Balio Sruogos gyvenimas
Baliui Sruogai (1896–1947), modernios lietuvių poezijos ir istorinės poetinės dramos pradininkui, Antrojo pasaulinio karo metais teko pereiti fašistinės koncentracijos stovyklos, arba lagerio, „mokyklą“. 1943 m. kartu su kitais lietuvių intelektualais jis buvo suimtas, įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje ir čia tapo visos nužmoginimo sistemos liudytoju. Karo pabaigoje grįžęs į Vilnių, rašytojas nerado savo šeimos: žmona su dukterimi buvo pasitraukusios į Vakarus. Nepaisydamas silpnos sveikatos, artimųjų ilgesio, B. Sruoga vėl pasinėrė į literatūrinį darbą – gydydamasis sanatorijoje Birštone per du mėnesius parašė atsiminimų knygą „Dievų miškas“, vėliau dramą apie fašistinę koncentracijos stovyklą „Pajūrio kurortas“, eilėraščių ciklą „Giesmės Viešnelei Žydriajai“.
1945 m. orus ir nepriklausomas B. Sruoga rašo Curriculum vitae – gyvenimo aprašymą. Matyt, to reikalavo būsimas darbas Vilniaus universitete, kurio profesoriumi oficialiai jis buvo paskirtas vasaros pradžioje.
CURRICULUM VITAE
Gimiau 1896 02 02 valstiečių šeimoje Baibokų kaime (Biržų aps., Vabalninko valsč.).
1914 m. baigiau Panevėžio realinę mokyklą ir tais pat metais įstojau į Leningrado (tuomet: Petrogrado) Girių institutą.
1915 m. perėjau į Leningrado (tuomet: Petrogrado) universiteto Istorijos-filologijos fakultetą.
1916 m. persikėliau į Maskvos universitetą tą pat fakultetą, kur mokiausi iki 1918 m. pavasario.
1921 m. įstojau į Liudviko [ir] Maksimiliano universitetą Miunchene, kur, išėjęs slavų filologijos kursą, išlaikęs atitinkamus egzaminus ir apgynęs disertaciją, 1924 m. įsigijau filosofijos daktaro mokslo laipsnį.
1924 m. rudenį, Kauno universitete apgynęs habilitacijos darbą, įsigijau privatdocento teises ir buvau pakviestas eiti docento pareigas. Vėliau Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas išrinko docentu, vėliau – ekstraordinariniu profesoriumi.
1940 01 01 buvau tuo pačiu titulu, tom pačiom pareigom eiti perkeltas į Vilniaus universitetą – ir čia dėsčiau rusų literatūros istoriją bei visuotinę teatro istoriją.
1943 03 16 suėmė mane gestapas ir išvežė į Štuthofo koncentracijos lagerį, iš kurio grįžęs 1945 05 13 vėl pradėjau eiti buvusias pareigas Vilniaus valstybiniame universitete.
Jokiom politinėm partijom bei organizacijom niekuomet nepriklausiau, jokioje kariuomenėje niekuomet nebuvau.
Literatūros kūrybinį darbą pradėjau dar tebebūdamas Realinėje mokykloje, spausdintis pradėjau 1912 m.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Gyvenimo aprašymas turi atspindėti pagrindinius žmogaus gyvenimo dalykus. 1945 m. B. Sruoga jau yra garsus poetas ir dramaturgas. Kokių svarbių gyvenimo faktų rašytojas nemini savo aprašyme? Pasvarstykite, kodėl.
- Šis raštas – tai administracinio stiliaus pavyzdys. Remdamiesi tekstu, aptarkite šio stiliaus bruožus.
- Sausi, trafaretiški reikalų raštai dažnai beveik neatskleidžia rašančiojo asmenybės. Iš kokių žodžių galima justi nepriklausomą ir išdidžią šio aprašymo autoriaus laikyseną?
- Perskaitykite 1921 m. B. Sruogos rašytą autobiografiją, palyginkite su pokario metų gyvenimo aprašymu. Ką apie autorių sako šie du tekstai? Įrodykite, kad meninė biografija yra memuarinės literatūros atmaina.
Autobiografija
Gimęs 1896 metais.
Laukinis liūdnumas ir laimė, kalėjimas amžiuos ir pašėlusi valia, gyvenimo padugnė, piktas kerštas ir pasiryžimo šventumo nekaltybė, požemio klaikumos rauda ir begalinis beprotingas džiaugsmas, – visa gyvenimo disonansų aidija turbūt ne mano vieno išpažinties vieta.
Ir jeigu aš esu, tai todėl, kad žinau kiekviename pakeleivingame broly ir sesery gyvenančią sielą mano.
Ir jeigu aš būsiu, tai tik todėl, kad mūsų niekas nemiršta.
Todėl aš ir einu į gyvenimą mylėdamas žemę, tą žiaurią, rūsčią, drėgną. Todėl ir negailestingai suskaitytos mano dienos man yra palaimos žemė. Ir ištremty iki dugno išsemdamas aš maną dalią, laiminu žemės sultis ir amžinai grįžtančią dainą.
Balys Sruoga
- Palyginkite abiejų tekstų stilių.
Romano sumanymas
Apie B. Sruogos „Dievų miško“ rašymo istoriją daug įdomių faktų yra pateikusi literatūrologė Neringa Markevičienė. Jos sukaupta medžiaga čia ir remsimės.
Mintis parašyti memuarinį kūrinį, kuriame būtų atskleista vokiečių lagerio tikrovė, B. Sruogai kilo dar kalint Štuthofe. 1943 m. pavasarį lietuvių įkaitų grupę paskelbus garbės kaliniais, jis savo noru dirbo lagerio raštinėje. Kaip prisimena kartu lagerio siaubą patyrę likimo draugai, B. Sruoga, rizikuodamas gyvybe, domėjosi slaptais dokumentais, drąsiai naršė lagerio archyvuose, nes planavo aprašyti ir išsamiai papasakoti apie lagerio gyvenimą. Ir „Dievų miške“ rašytojas liudijo sąmoningas savo pastangas gilintis, rinkti ir sisteminti lagerinės tikrovės duomenis: „Ir iš raštinės – taip toli matyti: visas lageris, visi žmonės, visa tvarka, – visa reikalingoji medžiaga…“
1945 m. gegužę, ką tik grįžęs iš Štuthofo, rašytojas pabrėžė norįs parašyti eskizinius portretus apie stovyklą – tą nuo seno Dievų mišku vadinamą vietovę, kurioje prasidėjus Antrajam pasauliniam karui „apsigyveno piliečiai, panašūs į velnius“.
Gydydamasis Birštone, B. Sruoga artimiems bičiuliams, draugams ir pažįstamiems laiškuose pasakojo, kad yra atsiskyręs, užsidaręs, jokioms pagundoms nepasiduoda – labai intensyviai rašė naują kūrinį, kuris greitai turėjo būti baigtas. 1945 m. rudenį „Dievų miško“ tekstas, pasak paties autoriaus, buvo „galutinai sutvarkytas“. Rašytojas buvo įsitikinęs, kad iš tikrųjų „Dievų miškas“ sukrės visus, bus sutiktas su dideliu susidomėjimu.
