Žvaigždynai

Ilgą laiką atidžiai tyrinėdami dangaus skliautą, žmonės pastebėjo, kad šviesiausias žvaigždes galima sugrupuoti į tam tikrus derinius, primenančius tai, kas matyta ar įsivaizduojama: gyvūnus, žmones, mitų veikėjus, daiktus, prietaisus, simbolius. Šiandien žvaigždýnas – vizualiai tarpusavyje susijusių žvaigždžių konfigūracija, apribota sutartos linijos.

Tikėtina, kad žmogaus mintyse susietų grupės žvaigždžių vaizdinys atsirado tada, kai jis pirmą kartą sąmoningai pažvelgė į naktinį dangų. Žvaigždyno, dabar vadinamo Taurù (9.3.1 pav.), vaizdavimas rastas astronominiuose ženkluose, nupieštuose ant sienų Lasko (pr. Lascaux) urvuose Pietų Prancūzijoje (9.3.2 pav.). Manoma, kad šiems piešiniams – 17 000 metų.

Zodiãkas (gr. zodiakos – žvėrių ratas) – dangaus sferos juosta, kurios viduriu driekiasi Saulės metinio judėjimo regimasis takas. Šioje juostoje išsidėstę žvaigždynai vadinami Zodiako žvaigždynais (9.3.3 pav.).

Visas regimas dangaus skliautas patogumo dėlei padalytas į 88 žvaigždynus, turinčius tiksliai apibrėžtas ribas. Tokį suskirstymą ir lotyniškus žvaigždynų pavadinimus 1930 m. paskelbė Tarptautinė astronomų sąjunga. Nuo XVII a. pradžios kiekvieno žvaigždyno žvaigždes astronomai žymi graikų abėcėlės mažosiomis raidėmis: šviesiausią – raide α, antrąją pagal šviesumą – β, trečią – γ ir t. t. 9.1 lentelėje pateikti dešimties žvaigždynų lietuviški ir lotyniški pavadinimai, šviesiausios žvaigždyno žvaigždės pavadinimas, regimasis jos ryškis ir atstumas nuo Žemės.

Prie naktiniame danguje švytinčių figūrų įvardijimo daugiausia prisidėjo senovės graikai – jie sujungė jau egzistavusius savo pirmtakų senovės Babilòno, Egipto, Asirijos astronomų žvaigždynams suteiktus vardus.

Žodis žvaigždynas kilęs iš lotyniško žodžio cōnstellātiō, kuris gali būti išverstas kaip žvaigždžių rinkinys. Viduramžių anglų kalboje šis žodis pradėtas vartoti XIV amžiuje.

Žvaigždėtame dangaus skliaute virš Lietuvõs galime pamatyti net 63 žvaigždynus. Dalis jų visada būna virš horizonto. Trečiasis pagal dydį mūsų pusrutulio žvaigždynas – Didieji Grįžulo Rãtai. Senuosiuose Indijos raštuose Didieji Grįžulo Ratai vadinami saptaršiais (skr. saptarī) – Septyniais Rišiais – išminčiais. Graikai ir kitos tautos šį žvaigždyną vadina Didžiąja Loke, romėnai – Septyniais Jaučiais. Mūsų protėvių vaizduotę išreiškia jų suteikti pavadinimai: Grigo Ratai, Samtis, Perkūno Ratai, Kaušas, Vežimas, Grįžulo Karieta. Pagarbą šiam žvaigždynui reiškiame paslaptinga dangaus tvarka rikiuodami jo žvaigždes imituojančius akmenis. Žmonės lig šiol juos dėlioja namų valdose, gyvenviečių parkuose, kalvų šlaituose. Vienas toks akmenų „samtis“ yra Palangos parke Birutės kalno papėdėje (9.3.4 pav.).

Grįžulas – senas lietuviškas jodyklos – vietos, kur išjodinėjami jauni žirgai – pavadinimas. Šio žvaigždyno vietoje protėviai vaizdavosi tarytum jodykloje aplink kuolą ištisus metus bėgantį žirgą. Kuolas – tai dar viena dangaus dovana mums. Priimkime ir ją.

Šiaurės pusrutulio dangaus sferos skliaute yra viena žvaigždė, kurios regimoji padėtis, žiūrint iš Žemės, nekinta. Taip yra todėl, kad į ją nukrypusi Žemės ašis. Žemei sukantis iš vakarų į rytus, mums atrodo, kad dangaus šviesuliai sukasi iš rytų į vakarus. Sekant šviesulių padėtį dangaus skliaute keletą valandų, galima pastebėti, kad visos žvaigždės sukasi aplink minėtą žvaigždę, vadinamą Šiaurinè. Ilgõs ekspozicijos nuotrauka (9.3.5 pav.) patvirtina, kad visų matomų žvaigždžių rẽgimosios trajektorijos – apskritimai, kurių centras yra Šiaurinės žvaigždės regimõjoje vietoje.

Senovėje ši kelrodė žvaigždė gelbėjo ne vieną keliautoją jūroje, dykumoje, miške, kalnuose. Gelbėja ir dabar. Tai „instrumentas“, kurio niekada nepamesi ir nepamirši įsidėti, o naudojimosi instrukcija paprasta: jei regėdamas žvaigždę nuleisi žvilgsnį vertikaliai, žiūrėsi į šiaurę. Tereikia tik truputėlio sėkmės – giedros nakties. Mūsų protėviai šią kelrodę vadino Marių, arba Jūreivių, žvaigžde.

Savo šviesumu niekuo neišsiskirianti Šiaurinė žvaigždė priklauso Mažųjų Grįžulo Rãtų žvaigždynui. Ją lengvai galima rasti, mintyse pratęsus regimąjį atstumą nuo Merãko iki Dùbchės apytiksliai penkis kartus taip, kaip parodyta 9.3.6 paveiksle.

Žemėlapiai mums padeda nepaklysti žemėje, o tam, kad galėtume orientuotis danguje, reikalingi žvaigždėlapiai – žvaigždėto dangaus ar jo dalies atvaizdai plokštumoje. 9.3.7 paveiksle pavaizduoti Šiaurės ir Pietų pusrutulių žvaigždėlapiai. 9.3.8 paveiksle – Šiaurinės žvaigždės padėtis žvaigždėlapyje.