Šioje temoje MES
- Aptarsime dainų švenčių tradicijos susiformavimą Lietuvojè.
- Susipažinsime su roko muzikos ir roko maršų Lietuvoje istorija.
- Įvertinsime dainų švenčių ir roko maršų įtaką kultūriniam ir politiniam Lietuvõs gyvenimui.
Dainų švenčių tradicija Europoje ir Lietuvoje
Lietuviai dažnai vadinami daininga tauta. Iš tiesų Lietuvos istorija glaudžiai susijusi su dainavimo kultūra – tiek per folklorą, senąsias protėvių dainas, tiek per du didžiulius reiškinius – dainų šventès ir roko maršus. Nors dainų šventės tebevyksta, o roko maršai liko praeityje, šiandien galime kalbėti apie abu šiuos masinius renginius kaip turėjusius ir vis dar turinčius reikšmės lietuvių bendrystės kūrimui ir palaikymui.
Dainų švenčių tradicija, kai susirinkę šimtai ar net tūkstančiai dainininkų vieningai dainuoja tas pačias dainas, Euròpoje prasidėjo XIX a., atsiradus pasaulietiniams chorams. Šveicãrija buvo pirmoji šalis, organizavusi masines dainų šventes, o jos pavyzdžiu XIX a. pasekė ir vokiečiai, estai, latviai bei suomiai. Būtent su protestantiškais kraštais ir vokiškomis tradicijomis siejamas dainų švenčių atsiradimas Rytų Euròpoje, kurioje nuolat gyveno gausios vokiečių bendruomenės. Be to, ši idėja atitiko XIX a. tautinių judėjimų, savos tautinės kultūros puoselėjimo dvasią, nes per šias šventes ne tik dainuota – buvo itin svarbu pademonstruoti vietos kultūrą, jos tradicijas. Tuomet dar Rùsijos impèrijai priklausę kraštai turėjo progą per dainų šventes parodyti savo išskirtinumą ir taip priartėti prie vakarietiškos – vokiškosios – kultūros.
XIX a. pabaigoje dainų švenčių tradiciją pradėjo formuoti ir vadinamojoje Mažõjoje Lietuvojè, kuri anuomet priklausė Vokietijos impèrijai, gyvenantys lietuviai. 1895 m. ant Rambýno kalno sudainavo lietuvių choras, tais pačiais metais garsiojo lietuvių filosofo Vydūno iniciatyva įsteigta Tilžės lietuvių giedotojų draugija. Ji nuolat rengė vaidinimus, koncertus šio krašto lietuviams. 1902 m. šventės, per kurias chorai atlikdavo tautines lietuvių dainas, jau vadintos dainų šventėmis (8.1 pav.).
Panašiu metu Rusijos imperijai priklausančiose lietuviškose žemėse taip pat populiarėjo chorinis dainavimas. 1906 m. jau imta svarstyti apie bendros lietuvių dainų šventės rengimą. Tačiau šie svarstymai realybe virto tik nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Nepriklausoma Lietuvà, kurioje nei vokiškasis dainavimo stilius, nei protestantiškos giesmės nebuvo populiarios, perėmė tik pačią dainų šventės idėją, o turinį pasirinko lietuvišką – liaudies dainas. Pirmoji Dainų šventė nepriklausomoje Lietuvos valstybėje surengta 1924 m. tuometėje laikinojoje sostinėje – Kaunè (8.2 pav.). Joje gausiai dalyvavo didžiųjų ir mažųjų miestų pasaulietiniai ir bažnytiniai chorai. Pasisekimo sulaukęs renginys tarpukario Lietuvoje surengtas dar porą kartų, jo populiarumas vis didėjo, prisijungdavo naujų chorų (8.3 pav.). Įkvėpti Dainų šventės, XX a. ketvirtajame dešimtmetyje ir pavieniai Lietuvos miestai rengė jaunimo dainų ir sporto šventes.
Tik tris kartus tarpukariu surengtos šalies dainų šventės tapo stipria už Lietuvos ribų gyvenančius lietuvius vienijančia tradicija. Net lietuvių tremtiniai XX a. šeštajame dešimtmetyje Igarkoje ir Irkutske būrėsi į chorus ir rengė vietines dainų šventes. Žinoma, jos buvo mažesnės ir vyko itin sunkiomis sąlygomis, bet žmonėms, išplėštiems iš savo žemės, buvo svarbu išlaikyti liaudies dainų tradiciją.