Pirmieji vertinimai
Į Birštoną B. Sruogos aplankyti atvykusiems kolegoms rašytojams ir draugams jis skaitydavo naujo kūrinio ištraukas. „Įspūdis buvo milžiniškas. Ilgai po to persekiojo košmariški vaizdai. <…> Šiurpas nueidavo per kūną, kai jo balse suskambėdavo skaudi ironija, pasišaipymas iš tariamos žmogaus didybės“, – prisiminimuose rašo Elena Naginskaitė-Vajėgienė. B. Sruogos klausytojai pirmiausia akcentavo psichologinį skaitomų ištraukų poveikį. Jų santykis su tekstu emocingas, jaudulys išreikštas kūniškais įvaizdžiais. Štai buvęs Štuthofo kalinys Pranas Žukas liudijo: „Spaudė gerklę. Braukiau ašaras.“ Pirmieji klausytojai pajuto jo gyvybinę jėgą. Romano skaitymas jiems buvo tarsi dvasinio alkio įveikimas: „Griebiau šią knygą skaityti, kaip kalinys duonos žiauberę ryti…“ (Žukas). Šias spontaniškas reakcijas galima laikyti ir pirmomis trumpomis kūrinio recenzijomis. Jose glaustai įvardyti stiprieji kūrinio pagrindai – pasakojimo būdas ir tematikos originalumas.
Rašytojas ir pats jautė, kad kūrinys profesionaliai parašytas ir sovietinėje literatūroje bus išskirtinis dėl stiliaus išraiškingumo, originalios tematikos, pasakojimo specifikos.
Privačiuose rašytojų pokalbiuose naujas B. Sruogos kūrinys buvo priimtas itin palankiai. Tačiau būta ir priešingų vertinimų, ypač tų skaitytojų, kurių artimieji patyrė Štuthofo pragarą. Jie piktinosi, kad taip negalima rašyti: „juk čia žmonių gyvybė, kančios“, o B. Sruoga verčiąs ,,žmones net juoktis…“ Žmonėms buvo geriau suprantamas realistinis pasakojimas, rūsčios scenos apie baisenybes, žiaurumo ir žudymo išradingumą. Juokas mirties akivaizdoje laikytas nesusipratimu, netgi beprotybe. Abejota, ar lagerinė tematika apskritai tinkama grožiniam kūriniui. Tačiau B. Sruoga tokia spontaniška skaitytojų reakcija buvo patenkintas, laikė vertinga – aukščiausia – kritika. „Aš gi rašiau literatūrinį kūrinį, o ne dienoraštį, – sakė draugams. – Jeigu aš be ironijos būčiau rašęs, aš nebūčiau išgyvenęs. Tokie šiurpūs dalykai! Ironija buvo tas skydas, kuriuo aš prisidengiau nuo mirties pavojaus. Čia pat galėjau krist negyvas. Kai truputį paironizuoju, man atokvėpis. Nuo skausmo gindamasis parašiau, kitaip negalėjau rašyti.“
Rašytojo laikysena
B. Sruoga tikėjosi greitai išvysiąs savo kūrinį knygynų lentynose. Tačiau slinko dienos, o „Dievų miškas“ vis nebuvo spausdinamas. Iš įvairių viešų įstaigų užgriuvo reikalavimai rodyti lojalumą naujajai valdžiai, vaizduoti tik tai, „kas gyvenime negerai, ir kas padaryti, kad būtų gerai“. Universitete prasidėjo paskaitų kontrolė: ką kalba dėstytojai studentams, kokius kūrinius aptaria, kaip juos vertina. B. Sruoga protestavo prieš tokią žmogų žeminančią procedūrą, bet skaudžiausia ir sunkiausiai suvokiama jam buvo artimųjų ir pažįstamų trėmimai į Sibirą, politinės bylos, viešas susidorojimas su rezistencinės kovos dalyviais.
1946 m. vasarą B. Sruogą, atostogaujantį Birštone, aplanko tuometinės Rašytojų sąjungos pirmininkas P. Cvirka. Tarp rašytojų užsimezga pokalbis apie to meto literatūros padėtį Lietuvoje. Jausdamas, kad ne viską, dėl ko maudžia širdį, kolegai išklojo, B. Sruoga rašo P. Cvirkai laišką, kuriame išdėsto nutylėtas mintis.
Perskaitykite šio laiško ištrauką.
Rašyta iš Birštono
š. m. (1946) liepos mėn.
Mielas Petrai,
man vis tebesipainioja galvoj mūsų paskutinis lakus pasikalbėjimas Birštone. Nežinau, ar yra tarp mūsų esminių nesusipratimų, ar tiktai per mažai pasisakome ir todėl kivirčijamės be pagrindo. Žinoma, laiške visko nepasisakysi, bet vis dėlto turėčiau pasakyti savo nuomonę, tikriau, jausmą, dėl kai kurių mūsų tuomet paliestų temų.
<…>
Niekuomet ir niekur, jokiuose laiko ir geografijos pločiuose, joks menas, jokia meno (= ir literatūros) srovė nesusikūrė pagal iš anksto nustatytą teoriją. Menininkai, rašytojai kūrė savo veikalus, ir tik vėliau atėję istorikai klasifikavo jų veikalus pagal vyraujančius požymius, – tai buvo klasifikacija dėl patogumo. Teorija ir kritika sekė veikalus, o ne veikalai – teoriją. Teisybė, kultūros istorijoj buvo poris priešingų pastangų. Prancūzų klasicizmo teorija buvo bandoma taikyti kituose kraštuose ir kurti literatūrą, bet visur tai buvo negyvai gimęs kūdikis, visur šalia klasicizmo kūrėsi ir kitos srovės ir veikiai klasicizmą palaidojo. Taip pat ir Jenos ankstybieji romantikai – pirma sukūrė romantizmo teoriją, paskui – veikalus <…>. Bet jų pačių veikalai buvo niekam tikę, o vėliau sukurtieji (kitų) romantiški veikalai – niekur ir niekuomet neįgyvendino romantikų teorijos. Kiekvienas stipresnis kūrėjas prasilenkdavo su teorija, įnešdavo savo elementų, keisdavo teoriją iš esmės. Palygink ankstybuosius ir vėlyvuosius romantikus – koks milžiniškas skirtumas! Iš anksto nustatyta teorija (srovė!) niekuomet ir niekur teigiamų vaisių nedavė! Privaloma iš anksto teoriškai nustatytoji srovė – joks kūrybos akstinas. Prie jos galėtų derintis tik menkysta, bet kiek stambesniam talentui – tai yra girnos ant kaklo. Arba jisai visai negali rašyti, arba neišvengiamai turi išsiveržti iš nustatytų Prokrusto varžtų. Vyrai, privalomąją teoriją nustatę ir paskelbę, gal yra stambūs valstybės vyrai, puikūs visuomeninkai, bet tai dar nereiškia, kad jie taip pat gerai nusimanytų kūrybos istorijoje ir psichologijoje. Aš nė kiek neabejoju, kad po kelių ar keliolikos metų privaloma teorija bus atšaukta, <…> [o] aš būsiu jau nusprogęs ar bent iš manęs pelenai byrės, – ir dirbti jau nebepajėgsiu. O dabar, – ką gi aš dabar turiu daryti? Daryti tai, kas pagal mano kūrybinę sąžinę yra negerai, nevertinga, negarbinga, bet kas atitinka tų trumpaamžių teisėjų nuovoką? <…>
Viena tiktai aišku: žmogaus psichika „pagal liniją“ niekuomet nesiformuoja, kol ji tebėra žmogaus psichika! Rašytojas rašo taip, kaip jis jaučia, kaip jis mato pasaulį, – kiekvienas kitaip, savaip, – kaip ir visi menininkai kūrėjai. O paskui jam sako: ne taip, ne pagal liniją! Tavo tokiam personažui reikia viena koja prikirpti, nosis – pridurti. Prasideda rašytojui Golgotos kančios. Vienas, kaip Dauguvietis, gali tai pakelti, o kitam tai – padūkęs dantų skausmas. Juk ir mano „Dievų miškas“ – rodos, jau kokia nekalta tema! Rašiau 2 mėnesiu, „svarstymas“ užėmė 12 mėnesių – ir dar ne galas! Man asmeniškai rezultatas aiškus: pradėjau tą veikalą stačiai neapkęsti! Nebenoriu aš jo nė žinoti, nė girdėti apie jį! Jeigu, dabar jau tikrai mano prakeikimui, tas veikalas būtų kada nors spausdinamas, nei jo korektūrų, nei jo atspausto nebeskaitysiu! Ir kokiu būdu toliau aš galėčiau ryžtis ką nors rašyti gyvenamomis temomis?! Tai – mano kaprizas? Anaiptol ne! Kūryba, rašymas – yra man gimdymo kančia. Aš visuomet ją labai skaudžiai išgyvenu. Ir dar „kančios po gimdymo“! Ne, – tam jau mano nervų nebepakanka! Ar galima stebėtis, ar galima bartis, kad rašytojai bijo šitų kančių?! Reikėtų kaip nors rasti priemonė jiems paguosti, padrąsinti, o ne lojoti ir grūmoti. <…>
Ne, mielas bičiuli! Savo laikrašty užtark rašytojus, paguosk, dvasioj pastiprink, padrąsink gyventi ir kurti – padarysi teigiamą darbą, tikrai susilauksi to, ko nori. <…>
Dar dėl „Dievų miško“. Man nuostabu, kad žmonės tenai politikos ieško ir pyksta, kad jos neranda. Kaipgi jie gali rasti ją tenai, jei aš ir nemaniau ją duoti?! Kodėl nemaniau? Dvi priežastys. Jeigu tie, kur piktinos, patys pasėdėtų tokiame lageryje, pabūtų tiek laiko, kaip aš, alkani, mušami, vos pavelką kojas, nežinodami, po kelių minučių ar tavęs kas neužpumpys, kapstinėdamos šiukšlėse sužiedėjusios plutos gabalėlio, su sutinusiom kojom, su skaudančia krūtine, su atmuštais inkstais, su svaigstančia suidiotėjusia galva, – jie žinotų tuomet, kodėl lageryje būdamas žmogus negalvoji apie politiką! Rašyti apie tai, ko nebuvo, girtis savo kančiomis ir mandrumu, – mano išmanymu, – negarbinga. <…> Tai būtų blogas paršyvas tonas – ir viskas. Tai viena. O antra – šiek tiek esmingiau.
