Šioje temoje MES
- Susipažinsime su togos, kelnių, sijono ir kitų drabužių atsiradimo istorija.
- Apibūdinsime Viduramžių, Renesanso, Baroko ir Apšvietos epochų drabužių madas.
- Aptarsime drabužių raidos priežastis.
Adata – vienas svarbiausių žmonijos išradimų
Gimstame nuogi, tad drabužiai – ne prigimtinis dalykas, o žmonių kūrinys, skirtas gyvenimui palengvinti. Žinoma, ši mintis gali skambėti keistai, ypač kai ilgai svarstote, ką apsirengti, arba tėvai pasiūlo, regis, juokingą aprangą. Drabužiai yra ir vienas iš išorinių dalykų, skiriančių žmones nuo gyvūnų (nors kartais mes ir stengiamės panaikinti šią skirtį rengdami savo augintinius). Žmonių apdarai per tūkstančius metų stipriai pasikeitė. Pats paprasčiausias ir dabar savaime suprantamu laikomas pokytis – atsiradusi skirtis tarp vyriškų ir moteriškų drabužių, tarp kelnių ir sijonų – yra gana naujas žvelgiant į ilgą aprangos istoriją (10.1 pav.). Senovės graikai ir romėnai, nepriklausomai nuo lyties, vilkėjo į sukneles panašias tunikas. Kalnų gyventojams, pavyzdžiui, škotams – tiek vyrams, tiek moterims – taip pat buvo įprasti sijonai. Tolimųjų ir Artimųjų Rytų moterys kelnes nešioja jau kelis tūkstančius metų, tik europietes jos pasiekė daug vėliau. Euròpoje kelnes pirmiausia ėmė vilkėti kariai, o moterys prieš kelis šimtus metų retai patekdavo į karių gretas.
Poreikis prisidengti kūną drabužiais atsirado veikiausiai ne iš drovumo (nors Biblijoje nurodytas būtent šis motyvas), o siekiant apsisaugoti nuo šalčio, drėgmės, smėlio, saulės ir panašiai. Tad viena pagrindinių istorinių aprangos skirčių yra nulemta ne žmonių, o gamtos – tropinio (karšto) ir arktinio (itin šalto, atšiauraus) klimato.
Šalto klimato kraštuose iš pradžių drabužius atstojo nudirti sumedžiotų gyvūnų kailiai ir oda. Tokie apdarai turėjo didelį trūkumą: jais tik užsigobus buvo sunku judėti, o tai pirmykščiams žmonėms grėsė pražūtimi. Todėl pradėta ieškoti būdų, kaip odą ir kailius pritaikyti prie žmogaus kūno formų. Tokiu pat svarbiu išradimu kaip ratas galima laikyti adatą (10.2 pav.). Iš pradžių adatos gamintos iš mamutų, elnių kaulų ar jūrų vėplių ilčių – tokių radinių aptikta paleolito laikotarpio uolose, gyventose prieš 40 tūkstančių metų. Tokiomis adatomis iš kailių, odos gabalų buvo galima siūti drabužius. Eskimai iki šiol nešioja pagal senąsias tradicijas siūtus drabužius.
Karšto klimato kraštuose, pavyzdžiui, prie Nilo, senovės Egiptè, vietinių gyventojų apranga buvo daug plonesnė ir mažiau dengianti kūną nei kiek šiauriau įsikūrusioje Asirijoje ar Babilone. Dauguma žemesnių sluoksnių žmonių (pavyzdžiui, vergai) senovės Egipte vaikščiojo pusnuogiai arba visiškai nuogi – jau tada drabužiai buvo socialinės padėties arba amžiaus rodiklis (10.3 pav.). Tiek Egipte, tiek kitose senosiose kultūrose žemesnių sluoksnių žmonių drabužiai buvo paprastesni ir dėl patogumo – juk reikėjo daug fiziškai dirbti.
Senovės egiptiečiai labai rūpinosi švara, todėl itin vertino lengvai skalbiamus plonus lininius drabužius. Be to, švarai užtikrinti vyrai ir jaunos moterys skusdavosi galvas. Kojas nuo karšto smėlio saugodavo plonapadžiais sandalais, o galvas nuo saulės – perukais. Kadangi Egipte vyravo grožio kultas, tiek vyrai, tiek moterys naudojo kosmetiką, kvepindavosi, nešiojo prigludusius drabužius. Ne tik dėl grožio, bet ir dėl sveikatos egiptiečiai ypač ryškiai dažydavosi akis. Dažuose esančios medžiagos padėdavo apsisaugoti nuo infekcijų, todėl akys buvo dažomos ir suaugusiesiems, ir vaikams.
