Trauktis į Vakarus ar pasilikti Lietuvoje?

Liepos 7 d., penktadienis

[V. Mykolaitis-Putinas yra pasitraukęs į kaimą pas gimines Aukštaitijoje.]

Nieko negaliu dirbti. Apie ką tik pagalvoju, viskas atrodo beprasmiška, nereikšminga ir – nereikalinga. Atšliaužia sovietų ordos ir mus nušluos kaip šapus nuo kelio. Kam bus reikalingi mano raštai, kas ir kada juos skaitys – ir kaip juos išsaugoti nesunaikintus? <…>

؜

Liepos 8 d., šeštadienis

<…> Ne, gyvenimas komunizmo prieglobstyje manęs nebevilioja. Šlykštu atsiminti tuos mitingus, tų garbės prezidiumų sudarinėjimą iš nesančių dievukų, tą pakeltu balsu „didžiojo, genialaus tautų mokytojo“ Stalino vardo minėjimą, tą buką kiekviena proga savo poterių kalimą! Ir tokia pabaisa štai rėplioja ginti laisvės ir visų tauriųjų žmonijos idealų! Tai yra tragiškiausias šio karo paradoksas.

<…>

؜

Liepos 18 d., antradienis

<…> Skaičiau VLIK atsišaukimą, kuriame konstatuojama, kad vokiečiai neleido suorganizuoti ginkluotų Lietuvos pajėgų, kad ir dabar jie nori mus mobilizuoti ir panaudoti prieš anglosaksus, toliau pareiškiama, kad vokiečių – sovietų kare mes nedalyvaujame, ir raginama visus, kas tik gali, pasilikti savam krašte. <…>

؜

Liepos 19 d., trečiadienis

<…> Čia mūsų keletas buvome jau pasiryžę traukti į miškus ir ten kaip nors praleisti antrąją bolševikų okupaciją ligi taikos, kurios šį rudenį tikimės sulaukti. Po karo bolševizmas greičiausia bus sunaikintas ir mes vėl galėsime iš miškų išlįsti. Man dėl „Rūsčių dienų“ kitos išeities nėra.

<…>

؜

Liepos 20 d., ketvirtadienis

<…>

Jie ir mes dabar esame lemiamoj persilaužimo riboj. Jei laimės bolševizmas, mes būsime paskelbti reakcionieriais, kapitalizmo šalininkais, supuvusio buržuazinio pasaulio reiškėjais, o jie – pažangiais kovojančio, kūrybos jėgų kupino proletariato ir „liaudies“ rašytojais; jei bolševizmas pralaimės, mes liksime paviršiuj, o jie nugramzdės į apačią kaip tautos išdavikai ir išgamos. Ir daug praeis laiko, kol istorija išryškins kiekvieno tikrą vertę.

؜

Liepos 21 d., penktadienis

[Šis įrašas padarytas frontui labai priartėjus.]

<…> Kyla beveik jau panika. Daugelis pasiryžę bėgti, ypač iš tų, kurie jaučiasi bolševikams nusikaltę. Bijo likti ir šiaip jauni vyrai, kuriuos bolševikai gali paimti darbams arba varyti į frontą. Pagaliau tiek esame prisiklausę visokių gandų apie bolševikų žiaurumus užimtose srityse, kad kiekvienam plaukai šiaušiasi pagalvojus, kas jį gali ištikti, užėjus nedisciplinuotoms gaujoms. Vienas vežimas išriedėjo ir iš mūsų kiemo. Ilgai svyravau: važiuoti man ar pasilikti. Nutariau pasilikti. Bastūno gyvenimo miške aš ilgai nepakelčiau. Pribaigtų koks nors plaučių uždegimas ar maisto stoka, pagaliau ir ten pavojų gal nemažiau negu čia. Čia ketinu pasisaugoti, žmonėms nesirodyti, pajutus pavojų sprukti „į rugius“… Nemanau, kad kokiai gaujai arba ir tikrai sovietų kariuomenei užėjus, būtų jau taip visi ūkiai ir visi jų užkampiai iškrečiami ir visi gyvieji žudomi! Šiaip ar taip, rizika ten, rizika čia. Kad būčiau jaunesnis ir sveikesnis, būčiau ryžęsis išgyventi miškų klajoklio romantikos. Deja, mano romantiškas amžius jau praeity. Čia pasilikęs galiu žūti skaudžia, bet prozajiška enkavedisto aukos ar katorgininko mirtimi.

[Kelios lietuvių šeimos, besitraukdamos į Vakarus nuo sovietų kariuomenės, atsiduria apsuptame Dancige. Jos nakvoja rūsyje. Kovos dėl Dancigo baigėsi, netrukus pasirodys Raudonosios armijos kareiviai.]
؜​

Aš pabundu staiga.

Staiga atsisėdu lovoj, lyg mane būtų kas truktelėjęs už abiejų rankų ir pasodinęs. Miego – kaip nebūta. Akys blaivios, šešėlių briaunos ryškiai nupjautos, spalvos aštrios ir tikros.

Rytas. Bet dar labai ankstyvas.

Turbūt saulė jau patekėjo, kad net ir mūsų kambario durys meta sienon pažulnią šviesos sruogą, blankų atšvaitą nuo didžiosios angos. Tik toliau – šoninis kampas, kitos durys ir vokiečių kambariai, tebeskęstą palšoj sutemoj.

Dabar aš matau, kad ir ten jau visi sukilę. Visi, kaip ir aš, sėdi lovose ir žiūri į anas rūsio duris, vedančias sodan. Ir net nepasukusi galvos, juntu, kad atsisėdo ir Rima. Ir Jonukas. Turbūt ir jie ten, apačioj – taip pat jau sėdi.

Po valandėlės girdžiu šnabždesį, atšlamantį nuo pačio kraštutinio vokiečių kambario, nubanguojantį viduriniuoju ir sušnarantį mūsų ausyse:

– Jie jau čia…

Ir tada – tylu. Kaip kape.

Tik visi žiūri į atpakalines duris.

Staiga ten, sode, pasigirsta žingsniai.

Ir ant slenksčio jau stovi…

Stovi vienas vyras, rankoj laiko kardą: nuogą, ištrauktą iš makščių. Vyro nugaron nuo sodo pusės krinta rytmečio šviesa, bet jo priekis atgręžtas rūsio prietemon. Nesimato nei veido, nei akių – tik aiškiai iškirptas šešėlis: aukštas, siaurom strėnom. Auliniais batais aptemptos kojos, kelnių šonai išpūsti ties keliais, plati palaidinė, per liemenį suveržta diržu, Raudonosios armijos karininko kepure.

Ir blykčioja lenktas kardo ašmuo.

Akimirką vyras šitaip stovi. O paskui staigiai užlaužia ranką ir, laikydamas kardą įžambiu pjūviu, leidžiasi laiptais žemyn.

Pasiekia grindis – stabteli, apsižvalgo, užsuka į pirmąjį vokiečių kambarį ir eina pro visą lovų eilę, vis taip pat tebelaikydamas kardą. Jo batai garsiai kaukši cemento grindimis; dabar jau net girdėti, kaip girgžda aulų oda.

Praeina antrąjį kambarį.

Ir linktelėjęs ties durų stakta, įeina pas mus. Mes visi sėdim išsitempę, tarsi mūsų nugaros būtų iššokę ant spyruoklių.

Dabar aš jau matau jo veidą.

Jį galėtum pavadinti net dailiu, jei ne toji rauplėm apgadinta oda. Taisyklingas smakras, siauros šnervės, lengvas akių įstrižumas.