Terminu politika jie paprastai vadina pigiąją propagandą, kurios pas mane tikrai nėra ir negali būti. <…>
Tos propagandos visur per daug, – per daug ji įžūli, agresyvi. Kur tik pilietis pasisuksi – vis tave moko ir moko, vis tave durniumi laiko. Laikraščiai, spauda, susirinkimai, posėdžiai, teatras, kinas, net sportas – ir tas neapsieina be propagandos. Net per radiją, net paprastos žinutės, žaltys, nepaskaitys paprastu informuojančiu tonu, bet vis staugdamas, patetiškai, deklamatoriškai, savo intonacija pabrėždamas, kad tu, klausytojas, visiškas durnius esi! <…>
Dar Nietzsche keikės: didžiausi mokytojo neprieteliai visuomet yra jo mokiniai. Nemokšos propagandistai tiktai subanalina, suparšyvina didžias idėjas, vietoj jas paskleidę, jas iškoneveikia ir sukelia neišbrendamą nuobodumą. Ne, šitokios propagandos aš nepripažįstu, jos nepakenčiu! V. Grosmanas ar Simonovas – juk gana gabūs rašytojai. Abu aprašinėjo vokiškus lagerius. Medžiagos turėjo daug surinkę. Bet kas iš jų aprašymų išėjo? Literatūrinis šlamštelis. <…> Aprašomi faktai tokie, kad jie jokių komentarų nereikalingi, o tie rašytojai – būtinai iškomentuos! Skaitytojo fantazijai nieko nebepaliks! Jau Voltaire mokė: „Pagrindinis nuobodumo sekretas – viską pasakyti iki galo.“ O tie gabieji rašytojai taip ir daro: viską pasako iki galo. Jau man dr[g]. Michasė prikaišiojo: „Kodėl aš niekur nežymiu savo vidujų išgyvenimų? Argi aš niekuomet nepasiilgęs savųjų, Tėvynės ir t. t.“ Aš į tokį priekaištų naivumą galėjau atsakyti tiktai šypsena. Kaipgi aš jai galėjau paaiškinti, kodėl jos siūloma sentimentali autoreklama man yra kokti? Aš duodu faktus, jų išdėstymas, parinkimas, sugrupavimas savaime turi sukelti skaitytojo dvasioje tam tikrą reikalingą nuotaiką. Ir tai yra savo rūšies ta pati propaganda, tik daug delikatnesnės, inteligentiškesnės formos už tąją, kurios iš manęs reikalaujama. Pirmoj eilėj aš gerbiu skaitytoją, o mano kritikai iš manęs reikalauja, kad aš skaitytoją durnium laikyčiau. Aš pasiekiu tų pačių rezultatų, kurių ir jie nori, tik daug kultūringesne forma. <…>
O, sakyk, kas būtų, jei Vyriausybė ir Partija žiūrėtų į mus, turinčius virš 50 metų, kaip, pavyzdžiui, į išmirštančios zubrų giminės paskutinius palikuonis? Vis tiek mes jau greit mirsime. Vis tiek mes jokioje prieštarybinėje veikloje nedalyvausime, vis tiek prieš tarybinę santvarką nieko nerašysime. Jeigu leistų mum rašyti kartais šį tą ir „ne pagal liniją“, šį tą saviškai, individuališkai, mūsų pačių atsakomybe prieš ateitį? Nuo to niekam nieko bloga nepasidarytų, tarybinei santvarkai nepakenktų gi! O nauda – propagandinė! – būtų didelė. Visiem būtų aišku: – Va, Tarybų santvarkoje gyvena ir kuria poetai visiem lietuviam! Tarybų santvarka juos priglaudžia, juos remia! Visos kalbos, kad Tarybų santvarka rašytojus gvoltavoja – yra tuščias prasimanymas, yra tiktai piktas šmeižtas!
Šitokią išimtį padaryti išmirštančiai zubrų giminei – būtų išmintingas žygis visais atžvilgiais – ir kūrybiniu, ir politiniu, ir propagandiniu.
Įtakingas dabar vyras esi, – pagalvok apie tai.
Gal aš savo samprotavimuose ir klystu, – su jais aš gi į viešumą neinu, – bet tie dalykai man rūpi, ir su kuo gi daugiau dėl jų „nuomone pasidalinsiu“, jei ne su Rašytojų sąjungos pirmininku?
<…>
Labanaktis
B. Sruoga
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kokia šio laiško tema ir pagrindinė mintis?
- Kokią nuomonę apie meno teorijas ir kritiką išsako B. Sruoga?
- Kodėl „iš anksto nustatytoji meno srovė – joks kūrybos akstinas“?
- Kas skelbia „privalomąją teoriją“? Kaip apie skelbėjus kalba B. Sruoga? Kodėl?
- Kas, pasak rašytojo, yra kūrėjas ir ką jam pačiam reiškia kūryba?
- Kaip rašytojas aiškina politikos sąvoką?
- Kokias dvi priežastis nurodo B. Sruoga, aiškindamas, kad jo „Dievų miške“ negali būti jokios politikos?
- Ką ir kodėl rašytojas vadina „literatūriniu šlamšteliu“? Kas, pasak B. Sruogos, yra gera literatūra?
- Remdamiesi tekstu, įrodykite, kad B. Sruoga gerbia skaitytoją, pasitiki jo skoniu ir menine nuovoka.
- Ką ir kodėl laiško autorius vadina „išmirštančia zubrų gimine“?
- Kokį kompromisą B. Sruoga siūlo Rašytojų sąjungos pirmininkui – laiško adresatui?
- Kodėl savo siūlomą išeitį jis vadina žygiu?
- Kodėl tas žygis būtų naudingas „visais atžvilgiais“? Atsakymą formuluokite savais žodžiais.
