris norėjo tą kaltę išpirkti. Teismas, bausmė, kančia turėjo suteikti apsivalymą. Programinis tokios savijautos eilėraštis – „Maironiui“. Poetas pasirenkamas kaip svarbiausias lietuviškumo saugotojas, kaip moralinis ir poetinis autoritetas, kuriam privalu pasiteisinti. Šis eilėraštis turėjo pradėti rinkinį. Jame primenama „nuopuolio“ istorija (poetės posūkis į kairę 1930–1931 m.) ir nurodoma dabartinė padėtis be išeities. Laukiama bausmė išsakoma Biblijos žodžiais: „Tik akmuo, paduotas duonos vietoj, / Bus man atpildas skurdus.“ S. Nėris atgailavo neverčiama, savuoju gyvenimo keliu artėdama prie krikščioniškos atgailos esmės („Tolimas sapnas“).
Tėvynės ilgesys, sugrįžimo vizijos šiame rinkinyje kontrastuoja su svetima, slegiančia aplinka: „Toli… Tavęs man nepasiekti / Ir tavo balso negirdėt. / Vėl svetima žiema, vėl sniegti… / Ir neatskris laisva kregždė.“ Gimtinę primena garsai, minimalistinei tapybai artimi vaizdai („Širvinta“), kvapai. Tačiau jaučiama, kad namų nebeliko, našlaitei nebėra kur grįžti. Eilėraštyje „Prie didelio kelio“, kaip ir pasakoje apie namų netekusią Eglę žalčių karalienę, virstama medžiais:
Ir gluosniais mes virtom prie didelio kelio,
Beržais svyrūnėliais prie stepės plačios.
Ir svyra mums šakos, ir krinta lapeliai,
Ir veria mus speigas lig šerdies pačios.
Grįžimo į namus tema ne kartą išsakoma pasitelkiant tautosakinius vaizdus: „Juodasai varne, vėjo broleli, / Duok savo sparną, juodą sparnelį“ („Kur baltas miestas“). Apibūdindamas poetinę šios temos raišką, Donatas Sauka rašo:
Su karščiausia aistra reiškiama tėvynės meilė Salomėjos Nėries lyrikoje sulydė dainų, pasakų idealųjį grožį su lietuviško peizažo konkrečiu vaizdingumu, ausdama romantiškai tolimą ir kartu tokį salomėjiškai „iki ašarų“ pažįstamą paveikslą, kuriame kiekvienas brūkšnys tapybiškai ryškus, o visuma pakyla iki simbolio reikšmingumo.
Į karo baisumus šiame rinkinyje žvelgiama be herojiškų pozų, stengiantis atjausti eilinį karį. Kartais kalbama mirusio kario vardu, o vienišo, nuo tėvynės atskirto žmogaus skausmas išreiškiamas tautosakiniais motinos ir sūnaus, brolio ir sesers sugretinimais – eilėraščio kalbančioji tampa seserimi išėjusiam kariui, ji ir guodžia, ir pati laukia užuojautos.
Eilėraščiai iš rinkinio „Prie didelio kelio“
KUR BALTAS MIESTAS
Vilties gėlelė į saulę stiepės,
Jos nepakando rudenio šalnos.
Pučia ir pučia vėjas iš stepės…
Pustė supustė pusnynų kalnus.
Kaip juos išbristi, kaip juos išplaukti?
Pavasarėlio kaip besulaukti?
Juodasai varne, vėjo broleli,
Duok savo sparną, juodą sparnelį!
Dieną ir naktį – tartum šešėlis
Skrisiu ir skrisiu – niekur nesėsiu.
Kur baltas miestas, kur Nemunėlis,
Ten aš nutūpsiu, ten pailsėsiu.
Ufa, 1942 I 9
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kaip, pasitelkiant erdvės ir laiko nuorodas, nusakoma lyrinio subjekto savijauta? Kaip apibūdinama dabartinė jo aplinka?
- Kokiais įvaizdžiais nusakomas idealus laikas ir svajonių vietos? Koks vertybinis kontrastas formuojasi šiame eilėraštyje?
- Pirmasis eilėraščio žodis – „viltis“. Pasvarstykite, kokiu būdu lyrinis subjektas siekia to, apie ką svajoja. Kodėl svajonei siekti pasitelkiamas tautosakinis, bet gana niūrus juodo paukščio motyvas? Kaip tai nuspalvina lyrinio subjekto viltį?
NAMO
Baltas rūkas jau kelias
Ties tamsia pakalne.
Šiltą mažą rankelę
Spaudžiu savo delne.
Iš tylos atsiduso:
– Aš nakties nebijau.
Šitas kelias juk mūsų,
Ir namelis tuojau?..
Mus tėtukas sutinka.
Šunė Margis su juo…
Kregždės narstys aplinkui,
Ir špokai nusijuoks.
Ar tikrai, mamutėle?
– Netikrai, netikrai…
Gęsta nuostabiai tyliai
Tolimi vakarai…
Šaltas vėjas Uralo
Beria dulkėm akis…
Ar tas kelias be galo?