Ir jo jau nebėra – – –

Aš dar girdžiu, kad jis pasuka rūsio gilumon, apeina didžiuosius katilus, stabteli kampe, kur vakar persirenginėjo dezertyras, o paskui žingsniai nukaukši pro angą kieman.

Ir visi atsidūsta. Turbūt pirmą kartą nuo jo pasirodymo.

Apačioj sukyla mūsiškiai, vėl uždega žvakę ir pastato ją ant grindų, kaip vakar naktį. Dabar rausvai nušvinta visas kambarys.

– Matai, – timpteli mane už rankovės Jonukas. – Matai… nieko nedaro…

Aš staiga į jį atsisuku. Vaikutis sėdi prie pat lovos krašto ir šypsosi. Žvakės šviesa, sklindanti iš apačios, meta sienon jo šešėlį. Lyg ten, pačiame kampe, sėdėtų kitas Jonukas: juodas ir labai labai didelis. Bet toks pat – ir riesta nosytė, ir megztos kepurės bumbulas, linguojantis pačioj palubėj, ir kiškio apikaklės šeriukai.

O tas bumbulas, tas didžiulis bumbulas – jis be galo jaukus…

Aš net nusijuokiu ir viena ranka paverčiu Jonuką ant lovos, lyg ketinčiau pakutenti.

– Chi! – cypteli berniukas ir pasirita tolyn.

Viskas vėl giedra ir šviesu.

– Jūs ten nekrykštaukit, – pasigirsta iš apačios tėčio balsas. – Nesidžiaukit per anksti.

Mudvi su Rima lipam žemyn, nukeliam Jonuką ir, pastvėrę už ąsų didįjį puodą, einam prie čiaupo prisileisti vandens arbatai.

Tikrai, pro angą jau šviečia saulė. Visuomet tokia pati: užtekanti po kiekvienos nakties, dosniai žarstanti savo spindulius į visas šalis, gimdanti, auginanti, priglobianti kiekvieną daigą, pumpurą ir sėklą.

Ji užtekėjo ir šį rytą virš sugriauto miesto. Tie, kur plūduriuoja pastirę kanalų vandeny; tie, kur guli suanglėję teberūkstančių gaisraviečių krūvose; tie, kur užversti po plytom ir gelžbetonio sijom – tie visi jau turi kitą priglobėją.
؜​

Aš nenorėčiau mirti naktį.
​Aš norėčiau atsisveikinti su saule.
؜​

Tik po geros valandos pasirodė antrasis rusas.

Bet šitas buvo kareivis. Labai purvinom ir kažkodėl degutuotom kelnėm. Ant galvos jam buvo užmaukšlinta garsioji raudonarmiečio kepurė su styrančiu pačiame viršugalvy speniu. Jis vilkėjo žalsvą vatinuką, visą nusiūtą sukryžiuotais ketvirtainiais, kaip dažnai padygsniuoja vatines antklodes. Tokius švarkus dėvi rusų tankistai, ir tikriausiai šis žmogėnas priklausė jų daliniui.

Jis buvo nedidukas, kresnas, apdribusiu veidu ir buka išraiška. Lėtai apėjo visą rūsį, šnirpšdamas nosim, susikišęs rankas į kelnių kišenes, ir – sustojo prie angos. Atrodė, jog jo tikslai nebuvo net ir jam pačiam aiškūs; greičiausiai jis užsuko į rūsį apsižiūrėti.

Aplink angą ėmė rinktis ir vokiečiai. Jie dar stovėjo pasieny, susimetę į krūveles, karts nuo karto pasišnabždėdami tarpusavy, ir smalsiai žiūrėjo į savo nugalėtoją.

Rusas parymojo, pasikrapštė nosį ir, ištraukęs iš kišenės skardinę dėžutę, ėmė suktis bankrutkę.

Čia supuolė bent keli vokiečiai. Paskubomis traukė iš kišenių savuosius portsigarus ir šypsojosi, atkišę juos priekin: siūlydami savo viešpačiui užsirūkyti. Bet vis dar tebestovėjo aplink jį gal kokio metro atstumu, pratiesę tik rankas, lyg ten, pačiame jų puslankio vidury, būtų koks nepažįstamas žvėris, kiekvienu metu galįs pašiaušti šerius ir užmaurojęs kibti dantimis į gerklę.

Tačiau rusas tik plačiai išsišiepė ir užgriebė papirosą iš pačio pirmojo portsigaro.

Staiga prišoko kažkokia moteris, apsitūturiavusi galvą languotos vilnos tiurbanu; prasistūmė pro vyrų būrį ir prislinko visai prie pat ruso.

– Gut, gut… Ruski gut… – kartojo ji, glostydama vatinuko atlapus.

Aš net nusisukau.

Tas purvinas vatinukas, toji putli moteriška ranka, tas rusas, pučiąs pro nosį dūmą, ir tas languotas tiurbanas…

O Brunhildos, o Krimhildos! Skaisčios šviesiaplaukės, ugnies spalvos raudonplaukės: granito statulos, Dievų sutemų moterys, susideginančios ant laužų su žirgais…

Pirmas sprigtas pargriovė žemėn šitą tautą.

Niekas jų dar neskerdžia, netardo kamerose, kur ant cemento grindų yra nuvinguriuojantis latakas kraujui nutekėti, niekas jų dar neveža prie Ledo jūrų, kur kiekvienas sieksnis paženklintas žmogaus gyvybe, kur rieda tylūs traukiniai, drebėdami iš siaubo – lyg apačioj, po bėgiais, būtų patiesti ne žuoliai, o kadaise čia parkritusių žmonių lavonai…

Bet šita tauta pažįsta vien valdovo išdidumą: pavergtojo didybę žino tiktai tie, kuriuos per amžius kapoja svetimi bizūnai. Nelengva išmokti kreivo lūpų šypsnio – vergo pašaipos savajam ponui.

Jau visai įsidienojo, o daugiau rusų nesirodė. Dar kartais pasigirsdavo vienas kitas šūvis.

Ir man prieš akis staiga stojosi tuodu vokiečiai karininkai. Švystelėjo tiltas, žalsvas kanalo vanduo; pasivaidino šviežiai nuskusti jų sprandai ir sutartinis žingsnis: tvirtas ir drausmingas. Kur juodu dabar?
؜​

***

Po pietų rūsin užvirsta raudonarmiečių būrys. Jie visi labai linksmi ir garsiai šūkauja.

Mes sėdim apačioj, ant lovų briaunų.

Staiga du įsiveržia mūsų kambarin.

– O jūs kas? Irgi vokiečiai? – šūkteli vienas tėčiui tiesiai ausin.

– Ne. Lietuviai… – lėtai ištaria tėtis, žiūrėdamas jam į akis.

Mes visi sulaikom kvapą. Nes nežinia, ką jie mums darys; nežinia, ar dabar geriau būti vokiečiu, ar lietuviu.

– A, lietuviai! – linksmai šūkteli kitas. – Sąjungininkai!

– Na, neliūdėk, Marusia! – žnybteli pirmasis Rimai į skruostą. – Namo važiuosit. Nesėdėsit šitame šunų krašte!

Ir juodu pasuka vokiečių kambarin.

Aš pažvelgiu šonu į Rimą, ir mane paima kvailas juokas.

– Marusia! – pakartoju ir prunkšteliu.

Pradeda kikenti ir jodvi.