Lietuvių išeivija taip pat perėmė Dainų šventės idėją. Dar 1939 m. Niujorko pasaulinėje parodoje surengta Lietuvių dainų šventė, o nuo 1956 m. ji nuolat vyko ir JAV, ir Kanadoje. Prie to labai prisidėjo po Antrojo pasaulinio karo iš sovietų okupuotos Lietuvos pabėgę ir į šiuos kraštus gausiai persikėlę lietuviai, tvirtos lietuvių bendruomenės, kurios jautė nostalgiją laisvai tarpukario Lietuvai. Dainų šventės tapo simboline jos tąsa išeivijoje.
Po Antrojo pasaulinio karo, sovietinės okupacijos metais, dainų šventės vėl pradėtos rengti Lietuvoje. Pirmoji jų surengta 1946 m. jau lietuviškame Vilniuje, o vėliau dainų šventės rengtos visą sovietinės okupacijos laikotarpį kas penkerius metus. Sovietmečiu dainų šventės šiek tiek pakeistos – jose atsirado varžymosi elementas, chorai ne tik dainavo, bet ir kovojo dėl geresnio įvertinimo ir prizų. Tai labai skyrėsi nuo tarpukario Lietuvoje vyravusios Dainų šventės dvasios – suvokimo, kad pats dalyvavimas šioje šventėje yra Lietuvos piliečių meilės ir pagarbos savo valstybei ir tautos tradicijoms išraiška. Dėl sovietmečiu tvyrojusios nelaisvės dvasios ir visas sritis kontroliavusių sovietų pareigūnų veiklos istorikai nevienodai vertina šią dainų švenčių tąsą. Tai neabejotinai buvo bendruomenes vienijantis renginys (A šaltinis), kuriame skambančios lietuvių liaudies dainos leido net okupacijos metais pajusti lietuvišką vienybę, susiburti draugėn, daliai dalyvių priminė tarpukario laisvos Lietuvos laikus. Kita vertus, tai buvo dar vienas sovietinės valdžios leistas renginys, per kurį buvo siekiama kontroliuoti, kiek to lietuviškumo galėjo būti parodyta viešai (8.4 pav.).
Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje tęsiama dainų švenčių tradicija (8.5, 8.6 pav., B šaltinis), o nuo 1994 m. Vilniuje kas kelerius metus vyksta Pasaulio lietuvių dainų šventė, į kurią suvažiuoja lietuviai iš viso pasaulio. Ši lietuvių, estų ir latvių puoselėjama tradicija taip sužavėjo visą pasaulį, kad 2003 m. UNESCO ją paskelbė nematerialaus (nedaiktiško, neapčiuopiamo, tik patiriamo) kultūrinio žmonijos paveldo vertybe. Ilgainiui į dainų švenčių renginių programą buvo įtraukti ir tradiciniai šokiai, teatralizuoti pasirodymai, dalyvių eisenos ir kitos panašios veiklos, skatinančios bendrystę per kultūrą (8.6 pav.).
A šaltinis. Aleksandro Šidlausko atsiminimai apie dalyvavimą Dainų šventėje 1955 metais
Griñkiškio vidurinės mokyklos mišrus choras, kuriame dainavo apie penkiasdešimt moksleivių, buvo atrinktas į tradicinę Respublikinę dainų šventę, vykstančią kas penkeri metai. Didis džiaugsmas apėmė ir dainininkus, ir tuometinį choro vadovą, muzikos mokytoją Antaną Savicką. Ir moksleivių tėvus užliejo pasididžiavimas, kad jų augintiniai visai savaitei pirmą kartą vyks į Lietuvos sostinę. Choristės tvarkėsi savo tautinius rūbus, choristams buvo nupirkti nauji balti marškiniai ir juodi kostiumai. Į lagaminus įsidėtas – užtiesalas, dvi paklodės ir pagalvės užvalkalėlis, mamos įvyniojo į sviestinį popierių keletą sumuštinių su kitokiais skanskoniais. Ir liepos viduryje du kolūkio sunkvežimiai atriedėjo į Baisógalos geležinkelio stotį, kurioje choristų jau laukė prekinis vagonas su naujais suoleliais ir ilgais stalais vagono viduryje. Dainos skambėjo visą laiką. Garvežys stabtelėdavo pakelės stotyse, ir ešelonas vis ilgėjo ir ilgėjo. Vilniaus geležinkelio stotyje šventės dalyvius pasveikino dūdų orkestras. Sėdome į specialius autobusus ir atvykome į Antãkalnį, kad įsikurtume Politechnikumo rūmuose. Čia miegojome, kvapiu šienu prisikimšę pagalvėles, čia valgykloje maitinomės, vakarais šokome erdvioje sporto salėje. Prasidėjo kasdienės repeticijos.