Jau ne gamtos, o žmonių tobulėjimo nulemta aprangos skirtis radosi pradėjus verstis žemdirbyste ir gyvulininkyste. Žmonės išmoko gaminti audinius iš augalų pluošto, pavyzdžiui, iš linų stiebelių, ir gyvulių vilnos. Tam reikėjo ir specialių priemonių, todėl atsirado verpstas ir audimo staklės. Su austa medžiaga elgtasi skirtingai. Senovės graikai ir romėnai audinių nekarpė ir nesiuvo, juos modeliavo klostėmis, susegdavo sagėmis ar perrišdavo juostelėmis. Šiauriau gyvenančios tautos drabužius siuvo. Romėnai pagal tai netgi skirstė žmones į civilizuotus ir barbarus. Jų supratimu, civilizuoti žmonės nešioja klostuotus, o ne siūtus drabužius. Klostuotam drabužiui reikėjo gana didelio vientiso audinio, kurį galima pagaminti tik gerai įvaldžius audimo meną. Be to, norint tinkamai apsivynioti tokiu dideliu audiniu reikėjo ne tik žinių, kaip tai padaryti, bet ir pagalbos – savarankiškai apsirengti žmonės dažniausiai nepajėgdavo.
Itin svarbus romėnų aprangos simbolis buvo togà (10.4 pav.). Šį drabužį romėnai perėmė iš užkariautose žemėse anksčiau gyvenusių etruskų. Toga buvo nešiojama kaip viršutinis drabužis, vilkimas ant tunikos, ir išsiskyrė klosčių gausa. Kuo aukštesnio rango romėnų pareigūnas – tuo daugiau klosčių. Saugant klostes, vaikščioti su toga reikėjo atsargiai, lėtai, todėl tokia eisena kūrė iškilmingumo įspūdį. Toga simbolizavo brandumą, pilietybę, tad vergai, nusikaltėliai ar svetimšaliai neturėjo teisės jos vilkėti. Nors ilgainiui Ròmos impèrijoje nešiojamų togų klosčių skaičius mažėjo, jų reikšmė išliko tokia pat.
Senovės Graikijoje, iš kurios įkvėpimo sėmėsi ir Ròmos impèrijos gyventojai, gražus kūnas buvo suvokiamas kaip sveikos sielos atspindys, todėl ir drabužiai buvo švelniai prigludę, turėjo išryškinti kūno – kartu ir sielos – grožį. IV a. Ròmos impèrijai suskilus į Vakarų ir Rytų, jos tradicijas paveldėjo Bizántijos impèrija (IV–XV a.). Visgi krikščioniškoje Bizántijoje žmogaus kūnas buvo neįdomus, drabužiai turėjo jį pridengti, o ne išryškinti. Todėl svarbu buvo ne drabužių forma, o jų puošyba – pagrindiniais aprangos akcentais tapo siuvinėtos, auksinės detalės, itin vertinti ir galvos apdangalai (10.5 pav.). Su stačiatikių tikėjimu Bizantijos drabužių tradicija atkeliavo į Maskvõs didžiąją kunigaikštỹstę, vėliau – ir į Rùsijos impèriją. Tarp šio krašto kilmingųjų ir turtingųjų ji vyravo ir praktiškai nesikeitė 800 metų. Bizántijai būdingų detalių galime pamatyti net ir paskutinių Rusijos carų dvaruose. Žlugus Vakarų Ròmos impèrijai, prasidėjus ir įsibėgėjus Viduramžiams, Vakarų ir Vidurio Euròpoje aprangos tradicijos keitėsi, jas formavo vis kitas politinę galią įgijęs kraštas, tad drabužiai tapo įvairesni.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite ne mažiau kaip dvi priežastis, lėmusias drabužių atsiradimą ir jų dėvėjimo tradiciją.
- Kokią įtaką pirmykštėms bendruomenėms padarė adata?
- Iš kokių medžiagų buvo daromos adatos? Iš ko šiais laikais paprastai gaminamos adatos?
- Išvardykite ne mažiau kaip tris medžiagas, iš kurių buvo gaminami drabužiams skirti audiniai.
- Paaiškinkite, koks drabužis vadinamas toga.
TYRINĖKITE!
Kas togą nešiojo senovėje ir kas vilki dabar? Pamėginkite klasėje surengti įspūdingiausios togos konkursą.
Nuo poreikių – prie madų
Iš kryžiaus žygių (jais XI–XVI a. Euròpos krikščionys siekė atkariauti krikščionybei svarbias vietas, pavyzdžiui, Jerùzalę, iš musulmonų) europiečiai parsiveždavo musulmoniškų kraštų drabužių ar jų idėjų – taip ir Europoje populiarėjo plačios rankovės, moterys viešumoje kartais dengėsi dalį veido.