- Remdamiesi šiuo B. Sruogos laišku, apibūdinkite politinį ir kultūrinį pokario Lietuvos kontekstą.
Tų pačių metų spalį įvykusiame visuotiniame rašytojų susirinkime Komunistų partijos sekretorius Kazys Preikšas sukritikavo „Dievų mišką“ kaip „visai netikusią Sruogos knygą“, nes joje vaizduojama antiherojinė tikrovė, kuriai nebūdinga „pasipriešinimo kova“. Tuo metu dar nebuvo paskelbti tremtinių dienoraščiai ir atsiminimai, be to, „Dievų miškas“ buvo parašytas nesilaikant peršamų socialistinio realizmo reikalavimų. Kūrinys pritrenkė savo kitoniškumu, paradoksaliu mąstymu. Skaitytojas, vertindamas kūrinį, galėjo pasikliauti tik estetine nuojauta, tačiau kas pokario laikais galėjo išdrįsti garsiai pareikšti apie savo individualų skonį? Iš kritikų ir skaitytojų buvo reikalaujama vienodo stalinistinio literatūros vertinimo.
Ėjo mėnesiai, o „Dievų miškas“ vis dar buvo „svarstomas“. Rašytojas suprato, kad kūrinio spausdinimas sąmoningai vilkinamas, sakė, kad šis laukimas prilygsta „padūkusiam dantų skausmui“. Nuo parašyto kūrinio bandė atsiriboti: „pradėjau tą veikalą stačiai neapkęsti! Nebenoriu aš jo nė žinoti, nė girdėti apie jį!“ Ištisus knygos puslapius cenzūros buvo siūloma išmesti arba perrašyti. Atkakliai ginčijęsis su „Dievų miško“ rankraščio taisytojais, rašytojas ilgainiui suvokė diskusijos beprasmybę.
B. Sruoga jautriai reagavo į savo kūrinio likimą. Išgyvenamą dvasinę krizę rodo jo laiškuose pasikartojantis nuskriausto, cypiančio, staugiančio šuns motyvas: „Brrr! Vis dėlto baisiai paškudna ant šio balto ir purvino svieto, kaip padūkusiai vienas Vilniuj esu, – žmogus ir nusprogt gali kaip šuva patvory, – niekas neatlankys, niekam nereikalingas! <…> Taip pekliškai liūdna, taip dvasioje sunku <…>. Dūšia subyrėjo į šipulius <…>. Taip ir draskausi kaip šuva, pririštas prie būdos. Šiemet esu dar labiau vienas, negu visuomet!“
Galų gale valdžios kabinetuose buvo suformuota nuomonė, kad šis kūrinys nepriimtinas sovietiniam skaitytojui. B. Sruoga buvo vadinamas „nuo liaudies gyvenimo atitrūkusiu rašytoju“, o „Dievų miškas“ oficialiai pasmerktas kaip sovietinę sistemą kompromituojantis dokumentas. Rašytojas, praradęs viltį išspausdinti naujų „tinkamų“ kūrinių, ėmėsi vertėjo, mokslininko darbo.
Ironiškasis „Dievų miško“ pasakotojas
Atsiminimų knyga „Dievų miškas“ buvo išspausdinta praėjus 10 metų po rašytojo mirties (1957). Ilgas knygos kelias iki skaitytojo rodo pokario laikų politinę ir kultūrinę padėtį. B. Sruogos kūrinys partijos funkcionieriams kėlė asociacijų su stalininiais Sibiro lageriais, apie kuriuos viešai prabilta tik XX a. pabaigoje. Tačiau „Dievų miškas“ skiriasi nuo Sibiro tremtinių literatūros. Atsiribodamas nuo asmeninių išgyvenimų, B. Sruoga pagrindine vaizdavimo priemone renkasi ironiją. „… Aš žvalus ir giliai ironiškas – ne žmonių, su kuriais žūstu, bet viso plačiojo pasaulio atžvilgiu“, – rašo jis laiške iš Štuthofo ir vėliau grįžęs namo šį ironijos žvilgsnį suteikia memuarinės knygos pasakotojui.
„Dievų miške“ pasakojama apie lietuvių inteligentus, kurie pateko į fašistinę koncentracijos stovyklą – mirties lagerį, apibūdinama jos tvarka, prižiūrėtojai esesininkai ir jų pakalikai, kalbama apie kalinius, jų santykius. Aprašoma koncentracijos stovyklos buitis: darbai, bausmės, mityba, apranga. Fragmentišką knygos pasakojimą jungia bendra erdvė (Dievų mišku vadinama vietovė Lenkijoje, kur buvo įkurtas lageris), laikas (nuo 1943 iki 1945 m.) ir pasakotojas – visų įvykių liudininkas.
Pasakotojo vaidmuo šioje knygoje labai svarbus. Jo – beteisio kalinio – akimis matomas lagerio gyvenimas, tapomi sargų ir kalinių portretai. Pasakojime dokumentiškai tiksliai perteikiami įvykiai, tačiau pasakotojas nėra nešališkas stebėtojas – įvykiai ir personažai nuolatos vertinami humanisto, su pasauline kultūra susipažinusio intelektualo akimis. Šiurpūs Štuthofo gyvenimo epizodai pasakojami santūriai, be sentimentų, beveik nekalbama apie gimtinės ir šeimos ilgesį, nedaug rasime ir atvirų pasipiktinimo, protesto žodžių. Intelektualumas, blaivus žvilgsnis, atstumas tarp pasakotojo ir vaizduojamos tikrovės, net savotiškas ramumas išskiria „Dievų miško“ pasakotoją.
Vertinamasis pasakotojo santykis su vaizduojamais dalykais dažniausiai reiškiamas ironija. Tai bene svarbiausia stilistinė „Dievų miško“ pasakojimo priemonė. Žodis „ironija“ kilęs iš graikų kalbos ir reiškia apsimetimą: kalbama tarsi pritariant, gėrintis, žavintis, o iš tikrųjų smerkiama, piktinamasi ar peikiama. Taigi neigiamas pasakotojo požiūris į lagerio prižiūrėtojus esesininkus parodomas ironiškai juos vadinant „narsuoliais“, „karžygiais“, prižiūrėtojo Mayerio skonis statyti kartuve šalia Kalėdų eglutės laikomas „pavyzdingu“. Tokie apibūdinimai – antifrazės – pabrėžia pasakotojo pašaipą ir pasmerkimą. Iš lagerio prižiūrėtojų šaipomasi vartojant deminutyvines formas, jie vadinami „galvažudėliais“, „banditėliais“.
Ironiškas požiūris neišnyksta kalbant apie nelaimingus kalinius ir apie save. Gailią šypseną pasakotojui kelia kalinių bandymas prisitaikyti prie nužmoginančios lagerio aplinkos, save jis ironizuoja kaip poetą, lyriką, patekusį į civilizacijos sukurtą pragarą, dirbantį beprotiškus darbus, pasišaipoma ir iš kūrybos, kuri negelbsti nuo žiaurumo ir niekšybių. Taigi ironija B. Sruogai yra ir pasaulio vertinimo, ir savisaugos priemonė, ji padeda nepasiduoti naikinančiam ,,giltinės malūnui“. Ironija tarsi kauke prisidengia kenčiantis, kitus užjaučiantis žmogus, tačiau pasirinkta sarkastinė pasakojimo maniera autorių apsaugo nuo jausmingumo, skatina galvoti ne vien apie asmeninę dramą.
Perskaitykite „Dievų miško“ ištraukas.
II. Barakinė kultūra
Hitlerio Vokietija buvo tarytum klasikinė lagerių šalis.
Šalis, kadaise garsėjusi tokiu puošniu, tokiu skaidriu baroko stiliumi, dabar galėjo didžiuotis savo barakais, – visi lageriai gyveno barakuose.
