Chapter 3.3 (Literatūra 10)

Simbolių pasaulis

Viduramžiais menas stebėtojui bylojo simbolių kalba, todėl suprasti pasaulį reiškė perprasti slaptą simbolių prasmę. Simbolis – tai perkeltinės reikšmės ženklas: vienas dalykas yra sakomas, o kitas turimas galvoje. Antroji plotmė paliekama skaitytojui arba žiūrovui pačiam suprasti, atpažinti. Svarbu, kad kūrinys atitiktų dieviškąjį pasaulio modelį, kurio pavyzdys – gamtos pasaulis. Ši Dievo kūrinija mokė žmogų pajusti proporcijų grožį, kompozicijos darną, ritmiką ir įžiūrėti joje simbolines reikšmes, kurios rėmėsi dangiškosios ir žemiškosios srities priešybėmis.

Dangaus ir žemės priešprieša Viduramžių žmogui turėjo ne tik religinę, bet ir etinę reikšmę: viršuje kilnumas, tyrumas, gėris; apačioje – prasčiokiškumas, šiurkštumas, blogis. Kosminę tvarką simbolizavo didinga architektūra – katedros, vienuolynai, pilys. Neraštingi žmonės Biblijos pasakojimus perskaitydavo bažnyčios puošyboje. Pasak kultūros istoriko, filosofo Levo Karsavino (1882–1952), toks ir buvo bažnyčių skulptūros, mozaikos, langų vitražų bei visos simbolinės ornamentikos tikslas. Visi žinojo, kad liūtas reiškia prisikėlimą iš numirusiųjų, nes liūtė gimdo negyvus liūtukus ir tik trečią dieną liūtas juos atgaivina savo staugimu; kad Abraomo apsiaustu apgaubti vaikeliai simbolizuoja amžinąjį gyvenimą. Bažnyčios skulptūrose ir paveiksluose žmonės regėjo ir pasaulio kūrimo vaizdus, ir gyvenimą rojuje, ir žemės vargus. Be to, ten galėjai išvysti ne tik garsių valdovų, bet ir romanų herojų, pavyzdžiui, Apskritojo stalo riterių.

Šventasis Alkvinas, apie 1500–1525 m.

Viduramžių pasaulėžiūra, scholastinė1 filosofija grįsta tikėjimo tiesomis – dogmomis2. Užuot kaip mūsų laikais eksperimentavę su tikrovės reiškiniais, Viduramžių mokslininkai ieškodami tiesos gilinosi į tekstus. Jie sukūrė tikslią sąvokų kalbą ir ištobulino gebėjimą logiškai, nuosekliai mąstyti. Bet ir šioje srityje neapsieita be simbolikos, perkeltinių reikšmių. Imkime pavyzdį – gerai žinomą problemą, iš kurios juokėsi neišmanėliai scholastikos kritikai vėlesniais laikais: kiek angelų telpa ant adatos galiuko? Akivaizdu, kad adatos smaigalys – labai mažas plotelis, kurio matematinė reikšmė artėja prie nulio. Angelas – bekūnė dvasia, kurios materiali išraiška nulis. Taigi vienas angelas ant adatos smaigalio tikrai tilps. Kita vertus, kiek nulių bepridėtum prie skaičiaus, jis nepasikeis. Vadinasi, ant adatos smaigalio galima sutalpinti begalybę angelų… Tai tik iš pažiūros atrodo naivu. Viduramžių žmonės naudojosi romėniškais skaitmenimis, o juose nulio nėra. Kad šio skaičiaus esama, iš arabiškų tekstų žinojo tik mokyčiausieji, į kasdienę vartoseną nulis įėjo tik XVII amžiuje. Štai ir išeina, kad angelų skaičiavimas – anaiptol ne tuščia pamaldi gražbylystė, o gryna matematika.

