Kodėl mūsų protėviai gyveno perpus trumpiau nei mes?

Šiandien, kai skauda galvą ar dantį, žmonės paprastai išgeria vaistų nuo skausmo ir tada jau kreipiasi į gydytojus dėl skausmo priežasties. Bet taip buvo ne visada. Akmens amžiuje gyvenę žmonės mums įprastų vaistų neturėjo, todėl manoma, kad buvo atvejų, kai galvos skausmą bandydavo numalšinti kitais būdais, pavyzdžiui, pragręždami skylutę kaukolėje (4.1 pav.). Nežinia, kiek tai padėdavo, galbūt tik naujas skausmas po šios procedūros nustelbdavo senąjį. Tokios kaukolės operacijos buvo atliekamos ir vėlesniais amžiais. Dantų ar kitam skausmui malšinti ilgą laiką buvo pasitelkiami įvairūs žolelių nuovirai, kompresai, tačiau skausmo priežastis dažniausiai nebuvo gydoma, greičiau būdavo ją tiesiog pašalinti, pavyzdžiui, ištraukti skaudamą dantį. Tik pradėjus kitaip žvelgti į žmogaus kūną ir jo negalavimų priežastis, radosi ir bandymų jį gydyti. Senųjų civilizacijų ir net Viduramžių europiečių ligos buvo suprantamos kaip dievų ar Dievo bausmės, jos sietos su antgamtinėmis jėgomis (A šaltinis). Nors dar V a. pr. Kr. senovės Graikijos filosofas ir gydytojas Hipokratas (Hippokratēs) mokė, kad ne dievai atsakingi už žmogaus kūną, o jis pats, šias mintis įsisąmonino mažuma. Euròpoje tik po keliolikos šimtmečių, t. y. XVIII a. įsigalėjus Apšvietos dvasiai ir ėmus vertinti racionalų protą, mokslo žinias, pasikeitė požiūris į mediciną. XVIII a. pabaigą – XIX a. galime laikyti esminiu medicinos proveržio tarpsniu: atsirandant vis naujų tyrimų ir išradimų, tobulėjo ligų diagnozavimas, gydymas, taigi pailgėjo ir žmogaus gyvenimo trukmė.

Įvairios užkrečiamosios ligos, pavyzdžiui, raupai, difterija, stabligė, tuberkuliozė, iki XIX a. buvo viena pagrindinių ankstyvos europiečių mirties priežasčių. Todėl vienu svarbiausių medicinos išradimų laikomi skiepai. Pradėjus skiepyti žmones pavyko suvaldyti užkrečiamųjų ligų plitimą. Dar XVIII a. pabaigoje anglų mokslininkas Edvardas Dženeris (Edward Jenner, 4.2 pav.) pradėjo eksperimentuoti, ieškodamas būdo padidinti žmonių atsparumą raupams. Jis atkreipė dėmesį, kad karvių melžėjos kažkodėl rečiau serga raupais, ir padarė prielaidą, kad jos jau persirgusios žmonėms ne tokiais pavojingais karvių raupais ir įgijusios atsparumą. Atlikus pirmuosius bandymus spėjimas pasitvirtino. Paaiškėjo, kad lengvesne ligos forma užkrėsti žmonės tampa atsparesni sunkesnei. Šią procedūrą dėl sąsajos su karvėmis tyrėjas pavadino vakcinacija, nes lotynų kalba, kurią turi mokėti kiekvienas gydytojas, vacca reiškia karvę. Skiepų principo išradimas padėjo sustabdyti ne tik raupų, bet ir kitų pavojingų ligų plitimą, suvaldyti pasaulines epidemijas. Europiečiai nedelsė ir išsyk ėmė skiepytis, lietuviai – ne išimtis. Jau pačioje XIX a. pradžioje žmonės pradėti skiepyti tuo metu Rùsijos impèrijai priklausiusiose lietuviškose teritorijose, o Vilniuje buvo įkurtas Vakcinacijos institutas, viena pirmųjų tokių įstaigų pasaulyje.