Aleksandras Šidlauskas, „Dainų švenčių keliais“, Lietuvos aidas.
B šaltinis. Itãlijoje gyvenančios Jolitos Zakšauskaitės įspūdžiai apie 2024 metų Lietuvos dainų šventę
Man tai buvo antras kartas dalyvaujant pasaulio lietuvių renginiuose Dainų šventės kontekste. Mano nuomone, šie renginiai turi ypatingą reikšmę tiek atvykstantiems pasaulio lietuviams, tiek čia esantiems, nes yra proga priminti mums visiems, kad esame viena tauta, kad turime tausoti tarpusavio saitus. Daugybė momentų buvo savaip įsimintini, reikšmingi ir jaudinantys: įsiminė šiltas prezidento vizitas Itãlijos lietuvių bendruomenės paviljone, ypatingas Teatro dienos vakaro performansas, kur lyg laiko juostoje perbėgome mūsų tautos prozos ir dramos istoriją. Vis dėlto man labiausiai jaudinantis renginys buvo Ansamblių vakaras, kur pilnai pajutau dalyvių indėlį išreiškiant gilius tautinius simbolius per muziką, šokį ir dainą. Tas vakaras man – tai koncentracija viso to, kas mes esame kaip tauta. Viename vakare galime pajusti didelę mūsų Lietuvos kultūros mozaikos dalį.
Dominykas Kazlovas, „Iš Dainų šventės Italijos lietuviai parsivežė neišdildomus įspūdžius, organizacinius įgūdžius ir pažymėtą 2028 m. kalendorių“, itlietuviai.it.
Klausimai ir užduotys
- Remdamiesi A šaltiniu nurodykite, kaip A. Šidlauskas ir jo kolektyvo nariai rengėsi Dainų šventei.
- Kaip manote, kodėl A šaltinyje rašoma, kad moksleivių tėvai jautė pasididžiavimą, jog jų vaikai savaitei vyksta į Vilnių?
- Kokios buvo A šaltinyje aprašytų Dainų šventės dalyvių gyvenimo sąlygos Vilniuje? Kaip manote, ar sąlygos panašios ir šiais laikais?
- Remdamiesi B šaltiniu pasakykite, kuo, anot J. Zakšauskaitės, yra svarbi Dainų šventė.
- Kokios emocijos sieja šaltiniuose pateiktus Dainų šventės dalyvių prisiminimus?
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite kraštus, kuriuose vyko pirmosios dainų šventės.
- Paaiškinkite, kuo Dainų šventė skiriasi nuo įprasto koncerto.
- Pagrįskite arba paneikite teiginį, kad dainų švenčių tradicija, puoselėjama Lietuvoje, Lãtvijoje ir Èstijoje, pripažinta tarptautiniu mastu.
TYRINĖKITE!
Remdamiesi interneto paieškos sistemomis, nustatykite, kiek iš viso dainų švenčių (nacionalinių) jau yra įvykę Lietuvoje ir kelintais metais vyks kita Pasaulio lietuvių dainų šventė.
Ar rokas išgelbėjo Lietuvą?