Vyraujanti apranga atspindi, kaip vienų ar kitų laikų visuomenė įsivaizduoja idealų žmogų, kokias jo išorines ir vidines savybes vertina. Senovės graikai kūną laikė sielos atspindžiu, todėl drabužiais siekė išryškinti jo grožį. Viduramžiais žmogaus kūnas krikščioniškoje Europoje buvo laikomas nuodėmių šaltiniu, todėl stengtasi kuo labiau jį pridengti.
Apranga atspindi ir epochos meno krypčių bruožus. Romaninio stiliaus laikotarpiu (IX–XII a.) Vakarų Euròpos gyventojai iš seniau barbarais vadintų tautų perėmė kelnių nešiojimo tradiciją – jos tapo vyrų kasdieniu drabužiu. Vis dėlto Viduramžiais vyrų nešiotos kelnės nelabai panašios į dabartines. Jos buvo itin plonos ir prigludusios, kaip apatinis drabužis, daug panašesnės į pėdkelnes. Romaninį stilių, kuriam būdingos sunkios, masyvios formos, tamsūs atspalviai, pakeitė gòtika (XIII–XV a.). Erdvus ir šviesus, kilimą aukštyn (tarsi į Dievą) architektūroje pabrėžiantis gotikos stilius stipriai paveikė ir vyrų, ir moterų aprangą, ji įgavo naujų formų. Šiuo laikotarpiu drabužiai ėmė keistis sparčiau nei bet kada anksčiau – atsirado tai, ką dabar suprantame kaip madą.
Vyraujant gotikai ir vyrai, ir moterys nešiojo smailianosius batus. Be to, moterys visoje Europoje pirmenybę teikė kuo giliau išskustiems viršugalviams, stengėsi, kad kuo didesnė kaktos dalis būtų matoma. Gerėjant europiečių gyvenimo sąlygoms gerėjo ir apranga, įprasti drabužiai pradėti puošti meniškais amatininkų dirbiniais. Nors jau romaninio stiliaus laikotarpiu drabužiai buvo sluoksniuojami, gotikos laikų apdarams būdinga dar daugiau sluoksnių. Moterys pradėjo vilkėti įliemenuotas, o ne beformes sukneles, vyrų drabužių pečių ir krūtinės dalis buvo išplatinta, išdidinta. Tuo metu Europoje buvo itin mėgstami riteriai ir damos, todėl ãpranga stengtasi pabrėžti moterų liaunumą ir nuolankumą, o vyrų – narsą ir didvyriškumą (10.6 pav.).
XV a. antroje pusėje – XVI a. pradžioje su Renesánso epochos idėjomis, siekiu atsigręžti į antikinį (romėnų ir graikų kultūrų) palikimą kito ir europiečių grožio įsivaizdavimas: nuo smailianosių batų pereita prie bukanosių, aprangoje vėl atsirado daug kailių, vyravo ypač ryškios spalvos. Bandyta vilkėti drapiruotus drabužius (kelis audinius sudėjus klostėmis) kaip senovės Ròmoje, siekta išlaikyti natūralias proporcijas – vėl pripažinta, kad žmogaus kūnas yra gražus savaime, jo formų nereikia bandyti keisti drabužiais. Šiuo laikotarpiu madingiausios buvo ryškios spalvos, o raudona drabužių spalva tokia trokštama (10.7 pav.), kad net per sukilimą to meto vokiečių žemėse valstiečiai reikalavo leisti jiems rengtis raudonai – kaip jų valdovams.
Pasirodo, draudimai žemesnių klasių atstovams rengtis spalvingai egzistavo dar senovės Graikijoje, kurioje ir pradėti dažyti drabužiams skirti audiniai. Tad ne tik pasirinktas audinys, bet ir jo spalva buvo iškalbinga aprangos detalė. Štai XVI a. viduryje Europoje sustiprėjus Ispãnijos Karalỹstės ekonominei ir politinei įtakai tapo madinga juoda drabužių spalva, kurią itin mėgo ispanai.
Renesansą pakeitęs baroko stilius (XVII–XVIII a. pirma pusė) taip pat veikė aprangą. Baròko epochos drabužiams, kaip ir architektūrai, būdinga įmantrumas, daugybė detalių, smulkmenų, sudėtingi siluetai, didingumas. Puošnius ir ryškius drabužius papildė to meto naujovė – aukštakulniai batai (10.8 pav.).
Baroką pakeitęs ir trumpai pabuvojęs rokòko stilius (XVIII a. pr. – XVIII a. pab.) taip pat išsiskyrė puošnumu, bet buvo grakštesnis ir subtilesnis, tad drabužių apimtys mažėjo, o audiniai, iš kurių jie buvo siuvami, plonėjo. Šiuo laikotarpiu Prancūzijoje atsirado madų žurnalų moterims – jos tapo pagrindinėmis vis sparčiau kintančios mados sekėjomis. Moterys grįžo prie anksčiau populiarių buvusių korsetų (10.9 pav.), nes lieknas liemuo vėl tapo grožio etalonu. Vakarų Europos vyrų drabužių mada taip pat neapsiėjo be naujovių – pradėti nešioti frakai (10.10 pav.). Ilgą laiką jie išliko pagrindiniu stilingo vyro požymiu.