Įvairiausių mokslo išradimų įtaka žmogaus gyvenimo trukmės ilgėjimui yra išmatuojama ir aiški, tačiau ne mažiau reikšmingas, nors ir sunkiai nustatomas, jų poveikis mąstysenos pokyčiams. Prieš porą šimtų metų požiūris į gyvenimą buvo visiškai kitoks nei šiandien. Europiečiai, ypač tie, kurie gyveno kaimuose ar priklausė itin neturtingų miestiečių daliai, svajojo ne ilgai gyventi, o tiesiog išgyventi. Kasdieniai darbai buvo sunkūs ir alino, dirbant įvykdavo daug nelaimingų atsitikimų, žmonės dažnai susižalodavo, nes nebuvo tokio dalyko kaip darbų sauga (4.9 pav.). Ligų priežastys buvo neaiškios, tad nebuvo aišku ir kaip jų vengti. Žmonėms rūpėjo išgyventi dieną, o ne šimtmetį. Kai kuriose kultūrose netgi vyravo iš filosofijos arba religijos ateinantis susitaikymas su gyvenimo laikinumu. Senovės graikai ir romėnai, sekdami garsiojo filosofo Platono (Platōn) idėjomis, labiau rūpinosi, kaip gyventi gerai ir prasmingai, o ne kaip pailginti gyvenimą. Tik supratus, kad ligos gali būti pagydomos (ar netgi galima jų išvengti – jos nėra siųstos antgamtinių jėgų), prasidėjo ir kelio į ilgesnį gyvenimą paieškos.

Europoje XIX a. mažėjo ir badmečių – tam įtakos turėjo naujų maistui skirtų augalų (pavyzdžiui, bulvių) auginimas, žemės ūkio mokslo plėtra. Su sparčia XIX a. urbanizacija – miestų plėtra, vandentiekio, kanalizacijos, centrinio šildymo ir kitų dabar mums įprastų patogumų atsiradimu – gerėjo kasdienio gyvenimo sąlygos. Atkritus būtinybei galvoti apie kūno poreikių (šilumos, švaros, geriamojo vandens, maisto) patenkinimą, apie dvasios poreikius ėmė mąstyti ne tik filosofai, bet ir paprasti žmonės.

Šiame kontekste XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje atsirado ir naujas – psichologijos – mokslas, kuriam buvo svarbu išsiaiškinti, kaip veikia žmogaus nervų sistema, atsakinga už elgesį ir jausmus. Pradėta suprasti, kad egzistuoja ligos, kurias sukelia ne tik išoriniai veiksniai (prasta mityba, bakterijos, virusai ir t. t.), bet ir patirtos psichologinės traumos, dvasiniai sukrėtimai. Iš pradžių tokios ligos kaip depresija, šizofrenija gydytos taikant tik fizines priemones. XX a. pradžioje tobulėjant psichoanalizei (4.10 pav.) atsirado psichoterapijos metodas – tokios ligos pradėtos gydyti ne tik vaistais ar fizinėmis priemonėmis, bet ir įvairiomis terapijomis: pokalbio, darbo, poilsio ir panašiai. Vienas tokių darbo terapijos centrų XX a. pradžioje veikė ir Dẽgsnėse – dabartinės Lietuvõs kaime, kuris tuo metu priklausė Lénkijai. Čia iš visos Lénkijos buvo siunčiami pacientai, turintys įvairių psichikos sutrikimų, siekiant jiems padėti buvo sudaromos specialios darbo gamtoje, ūkyje programos. Tokios gydomosios darbo terapijos programos išliko populiarios visą XX amžių. Kairėnuose (Vilniaus r.) XX a. antroje pusėje veikė psichiatrijos ligoninės padalinys (4.11 pav.), kuriame gydant pacientus taip pat taikyta darbo gamtoje terapija.

Mūsų protėvių gyvenimo trukmė buvo perpus trumpesnė, nes dauguma jų gyveno sudėtingomis sąlygomis (alinamas darbas, maisto trūkumas ir t. t.), sirgdavo ligomis, kurioms nustatyti ir gydyti dar nebuvo reikiamų priemonių ir vaistų, nesirūpino savo emocine sveikata. Šiame skyriuje aptarti pagrindiniai fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimų gydymo pokyčiai, geresnės gyvenimo sąlygos ir pasikeitęs požiūris į higieną turėjo didelę įtaką žmonių gyvenimo trukmei. XIX amžiuje žmonės gyveno vidutiniškai 40–50 metų, o XX amžiaus pabaigoje – jau maždaug 75–80 metų. 2024 m. prognozuojama vidutinė europiečio gyvenimo trukmė – 78–83 metai.