1 Scholastika (gr. σχολαστικός [scholastikós] – mokyklinis, mokomasis) – pagrindinė Viduramžių krikščioniškosios filosofijos kryptis, tiesos pažinimo šaltiniais laikanti Šventąjį Raštą, Bažnyčios tėvų ir mokytojų mintis, Aristotelio filosofiją. Jos mokslinio tyrimo būdai – šaltinių analizė, komentavimas ir interpretavimas, aptarimas disputuose.
2 Dogma (gr. δόγμα [dógma] – požiūris, sprendimas) – aiškiai suformuluotas, nereikalaujantis įrodymo religinio mokymo teiginys, kuo yra tikima. Dogmų nedaug, jos visos priimtos visuotiniuose Bažnyčios susirinkimuose. Pirmosios dogmos sudėtos į krikščionių tikėjimo išpažinimą („Tikiu…“). Kurios nors dogmos nepripažinimas ar nukrypimas nuo jos vadinamas erezija (gr. αἵρεσις [aíresis] – pasirinkimas).

Vienas žymiausių Viduramžių mokslo centrų buvo imperatoriaus Karolio Didžiojo dvare įsteigta mokykla, vadinama Akademija. Garsių to meto mokslininkų būreliui vadovavo iš Anglijos atvykęs vienuolis, teologas ir mokslininkas Flakas Albinas Alkvinas (Flaccus Albinus Alcuinus, apie 735–804). Jis puikiai išmanė Šventąjį Raštą, antikinę literatūrą, gramatiką, retoriką, istoriją, astronomiją, yra parašęs vadovėlių. Šio erudito pagrindinis mokymo būdas – dialogas su mokiniu. Mokydamas Karolio Didžiojo sūnų karalaitį Pipiną, Alkvinas pats kūrė mįsles, pasitelkęs tautosakos ir literatūros pavyzdžius ugdė mokinio vaizduotę, lavino mąstymą, sumanumą.

Gotikinė Parỹžiaus Dievo Motinos katedra

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Paaiškinkite L. Karsavino teiginį, kad Viduramžiais bažnyčia buvo žmonėms Biblija. Pateikite pavyzdžių.
  2. Kokios naudos Viduramžių mokslininkams davė atidus įvairių tekstų studijavimas?
  3. Gramatikos vadovėlyje Alkvinas aiškina, kad balsiai – tarsi sielos, o priebalsiai – kūnai. Pabandykite interpretuoti šio aiškinimo logiką.
  4. Mokomąjį dialogą „Kilmingiausiojo karališkojo jaunuolio Pipino pokalbis su mokytoju Albinu“ Alkvinas parašė 790 metais. Įsiskaitykite į dialogo pradžią.

Pipinas: Kas yra raidė? – Albinas: Istorijos sergėtoja.
​P.: Kas yra žodis? – A.: Minties išdavikas.
​P.: Kas gimdo žodžius? – A.: Liežuvis.
​P.: Kas yra liežuvis? – A.: Oro rimbas.
​P.: Kas yra oras? – A.: Gyvybės sargyba.
​P.: Kas yra gyvybė? – A.: Laimingųjų linksmybė, vargšų liūdesys, mirties laukimas.
​P.: Kas yra žmogus? – A.: Mirties nuosavybė, laikinas keliautojas, vietos svečias.

  1. Pasvarstykite, ar tokia proto ir vaizduotės mankšta tiktų šių laikų mokiniams. Pagrįskite savo išvadą.
  2. Kurie mokytojo atsakymai rodo, kad Viduramžių mokymas rėmėsi krikščionių tikėjimo tiesomis? Argumentuokite.
  1. Pabūkite VIII a. pabaigos mokiniais – atsakykite į lentelėje patektus mokytojo Albino klausimus. Atsakymus aptarkite su mokytoju ir klasės draugais. Daugiau klausimų ir Viduramžių mokytojo atsakymų rasite Aleksandro Ikamo knygoje „Įdomieji viduramžiai“. Iš knygos išrašykite į lentelę mokytojo Albino atsakymus ir palyginkite su savaisiais.

