Viduramžiai: tamsūs ar šviesūs?

Vidurinių amžių pradžia siejama su Vakarų Romos imperijos žlugimu V a. pabaigoje, bet svarbiausias pokytis buvo krikščionybės įsitvirtinimas. Viduramžiais prasideda krikščioniškoji civilizacija. Apie pirmuosius penkis Viduramžių šimtmečius ilgą laiką žinota taip nedaug, kad jie vadinti tamsiaisiais amžiais. Tuo metu Antikos paveldą dalijosi ir pamažu civilizavosi vakarykščiai barbarai, ir ilgainiui susiformavo dabartinės europiečių tautos. Jų kūrybinės galios prasiveržė tūkstantmečių sandūroje įspūdingu gotikos menu, veržlia miestų plėtra, universitetų kultūra. Iš Vėlyvųjų viduramžių XIV–XV a. išaugo Renesansas – jau naujųjų laikų reiškinys. Kaip tik tada ir atsirado Viduramžių sąvoka, aprėpianti apie tūkstantį metų nuo Antikos iki Antikos atgimimo, mat tų laikų kultūros žmonės įsivaizdavo peržengę niūrų tūkstantmetį ir tęsią kilnią senovės graikų bei romėnų tradiciją. Viduramžių šviesa visu grožiu suspindės tik XIX a. romantikų kūriniuose ir XX a. pirmos pusės istorikų veikaluose.

Viduriniai amžiai – paslaptingiausia Europos kultūros epocha. Jai būdingi ryškūs kontrastai ir skirtingų pradų derinimas. Šalia raštijos lotynų kalba, daugiausia religinės, ima rastis literatūros tautinėmis kalbomis – italų, prancūzų, anglų, vokiečių ir kitomis. Rankraštinės knygos perrašinėjamos vienuolynuose, o už jų sienų plinta nuo tautosakos jau atitrūkę, bet dar tik pradedami užrašinėti sakytinės poezijos autorių kūriniai. Krikščionybė iškelia naujus idealus, gerokai besiskiriančius nuo antikinių: absoliutina dvasią, o kūną laiko sielos kalėjimu. Nebegalioja klasikinis saiko ir pusiausvyros dėsnis, suyra žmogaus kūno ir dvasios harmonija. Antikos laikų literatūrinė tradicija suformavo didingą, herojišką kario figūrą – narsų, sumanų, tvirto ir gražaus kūno žmogų, o Viduramžių literatūra sukuria naują dvasinio heroizmo tipą. Jos personažai – šventieji, asketai, religiniai kankiniai, atsisakę kūniškų gyvenimo malonumų, atsidavę dvasios reikalams.

Viduramžių pasaulyje kiekvienas žmogaus poelgis matomas – jį stebi Viešpats – ir įvertinamas. Senovės graikų savivaldos principai tiesiogiai susiję su kosmoso darnos samprata: piliečiai nuspręsdavo, kaip bus valdomas jų polis, ir laikydavosi įstatymų. Viduramžiais žmonės tiki, kad pasaulio tvarka duota Dievo, todėl neabejotina, o žemėje Dievui atstovauja pirmiausia Bažnyčia, paskui valdovas. Kiekvienas asmuo priklauso tam tikram luomui ir turi atlikti savo luomo priedermes. Pavyzdžiui, senjoras privalo rūpintis valdinių gerove ir saugumu, o šie – jam paklusti ir tarnauti. Kiekvienas žmogaus žingsnis kontroliuojamas. Šis pasaulis savotiškai jaukus, nes poelgių ar net minčių ribos apibrėžtos; žmogų saugo angelai, tyko velniai, bet tiek vienų, tiek ir kitų veiklos zonos pažįstamos. Pasielgęs vienaip ar kitaip žmogus žino, kaip jis bus įvertintas; diskusijų dėl vertinimo nekyla, išsišokti nepatartina, nes būsi pasmerktas. Žmogaus gyvenimas slenka laukiant Paskutinio teismo dienos, kai bus pasverti jo geri darbai ir nuodėmės. Teisuoliai skris į dangų, o nuodėmingieji garmės į pragarą. Šį aiškų teigiamai vertinamo viršaus ir smerkiamos apačios išdėstymą, arba hierarchiją, pakartoja gotikinė bažnyčių architektūra, kreipianti žmogaus žvilgsnį ir sielą į dangų.

Įtakingiausia Viduramžių kultūros skleidėja buvo būtent Bažnyčia. Kol sunkiai, per kovas formavosi Europos valstybės ir klostėsi luominė visuomenės struktūra, Krikščionių bažnyčia, tapusi visateise dar IV a., didelių sukrėtimų nebepatyrė. Dabar ji turtinga, sukaupusi didžiules bibliotekas, vienuolynuose sutelkusi rankraštinių knygų leidybą, pagrindinė architektų ir dailininkų užsakovė. Vyskupai steigia mokyklas, popiežius remia pirmuosius universitetus. Svarbiausia mokslo disciplina – teologija. Credo ut intelligam („Tikiu, kad suprasčiau“) – sako vienas iš šio mokslo šviesulių šv. Anzelmas Kenterberietis (1033–1109). Švietimo tikslas – išmokyti suprasti Šventąjį Raštą, nes tik pasitikintis Apreiškimu žmogus gali būti išganytas.