Jėzus Kristus ir krikščionybė keičia pasaulį

Penktoje klasėje sužinojote, kad visa žmonijos istorija skirstoma į laikotarpius prieš Kristų (pr. Kr.) ir po Kristaus (po Kr.) gimimo (9.1 pav.). Jei sakome, kad gyvename 2025-aisiais, vadinasi, nuo Jėzaus Kristaus gimimo praėjo maždaug 2 025 metai. Sakome „maždaug“, nes nėra tiksliai žinoma, kada šis žmogus gimė. Laikus iki Kristaus dar galima vadinti buvusiais prieš mūsų erą, o metus po jo gimimo – mūsų era. Taigi mes gyvename laikais po Kristaus, arba mūsų eroje. Susipažinkime su asmeniu, kurio gimimas didesnei daliai pasaulio tapo atskaitos tašku skaičiuojant metus.

Mokslininkai beveik neabejoja, kad I a. pradžioje dabartinio Izraèlio ir tuometės Ròmos imperijos teritorijoje iš tikrųjų gyveno asmuo, kuris garsėjo savo mokymu, skelbiamomis tiesomis ir buvo vadinamas Dievo sūnumi (9.2 pav.). Iš jo mokymo ir kilo krikščionybė. Dėl savo veiklos, pritraukusios minias žmonių, Jėzus Kristus galiausiai buvo apkaltintas ir suimtas, vėliau kankintas ir nubaustas mirtimi – prikaltas prie kryžiaus. Būtent dėl to kryžius yra vienas svarbiausių šalia kitų krikščionybės simbolių (9.1 lentelė). Melsdamiesi krikščionys žegnojasi – ranka daro kryžiaus ženklą. Kryžiai puošia bažnyčių bokštus, kabo maldos ir tikinčiųjų namuose, žmonės nešioja kryželius ant kaklo. Kryžiai dažnai statomi kapinėse kaip paminklai mirusiesiems atminti (9.3 pav.). Kryždirbystė – viena seniausių lietuvių liaudies meno ir kultūros tradicijų, pripažinta pasaulio paveldo šedevru (A šaltinis).

Po Jėzaus Kristaus mirties jo idėjas ėmė skleisti artimiausi mokiniai – apaštalai (9.2 lentelė). Liudijimai apie Jėzaus Kristaus gyvenimą ilgainiui buvo surašyti į atskirus pasakojimus – evangelijas. Tai reikšminga dalis svarbiausio krikščionių tekstų rinkinio, vadinamo Biblija, arba Šventuoju Raštu (9.10 pav., 9.2 lentelė).

Jėzus Kristus Europoje ir visame Vakarų pasaulyje svarbus dėl to, kad nuo jo gimimo skaičiuojami ne tik metai, bet ir krikščionybė. Per du tūkstančius metų ši religija smarkiai pakeitė didelės dalies pasaulio istorijos raidą. Europiečiams atradus jūrų kelius į Amèrikos ir kitus žemynus, krikščionybė XVI–XVII a. ėmė plisti po visą pasaulį (9.15, 9.16 pav.).

Ir šiandien daugiau kaip du milijardai pasaulio gyventojų save laiko krikščionimis – gausiausios tikinčiųjų bendruomenės dalimi. Krikščionybę išpažįsta ir dauguma Lietuvos gyventojų, tačiau ne visi aktyviai praktikuoja tikėjimą. Ši religija plačiai paplitusi Europoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje, Ãfrikoje, kai kuriose Ãzijos šalyse, Austrãlijoje. Krikščionybė, kaip ir judaizmas, islamas, yra monoteistinė religija, pripažįstanti tik vieną Dievą.

Naujausiaisiais laikais krikščionybės vaidmuo sumenko. Apskritai didelė dalis žmonių nebeišpažįsta jokio tikėjimo arba religines praktikas atlieka itin retai. Pavyzdžiui, į bažnyčią eina ne kiekvieną sekmadienį, o tik per didžiąsias šventes. Nepaisant to, šiandieniame pasaulyje svarbu gerbti tiek tikinčiųjų, tiek netikinčiųjų pasirinkimą ir būti pakantiems (9.17 pav.).

Nors krikščionybės vaidmuo kasdieniame gyvenime menksta, aplink vis tiek matome daug jos ženklų. Girdime skambančius bažnyčių varpus, švenčiame pagrindines krikščionių šventes – Kalėdas ir Velykas, daugelis turime krikščioniškus vardus (pavyzdžiui, Jonas, Bernardas, Agota, Joana ir t. t.), gyvename laikydamiesi bendražmogiškų vertybių, susijusių su krikščioniška pasaulėžiūra – Dešimt Dievo įsakymų (9.2 lentelė). Atsisveikindami dažnai sakome sudiev, o eidami pro bažnyčią ar užėję į jos vidų matome simbolius ir ženklus (9.1 lentelė), liudijančius daugiau kaip 2 000 metų pasaulio ir daugiau kaip 600 metų Lietuvos istoriją.