Klausi­mas

Mano atsaky­mas

Mokyto­jo Albi­no atsaky­mas

Kas yra oras?

؜

؜

Kas yra dangus?

؜

؜

Kas yra šviesa?

؜

؜

Kas yra mėnulis?

؜

؜

Kas yra žvaigždės?

؜

؜

Kas yra vėjas?

؜

؜

Kas yra šaknys?

؜

؜

Kas yra žiema?

؜

؜

Kas yra žmogus?

؜

؜

Kas yra draugystė?

؜

؜

  1. Viduramžių kultūros tyrinėtojas Umbertas Ekas knygoje „Menas ir grožis viduramžių estetikoje“ aiškina, kodėl šios epochos žmonėms būdinga simbolinė ir alegorinė pasaulėvoka.

Viduramžių žmogus gyveno pasaulyje, kuriame buvo apstu dieviškumo reikšmių, metaforų, užuominų, Dievo ženklų daiktuose, o gamta nepaliaujamai bylojo heraldikos kalba – liūtas buvo ne vien tik liūtas, o riešutmedis – ne tik paprastas riešutmedis, grifai atrodė ne mažiau realūs nei liūtai, nes, kaip ir pastarieji, tai buvo ženklai <…>, liudijantys aukštesniąją tiesą.

<…> Ankstyvųjų viduramžių „tamsieji amžiai“ – tai metas, kai smuko miestai ir nyko kaimai; tai nederliaus, invazijų, marų, ankstyvų mirčių metai. <…> Vienas iš socialinių sprendimo būdų buvo vienuolystė, teikianti bendruomeninio gyvenimo garantijų, laidavusi tvarką ir ramybę, o vaizduotės reakcija į krizės sukeltus jausmus buvo simbolių repertuaro sukūrimas. Simboliškai suvokiama gamta, netgi siaubingiausi jos pavidalai, tapo tarsi abėcėle, kuria Kūrėjas kalba žmogui apie pasaulio tvarką, antgamtiškas malones, būdus, kaip reikia elgtis pasaulyje norint pelnyti dangaus palankumą. Patys daiktai gali kelti nepasitikėjimą dėl savo netvarkos, netvarumo <…>; tačiau daiktai ir nėra tai, kas atrodo esą, o kažką žymintys ženklai. Pasauliui buvo sugrąžinta viltis, nes pats pasaulis – tai kalba, kuria Dievas kreipiasi į žmogų.

<…>

Ankstyvoji krikščionybė simboliais reiškė savo tikėjimo tiesas. <…> Savo ruožtu tai atvėrė kelią vaizdingiems ir didaktiniams pamokymams, kurie, atrodo, tapo tokie artimi Viduramžių žmogui. Viena vertus, paprastiems neišprususiems žmonėms nebuvo jokio vargo suvokiamas tiesas paversti vaizdiniais; antra vertus, patys doktrinos kūrėjai – teologai, mokytojai – kūrė įvaizdžius tų sąvokų, kurių paprasti žmonės suprasti negalėjo. <…>

Simbolinis mentalitetas keistu būdu įsiliejo į Viduramžių mąstyseną, tikrovėje vykstančius procesus paprastai interpretuojančią <…> remiantis priežasčių ir padarinių grandine. Kalbėta apie „dvasios trumpąjį jungimą“ – mintis sąryšio tarp dviejų daiktų ne ieško, remdamasi priežasties ryšiais, bet atranda jį staigiu šuoliu kaip prasmių ir tikslų sąsają. Būtent toks „trumpasis jungimas“ leidžia, pavyzdžiui, nuspręsti, kad balta, raudona ir žalia yra palankumo spalvos, o geltona ir juoda reiškia liūdesį ir atgailą; arba laikyti baltą spalvą šviesos ir amžinybės, tyrumo ir skaistumo simboliu. Strutis tapo teisingumo simboliu, nes jo tobulai lygios plunksnos sudarė darnos, vienybės idėją. <…>

Taip prieiname kitą universaliojo alegorizmo komponentą: suvokti alegoriją – reiškia suvokti atitikimo sąsają, estetiškai ja gėrėtis, taip pat ir dėl interpretavimo pastangų. O interpretavimo pastangos būtinos, nes tekstas visada reiškia ką kita, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio <…>.

