Kaip žmogaus gyvenimą pakeitė vandentiekis ir kanalizacija?

Kiekvieną dieną geriame vandenį iš čiaupo, pildome juo savo gertuves (6.1 pav.), esame įpratę dažnai plautis rankas. Šis kasdienis ir įprastas patogumas – kai galime kada panorėję gauti švaraus vandens – yra milžiniškas žmonijos pasiekimas. Lietuvà gali džiaugtis ne tik gausiais vandens ištekliais, bet ir jo savybėmis, o dalis pasaulio iki šiol stokoja švaraus geriamojo vandens, nes neturi gėlo vandens šaltinių arba pakankamai įrenginių jam tiekti. Tai didžiulė žmonijos problema.

Senovėje ši bėda taip pat egzistavo, todėl pirmosios civilizacijos kūrėsi ne bet kur, o prie didžiųjų upių (Nilo, Tigro, Eufrato), kad žmonės turėtų pakankamai vandens sau ir auginamiems gyvuliams, laukams drėkinti. Vis dėlto tai neišsprendė gėlo vandens tiekimo problemos. Didžiulį stebuklą sukūrė romėnai, kurie Antikos epochoje išplėtojo vieną įstabiausių inžinerinių sprendimų žmonijos istorijoje – akveduką. Kas tai?

Akvedukas – tai tiltą primenantis didžiulis statinys, kuriuo per slėnius ir kalvas dažniausiai iš kalnų dešimtis kilometrų tekėdavo gėlas vanduo (6.2 pav.). Šiuo vandentiekiu švarus vanduo pasiekdavo miestus ir jų gyventojus.

Gėlo vandens stygius buvo viena didžiausių pirmųjų miestų bėdų. Ne visi mokėjo ar išgalėjo pasistatyti akvedukus, be to, ne visi suprato jų naudą. Iš kur vandens gaudavo Viduramžių miestų gyventojai? Tuo tikslu buvo kasami šuliniai, vanduo semtas iš upių, šaltinių. Pavyzdžiui, Vilniaus Žemutinėje pilyje, kaip manoma, svarbiausias geriamojo vandens šaltinis buvo archeologų aptiktas kieme įrengtas šulinys. Netoli buvusios pilies vėliau aptiktas ir kitas, neblogai išsilaikęs, medinis šulinys, kuris galėjo būti naudojamas iki XVI a. vidurio (6.3 pav.). Šuliniai, kaip švaraus vandens šaltiniai, buvo būdingi ne tik pilims – juos kasdavo ir įsirengdavo tiek miesto, tiek kaimo gyventojai. Kelis šimtus metų, iki pat XX a. pabaigos, Lietuvoje prie sodybų, namų buvo galima pamatyti tūkstančius šulinių, kai kur – ir su svirtimis, t. y. paprastais mechanizmais vandeniui semti (6.4 pav.). Tačiau ilgainiui šuliniai nebegalėjo patenkinti gyventojų, ypač miestiečių, poreikių.

Milžinišką po žeme esantį miesto kanalų ir vamzdžių pasaulį sudaro ne tik vandentiekis, bet ir kanalizacija. Tai ištisa įrenginių sistema, kuria galime greitai pašalinti visus nešvarumus. Jie nukeliauja į užmiestį, ten dažniausiai valomi specialia įranga. Taigi, XIX a. atsiradus kanalizacijai, vanduo nusiplovus rankas ar tualetų turinys ėmė keliauti ne į gatvę, upę ar šalia namo iškastą duobę, o į specialiai tam skirtą vietą. Tad mums įprastas tualetas, Europos miestuose atsiradęs maždaug prieš 150 metų, o po kelių dešimtmečių ir Lietuvoje, yra ne itin senas išradimas. 1912 m. kanalizacijos įrengimo darbai pradėti Vilniuje, 1924 m. – Kaune (6.8 pav.), vėliau Šiauliuose ir kituose miestuose. Vykdant darbus ne visi džiaugėsi tokiomis naujovėmis (A šaltinis), nes buvo rausiamos gatvės, įrenginiai brangiai kainavo. Tačiau jau po kurio laiko žmonės suprato, kad tai būtinas gyvenimo patogumas. Akimirką pagalvokite, kaip pasikeistų mūsų gyvenimas, jei šių patogumų – vandentiekio ir kanalizacijos – neliktų. Tiesa, reikia pasakyti, kad kanalizacijos sistemos užuomazgų galime rasti dar senovės pasaulyje. Mūsų jau minėti romėnai buvo įsigudrinę Ròmoje įrengti kanalus, į kuriuos subėgdavo miesto nešvarumai. Vis dėlto įmantresnių inžinerinių sprendimų teko laukti dar du tūkstančius metų.

Gali kilti klausimas, kur mūsų protėviai atlikdavo gamtinius reikalus, kai nebuvo nei kanalizacijos, nei klozetų ar net tualetinio popieriaus. Ilgą laiką tualetą atstojo nuošalesnė vieta ar lauke sukalta medinė būdelė (kai kur tokių ir dabar galima pamatyti), po kuria iškasta duobė išmatoms (6.9 pav.), – dar prieš šimtą metų tai buvo didelė naujovė! Prabangesniuose namuose šiam tikslui buvo sukonstruotos specialios dėžės, naudoti naktipuodžiai (6.10 pav.), o Viduramžių pilyse išvietės būdavo įrengiamos sienose (6.11 pav.). Vis dėlto tokie tualetai nebuvo nei patogūs, nei higieniški, todėl inžinierių sukonstruotos požeminės kanalizacijos sistemos mus gelbsti nuo daugybės nepatogumų ir nemalonių pasekmių, didelės gamtos taršos.