Kuo garsūs Brailio raštas ir Morzės abėcėlė?

Britų detektyvų autoriaus Artūro Konano Doilio (Arthur Conan Doyle) kūrinyje „Šokantys žmogeliukai“ žymusis detektyvas Šerlokas Holmsas tyrė bylą, susijusią su užkoduotais tekstais. Juose vietoj raidžių buvo nupiešti šokantys žmogeliukai (16.1 pav.). Detektyvas išsiaiškino, kad kiekvienas žmogeliukas simbolizuoja atskirą raidę, todėl perskaitė tekstus ir sėkmingai ištyrė nusikaltimą.

Panašius simbolių kodus ar šifruotus tekstus naudoja žvalgai, kariai, nusikaltėliai (16.2 pav.) ir net vaikai savo žaidimuose. Tokių kodų esmė – tam tikras raides ir skaičius pakeisti susikurtais simboliais, kurių reikšmę žino tik konkretūs asmenys. Vis dėlto įgudusi akis perpranta tokius kodus, todėl juos tenka pasunkinti, pavyzdžiui, rašant iš dešinės į kairę, įterpiant raidę, kuri nieko nereiškia. Būtinai pamėginkite sukurti savo simbolių raštą. Galėsite pasijusti kaip senovės civilizacijų raštininkai, kūrę pirmąsias rašto sistemas. Vis dėlto mums įprastas raštas, t. y. lotyniška abėcėlė, įvairiais kodais ar net garsais keičiamas ne tik dėl slaptumo ar žaidimo. Tai gali padėti negalią turintiems ar į nelaimę patekusiems žmonėms.

Pirmiausia pagalvokime apie regėjimo sutrikimų turinčius žmones, kurie prastai mato arba visai nemato. Šiandien jiems padeda įvairios naujosios technologijos, galinčios įgarsinti pavienius žodžius arba sakinius, ir garsinės knygos. Prieš kelis dešimtmečius ar šimtmečius tokių galimybių nebuvo, todėl mokslininkai suko galvas, kaip sukurti raštą, kurį galėtų perskaityti neregiai.

Raštą galima perteikti ne tik rašant įprastas raides ar įspaudžiant taškus popieriuje. Rašyti galima net ir garsu, šviesa ar elektros impulsais. Tokią išskirtinę abėcėlę 1838 m. išrado amerikiečių dailininkas Samuelis Morzė (Samuel Morse, 16.9 pav.). S. Morzės sukurta abėcėlė buvo pavadinta jo vardu ir paplito visame pasaulyje.

Morzės abėcėlės esmė: visiems mums žinomų raidžių, skaičių ir skyrybos ženklų sistema yra išreiškiama trumpais (taškais) ir tris kart ilgesniais (brūkšniais) ženklais (16.10, 16.11 pav.). Tik taškai ir brūkšniai ne užrašomi, o perduodami elektros srovės impulsais, šviesos žybsniais ar garsiniais signalais. Trumpas impulsas, žybsnis ar signalas reiškia tašką, o ilgas – brūkšnį. Ši taškų ir brūkšnių sistema sudaro atskiras raides ir galiausiai žodžius.

Taigi, Morzės abėcėle (ji sukurta taip pat lotyniškos abėcėlės pagrindu) galima perduoti trumpas žinias dažniausiai per telegrafą, naudojant radijo bangas ir šviesos žybsnius. Tam nereikia įmantrių prietaisų: Morzės abėcėle konkrečias žinutes net ir dabar galima perduoti prožektoriaus blyksniais, švilpuko signalu, pakeliant ir nuleidžiant vėliavėles ar net stuksenant į sieną.

Dėl šio išradimo ir telegrafo (specialiai skleidžiamų ir kabeliu perduodamų elektrinių signalų) XIX a. viduryje šimtų kilometrų atstumu trumpus pranešimus jau buvo galima perduoti per kelias minutes (16.12 pav.). O tai žymiai greičiau, nei galėjo padaryti paštininkai, laiškus pristatantys arklių traukiamomis karietomis, traukiniais ar laivais.

Galimybė informaciją perduoti keliasdešimt kartų greičiau paskatino prekybą, žiniasklaidos plėtrą, leido greičiau dalytis karine informacija. Telegrafas dažniausiai kalbėjo Morzės kalba. Dėl šių technologinių pokyčių XIX a. antroje pusėje telegrafo stotys tapo itin saugomais objektais. Per įvairius konfliktus buvo stengiamasi kuo skubiau užimti priešininko telegrafo stotis ir neleisti perduoti žinių.

Kuo dar svarbi Morzės abėcėlė? Ji dažnai buvo ir tebėra naudojama ekstremaliose situacijose. Užstrigę šachtininkai stuksendami į sieną gali susisiekti su gelbėtojais, pasiklydęs ar į nelaimę patekęs laivas radijo bangomis gali pasiųsti tarptautinį signalą SOS (· · · – – – · · ·). Šios trys raidės reiškia visuotinai sutartą pagalbos šauksmą. Todėl galima sakyti, kad savo išradimu S. Morzė yra išgelbėjęs ne vieną žmogų.