Nes mes visos trys: ji, Elvyra ir aš – sėdim ant lovos krašto vienoj eilėj, pasirišusios skarutes. Tikros Marusės.

Bet tėtis staiga pakyla ir priėjęs artyn pastveria mane už rankos.

– Mesk tu šitą paltuką… – sušnibžda jis. – Užsivilk ką nors kitą. Mano senąjį paltą, ar ką…

Ir aš matau, kad jis visas dreba.

– Kodėl? – trukteliu pečiais.

Tėtis, pastovėjęs valandėlę ties manim, grįžta savo vieton.

Bet dabar pasigirsta aštrus vyriškas balsas iš vokiečių kambario. Ten, pačiame vidury, stovi jaunuolis, plačiai prasižergęs, atsismaukęs ant viršugalvio save raudonarmietišką kepurę, ir laiko atkišęs šautuvo vamzdį tiesiai į lovų pusę. Metų jam daugiau neduotum kaip septyniolika.

– Ūrus! Duokit šen savo ūrus! – šaukia jis, įkyriai kartodamas tik tą vieną žodį.

Nesuprantam nei mes, nei turbūt vokiečiai, ko jis nori.

Pagaliau vaikėzas užsimeta šautuvą ant peties ir piktai baksnodamas dešiniąja ranka sau į kairįjį riešą rėkia, artėdamas prie lovų, visa gerkle, tarsi galutinai būtų išvestas iš kantrybės:

– Ūrus, ūrus, kalės vaikai, ūrus!

Tik dabar aš suvokiu, kas yra „ūras“. Tai laikrodis! Keistai skamba toji rusiška galūnė, prikergta prie vokiško žodžio.

Atrodo, kad ir vokiečiai pagaliau suprato. Ten žmonės dabar rausiasi po lagaminus, segasi laikrodžius nuo rankų, traukia iš šoninių kišenaičių ir viską žeria vaikėzui saujon.

Aš staiga prisimenu savo rublį. Kur aš jį padėjau? Kur aš jį padėjau?..

Galiniame vokiečių kambary, tarp lovų, taip pat šmėkščioja raudonarmiečių šešėliai. Iš čia negali gerai įžiūrėti, kas ten vyksta. Turbūt irgi atiminėja laikrodžius.

Ir rūsys vėl tuščias. Visas būrys nubilda laipteliais aukštyn – į sodą.

Bet nepraeina nė pusvalandis, kai užplūsta naujieji.

Šitie dar smagesni. Tikriausiai jie aptvarkė jau kelias slėptuves. Vienas suspaudęs sidabrinių šaukštų glėbį, kitas užsimetęs ant pečių moterišką paltą – pilkųjų voveraičių kailinius, trečias pasibrukęs po pažastim didžiulę blykčiojančią taurę su dviem plačiom ąsom: tokias dažniausiai duoda sporto rungtynėse ar šaulių turnyruose; kitas vėl – tempia pažemiu gitarą su nutraukytom stygom.

Bet dabar ir mes drąsesni. Šaukiam jiems iš tolo:

– Mes ne vokiečiai! Mes lietuviai!

Ir tikrai – niekas mūsų neliečia. Pastoviniuoja ant slenksčio, apžiūri lovas, kampe sukrautus lagaminus ir eina tolyn, į vokiečių kambarius.

Užtat ten dabar tikras sąmyšis.

Beveik prie kiekvieno vokiečio stovi raudonarmietis, įrėmęs jam krūtinėn šautuvą. Aš nežinau, iš kur tie žmonės dar ima laikrodžių; atrodo, kad jų ištekliai niekad nesibaigs. Jie vis dar traukia iš palovių kažkokias skrynias, dar atidarinėja rakčiukais kažkokias dėžutes: dar vis savajam rusui atkiša užgniaužtą saują. Tik dabar tai jau senoviški daiktai: medaliono pavidalo laikrodėliai ar didieji vyriški svogūnai su grandinėm ir brelokų spurgom.

Kas bus, kai tie laikrodžiai užsibaigs?

Ir užsibaigia.

Dar ūžteli viena rusų banga, dar viena ir – laikrodžių nebėra. Vokiečiai aiškinasi, rodo tuščias kišenes, plikus riešus – ūrų jie jau nebeturi, jau nebeturi… Ūrus jau pasiėmė; buvo kiti ir pasiėmė. Tik kaip tu išsiaiškinsi svetima kalba?

Dabar rusai patys ima raustis po lagaminus.

Ir prasideda tikras plėšimas.

Dūžta spardomi servizai, pleška kuliami uogienių buteliai; cemento grindim pasipila šukės ir supliukšdama drimba saldi košė. Peiliais prarėžiami pagalvių impilai, pasipila pūkų debesys, trioška bato kulnim įlaužiami lagaminų dangčiai, byra vartomų čiužinių šiaudai.

– Frontovikai… – prakošia tėtis pro dantis.

Šitas negirdėtas žodis mane nukrečia staigiu šiurpu. Draskančios rankos, mindančios kojos, dar paraku tebeatsiduodantis alsavimas. Frontovikai…

Paskui nebėra ir jų. Tik visur tebelakioja paleisti pūkai.

Staiga pro duris įbėga jauna šviesiaplaukė vokietė ir prišoka prie mamos:

– Paslėpkit jūs kur nors šitą, – pameta ji mamai sterblėn mažą, nosinėn surištą mazgelį, – jūsų jie dar nejudina.

Mama nustebusi pakelia galvą.

– Čia man labai brangus daiktas… – sušnabžda moteriškė ir užsiėmusi rankom veidą bėga kūkčiodama atgal.

Aš dar nugirstu paskutinius jos žodžius:

– O Dieve! O mielasis Dieve!..

Ir man net pasidaro gėda, kad jie mūsų dar nejudina. Kad mes tik sėdim ir žiūrim, kaip plešia anuos žmones. Lyg kažkokioj ataskaitoj nebeturėtumėm bendros dalies…

Jau buvo labai vėlu, kai rūsin įsiveržė naujas raudonarmiečių būrys. Bet jie nebereikalavo iš vokiečių laikrodžių. Turbūt tik apžvelgę išdarkytus kambarius, suprato, jog čia jau būta jų draugų.

Mes ir vėl pasisakėm kas esą – ir jie vėl paliko mus ramybėj. Staiga vienas apsisuko ant slenksčio ir žagtelėjęs priėjo prie mamos:

– Mamaša, duok tu man vieną estukę… – parodė jis pirštu į mus visas tris, tebesėdinčias vienoj eilėj ant lovos krašto. Jam galvoj turbūt susimaišė visas Pabaltijys.

– Išsipagiriok! – suriko mama ir smarkiai stumtelėjo jam krūtinėn kumščiu. – Neša nuo tavęs kaip broga. Buliau tu!

Mano mama, kuri viską vadindavo mažybiniais vardais…

Bet dabar ji atrodė kaip liūtė: primerktos akys, išsiplėtę šnervės, juodos akių lėlutės…

– Ne tai ne, ne tai ne… – sušvebeldžiavo rusas ir nusvirduliavo prie slenksčio. Nuo ten jis dar kartą atsisuko:

– Pajuokavau, – išsišiepė jis. – Pajuokavau, o tu jau tuoj ir supykai. Uch, kokia pikta mamaša!

Ir šlitinėdamas nuėjo rūsio gilumon.

Vos tik jis užsisuko, mes visi pašokom nuo lovų.

– Lipkit aukštyn! – sušuko ponia Mačiūnienė. – Greitai! Greitai!