10.8 pav. Prancūzijos karalius Liudvikas XIV labai mėgo aukštakulnius. Tai nieko nestebino – tais laikais aukštakulnius avėjo ir vyrai. Išskirtinumui pabrėžti Liudvikas XIV įsakė savo ir dvaro kilmingųjų batų kulnus dažyti tuomet vis dar itin mėgta raudona spalva.
Tikriausiai jau pastebėjote, kad europiečiai vis negalėjo apsispręsti: vieną šimtmetį puošėsi kiek įmanydami ir savo apdarais priminė didingus meno kūrinius, o kitą vėl ieškojo paprastumo. Nors tokius polinkius paprastai lemdavo ekonominė padėtis, kurią veikė karai, naujų teritorijų atradimas ir kiti veiksniai, matyt, net ir prieš kelis šimtus metų mados sukdavosi ratu.
XVIII a. pabaigoje, baigus vyrauti didingiems bei ištaigingiems baroko ir rokoko stiliams, vėl atsigręžta į Antikos ir Renesanso epochas – ėmė vyrauti klasicistinio stiliaus paprastumas, ryšys su gamta ir praeitimi (10.11 pav.). Siekdamos paprastumo ekstravagantiškesnės to meto moterys netgi pradėjo trumpai kirptis plaukus, bet tokios šukuosenos tapo madingos tik XX a. pradžioje.
Klasicizmą XIX a. Europoje pakeitė romantizmo kryptis – pereita prie modernių, šiandien jau puikiai atpažįstamų drabužių. Moterų sijonai siaurėjo, drabužių sluoksnių mažėjo – siekta praktiškumo, judėjimo laisvės, pasigirdo kalbų apie korsetų žalą sveikatai. Tuo metu susiformavęs vyriškų drabužių derinys – kelnės, marškiniai, liemenė, švarkas – įprastas iki šiol. Drabužiai buvo siuvami iš tos pačios medžiagos – nebesistengta savo apranga parodyti gebėjimo įpirkti visus audinius.
Nuo XIX a. pradžios, vystantis kapitalizmo sistemai ir masinei drabužių gamybai, aprangos pasirinkimas jau priklausė ne nuo įstatymų, o nuo pinigų kiekio – gebėjimo įpirkti tam tikrus audinius, siuvėjų paslaugas ir panašiai. Tad XIX a. pabaigoje suklestėjo ir miestiečių mada, ja sekti stengėsi ir turtingesni valstiečiai. Reikėtų pridurti, kad neturtingų valstiečių ar miestiečių rūbai visais aptartais laikotarpiais išliko daug paprastesni, mada ilgą laiką buvo tik didikų ir turtingųjų privilegija.
Klausimai ir užduotys
- Kaip vadinamos gentys, iš kurių europiečiai perėmė kelnių nešiojimo tradiciją?
- Kokios spalvos drabužiai buvo ypač mėgstami renesanso stiliaus laikotarpiu? Kaip manote, kokios priežastys tai lėmė?
- Ar tikrai aukštakulniai batai, sijonai ir pėdkelnės priskirtini tik moterų aprangai? Atsakymą pagrįskite ne mažiau kaip dviem argumentais.
- Nurodykite ne mažiau kaip tris esminius aprangos pokyčius nuo gotikos laikotarpio iki XIX amžiaus.
APIBENDRINAMIEJI KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kuriais istoriniais laikotarpiais imta dėvėti togas, kelnes ir sijonus? Nurodykite ne mažiau kaip po du kiekvieno drabužio pranašumus, svarbius jiems atsiradus.
- Nurodykite ne mažiau kaip po du Viduramžių, Renesanso, Baroko ir Apšvietos epochų drabužių mados bruožus.
- Pasakykite, kurio vadovėlyje aptarto laikotarpio drabužius labiausiai norėtumėte vilkėti šiais laikais. Pasirinkimą pagrįskite.
- Kaip manote, kodėl nuolat kito ir tebekinta drabužiai, jų dėvėjimo ir mados kryptys?
TYRINĖKITE!
Parenkite klausimyną, sudarytą iš ne mažiau kaip 5 klausimų apie drabužius (pavyzdžiui, kokie drabužiai ir kodėl dėvimi, kokiais kriterijais remiantis jie pasirenkami, ar domimasi mada), ir apklauskite artimiausios aplinkos žmones: draugus, šeimos narius, gimines.
IŠSAKYKITE SAVO NUOMONĘ
Kaip manote, ar šiandien svarbi seniau itin aiški buvusi skirtis tarp vyriškų ir moteriškų drabužių? Nuomonę pagrįskite.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"