Baroko susmukimas į baraką – šis istorinis procesas vaizdžiai apibrėžia vokiečių kultūros raidą Hitlerio papėdėje. Visiškai neatsitiktinis, visiškai nuosakus buvo dalykas, kad Vokietija, savo karinės galios išsirutuliojimo metu okupuojanti vis naujus ir naujus kraštus, – Vokietija, kadaise buvusi kultūrtrėgerė, dvidešimtojo amžiaus viduryje virto lagertrėgere plačiausia prasme. Pati kūrybiškai visiškai nusususi, Hitlerio Vokietija kitiem kraštam galėjo atnešti tiktai aukščiausią savo kultūros vaisių – lagerį, baraką.
Pačioje Vokietijoje lagerių buvo sunkiai aprėpiama daugybė – įvairiausios rūšies. Karo lageriai, sporto lageriai, poilsio lageriai, politinio susibuvimo lageriai, jaunimo lageriai, Reicho darbo tarnybos lageriai, repatriantų lageriai, karo pabėgėlių ir tremtinių lageriai, subombintų miestelėnų lageriai, pereinamieji ir paskirstomieji lageriai, darbo lageriai, internuotųjų lageriai, karo belaisvių lageriai, – taip ir toliau, taip ir toliau. Visų šitų lagerių priešakyje, kaip hitlerinės kultūros pažiba ir pasididžiavimas, ėjo koncentracijos lageriai, atsiradę Vokietijoje drauge su Hitlerio atėjimu į valdžią. Tačiau ir koncentracijos lageriai anaiptol nebuvo vienodi, nors jų visų uždavinys vienas tebuvo – naikinti hitlerinės Vokietijos, ypač nacių partijos, priešus, tikruosius ir įtariamus, šiaip atliekamus piliečius ir partiniam pareigūnam nepageidautinus padarus. <…>
Kol Hitleris valdė tiktai Vokietiją – į lagerius kimšo ir naikino savo piliečius, – žuvo jų tenai šimtai tūkstančių, – tikslaus skaičiaus niekas nežino. Kai jis pradėjo grobti svetimas žemes, Vokietijos piliečiai galėjo kiek lengviau atsidusti: atsirado naujos gausios naikinimo medžiagos. Lagerių skaičius sparčiai augo. Dachau, Oranienburg, Buchenwald, Matthausen, Gusen, Gross-Rosen, Ravensbruck, Flossenburg, Ausschwitz – svarbesnieji Vokietijos lageriai gyventojų skaičiaus atžvilgiu buvo ištisi miestai su savo filialais ir fabrikais, su savo atskirais įstatymais, su savo nuosava teise ir morale, niekur kitur nepraktikuojama, su savo nuosavomis partijomis ir partinėmis rietenomis, su savo papročiais ir gyvenimiška išmintim. <…>
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Skyrius pradedamas atvirais apmąstymais apie Hitlerio Vokietiją. Kuo ypatingas šis pasakojimas?
- Kas lėmė tokį vaizdingą Hitlerio laikų vokiečių kultūros apibūdinimą?
- Knygos pavadinimas yra antifrazė. Kokių itin ryškių antifrazių pastebėjote šiame skyriuje? Kuo jos svarbios?
- Kaip supratote frazę „lagertrėgere plačiausia prasme“? Pakomentuokite išsamiau.
- Remdamiesi tekstu, įrodykite, kad pasakotojas yra išprusęs žmogus, mąstytojas, humanistas.
- Ar galėtumėte teigti, kad šis intelektualo tekstas turi ironišką atspalvį? Jei taip – kodėl?
V. Pirmoji naktelė
Nežinomoj paskyrimo vietoje atsidūrėme pačiame vidunakty.
Išritino iš sunkvežimio. Sustatė eilėmis po penkis vyrus prie didelio raudono mūro, apaugusio medžiais.
Hm… jei čia teks gyventi, bent po lovą mums duos… Kambariai turbūt jau paruošti, – negi dabar jie ruoš mum kambarius… Vokiečiai visuomet mokėjo organizuoti… Apie mūsų atvykimą ir čia turbūt jau pranešta, kaip buvo pranešta ir į Tilžę…
Mūsų svajonių gražiąsias perspektyvas staiga nutraukė galas žino iš kur netikėtai išlindęs vienas SS vyrukas, ištįsęs toks, kreivas, su atlapa nosimi, po kuria kažką pamarmaliavęs, ėmė savo kumštį vedžioti palei mūsų nosis.
– Tfu, – spjaudėsi gavęs kumščiu į žandą vienas mūsiškių, – kas čia dabar per papročiai tokie?!
Pryšaky matyti aukšti platūs vartai, apraizgalioti spygliuota viela. Ant vartų pakabinta kažkokia būda. Ties ja raudona lempa, pryšakin iškišta. Iš būdos snapso iškišęs snapą kulkosvydis ar kokia kita špėtnybė, į jį panaši… Už būdos, už vartų – ilgas siauras kiemas, pakraščiais apstatytas juokingais trobesiukais tokiais. Būdos – ne būdos, tvartai – ne tvartai, naktį nesupaisysi, kas tai per dvėseliena.
Iš kiemo gilumos staiga išnėrė du juodu vyru. Storomis lazdomis mostakuodami, tekini atbėgo į mus. Vienas aukštas ir diržingas su balsu, kuriuo pasižymi slibinas vokiškoj operoj „Siegfriedą“ begiedant. Antras – perpus mažesnis, toks kultuvių giminės naktinis padaras, kalbąs su stipriu lenkišku akcentu.
Rūsti smakiška komanda atvarė mus iki vieno tokio juokingo trobespalaikio, kuris pasirodė esąs gyvenama patalpa. Juodieji nakties vyrai sustojo prie durų. Vienas vienoje pusėje, kitas – kitoje.
Siegfriediškas gerkliūgas bliauna pasigardžiuodamas:
– Čiužinius nešti iš vieno barako į kitą!
Mudu su Jurgučiu stovėjome pirmoje eilėje – pirmieji ir gavom žengti pro paslaptingąsias duris, dviejų tamsių vyrų saugomas.
– Greičiau tu, alte Kamele, – atseit, senas kupranugaris! – dvi lazdos pliumptelėjo per Jurgučio nugarą.
– Greičiau tu, maitos vaike, – gavau ir aš pavadinimą ir dvi lazdas per sprandą.
Mudu su Jurgučiu išimties nesudarėm – visi gavo tą pat.
– Alte Kamele, – pliumpt su lazda.
– Maitos vaike, – pliumpt su lazda.
Visų lygios teisės, visi vienodai gavo, išskiriant tuos, kurie buvo apsukresni ir prašoko kaip stirnos pro šalį.
Hm... Vis dėlto keistoki šitos šalies papročiai! Man jau geriau patiktų senasai Azijos gyventojų pasisveikinimo būdas, kai susitikę vyrai nosimis pasitrina.
<…>
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Apie pažintį su lageriu pasakojama žaismingai, tarsi tai būtų koks kelionės nuotykis. Kokios detalės kuria šį įspūdį?
- Kokius tautosakos personažus ir kodėl primena SS vyrukai?
- Aptarkite pasakotoją – koks jo akiratis, humoro jausmas ir kalbėjimo stilius.
XIV. Klipatų klipatos
<…>
Slenka… kadaise, gal ne taip seniai, buvę žmonės. Turėję pastogę, namus, tėvus, seseris, brolius, gal žmoną, gal vaikus. Turėję Tėvynę, turėję gyvenimą – valią, laisvę, troškimus!
Slenka jie susikibę kits į kitą, vienas antrą palaikydami, vienas antru atsiremdami. Niekas jų neberagina, niekas jų nebemuša. Jiem viskas pasauly jau – vis tiek pat.