Bet tuo pat metu iš vokiečių kambario pasigirdo klaikus moters riksmas.

Mes net suakmenėjom.

Prietemoj šmėkščiojo vien šešėliai. Tik paskui, kai jie visi ėmė kopti laiptais aukštyn, tik tada aš pamačiau tarp raudonarmiečių kepurių šviesią moteriškės galvą. Atrodė, jog ji plėšosi, bandydama pasprukti, bet vyrų nugaros susistūmė dar ankštesniu ratu, ir jie išsivedė ją pro duris.

Ar tai nebuvo toji pati šviesiaplaukė, pametusi mamai ant kelių kažkokį labai jai brangų daiktą?

Dabar mes vienu šuoliu prišokom prie lovų. Tik ponia Mačiūnienė pamiršo, kad vienoj jau miega Jonukas. Mudvi su Rima sulipom į antrąją, kaip vakar, o Elvyrai vietos nebeliko, nes kitos lovos buvo vienaaukštės.

Aš dar mačiau, kad mama bėga į kitą kambario kampą, pastvėrusi Elvyrą už rankos, kad Elvyra palenda po lova, kad ponia Mačiūnienė kloja ant viršaus kažkokią margą antklodę ir nuleidžia visą jos šoną iki pat žemės.

Ir mudvi su Rima atsigulėm.

Daugiau mes jau nieko nebematysim. Tik girdėsim.
​؜

***

Bet dabar rūsy buvo tylu. Rusai išėjo, o mūsiškiai sėdėjo net nesišnabždėdami.

Aš gulėjau pakėlusi akis į lubas; jų kraštu ėjo vandentiekio vamzdis, aptrauktas švelniu drėgmės rūku. Pačiame kampe, ties staigiu jo alkūnės posūkiu, kabėjo pritvinkę vandens lašai.

Iš apačios pleveno rausva žvakės šviesa.

Aš žiūrėjau į tuos lašus, karts nuo karto kapsinčius žemėn, ir galvojau, kad šiandien yra Didysis antradienis.

Šį vakarą mudu su tėčiu eitumėm į „Maistą“ parsinešti kumpio. Paskui prakištumėm kartutę pro ryšulio virves, tėtis nusitvertų už vieno kartutės galo, aš – už kito, ir mudu koptumėm į kalną Ožeškienės laiptais.

Ant radijo stulpų jau degtų velykinis kryžius, kurį užžiebia tik per Didžiąją savaitę, kaminų dūmai kvepėtų pirmaisiais švenčių tešlainiais, nes visur, kiekvienoj krosny, rausta saldžios žvaigždės, širdys, pusmėnuliai – apibarstyti kapotais riešutais…

Ir vis dar tebežiūrėdama į lubas, lėtai nusiėmiau savo laikrodį ir atžagaria ranka įstūmiau jį pagalvėn. Toji pagalvė buvo iš Kauno. Mama ją išsiuvinėjo didžiulėm aguonom. Jos visos pynėsi tarp savęs plonai suregztom virvutėm; tarpai buvo iškarpyti ir pro juos švietėsi šilkinis pagalvės dugnas.

Ten aš įkišau ir žiedą – dailų gintarą, apkaustytą tamsiu sidabru. Jį man kadaise padovanojo mama ir tėtis Palangoj. Praėjo gal kokia valanda.
؜

​***

Mudvi su Rima bent gulėjom lovoj, o vargšė Elvyra ten kampe, ant cementinių grindų.

– Rima, – pasisukau staiga į savo draugę šonu. – Kaip Elvyros pavardė?

– Bartkūnaitė, – atsakė ji, nei kiek nedvejodama.

– O katro tavo dėdės ji duktė?

Mudviejų veidai buvo visai arti. Ir akys. Didelės žalsvos Rimos akys buvo čia pat. Net ir mūsų lūpos beveik siekė vienos kitas. Atrodė, jog mudviejų šnabždesys – mano žodžiai ir jos žodžiai – tepalieka šitame siaurame tarpe.

– Tu jo nepažįsti…

Rima jau norėjo nusisukti, bet aš pastvėriau ją už rankos.

– Klausyk, ar ji tikrai tavo pusseserė?

Valandėlę mudvi tylėjom. Tik nuo lubų vėl kaptelėjo lašas.

– Kam tu mane kamantinėji? – vos girdimai sušnabždėjo Rima. – Tokiu metu…

– Ji ne tavo pusseserė. Ji žydelkaitė. Aš žinau.

Rimos blakstienos virptelėjo. Bet paskui vėl ramiai atsitiesė – man net pasirodė, kad ji šypsosi.

– Kas tau dabar atėjo į galvą?

– Rima, ar tu manęs bijai? Tokiu metu… – pakartojau jos pačios žodžius. – Aš gi matau, kad ji žydė.

– Tai ir tylėk! – piktai sušnabždėjo Rima. – Pati žinai, kuo tai kvepia?

– Kvepėjo… – užbrėždama pratęsiau žodį. – Kvepėjo, Rima. Turbūt pamiršai, jog mes jau po rusais.

Ir mudvi vėl nutilom.

– Kada tu pradėjai šitaip galvoti? – pagaliau tyliai pratarė Rima. – Kai aš tave atsivedžiau į mūsų kambarį?..

Mudvi susiglaudėm dar arčiau, ir Rima pradėjo man pasakoti apie Rebeką Perlmanaitę, nes taip iš tikrųjų vadinosi Elvyra.

Apie tą dieną, kai į jų duris pasibeldė Elvyros tėvas.

Kauno žydai jau buvo suvaryti į ghetto¹, bet jis taisydavo vokiečių namuose centralinio šildymo bakus ir turėjo leidimą vaikščioti vienas.

Jokūbas Perlmanas buvo reto gražumo žydas, labai išmintingas žmogus ir didelis patriotas. Jis net dalyvavo Nepriklausomybės kovose…

Kadaise juodu su Mačiūnu studijavo Prahoj, ir vardan senos bičiulystės šitas žmogus dabar prašė išgelbėti jo vienintelį vaiką, padėkos ženklan siūlydamas Mačiūnams visas savo šeimos brangenybes: daugiau nei penkiasdešimt tūkstančių vertės turtą.

Bet Rimos motina nenorėjo net kalbėti apie brangenybes. Ji sutiko priimti Perlmano dukterį tik su viena sąlyga: jog ji bandys gilintis į Kristaus mokslo tiesas, ir jei krikščionybė jai pasirodys priimtina – apsikrikštys.

– Ir Perlmanas sutiko?

– O ką tu darytum jo vietoj? – karčiai nusišypsojo Rima. – Nesutiktum?

Po kelių dienų tėvas Elvyrą atvedė. Ji nusiėmė geltonąją savo žvaigždę ir pasiliko Mačiūnų namuose. Jai tada buvo penkiolika metų.

Prie knygų Elvyros varyti nereikėjo. Mačiūnai turėjo didelę biblioteką: ji ten tik ir sėdėdavo. Be to, pas Mačiūnus kas šeštadienį užeidavo kunigas Vaišnys, senas jų šeimos prietelius, ir Elvyra su juo pradiskutuodavo ištisas valandas.

Po metų ji apsikrikštijo. Elvyra–Marija–Joana…

– Aš gi esu jos krikšto motina!..

Ir Rima staiga nutilo.

Tylėjau ir aš.

– Trejus metus šitaip, Birute, trejus metus! Mano mama pražilo per tą laiką… Atmeni, kokia ji anksčiau buvo, ką? Juk ji drebėjo už mus visus. Už Jonuką… – ir Rima parodė galva mažojo savo brolio pusėn.