Soviẽtų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje (1940–1941 m. ir 1944–1990 m.) buvo varžomas žmonių kasdienis gyvenimas, jų pasirinkimai turėjo atitikti valdžios primetamą vadinamojo sovietinio žmogaus idealą. Neatitinkantieji šio idealo ir jų artimieji buvo persekiojami, baudžiami. Muzika – tiek jos atlikimas, tiek tiesiog klausymasis – taip pat buvo varžoma. Koncertuoti galėjo tik asmenys, gavę valdžios pritarimą ir pripažinti profesionaliais atlikėjais, o tokios su Vakarų kultūra sietos muzikos kryptys kaip džiazas ir rokas buvo smerkiamos. Tačiau žmonės, ypač jaunuoliai, ieškojo būdų, kaip klausytis laisvesnės, įdomesnės Vakarų Euròpos ar JAV muzikos. Būtent roko muzika Lietuvos klausytojus radijo bangomis pasiekė XX a. septintojo dešimtmečio viduryje. Ilgą laiką jos klausytasi tik paslapčia, tarp bendraminčių, taip pat tyliai būrėsi ir pirmosios Lietuvos roko grupės. Garsioji britų grupė „The Beatles“ įkvėpė ne vieną tokių pirmųjų lietuvių roko grupių (pavyzdžiui, „Gėlių vaikus“ ar „Eglutes“) (8.7, 8.8 pav.). Jos pradėjo rengti koncertus kultūros namuose (sovietmečiu įprasta kultūrinių susibūrimų, koncertų, šokių vakarų ir panašių renginių vieta miestuose ir miesteliuose), o Vilniuje ir Kaune netgi vykdavo nelegalūs roko festivaliai (8.9 pav.). Roko muzikos jėga skatino žmones protestuoti – Vakaruose rokeriai kovojo su masine kultūra, vartotojiškumu, o sovietinėje Lietuvoje – su laisvo žodžio ir minties varžymu.
XX a. devintajame dešimtmetyje Lietuvoje roko muzika prasiveržė į viešąsias erdves, grupės rengė didžiulius koncertus, vyko roko festivaliai „Opus“ ir „Lituanica“. 1987-ieji laikomi roko proveržio Lietuvoje metais. Atrodė, kad roko muzikos ir jos skleidžiamos laisvės žinios nebeįmanoma sustabdyti: būrėsi naujos grupės, daug koncertavo ir naujų klausytojų pritraukė senesnės roko grupės. Vienas iš ženklų, kad ši muzika pralaužė tam tikras užkardas, buvo koncertai, kuriuose žmonės galėjo ne tik sėdėti, bet ir stovėti, šokti. Iki tol siekiant drausmės buvo aiškiai apibrėžiama renginių paskirtis: šokiuose šokama, o koncertuose sėdima, todėl net ir džiaugsmingas megztinio sukimas virš galvos buvo laikomas tvarkos pažeidimu! Šio draudimo atsisakyta tik 1987 metais.
Taip, per roką prasiveržus ir sustiprėjus laisvės paieškoms, kilo didesnių koncertų visos Lietuvos klausytojams idėja. Tuometės roko grupės „Antis“ dainininkas Algirdas Kaušpėdas (8.10 pav.) sužavėtas stebėjo, kaip 1986 m. į Vilniaus Vingio parką plūdo tūkstančiai žmonių, norinčių išvysti pirmo lietuviško muzikinio filmo „Kažkas atsitiko“ filmavimo užkulisius. Juk tai buvo tarytum savotiškas koncertas! Supratęs, kad į roko koncertus Lietuvoje jau gali susirinkti tūkstančiai žmonių, A. Kaušpėdas su bendraminčiais ėmėsi organizuoti „Roko maršą“ – festivalį, keliaujantį per Lietuvą (C šaltinis). Pirmasis „Roko maršas“ surengtas 1987 m., jame dalyvavo keturios lietuviškos grupės (tarp jų ir „Antis“) ir viena grupė iš Lãtvijos, o koncertai vyko šešiuose Lietuvos miestuose. Pirmajame „Roko marše“ svarbiausia buvo muzika ir galimybė ją atlikti viešai. Dar du sovietmečiu organizuoti „Roko maršo“ festivaliai (1988 ir 1989 m.) buvo didesnio masto renginiai, juose ne tik skambėjo muzika, bet ir atsispindėjo politinės, visuomenės gyvenimo realijos. Festivalio dvasia sutapo su 1988 m. susikūrusio Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio idėjomis, atlikėjai jas pristatydavo susirinkusiai miniai, koncertai prasidėdavo skanduote „Lietuva!“. Būtent tuo metu pirmąsyk garsiai pradėta kalbėti ir apie tokias skaudžias temas kaip trėmimai, ir apie ekologiją, kultūros paveldo apsaugos problemas (8.11 pav.), kurias Soviẽtų Sąjunga ignoravo. Per „Roko maršo“ koncertus pirmą kartą po daugelio metų šalyje viešai plevėsavo ir Lietuvos trispalvė (8.12 pav.). Visuose trijuose sovietmečiu surengtuose „Roko maršo“ festivaliuose apsilankė kiek daugiau nei 130 tūkstančių žmonių, tarp jų buvo tiek roko gerbėjų, tiek šio festivalio, kaip laisvės idėjos, šalininkų (8.13 pav.). Kaip ir dera su komercine pasaulėžiūra kovojusiam rokui, per šiuos renginius surinkti pinigai buvo skirti visuomeninėms organizacijoms, kurių idėjas palaikė rokeriai, remti.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę 1996 ir 1997 metais buvo surengti dar du „Roko maršo“ festivaliai. Juose daugiausia grojo jau laisvoje Lietuvoje sukurtos grupės.