<…>
Slenka, slenka… Visokių tautų, visokių profesijų žmonės. Į lagerį prieš mėnesį, prieš du ar tris atvyko gi jie visi sveiki!
Naujokui arčiau prie jų ir prieiti sunku – pūvančių lavonų tvaikas. Rankos – žaizdotos, kojos – žaizdotos. Po žaizdas painiojasi įvairūs parazitai, į kuriuos tie buvę žmonės nebekreipia jokio dėmesio.
Slenka, slenka… Taip pamažu!
Kartais vienas, kartais kitas išsiskiria iš minios. Pasvirdukuliuoja, lyg galvodamas ir negalėdamas nuspręsti, kas jam dabar daryti. Žengia žingsnį į šalį. Kitą. Palinksta ant kelių. Atsiremia rankomis į žemę. Paropoja keletą žingsnių. Apsidairo pamišėlio akimis. Priglūsta krūtine, veidu prie žemės. Lyg sustingsta valandėlei. Šiurpulys jį nukrečia. Pakelia galvą. Baisiai, baisiai išsiilgusios jo akys. Nė žodžio nepratars. Nesudejuos. Lūpos net nesujudės. Šliaužia tylėdamas kur nuošaliau. Į patvorį. Į barako pasienį. Prišliaužia. Atsigula. Užmerkia akis. Dabar jam: absoliučiai visa vis tiek pat.
<…>
Slenka, slenka… Kokia daugybė jų! Šimtas, kitas, trečias.
Tai – lagerio klipatų komanda. Ji – taip pat darbo komanda! „Eina“ „darbo dirbti“, „darbo“ – atitinkamo jos pajėgumą.
Tai – labai pastovi komanda. Nemažėjanti, nenykstanti.
Tai kas, kad daugelis iš tos komandos narių perdien išmiršta – barakuose, pakelėj, „darbo“ metu! <…>
Miršta žmonės karo laukuose baisiose kančiose. Bet tenai – visi lygūs. Ten – sužeistam pagalba teikiama. Ten sužeistą net priešas pagerbia. Ten – turi ginklą. Gali gintis. Ten tavo mirtis ir kančios šiokios tokios prasmės turi: dėl kurios nors idėjos kariaujama, dėl tėvynės, dėl laisvės…
O čia – niekur nieko! Jokios prasmės! Niekas tau jokios pagalbos neteiks. Niekas tavęs neatjaus, nepaguos, į mirties paslaptį pakeleivingos meilės žodžiu nepalydės.
Ar ne geriau būti pasmerktam mirti ir pakartam, negu šitokiu būdu – iš bado pūvančiose žaizdose sukniubti?!
Seniau, bent kituose kraštuose, kariamajam bent paskutinį norą patenkindavo – duodavo pavalgyti, dūmą nuryti, laišką parašyti, kokią mauškę išmesti… O čia – paspiria koja – ir viskas.
<…>
Naujokas, pirmą kartą savo gyvenime išvydęs klipatų komandą, lyg proto nustoja. Ne mirties jam baisu – baisu šito išniekinto žmogaus vaizdo. Ir ne tik žmogaus – baisu šito išniekinto, subjauroto, sudergto mirties vaizdo!
<…>
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kaip suprantate sąvoką „klipata“? O „klipatų klipata“? Kaip klipatas apibūdina pasakotojas?
- Per kiek laiko tampama klipatomis? Ką tai reiškia? Kuo iškalbingas pakartojimas „slenka“?
- Kuo itin baisus šis epizodas? Kas ir kuo išsiskiria iš šios klipatų komandos? Kaip kuriama išsiskiriančiojo būsena?
- Atkreipkite dėmesį į žodžius „vis tiek pat“. Kuo skiriasi jais nusakoma visų klipatų ir to vieno – išsiskiriančiojo – būsena? Pakomentuokite plačiau.
- Įrodykite, kad šiame epizode juntama atvira pasakotojo reakcija į tai, kas vyksta.
- Pasvarstykite, kodėl pasakotojas mirtį suvokia kaip pasaulio išsigimimo aktą. Prisiminkite visos knygos kontekstą.
Sarkastiški portretai
Kaip sako literatūrologas Vytautas Kubilius, memuarinė knyga – tai ištisa kalbančių ir jaučiančių žmonių galerija. Atsiminimų autorius ne tik įvykių pasakotojas, bet ir portretistas. Jis turi atsiminti daugybę pro jį praslinkusių veidų, praeities šešėliams suteikti gyvybę. Memuarų veikėjai dažniausiai statiški, iškyla viename fragmente ir dingsta negrįžtamai. Todėl memuarų žanre portretavimo menas yra ypač ryškus ir kondensuotas.
Tokie įsimintini, ryškūs yra lagerio budelių portretai, kuriuos kurdamas B. Sruoga pasitelkia satyrą ir groteską. Rašytojas kaip įžvalgus stebėtojas pasirenka vieną kurio nors kalinių prižiūrėtojo bruožą ir jį hiperbolizuoja – išdidina, išryškina taip, kad matome visą charakterį. Satyriškai vaizduojamuose šių veikėjų portretuose, jų biografijose atsiskleidžia visa nužmoginanti lagerio dvasia. „Portretai pagrįsti ne vien autoriaus neapykanta savo budeliams, bet ir tikro menininko akimi pastebėtais psichologiniais bruožais“ (V. Kubilius). Rašytojas pasakoja taip gyvai, sąmojingai, su tikru sruogišku azartu, kad prieš mūsų akis iškyla ne tik išorinis prižiūrėtojo portretas – šaržas ar karikatūra, bet ir būdo bruožai, kartais atskleidžiami vidiniu monologu. Lagerio vadų bruožai, iškrypusios jų psichikos formos kūrinyje perauga į totalitarinės žmogų naikinančios sistemos smerkimą.
XXV. Kalinių lagerio vadas
Lageryje būdavo vykdomos mirties bausmės, – kartais viešai, kartais neviešai. Kartais, būdavo, reikia pakarti keliolika žmonių. Tačiau korimas – nuobodi procedūra. Kartuvės lageryje tiktai vienos tebuvo, tilpdavo jose tiktai vienas du. Kol juos pakarsi, kol nukabinsi, kol kitiem virvę užnersi… Paskutiniesiem baisiai pabosta savo eilės laukti. Ir valdžiai nuobodoka pasidaro. Šitokiais atvejais buvo praktikuojama kita procedūra.
Tuomet, būdavo, du tris pakaria, o kitiem į pakaušį kulką varo. Šiam pastarajam reikalui uždarame ruime buvo įtaisyta tokia būdelė, į telefono pasikalbėjimo punkto kabiną panaši, užpakalinėje sienoje turėjusi plyšį, pailgą tokį. Atvestąjį į ruimą mirtininką pasitinka esesininkas, balta gydytojiška marška apsisiautęs. Jisai pačiupinėja mirtininko pulsą, širdį neva pasiklauso, veda į būdelę neva pasverti ir ūgiui pamatuoti, prišlieja jo nugarą prie pailgojo plyšio, iš kurio tuo tarpu lenda kulka stačiai į pakaušį. Va, šitokį šaudymo darbą baisiai mėgdavo Traugott Mayer. Tai buvo jo privilegija, jo sportas.
Vokiečių esesininkų tarpe šitoksai žmonių žudymas buvo laikomas labai garbingu būdu: kurgi ne – Trečiojo reicho priešus naikina! Kai pats Mayeris, pagiriom sirgdamas ar dėl kitų priežasčių, negalėjo šio garbingo darbo atlikti, žemesnieji esesininkai varžėsi, prašėsi, kad tik jam, ne kitam, būtų leista paspraginti! Ne kiekvienas tokią laimę turėdavo, – ne kiekvienam leisdavo. Tiktai moterų žydžių pats Mayeris nešaudydavo, – jam tai buvo per menkas objektas, – jis jas užleisdavo mažesniesiem.