Vaikutis ramiai miegojo, užsisukęs į mudvi nugara.

– Artimiausi mūsų giminės apie ją nežinojo. Tik kunigas Vaišnys ir senoji mūsų Morta…

Mudvi ilgai tylėjom.

– Rima, – pagaliau sušnibždėjau aš. – Kaip tu manai, ar ji tikrai tiki, ar tik šiaip sau apsikrikštijo?

– O, ji labai pamaldi. Labai. Atmink, kad ji išsigelbėjo per stebuklą.

Staiga Rima pažvelgė į mane ir gūžtelėjo pečiais:

– Pagaliau ar aš galiu žinoti, kaip ji tikrai jaučia?

Ir, tarsi nuvydama pirmąją savo abejonę, karštai tęsė toliau:

– Ji labai rimta mergina. Pasišnekėtum tu su ja apie meilę! Žmonių meilė jai pats švenčiausias dalykas.

Ir dabar ji ten gulėjo: pačiame kambario kampe, ant cemento grindų. Gulėjo Elvyra–Marija–Joana Perlmanaitė – Dancige, mieste, nuo kurio meilė siaube nusigręžė. Taip išdarkytas buvo čia jos pavidalas.

Daugiau rusų tą naktį nepasirodė.

Jau išlipo iš palovės ir Elvyra; mūsiškiai rengėsi užpūsti žvakę ir bent kelioms valandoms prigulti, kai prie mūsų lovos priėjo Kęstutis.

– Rima, gal tu ko norėtum? Gal tau atnešti vandens? Ar gal norėtum sausainių? Žinai, tų, kur tau patinka…

Rima papurtė galvą.

– O tu, Birute?

Papurčiau galvą ir aš.

Ir kaip šiuo metu norėjau turėti brolį!

[Šiose ištraukose pasakojama apie Antrojo pasaulinio karo pabaigą ir Daugėlų šeimos – motinos Eloizos, dviejų dukrų, Izolinos ir Valerijos, ir sūnaus Simo – traukimąsi į Vakarus. Šis romano epizodas perauga į pasakojimą apie Daugėlų likimus po karo.]

؜

<…>

Daugėlos traukėsi į Taučius, manydami, kad rusai, atėję iki ten, ir sustos – taip žmonės, per karą paliekantys namus, matomoj vietoj pastato uogienės, raugintų agurkų, marinuotų grybų stiklainius, vildamiesi, kad įsibrovėliai, jau besigviešiantys siaubti, niokoti, pasikakins agurkais ir grybais… Daugėlienė labai bijojo Sibiro, jie to per plauką išvengė 1941-aisiais, vežimų naktimis tada namie niekas nenakvodavo, – paupy, kaip ir, sako, Ąžuolyne, krūmai vibždėte vibždėjo, čia pat, tarp lapų, išvysdavai blizgančias kaimyno akis…

Daugėlienė per karą sukosi. Griežtai drausta mainikauti – gabenti maistą iš kaimo į miestą (šmugelninkai, „špekuliantai“ uiti laikraščiuose, vedžioti gatvėse su gėdijančiais plakatais), bet ji lyg niekur nieko pirko vinis, batų odą, grandines, siūlus, drabužių dažus ir kaime mainė į lašinius, kumpius, skilandžius, grūdus. Gerai kalbėjo vokiškai, mokėjo prisigretinti prie vokiečių kareivių, be jokios baimės sėsdavo į jų mašinas, pūsdavo miglą į akis, užburdavo, ir taip visur beveik be nuostolių… (Kristupo Daugėlos keliai tapo nežinomi, po skyrybų jis tiesiog išnyko, atsidūrė Amerikoje, ten vedė baleriną „įstabiausia pasaulyje keltimi“, su buvusia šeima daugiau nesusitiko, tik vaikų ilgesys, sako, graužė iki pabaigos.)

Skubėdama ji su vaikais krovėsi į vežimą mantą, bulves ir lašinius, rykus, šonuose prikabino kibirus ir su vyro broliu Kaziu patraukė „gražiosios Vokietijos“ link. Ties Tilže rusų krikštas: lėktuvai, nėšti bombomis, skrido išilgai kelio virš gurguolių vorų arba visai pažeme ir tratino iš kulkosvaidžių. Jie sukrisdavo kas kur – po mašinomis, vežimais, dešimtmetį Simą Izolina užguldavo griovyje. Jis būdavo suglebęs, be kaulų, tik po ja kaip patrakusi daužydavosi maža plieninė širdis. Paskui jis ilgai neatsitokėdavo, nuo streso jį nuolatos marino miegas, gavęs valgyti mechaniškai maldavo žandikauliais ir pusiaumiga linguodavo vežime, bet užmerktos būdavo tik akys, o esybė budri. Abipus vežimo maišėsi kelio dulkės, išgąsdintų arklių mėšlas, kraujas, pabirę obuoliai (taip pat ir akių), audinių rietimai, lėkščių duženos, sulankstyti kibirai, batai su kojomis ir be kojų… Kas visoj toj mėsmalėj Izolinai įsirėš į atmintį – dauno akys, artėjant lėktuvui, subėgančios į vieną. Kazį vokiečiai nusivarė prie apkasų. O jie šiaip ne taip pasiekė Karaliaučiaus geležinkelio stotį, bet čia kelias ir baigėsi: Rytprūsiuose, pasirodo, nebegalioja tik Ostlandui – Lietuvai, Latvijai ir Estijai – išleistos markės. Šūdpopieriai! Prakeiktieji! Niekšai! Apgautos, alkanos, suskretusios jos sugulė stoty ant grindų, apsišlapinęs Simas be perstojo žindo nykštį. Rankos purvinos, o nykštys baltas.

Pramerkusi akis Izolina prie savo burnos išvydo išblizgintus vokiškus batus, na, vokiečių batams, kaip ir iki mėlynumo nuskustiems skruostams, antskrydžiai ir karo suirutė negaliojo – šalia jos stovėjo Hansas, Latvijos vokietis, karininkas ilgu kaklu ir išraiškingu Adomo obuoliu.

Prieš porą mėnesių Taučiuose buvo apsistoję vokiečių kariškiai. Hansas – nežinia kuo, gal tuo kaklu ir akių su pakritusiais vokais žvilgsniu, Izolinai priminė Vokietijos herbo erelį – nuo pat pirmos dienos ėmė įkyriai asistuoti. Išdygdavo šalia ko nors paklausti, pagirti vakarienės, netrukus ir paliesti prie ausies šilkinės plaukų sruogos – „vilioklės“, tykodavo laiptų šešėlyje. O vieną vakarą be užuolankų – „froilen Izolina, Rytų frontas artėja, kurtuazijai mes nebeturime laiko!“ – pasipiršo: prašau tapti mano išrinktąja. Išrinktoji – ji pasidygėjusi žengė atatupsta. Buvo girdėjusi, kad vokiečių kariuomenėje jau (prieš pabaigos neišvengiamybę?) propaguojamos vedybos iš išskaičiavimo, nesvarbu, kad su žmogumi susipažinai tik per laiškus ar jo išvis nematei, – žuvus vyrui, įgyji karo našlės statusą, ir jis tau pasaulio griuvėsiuose šį tą garantuoja. Hansas jaudindamasis – Adomo obuolys judėjo aukštyn žemyn – bandė paaiškinti, kas būtų tas „šis tas“: froilen Izolina… Betgi jai nerūpi! Užgauta – jai nepriimtina tokia prekyba, dėl Dievo! – pabrėžtinai mandagiai atsisakė, per mandagiai, kaip mokė bona, nes jis neatlyžo, kasdien vis atgrasesnis darėsi jo primygtinis racionalumas: jai tai išeisią į naudą, nes jam žuvus – o jis užtikrintai žus, galinti tuo net neabejoti! – ji bus privilegijuota karo našlė. Nein! Užspeista į kampą virtuvėje ji taip suriko, kad jis atšlijo kaip nuplikytas. Jie net neatsisveikino. Jiems išvykstant, žinoma, tik į pražūtį, kurgi dar, Izolina pasislėpė lauko sandėliuke tarp grėblių ir kibirų. Bet Hansas nenuleido rankų, žinojo, kur jos trauks, ir pakelėje visur uostinėjo kaip šuo.