Ar be galo naktis?
Paukštė mažą paukštelį
Šildo plunksna švelnia…
Šiltą mielą rankelę
Spaudžiu savo delne.
Ufa, 1942 V 28
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kas ir su kuo kalbasi eilėraštyje?
- Iš kokių erdvės detalių galima suprasti, kad eilėraščio vyksmas yra kelionė? Kokiomis aplinkybėmis keliaujama?
- Kokia vizija patiriama „baltame rūke“? Kas ir kodėl nebijo nakties? Kieno akimis pamatomi gimtieji namai? Iš ko tai suprantame?
- Kas paneigia viziją ir kaip apibūdinama tikroji kelionė?
- Pirmo ir paskutinio posmo paskutinės eilutės kartojamos. Paskutiniame posme motiniškos šilumos temą dar sustiprina paukštės motyvas. Ką motinai suteikia vaikiškos rankelės šiluma ir kiek jai svarbūs garsiai vaiko pasakomi žodžiai?
- Išsamiai aptarkite motinos savijautą. Kaip manote, ar šį eilėraštį galima interpretuoti remiantis poetės biografija? Kokios eilėraščio detalės ar nuorodos (eilėraščio parašymo vieta ir data) tai leidžia daryti?
LIETUVAI
Iš negandingų vakarų,
Audrų, perkūnijų prikrauti
Lingavo debesų laivai.
Tada graži, graži buvai,
Akim tyliųjų ežerų…
Lyg eidama linelių rauti.
Dangus įkaito nuo žarų,
Gaisravietės žėravo baisios.
Ties vieškeliu, ties vėjuotu
Nustebusi stovėjai tu
Akim tyliųjų ežerų,
Upelių kaspinais žydraisiais.
Negaila juodbėrių bėrų,
Jaunų dienų jaunam negaila.
Man gaila tik tavęs vienos,
Įsigalvojusios, liūdnos –
Akim tyliųjų ežerų…
Tavęs man begaliniai gaila
Ir tavo ašarų tyrų…
Jom dulkių vieškelio nelaistyk. –
Neverk daugiau ir neliūdėk,
Kovon mane tu palydėk
Akim tyliųjų ežerų…
Tau dovanų parnešiu laisvę.
Maskva, 1944
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kokią konkrečią istorinę situaciją galima įžvelgti eilėraštyje? Koks kontrastas kuriamas pirmame posme? Argumentuokite.
- Kas yra eilėraščio kalbantysis? Ar jis priklauso kraštui, kurio gailimasi, ar žvelgia į jį iš šalies? Į ką jis kreipiasi?
- Aptarkite gimtinės paveikslą. Kokie tautosakiniai motyvai panaudoti gimtajam kraštui apibūdinti?
- Ko prašoma paskutiniame posme? Kaip šis prašymas keičia kalbančiojo įvaizdį?
- Kaip manote, apie kokią dovanų parnešamą laisvę kalbama? Su kuo tapatinasi lyrinis subjektas?
- Interpretuokite šį eilėraštį remdamiesi istoriniu kontekstu (kur ir kada parašytas eilėraštis) ir poetės biografijos faktais.
PRIE DIDELIO KELIO
Prie didelio kelio stovėjom – žiūrėjom…
O liūdesiai gūdūs kelių didelių!
Nuėjo, nuėjo… žiūrėkit! – nuėjo
Pavasaris mūsų didžiuoju keliu!
Už kalno, už juodo pavasaris nyko
Su gęstančia saule, su balta diena…
Ištįso prieš mus be dainų, be vainikų
Nutilus pakalnė – šalta ir liūdna.
Ir gluosniais mes virtom prie didelio kelio,
Beržais svyrūnėliais prie stepės plačios.
Ir svyra mums šakos, ir krinta lapeliai,
Ir veria mus speigas lig šérdies pačios.
Maskva, 1942 XII 21
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Eilėraščio žmogaus situaciją nusako pavadinimas. Kokių dar erdvės detalių esama tekste? Kas rodo, kad šis kelias – ne gimtojo krašto?
- Kieno vardu eilėraštyje kalba lyrinis subjektas? Kas galėtų būti tie „mes“?
- Kaip interpretuotumėte išplėstinę pirmo posmo metaforą: „Nuėjo, nuėjo… žiūrėkit! – nuėjo / Pavasaris mūsų didžiuoju keliu!“?
- Išsamiau aptarkite laiko tėkmę eilėraštyje. Ar ji sutampa su įprastu gamtos ritmu? Kaip vertinami atskiri metų laikai?
- Pasakoje „Eglė žalčių karalienė“ Eglė iš sielvarto save ir vaikus paverčia medžiais. Kodėl šiame eilėraštyje virstama medžiais?
- Aptarkite lyrinio subjekto emocinę būseną.
- Anksčiau aptartuose eilėraščiuose („Kur baltas miestas“, „Namo“, iš dalies ir „Lietuvai“) kelias veda ar turėtų vesti gimtųjų namų link. O kas kelio tema išreiškiama šiame eilėraštyje?