Mayerio dūšia buvo plati kaip jūra. Visoks šlamštas joje sutilpdavo. Pavyzdžiui, 1944 metų Kalėdom lageryje buvo padaryta eglaitė. Ne eglaitė, bet didžiulė eglė buvo atitempta ir įvairiaspalvėm elektros lemputėm apkabinėta. Pirmą Kalėdų dieną Mayeriui išėjo toks reikalas porą katorgininkėlių viešai pakarti. Jo įsakymu šalia žiburiuojančios eglės buvo pastatytos kartuvės. Tam tikru skambalu iškilmingai buvo sušaukti visi katorgininkai, dailiai išrikiuoti: tuodu katorgininkėliu buvo labai gražiai Kalėdų proga pakarti šalia eglelės su margaspalvėm lemputėm. Taip ir buvo visą Kalėdų pirmą dieną iki vakaro: čia spindi, žybčioja eglė savo žiburėliais, čia šalia jos – pakaruoklėliai kabalduoja.
Pavyzdingas to Mayerio skonis buvo!
XVI. Wacek Kozłowski
<…>
Arno Lehmanas tuojau padalino mum po cigaretę, pasakė prakalbą apie reikalingumą gyventi lageryje visiems vienybingai, nes čia esą visi kaliniai lygūs. Be to, dar jis esąs girdėjęs, kad mes atsivežę daug pinigų, kurie esą dabar deponuoti ir gulį raštinėje be jokios naudos. Todėl jis kviečiąs mus paaukoti, kiek kas galįs, katorgininkų orkestrui – instrumentam pirkti. Tučtuojau atsiradęs orkestro dirigentas, iš profesijos – barzdaskutys, išdėstė mum aiškiai ir įtikinamai visą muzikos būtinumo reikalą. Arno Lehmanas padalino mum dar po cigaretę. Mes ėmėm pasirašinėti aukas – kas 50 RMarkių, kas 100, kas – net iki 200 prisivarė. Drauge pasakė mum pamokslą ir patsai Wacek Kozłowski.
Jis esąs griežtas, bet teisingas. Kas gražiai gyvensiąs, jo klausysiąs, tam nieko nebūsią bloga. Bet kas drįsiąs būti nepaklusnus ir riaušes kelti – tam būsią – oho! – parodė jis čionai savo kumštį, tikrai didelio dėmesio vertą. Juo labiau, kad jo nervai esą jau visiškai sukirmiję.
<…>
Kilęs jis buvo iš lenkiško pajūrio, iš profesijos – mėsininkas. Nešiojo jisai šalia numerio raudoną trikampį – politinio kalinio ženklą. Tačiau už kokius politinius reikalus pateko jis čionai – niekas lageryje nežinojo. Senieji katorgininkai pasakojo, kad jis čia pat lageryje užpumpino savo nuosavą brolelį. Kalinių jis buvo nudobęs kelias dešimtis, o kiek šonkaulių ir blauzdikaulių sulaužė, kiek pakaušių praskėlė – niekas neskaičiavo.
Tai buvo mušeika specialistas, budelis mėgėjas.
Tai buvo vidutinio ūgio, kresnas, plačiapetis vyrukas. Kadaise buvęs juodbruvas, dabar – šiek tiek pražilęs ir praplikęs, keturių dešimčių metų vyras. Balsą turėjo visuomet užkimusį – pragertą, prarėktą balsą, šnypščiantį, gyvatišką tokį. Ranką jisai turėjo tikrai „pamačlyvą“. Nuo jo antausio retas kuris kalinys nenuvirsdavo. Antausius dalino jisai nesigailėdamas. Nesigailėjo jisai ir bato, smogdamas į užpakalį ar į priešakį. Dar labiau mėgdavo jisai pagalį. Einančius valgyti ar pavalgiusius, einančius į darbą ar grįžtančius, ar šiaip einančius į baraką ir išeinančius – jis paprastai, būdavo, savo vergus vis lazdos smūgiais pasitinka ir išlydi. Dar įdomiau jam išeidavo, kai jis su lazda įšokdavo į kalinių tarpą ir imdavo tarškinti į visas puses, nelyginant senųjų rusų bylinų koks bogatyrius, įsisukęs į nekrikštų tarpą.
Kartais jį lyg apatija apimdavo. Pristigdavo energijos bogatyriškai su lazda švaistytis. Tuomet liepdavo jisai katorgininkams sugulti kieme, vienam šalia kito, sausa ar purvas – vis tiek. Tuomet jis, būdavo, vaikščioja per sugulusius ir drėbčioja lazda kur kam pataikys. Kartais gi jisai ir šitokiam palyginti lengvam darbui karingos nuotaikos nebeturėdavo. Tuomet jis, būdavo, atsistoja šalia sugulusių ir laido į juos akmenis bei plytgalius. Kur kam akmuo pataikys, tas jį ir turi.
Kartais kalinius jisai paversdavo driežais – liepdavo pilvu šliaužti per kiemą. Kartais – varlėmis: reikėdavo šokinėti. Kartais fakyrais: reikėdavo ant vienos kojos tupėti. Šiuo atžvilgiu Vacelis buvo išradingas – turėjo puikią fantaziją.
<…>
Budelis Vacius buvo mėgėjas pilna to žodžio prasme.
Kai lagerio oficialūs budeliai turėjo per daug darbo, Vacius mielu noru eidavo jiem padėti ar juos pavaduoti, – pagal savo tarnybinę padėtį Vacius neprivalėjo tai daryti. Bet jis labai mėgo tą darbą. Kartais lagerio budeliai turėdavo „išvažiuojamąją sesiją“ – kviesdavo juos kur į provinciją vokiečių piliečiam paklusnumo pamokyti – ką nors viešai pakarti. Vacius visuomet važiuodavo savanoriu ir su savo instrumentais, – lagerio kartuves pats į vežimą pakraudavo.
1944 metais, pavasarį, lagerio valdžiai atsitiko kartą toks reikalas vieną merginą pakarti, – pakarti liepė gestapas, ją į lagerį pristatęs. Iki tol lageryje moterų nekardavo, tik vyrus. Prieš tokią naujieną net oficialūs budeliai susvyravo. Juo labiau kad pakarti pasmerktoji lenkaitė buvo jauna ir graži, toks mielas sutvėrimėlis.
Tokiu gestapo nutarimu pasipiktinęs, pirmasis lagerio budelis, seniūnas Arno Lehmanas, pareiškė: jis esąs garbingas budelis, jis mergų nekoręs ir nekarsiąs!
Ir nėjo, latras, karti, – nieko jam valdžia nepadarė.
Antrasai lagerio budelis – antrasis seniūnas Fritz Selonke, vienas pačių gabiausių lagerio galvažudžių, suktas ir gudrus, jau prieš kelias dienas kažkur nusiraižė ranką, pririšo prie jos lentgalį ir pakabino viską po savo kaklu.
– Ranka, – sako, – skauda, negaliu karti, – virvės nepatempsiu!
Trečiasai budelis, oficialiai vadinamas pirmuoju lagerio darbininku – erster Vorarbeiter, nors faktinai visiškai nieko nedirbo, guli lovoje beviltiškai girtas. Trečią parą jis be paliovos samagoną laka. Laka ir vaitoja: esą jam pilvas galvažudiškai skauda, – merginos karti jis negalįs!
Streikuoja visi trys budeliai, niekas neina merginos karti.
Visiškai nežinia, kaip valdžia būtų iš tokios bėdos išbridusi, jeigu Vaciaus nebūtų buvę pasaulyje.