Neklydo! Štai ji, froilen Izolina, ceremoningai atkišdavusi mažąjį pirštelį, kai prie lūpų keldavo puoduką su karštu šokoladu, – jam po kojomis. Sutrypta. Nubausta. Plonytės kaip vabzdžio skraiduolio sparnas kojinės – begėdiškai sudraskytos. Smakrą įrėmusi į kelius. Be ateities. Be vilties. Jis norėjo, – nors ir kaip bjauru tat pripažinti, – kad ta satisfakcija tęstųsi… tęstųsi…

Ašarų pritvinkusiomis akimis ji nuolankiai tylėjo, priimdama iš jo bilietus į Prahą. Daugiau niekuo negalįs jai padėti. Tai – labdara, froilen Izolina, o labdara, kaip žinoma, nereikalauja nieko, nei atsako, nei padėkos, nei… Ir vis dėlto… Tiesdamas bilietus jis staiga suturėjo, suspaudė bąlančiais pirštais. Ji – trūktelėjo į save. Froilen Izolina… O dabar?.. Galbūt dabar? Nein! Plėšte išplėšusi bilietus, ėmė nervingai teatrališkai mosuoti jam, išmuštam iš pusiausvyros, priblokštam, priešais nosį: jeigu ką, galiu jums tučtuojau juos grąžinti, štai prašom, galit pasiimti, ko laukiat, imkit, na?! Žinodama, kad jau nė už ką jų neatiduos, net jei tektų jam gerklę perkąsti.

Daugiau jie nepasimatė, tik vėliau, bėgant metams ir apiblukus jaunatviškam maksimalizmui, apdilus aštrumynams, ji vis prisimindavo tą nelaimėlį Hansą (kur prisiglaudė jo kaulai? Kur nuriedėjo Adomo obuolys?), ir jis jau nebeatrodė toks… toks iš nacių herbo. Ir gal net…

Prahoje motina įsidarbino restorano indų plovykloje, šlykštėdamasi peiliu braukdavo išėdas į ketaus katilus su paplavom ir rūgstančiom duonos plutom, tokio darbo niekada nebuvo dirbusi (ir nedirbs!), o jos su Valerija – ligoninėje, tampydavo galonus jodo, tvarsčių ryšulius, valydavo žaizdas, Izolina gaudavo net atvirų kaulų lūžių.

Vieną vakarą, grįžusi iš darbo, motina net nenusivilkusi lietpalčio – į skvernus buvo prisiuvusi auksinių ir sidabrinių monetų, žiedų – užlipo ant kėdės nuimti nuo spintos lagaminų: ruoškitės – amerikonas Čekoslovakiją driskiui perleidžia!

Jie šiaip ne taip gaus bilietus į vieną paskutinių traukinių. Gal jis ir buvo tas paskutinis?

Vilsono stoties perone siautė chaosas, kaip ir visoje Prahoje, gatvėse, aikštėse, rūsiuose, ant stogų. Nacių pabaiga! Šitiek laukta! Deginamos, daužomos, trupinamos svastikos. Trypiamos vėliavos. Iš Londono tuoj sugrįš Benešas su ponia Hana! Išvaduotoja Raudonoji armija jau pakeliui! Čekoslovakija bus laisva! L-a-i-s-v-a!

Jiems pavyko įlipti vieniems pirmųjų, suėjo į dar tuščią kupė, motina su palengvėjimu atsiduso: kaip Dievo ausy. Tik tas pusvalandis… Pro langą dabar verčiau nežiūrėt! – ji, kaip ir visą gyvenimą, sukomandavo, dairydamasi geriausios vietos jų trims lagaminams ir krepšiui su sumuštiniais, bet nežiūrėti buvo neįmanoma – bėgančiuosius, kaip ir juos, ginė istorija: perone zujo skubantieji ištrūkti paskutinę minutę ir neišvengiamai liekantieji – traukinys juk ne guminis, kažin ar įsės štai ta kažko laukianti, kūdikio vežimėlį stumdanti apsiverkusi mergina, vežimėlį tai jau tikrai turės palikti, vyriškis, nuo dešiniojo peties be rankos, kairiojoje mosuojantis portfeliu, – kiek dabar gatvėse tuščių klešnių ir rankovių, sukištų į kišenes, staiga prieš pat jų langą senai damai su skrybėle atsidarė lagaminas ir gležni senatviniai rūbeliai išsipleikė ant grindinio, šaukdama „Lidé! Lidé!“ ji susmuko, kažkas lėkdamas ją klūpančią parvertė, skrybėlė, puošta rausvomis pivonijomis, įstrigo tarp bėgančiųjų kojų, tauriai sušukuota galva su įsmeigtomis kaulinėmis šukomis, turėjusi nelaimės atsidurti netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje, tuoj nuo kaklo atsiskirs ir nuriedės paskui skrybėlę – tame chaose ko nors gulinčio dabar paisyti nebėra kada. Jaunuolis languotu švarku vilko ant kojos prikibusią nėriniuotą šilko išnarą, kol iš jos kaip iš gleivės nekantriai bjaurėdamasis išsivadavo.

O ar MES turime teisę čia būti? – staiga išraudusi Valerija pakilo iš vietos. Bet motinos reakcija buvo žaibiška. Kaip visada. Prieš pat nosį vožė delnu į stalelį: „Sėdėt!“ Ir užtraukė užuolaidėlę. Mes išgelbėti! Tik jūs, šikučiai, to dar nesuprantat! – ji pūtė nuo kaktos užkritusius plaukus, vėdavosi paliktu vokišku laikraščiu, dievaži, turėjo įkvėpti oro, nusipelnyto oro gurkšnio! – O gal mes – dabar jau aš jūsų paklausiu – kalti, kad rūpinamės savo ateitimi? Mažvaikiai! Juk čia mirties ir išgyvenimo klausimas. Mūsų šansas. Visi vis tiek neišsigelbės, kas nors liks, ir, tikėkimės… nepražus.