MAIRONIUI
Sako, mirdamas mane tu keikei,
O numiręs surūstėjai dar labiau.
Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt:
Juk tave mylėjau ir gerbiau.
Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti?
Ar galėjau – tais pačiais keliais?
Gena, gena pikto dievo rykštė, –
Atgalion ir atsigręžt neleis.
Aplink žemę skridusi su vėtrom,
Vėl išgirsiu mylimus vardus.
Tik akmuo, paduotas duonos vietoj,
Bus man atpildas skurdus.
Ir nenoriu sau geresnio nieko,
Tik prie žemės prisiglaust brangios,
Būti tėviškės arimų slieku,
Mėlyna rugiagėle rugiuos.
Ufa, 1942 I 15
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kas rodo, kad šį eilėraštį galima perskaityti kaip autobiografinį? Raskite tekste nuorodą, kad lyrinis subjektas moteriškosios giminės.
- Koks kalbančiosios santykis su Maironiu? (Remdamiesi poetės biografija, pasiaiškinkite, ar S. Nėries posūkis „į kairę“ įvyko dar Maironiui esant gyvam.)
- Kaip manote, ar antrą posmą galima laikyti kalbančiosios pasiteisinimu?
- Skridimas su vėtrom aplink žemę – komunistinės, sovietinės ideologijos klišė. Su kuo supriešinamas šis skridimas ir kaip jis dabar vertinamas?
- Raskite Biblijoje duonos ir akmens motyvą (Mt 7, 9) ir jo kontekste paaiškinkite antro posmo pabaigą.
- Aptarkite paskutinio posmo prasmę. Apie ką svajojama? Kokią atgailą norėtų sau skirti kalbančioji?
- Kaip manote, ar šis eilėraštis iš tiesų gali būti laikomas Maironio atsiprašymu, o tai reiškia – dar vienu apsisprendimu ir ideologiniu posūkiu poetės gyvenime?
AŠ TAU PAVYDŽIU
Aš tau pavydžiu, saulele,
Kai vakaruosna suki.
Juodoji širdgėla gelia,
Ir mintys eina sunkyn.
Kaip ten gyvena motutė,
Mylimas draugas, sesuo?
Eidama gulti, saulute,
Spinduliu jiems pamosuok.
Aš tau pavydžiu, saulele,
Kai vakaruosna suki.
O gal jau želia žolelė
Ant mielo kapo? Sakyk!
Ufa, 1942 IV 1
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kaip kalbamasi su saulele? Kodėl jai pavydima?
- Eilėraštyje erdvės nuoroda yra Vakarai. Kodėl Vakarai tampa vertingi? Prisiminkite kitus S. Nėries eilėraščius, pavyzdžiui, „Lietuvai“, kur su Vakarais siejama grėsmė.
- Apibūdinkite kalbančiosios būseną, paaiškinkite jos priežastis.
- Pasidomėkite S. Nėries biografija. Kas turima galvoje klausiant apie žolelę ant mielo kapo?
APIBENDRINAME
- Kokiomis aplinkybėmis S. Nėris atsiduria Maskvoje, vėliau pasitraukia į Rusijos gilumą?
- Kaip ir kodėl S. Nėries kūryba per karą skilo į oficialiąją, atitinkančią sovietinę ideologiją, ir rašymą sau, eilėraščius, kurie nebuvo skelbiami?
- Kodėl autentiškas eilėraščių rinkinys „Prie didelio kelio“ buvo išspausdintas tik po 50 metų?
- Rinkinio „Prie didelio kelio“ eilėraščiai labai autobiografiški. Remdamiesi aptartais ir pačių perskaitytais šio rinkinio eilėraščiais, sukurkite psichologinį poetės portretą, atskleiskite, kas kėlė skaudžius išgyvenimus, kas labiausiai slėgė ar teikė vilties.
- Palyginkite rinkinio „Prie didelio kelio“ eilėraščiuose piešiamus gimtinės vaizdus. Kokios peizažo detalės išryškinamos, kas tampa tėvynės simboliais?
- Kokie vaizdai pasitelkiami aprašant aplinką, kurioje poetė gyveno karo metais? Kaip vertinama ši aplinka?
- Pažiūrėkite ir aptarkite televizijos filmą „Salomėja Nėris: išteisinti negalima nuteisti“. Kurioje filmo pavadinimo vietoje, jūsų manymu, reikėtų dėti kablelį? O gal palikti be skyrybos ženklų?
Diskutuojame
Surenkite diskusiją „Ar dramatiška istorinė patirtis – tinkamas poezijos objektas?“.
Rašome
- Pasvarstykite, ar pripažinus savo kaltę ir atgailaujant galima tikėtis atleidimo. Remdamiesi S. Nėries eilėraščiais „Maironiui“ ir „Tolimas sapnas“, parašykite samprotavimo rašinį, sugalvokite ir pavadinimą.
- Parenkite nuotraukomis bei kitais dokumentais iliustruotą pristatymą „Karo metų eilėraščiai – poetinis S. Nėries dienoraštis“.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"