Viduramžių žmones šis principas stačiai apžavėjo. Anot Bedos, alegorija žadina dvasią, pagyvina išraišką ir puošia stilių. <…> Iš tiesų tai buvo nesąmoningas proportio siekis, skatinęs gamtiškus daiktus sieti su antgamtiškais į nenutrūkstamą ryšių pynę. Simbolių pasaulyje viskas turi savo vietą, nes viskas ką nors atitinka, viskas teisingai apskaičiuota.

Vertė Jonas Vilimas

  1. Prisiminkite (prireikus pasitikslinkite žodyne) ir paaiškinkite, kas yra simbolis, alegorija. Kuo jie panašūs ir kuo skiriasi?
  2. Kas lėmė Viduramžių žmonių pasaulio suvokimą? Nurodykite dvi priežastis.
  3. Raskite sakinį, kuriuo U. Ekas pasako, kaip žmogaus mintis sukuria perkeltinę prasmę – simbolį ar alegoriją. Paaiškinkite savais žodžiais.
Grifai – kolonos kapitelis XII–XIII a. romaninio stiliaus Dievo Motinos bazilikoje Prancūzi̇̀jos Klermono-Ferano mieste

Tiriame

  1. U. Eko tekste yra keistas sugretinimas – „grifai atrodė ne mažiau realūs nei liūtai“. Elektroniniame „Tarptautinių žodžių žodyne“ prie termino heraldika pateikiami su juo susiję žodžiai: grifas, herbas, istorija. Naudodamiesi žodynu, paaiškinkite, ką galėjo turėti galvoje U. Ekas ir kaip šie žodžiai susiję.
  2. Bibliotekoje patyrinėkite simbolių žodynus ir savo atradimais pasidalykite su klasės draugais. Pasvarstykite, ar simbolių žodynai praverstų skaitant ir interpretuojant ne tik Viduramžių, bet ir kitų epochų kūrinius. Kokie pavojai tyko interpretatorių, kurie skaito knygas nuolat žvilgčiodami į simbolių žodyną?

Diskutuojame

Ar polinkis į simbolinį pasaulio suvokimą būdingas mūsų laikų žmonėms? Įrodykite pavyzdžiais.

Simboliai Parỹžiaus Dievo Motinos katedros išorės puošyboje. Jėzaus pirmtakas šv. Jonas Krikštytojas laiko rankose būsimosios Krikščionių bažnyčios ženklą – Dievo Avinėlį su Prisikėlimo vėliavėle. Čia jį galima suprasti ir kaip Komunijos simbolį. Ant bokštelio stovi Prisikėlimo angelas su trimitu, kuris pažadins mirusiuosius. Visą katedros stogą aptūpusios mitinės, dar iš graikų paveldėtos pabaisos chimeros, turinčios nubaidyti nuo šventovės piktąsias dvasias. Savitu Kristaus simboliu Viduramžiais tapo pelikanas: jis maitina jauniklius iš snapo, ir iš tolo atrodo, kad dalijasi su jais savo kūnu ir krauju.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Peržiūrėkite tradicinį Kristaus kančios Kryžiaus kelio iliustracijų ciklą.
    1. Naujajame Testamente raskite Kryžiaus kelio paaiškinimus ir užrašykite stočių pavadinimus. Kokį šiuolaikinį pasakojimo būdą primena šis Biblijos iliustravimas?
    2. Pasidomėkite, kaip jūsų gyvenamojoje aplinkoje esančioje bažnyčioje pavaizduotas Kryžiaus kelias. Gal tai paveikslai, skulptūriniai reljefai, o gal koplytėlės bažnyčios šventoriuje? Aptarkite šio siužeto iliustravimo būdą.
More like this
More options
Please wait