Į traukinį su triukšmu brovėsi vis daugiau keleivių, koridoriuje kažkas čekiškai šaukė „Velnias! Velnias!“, motina pasakė, kad, galimas daiktas, į jų kupė suvirs daugiau žmonių, negu parduota bilietų, ką gi, tada jie pasispaus, bėdoje turime pasispausti vieni dėl kitų… Sustingę laukė. Laikas sustojo. Bet žiežirba jau buvo įskelta. Kai vidun, kažką vienais priebalsiais šūkaudami, ėmė veržtis trys moterys ir vyras, – pirmiausia įsigrūdo languoti ryšuliai, lagaminai, per ranką permestas kailinis paltas, skrybėlių dėžės, – Izolina pakilo iš vietos. Prasispraudusi pro tuos žmones, kliūdama – ją ėmė nešte nešti nebe jos, o ką tik įsuktos kitos kojos – yrėsi į tambūrą. Motina dar spėjo riktelti: „Ize, kur? Tualetas pradės veikt tik kai traukinys pajudės!“ Bet Izolina jau buvo sausakimšame tambūre. Ant traukinio laiptelių įsiplieskusi drama – ten kabojo kekė skubančiųjų ištrūkti, įraudusiai palydovei visi vienas per kitą grūdo kažkokius sulamdytus popierius, bandė perrėkti perono triukšmą ir plyšojantį garsiakalbį, reikalavo, meldė, grasino Dievo bausme. Visus ginė istorija. Kai vagonų sąstatas trūktelėjo dar ir dar kartą, jai persivertė viduriai, ir tylioji mergaitė, motinos numylėtinė, prasibrovusi pro įkaitusius kūnus, šoko laukan.

Rydama sprangias ašaras bėgo kartu su pajudėjusiu traukiniu. Grįžtelėjusi – žinoma, beprotė, mišiugina! – spėjo pamatyti juos visus tris tarp prilipusių prie lango apstulbusių čekų veidų – žiopčiojančias žuvis, uždarytas lango akvariume. Matė, kaip motina tiesia į ją rankas, Simas nebyliai spiegia, tikriausiai virpa jo liežuvio galiukas kaip ir per bombardavimus, Valerija iššoko iš vagono, pasileido jos link, bet motinos riksmas, kuris juk kurtinamai turėjo skambėti tik jos galvoje, ją tučtuojau sugrąžino atgal kaip pavojingai per toli nuklydusią ląstelę (Valerija tik šiaip ne taip įsibrovė vidun, plikas vyras su skrybėle ją vis bandė švelniai nustumti koja). Prarasti tik vieną ar visus tris? Visiems išlipti? Prišalti prie narų plaukus? Išbarstyti dantis? Patręšti Siberijos žemę? Ne! Ji išgelbės nors du! Nors du… Nors du… Nors du… – greitėdami beldė ratai.

Jie atsidurs – Izolina sužinos daug daug vėliau – amerikiečių užimtoje Vokietijoje, Memingene, netoli Austrijos ir Šveicarijos sienos, 1949-aisiais gaus leidimą išvykti į Ameriką, už jų išlaikymą laiduos kažkoks chirurgas… Su motina ji susitiks tik po daugelio metų, 1969-aisiais, Vilniuje, „Gintaro“ viešbutyje, su broliu ir seserimi – niekada.

Kodėl tu taip padarei, Ize?

To klausdavo motina laiškuose, kurių ji negavo nė vieno. Švelniai, nepildama į ugnį žibalo, klausdavo teta Agnietė. Įpykę, ką ten – įsiutę, auste audė giminės: savo valia atsiskirti nuo šeimos, kai karas šitiek išskyrė prievarta! Atsakymas glaudėsi blausiose, bekalbėse jos pasąmonės gelmėse, pačiame dugne, jį, sulipdytą iš mažų, žeidžiančių skeveldrų, ji nujautė, nors tikra jau nebuvo dėl nieko, nes ir vientiso staiga nebeliko nieko: padariau, ką padariau, o dabar suėskit mane nors gyvą.

Į Kauną ji keliavo ilgai, slapstėsi kaime pas vienišą giminaitį vardu Tiburtas, sausą kaip šakalį, apžėlusį atsiskyrėlio barzda, mažakalbį, apie tokius sakoma: to, kas matyti, – antra tiek žemėse. Jis ją pamaitino: „Valgyk, daktarka, o tai galus atmesi.“ Pats su savimi kalbėdavosi. Pats su savimi žaisdavo šachmatais, skelbdavo sau šachus ir matus. Ji virdavo jam valgyti ir lopė senu ožiu smirdinčius drabužius. Galiausiai ryžosi pasiduoti namo, į Kauną. Atsisveikindama paklausė: „Kaip manai, Dievas mane saugos?“, o jis: „Dievas niekur nesikiša.“ Bet peržegnojo. Pakeliui jos niekas neišprievartavo, nors buvo tam pasiruošusi, apgalvojusi, ką PO TO darytų, jei tik liktų gyva – užsikaistų katilą karšto vandens.

Kauną pasiekė po dviejų parų.

Jų namą buvo užėmęs rusų kariškių štabas. Pro savo kambario langą spėjo pamatyti radistą su uniforma, rubaška, sujuosta diržu, sėdintį ant jos rašomojo stalo (kambary, rodos, niekas nepasikeitę, tik nuo sienos kažkodėl nukabinta reprodukcija „Sokrates“, likęs balsvas kvadratas) ir į radijo siųstuvą šaukiantį: „Utios, utios! Prijom, utios!..“

Teta Agnietė anapus geležinkelio, kai ji leisgyvė iš nuovargio griuvo ant paklotos lovos kaip ilga, pasakojo apie kolonas, rugpjūtį traukusias per pervažą pro jų namus Vokietijos link. Vos nenušovė priešais išbėgusios paklaikusios iešmininkės. Rodės, tam amarui nebus galo. Kelią tvindė sunkvežimiai ir tankai, tai kareiviai stiklinėmis akimis, pilki nuo dulkių, ėjo pakelės daržais, triuškino tvoras, kopūstų galvas, rabarbarus, laužė vyšnių šakas, išsiraudavo net mažesnius medelius ir, persimetę per petį, skabė ir valgė. Apmotkių nebebuvo, avėjo aulinius. Nutriedė visą paupį, užnešė „cholerinką“, gelbėjo tik džiovintų mėlynių arbata ir džiūvėsiai. Jų, Daugėlų, kieme karininkas, pakėlęs akis į koplytstulpį („Eto čto takoje?“), iššovė. Šūvis šimtaprocentinis, kulka ten taip ir pasiliko – kas tau ją krapštytų iš Jėzaus širdies.

<…>​
؜​

***

Po ketvirčio amžiaus, 1969-aisiais, Eloyza Daugėlienė ir Izolina Daugėlytė atsistojo viena prieš kitą Vilniuje, „Gintaro“ viešbuty, kur apsigyvendavo atvykusieji iš „anapus“ uždangos – ne iš drobelės ta uždanga, visi žinom.

Kraujas sukliko. Jos pasidavė viena į kitą, apsikabino. Bet už nugarų abi laikė gerai įtempti nematomi siūlai. (Kodėl tu taip padarei, Ize?)

Daugėlienė, toks pat racijos ir veiksmo žmogus, akimis tuoj parodė į sienas, lempas, telefoną – visur „blakutės“, ką? Džordžas, žentas, tai netiki, kad rusai taip vielutėms išlaidautų, na, argi ne durnių darbas: kiek pinigo pasiklausymui atimi iš savo ekonomikos!

Kaip ir močiutė Ona, kluone šokdindavusi šiaudų kūlį, – aukšta, išnaši, dantys kaip Alpių sniegas. Nesensti, mama.

O, senti – ne Daugėlienės prigimčiai, bet ji pamaloninta, labai, nes pasas ir Daugėlienė – tai dvi atskiros respublikos!