Lenkaitę merginą vokiečių budeliai atsisakė karti, o Vacius – pakorė. Savo noru. Iš meilės tam darbui. Smagu jam buvo.
Vaciaus pavyzdžio paskatinti, vėliau moteris karti ėmė ir oficialieji budeliai.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Keliais sakiniais pasakykite, apie ką pasakojama šiose atsiminimų ištraukose. Pasvarstykite, kas ir kodėl čia yra svarbiau – papasakoti įvykiai ar pasakotojo santykis su jais.
- Aptarkite, kokiomis meninės raiškos priemonėmis kuriamas Vaciaus portretas.
- Apibūdinkite ištraukos pasakotoją.
- Pagrįskite, kad stengiamasi sukurti dokumentiškai tikslų pasakojimą, tačiau pasakotojas nėra nešališkas stebėtojas.
- Raskite ironijos pavyzdžių. Kokias pasakotojo nuostatas (vertybes) atskleidžia ironija?
- Remdamiesi tekstu, pagrįskite mintį, kad kūrinio ištraukose smerkiami ne tik lagerio budeliai, bet ir visa totalitarinė sistema, sukūrusi žmogų naikinančius lagerius.
„Dievų miškas“ ir literatūros kontekstas
XX a. antroje pusėje ironiško pasakojimo tradiciją lietuvių literatūroje tęsė Antanas Škėma. Jo romane „Balta drobulė“, kaip ir B. Sruogos kūrinyje, išsakomos abejonės dėl žmonijos visos kultūros esmės: ar yra prasmė gyventi, kurti, jei žmogaus gyvybė nieko neverta. Pasaulis tarsi subyra, žmogui nelieka jokių atramų – gali tik šaipytis iš pasaulio absurdiškumo ir savo beviltiškos padėties. Būtent dėl egzistencinės ironijos „Dievų miškas“ yra artimas A. Škėmos romanui.
Galima įžvelgti ir B. Sruogos kūrinio sąsajų, tiesa, netiesioginių, su tautosaka. Lietuviškų sakmių ir pasakų erdvė (lageris – pragaro atitikmuo) ir veikėjai primena „Dievų miške“ vaizduojamą situaciją. Kūrinys gali būti perskaitytas pasitelkus ir mitologinę interpretaciją – kaip kovos su chaosu istorija, juk koncentracijos stovykloje paneigtos visos europinės humanizmo idėjos. Literatūrologė Reda Pabarčienė atskleidė „Dievų miško“ ir Viduramžių laikų rašytojo Dantės (Dante) „Dieviškosios komedijos“ bei Renesanso epochos mąstytojo Fransua Rablė (François Rabelais) veikalo „Gargantiua ir Pantagriuelis“ sąsajas, analizavo šių rašytojų grotesko vaizdus.
B. Sruogos „Dievų mišką“ galime gretinti ir su P. Levio „Jei tai žmogus“ (1947) bei F. Dostojevskio „Užrašais iš mirusiųjų namų“ (1861–1862). Šiuos kūrinius vienija bendra tema – žmogaus patirtis ekstremaliose situacijose.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Renesanso epochos rašytojas F. Rablė yra vadinamas besijuokiančiu filosofu. Pasvarstykite, ar tiktų B. Sruogai toks apibūdinimas. Pagrįskite remdamiesi „Dievų mišku“.
- Ar galėtume „Dievų mišką“ sieti su katastrofizmo literatūra – kūriniais, kuriuose plėtojamos civilizacijos žlugimo, žmonijos išnykimo temos? Kodėl?
- Pažiūrėkite vaidybinį režisieriaus Algimanto Puipos filmą „Dievų miškas“ (2005) ir palyginkite su B. Sruogos kūriniu. Pasirinkite lyginimo aspektą, pavyzdžiui: 1) ar filmas yra B. Sruogos kūrinio ekranizacija? 2) kaip atskleidžiama ironija? 3) svarbiausios knygos ir filmo idėjos. Pasiūlykite savo lyginimo aspektų.
- Pasirinkite vieną „Dievų miško“ skyrių ir juo remdamiesi parašykite scenarijų (arba scenarijaus projektą). Paaiškinkite, kokius dalykus ir kodėl jūs, kaip režisierius, norėtumėte išryškinti.
- Norą ekranizuoti „Dievų mišką“ režisierius A. Puipa brandino kelis dešimtmečius. 1981 m. lietuvių rašytojas Ričardas Gavelis (1950–2002) buvo parašęs „Dievų miško“ scenarijų, tačiau tuo metu sovietinė cenzūra statyti filmą uždraudė. Sumanymą pavyko įgyvendinti tik Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe. Prisiminkite istorinį kontekstą ir pasvarstykite, kuo „brandaus socializmo“ laikais B. Sruogos kūrinys vis dar gąsdino valdžios funkcionierius.
- Filmo prodiuseris Robertas Urbonas sako, kad ir šiandienos pasaulyje žmogus pasijunta lyg koncentracijos stovykloje ir bando iš jos ištrūkti. Pritariate ar ne jo minčiai? Kodėl?
Diskutuojame
Padiskutuokite, kodėl „Dievų miškas“ dažnai mokinių įvardijama kaip mėgstamiausia knyga iš mokyklinės programos sąrašo.
Rašome
Parašykite rašinį (referatą) „Pokario menininkas Prokrusto varžtuose“. Galite remtis B. Sruogos laišku P. Cvirkai arba pasirinkti faktų iš pokario literatūros ir juos aptarti.
APIBENDRINAME
- Palyginkite, kas sieja B. Sruogos „Dievų miške“ aprašytą Štuthofo koncentracijos lagerį ir epidemijos įkalintą Orano miestą A. Kamiu romane „Maras“.
- Kada šie kūriniai buvo parašyti ir kaip sutikti ir įvertinti skaitytojų?
- Kaip B. Sruogos atsiminimai ir A. Kamiu romanas susiję su Antruoju pasauliniu karu ir nacių okupacija?
- Kodėl B. Sruogos atsiminimai apie „nacistinį marą“ ir A. Kamiu romanas „Maras“ gali būti laikomi pasakojimais apie apibendrintą blogį?
- Ar galima sakyti, kad B. Sruogos atsiminimų pasakotojas ir „Maro“ pagrindinis veikėjas Rijė susiduria su absurdo situacijomis? Paaiškinkite, kodėl taip manote.
- Kodėl B. Sruogos atsiminimų pasakotojas ir „Maro“ pagrindinis veikėjas gali būti laikomi maištininkais? Prieš ką ir kokiu būdu jie maištauja?
- Palyginkite B. Sruogos atsiminimų ironiją, groteskinį vaizdavimo būdą su Ž. P. Sartro novelės „Siena“ sarkazmu.
- Kur yra atsidūrę B. Sruogos atsiminimų ir Ž. P. Sartro novelės pasakotojai? Kuo panaši jų padėtis?
- B. Sruogai ironija yra skydas, kuriuo jis ginasi nuo mirties pasakodamas apie koncentracijos lagerį, Ž. P. Sartro novelės pasakotojas Pablo sarkastišku šaipymusi ginasi nuo jį slegiančio mirties laukimo. Kuo panašus ir kuo skiriasi kalbėjimo būdas šiuose kūriniuose?
- Kaip manote, ar ironišką pasakojimą, sarkastišką įvykių vaizdavimą, groteskiškus veikėjų paveikslus galima laikyti maišto formomis? Atsakymą pagrįskite.
Rašome
Remdamiesi šiame skyriuje aptartais rašytojais ir jų kūrinių veikėjais, parašykite rašinį arba esė pasirinkta tema. Sugalvokite rašiniui pavadinimą.
- Žmogaus laikysena prievartos pasaulyje.
- Kodėl menininkams svarbu kalbėti apie žmogaus pasirinkimo kritinėse situacijose būtinybę?
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"