C šaltinis. Algirdas Kaušpėdas apie roko maršus
Tad „Roko maršas“ iš tikrųjų tapo labai didele bomba. Mes patys labai nustebome, kad žmonės kartu su mumis: jie mokėsi laisvės, mokėsi viešo kalbėjimo, viešo buvimo, viešo reagavimo – ten viskas buvo nauja. Tai buvo demokratijos mokykla <…>. Žinoma, tada dar nekalbėjome apie Lietuvos nepriklausomybę, bet grojome kažką tokio, iš ko buvo galima suprasti. Jau pirmame „Roko marše“ buvo dainuojama „Anties“ daina „Krantas“, kur aiškiai buvo viskas pasakyta <…>. Pirmasis „Roko maršas“ buvo nematytas neregėtas balaganas, kuris važiavo per Lietuvą ir stebino visus – kas čia vyksta, kas leido ir kaip čia taip yra?! Juk kartu važiavo ir pankai, ir rokeriai, ir baikeriai, ir kas tiktai nori!
Daiva Savickienė, „Mus išlaisvinusi muzika“, Panevėžio balsas, Sekundė, 2018 metai.
Klausimai ir užduotys
- Su kuo roko maršus lygina prisiminimų autorius?
- Kokių dalykų žmonės mokėsi vykstant roko maršams? Kodėl jų reikėjo mokytis?
- Kaip Lietuvos visuomenė, anot A. Kaušpėdo, įvertino roko maršus?
Klausimai ir užduotys
- Paaiškinkite, kodėl sovietų okupacijos metais valdžia nepalaikė roko muzikos.
- Nurodykite 2–3 pirmųjų roko grupių Lietuvoje pavadinimus.
- Koks buvo roko maršų tikslas?
TYRINĖKITE!
Paklauskite vyresnių artimųjų (tėvų, globėjų, senelių, dėdžių, tetų), ar jie prisimena šias roko grupes: „Antis“, „Bix“, „Katedra“, „Hiperbolė“. Gal jie turi su šiomis grupėmis susijusios atributikos, plakatų? Jei taip, pamėginkite surengti tokių eksponatų parodą.
APIBENDRINAMIEJI KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Nurodykite ir paaiškinkite dvi priežastis, kodėl Lietuvoje imtasi organizuoti dainų šventes.
- Kokios priežastys lėmė roko muzikos ir roko maršų populiarumą sovietų okupuotoje Lietuvoje?
- Įvertinkite dainų švenčių ir roko maršų įtaką kultūriniam ir politiniam Lietuvos gyvenimui.
TYRINĖKITE!
Ar esate dalyvavę Dainų šventėje? Jei taip, aprašykite savo prisiminimus. Tai taps istoriniu šaltiniu. Jei dar nesate dalyvavę, raskite žmogų (draugą, bendraklasį, sesę, brolį ir pan.), kuris jau yra dalyvavęs šiame renginyje, ir užrašykite jo atsiminimus.
IŠSAKYKITE SAVO NUOMONĘ
Internete raskite pirmųjų „Roko maršo“ koncertų ir Dainų šventės įrašų. Peržiūrėkite juos ir pasvarstykite, kodėl abu šie renginiai buvo tokie populiarūs.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"