Susėdo ant sofos, pasisuko viena į kitą. Laiškuose drąsinosi, kad kalbos būsią kaip vandens: ketvirtis amžiaus, pagalvot reikia. Bet štai – nė lašo…

Izolina nuo mažumės tyli (studentė pamėgo sakyti: žmones tylėjimu matuočiau), lėto būdo, vis žaisdavusi viena nuzulintomis kortomis švelniai pūkuotais, kaip ir maldaknygės puslapių, kampučiais, galėdavusi valandų valandas nepraverdama burnos slankioti po kiemą, slapstytis sodo šešėliuose, – tokios tylenės auksinėmis blakstienomis visados ką nors iškrečia. Akibrokštas jų prigimtyje. Motina švelniai ir kartu reikliai nužvelgė jos – taip taip, Dieve brangus, savo mišiuginos – drabužius, batus. Dantis… Tavo dantys, vaikeli… Kodėl tu taip padarei, Ize?

Izolina irgi buvo išstudijavusi motinos atsiųstą nuotrauką. Kiekvieną milimetrą. Ant aukštos pliušinės sofos sėdi Anglijos karalienė: diadema, auskarai, kelios eilės karolių, o dar sagės, bet viskas – stikliukai. Jos gyvenimas Amerikoje, matyt, ne pliušinis, bet ji visada turėjo ir, rodos, tebeturi tų nepaprastų galių: nuojautą, artistės talentą, prekeivės gyslelę. Ką veikianti? O, Daugėlienė veikianti! – iš akies įgudusi atskirti, iš kokio pluošto išausta medžiaga ir kiek to pluošto yra audinyje, ją samdo parduotuvės, joms nereikia jokių mikroskopų, Mrs. Daugėlienė – jų mikroskopas!

Motina iš aukštos dovanų butelio dėžutės ištraukia krepdešino atraižą, išmeta į orą, ir ji – o, dangau – sugula į švelniai violetinį perregimą debesėlį: „Tavo kokteilinei suknelei.“

Po trečios rislingo taurės: „Ize, tu manai, kad Amerikoje ir šūdas kvepia?“ – tas pat tiesus būdas… Vairuoja „Buick“, spaudžia akceleratorių kaip turi būt, gyvena nuosavame name, beveik miške, ir vanagas kasdien žiūri, kaip ji balkone valgo, įsivaizduoji, tas nachalas skaičiuoja jos kąsniukus. Tik kodėl?.. Ize, nu kodėl tu taip padarei? – jau pinasi liežuvis. – Argi tu ne mano kraujas? Ne mano kūnas?

Kūnas, mama…

Bet tavo dantys, Ize…

Bala nematė tų dantų, mama, tu vis apie dantis dantis…

O Simas? O Valerija? Simas… Simas tarnavo kariuomenėje, oro pajėgose, turi ginklų kolekciją, Amerikoje tas leistina, bet – vienišas, buvo triskart vedęs, visus tris nelaimingai, savo žmonas, gėda ir sakyti, lupdavo, sakydavo, kad nenorėtų jų lupti, kad jam tai – gėda ir sakyti – nuobodu… Jį kažkodėl vis pila prakaitas, nuo to prakaito išpūva drabužių pažastys, ir geria daug, sakyč, per daug… Kažko tas vaikas vis ieško ir neranda, tik ko… Ko jis ieško, Ize, gal tu žinai? O Valerija ištekėjo už turko, akių daktaro, gyvena Ajovoje, turi tris vaikus. Dukra bus plastikos chirurgė, vyriausias sūnus – astrofizikas, o jauniausias berniukas – tas tai bastūnas, jei nesakyt, valkatėlė, keliauja po pasaulį tik su kuprine, prausiasi, dantis valosi fontanuose. Plaukus išsiskutęs skiautere ir nusidažęs trim spalvom: geltona, žalia ir raudona. Tai jojo šaknys, sakosi. Lietuvis, sakosi. Matai, koks? Kai jis aplanko ir tą skiauterę padeda ant mano pagalvės, – ji sušniurkščioja, – man ramu: žinau, kad, kol jis pas mane, tol biesas jo niekur nenuneš… O Simo mergaitė Lora prašė atvežti tavo nuotrauką, kad galėtų pasidaryti dėlionę ir susidėlioti tetos iš Lietuvos veidą. Matai, mes niekas tavęs nepamiršom. Bet kodėl tu taip pasirinkai? Ar aš tau bloga motina buvau? – įkaušusios bejėgio pykčio ašaros…

Nebuvai…

Mes vis kalbam apie Ameriką. Tik tu, vaikeli, visai pamiršai sovietus. Ize, tu visai apie juos nekalbi! Bijai vielučių? – ji pakelia balsą energingai atsidarydama viskio butelį. – Bet tavo smegenys jų paveiktos, Ize! Aš matau. Tu negali jų pajaust, pamatyt iš lauko, bet jie yra. Tavo viduje. Sovietai. Aš žinau. Izolina žiotųsi atsikirsti, bet motina, užbėgdama už akių, koketiškai įremia į petį smakrą (taip kadaise nulinčiuodavo tėvą) ir švelniai nurodo, kuriose vietose jai reiktų patempti veidą: sukabinti kabėmis paausiuose, tada būtum jaunesnė ir tavo gyvenimas ČIA, kad jau taip pasirinkai, būtų gražesnis… Moteris turi būti moteris, senstantis užpakalis jau tik regbio – ne futbolo – kamuolys, bet tu negali apsileisti, no way, Ize! Štai kai ji pati buvo dar tik pusmergė, – imk pavyzdį iš motinos, nusijuokusi pavargusiu, susinešiojusiu juoku, staiga pradeda žagsėti, – užgirdo, kad, nusiprausus krauju, veido oda būna skaisti kaip kūdikio, ik… kaipsyk buvo pjauta kiaulė, namie tepliotis nedrįso, tai su šviežio kraujo kanele nubėgo prie upės ir pasislėpė karklyne, ik… ten ją bernai, kaimo jurgiai, stuobriai, japai, ir užtiko kruvinom iki alkūnių rankom, ik… Ize, o tavo jau viskas, vaikeli, prašosi sutvirtinimo, ik… metai bėga, pasižiūrėk pasižiūrėk į save veidrodyje, ik… bet tu nesijaudink – motina pafinansuos, tam ji čia ir atvažiavo, ik…

Izolina uoste uodžia tą nepaprastą užjūrio, laivų ir lėktuvų, laiškų vokų su dryžuotais pakraštėliais, PAR AVION ir vos juntamą odos (vaikystėje ji kvepėdavo „Florance“ lelijų pienu), plaukų lako aromatą – štai toks suplaktas iš visko, plonytis ir nepakaltinamas, ir būna svetimumo kvapas… Aš ne tik Izolina, mama. Aš – daktarė, kaip tu ir norėjai. Dirbu reanimacijoj. Man geri žmonės padėjo, aš daug iškenčiau. Pragarus. Užmokėjau, kad tada išlipau. Dabar žmones iš mirties nagų plėšiu. Apie mane net laikraštis rašė.

Laikraštis? Tas yr gerai, vaikeli, bet ar jūs čia tik laikraščiais gyvi? Jūs čia laikraštį vietoj lašinio valgot?

Daugėlienė mirė nuo gerklų vėžio 1980-aisiais, išpuvo pusė kaklo ir ji nebegalėjo gerti viskio, kurį į dienų pabaigą taip pamėgo. Prieš mirtį, jau visai silpna, kuždesiu paprašė suleisti į veną ne vaistų.

To viskio. Ko, ko, nesuprato slaugytoja vienuolė, prikišusi prie krutančių lūpų ausį: „Skočiaus, motinėle, ar kurčia? Noriu mirt… su fanfarom…“