Kaip būti lietuviu?

1

Kelintą kartą dėdė Andrius sako: „Eik pasiimti savo pilietybės dokumentų. Po dvejų metų juos gauna kiekvienas, atvykęs į šį kraštą, ir tada nebevadina jo „grinorium“.“

– Ar būtinai turiu pasiimti?

– Ne, nebūtinai. Šioje šalyje prievartos nėra. Bet tau įdomu bus iš arčiau pamatyti Amerikos valdžios aparatą.

Atvykusi į City Hall (miesto rotušę), nustebau, radusi didžiulę salę, pilną pilniausią vienų vyrų, sėdinčių eilėmis kaip teatre. Oras buvo tvankus. Visi sėdėjo vienmarškiniai, švarkus pasikabinę ant kėdžių atlošų, atsisegioję marškinių apykakles ir iki alkūnių atsiraitę rankoves. Jų veidai rasojo prakaitu. Pasijutau taip nejaukiai, lyg būčiau netikėtai pakliuvusi į vyrų pirties prieangį.

Susigėdusi sėstelėjau čia pat prie durų. Vyrai taip pat, atrodo, ne mažiau nustebę mano atsiradimu tarp jų, atsisukinėjo, šnibždėjosi ir vėl spoksojo į mane.

Pradžioj salės ant pakylos už ilgo stalo, apkrauto didelėmis knygomis, sėdėjo daug valdininkų.

2

Beviltiška buvo tikėtis tą dieną gauti tuos dokumentus, bet nusprendžiau valandėlę pasėdėti, pasiklausyti. Staiga pasigirsta:

– Oh miss! – iš už stalo atsistojęs šaukia mane vienas valdininkų.

– I?! – labai nustebusi atsiliepiu.

– Yes, you. Ateikite čia, prašom.

– Vaje, vaje… – nukaitau aš, šitaip netikėtai išskirta, pagerbta. – Tik pamanykite, kokia šalis Amerika! – galvojau eidama, – kaip subtiliai ji moka pagerbti moteris. Net darbo metu nėra joms eilės. Jos niekur nestovi, jos niekur nelaukia. Visur visada ladies first. Gražu gyventi džentelmenų šalyje!

Priėjau ir užlipau ant pakylos. Valdininkas nusišypsojo, o mane vėl nuplieskė raudonis, – šypsena taip netiko jo veidui ir salės rimtumui.

– You, miss, atėjote išsiimti „naturalizati on papers“?

– Jūsų vardas?

– Jūsų paskutinis vardas, pavardė?

– How do you spell? Kaip tai rašoma? Sakykite paraidžiui.

– Kada atvykote į mūsų šalį?

– Kokiu laivu?

– Iš kokios šalies?

– Lithuania?! – skiemenimis kartoja valdininkas.

– Tokios šalies nėra.

– Tokia šalis yra.

– Kaip ji anksčiau vadinosi?

– Visada ji vadinosi Lithuania.

Pauzė.

– Koks didžiausias jūsų šalies miestas?

– Kaunas.

– ?! – valdininkas nepajėgė ištarti. Kiti valdininkai pakėlė galvas nuo savo popierių.

– O kaip anksčiau tas miestas vadinosi? – Aš dvejojau, bet reikėjo pasakyti.

– Anksčiau… kai mano tėvynė buvo pavergta, jį vadino „Kowno“, – pašaipiai ištariau rusišką žodį.

– Oh, Kowno – Russia! – nudžiugo valdininkas.

– No, Kaunas – Lithuania.

– Betgi aš sakau jums, kad tokios šalies nėra, – spyrėsi valdininkas.

– O aš atvykau iš tos šalies su pirmąja diplomatine misija.

Salėje sėdintieji ir visi valdininkai nustoję dirbti klausėsi mudviejų ginčo.

– Kaip jūs mane matote čia stovinčią, taip tikrai yra tokia šalis – Lithuania.

3

„Mano“ valdininkas jau spėjo atsiversti kelias žemėlapių knygas, visur pieštuku pabrėždamas rodė man parašyta Kowno – Russia.

– Mano šalis laisva jau penkeri metai. Jūsų žemėlapiai pasenę, – sakau. – Atsiklauskite jūsų prezidento ir ištaisykite juos.

Valdininkai lyg susitarę visi nusišypsojo ir vėl įniko dirbti.

Mano valdininkas rašė į kelis lapus iš karto, vis šypsodamasis, protarpiais purtydamas galvą.

– Pasirašykite čia, miss, ir čia, miss, ir dar čia, miss.

Antrąjį popierių pasirašydama norėjau paskaityti, ant ko čia pasirašau, bet valdininkas nedavė atsikvėpti. Jis vis šypsojos ir nardė tarp stalų, piupitrų labai gerai nusiteikęs.

– Prieikite čionai, please, miss. Padėkite kairę ranką ant šitos šv. Biblijos, miss, dešinę pakelkite į viršų, miss, ir kartokite paskui mane žodžius, miss.

– Ar turėsiu prisiekti?

– Yes, miss.

– Tai aš noriu iš anksto žinoti priesaikos tekstą. Būkite malonus perskaityti man.

– All-right, – truputį patylėjęs nenorom sutiko valdininkas, išjungė iš savo veido šypseną ir greitakalbe ėmė skaityti šiurpius priesaikos žodžius:

4

– I call God to witness, – aš šaukiu Dievą liudininku, kad aš atsižadu savo šalies Lietuvos…

Jei mano buvusi šalis stos į karą su Amerika, aš kariausiu Amerikos pusėje… It is my bona fide intentions to renounce forever all allegiances and fidelity to any foreign prince, potentate, state, or sovereignity, and particularly to Republic of Lithuania or Russia of which I am now a citizen. I am not an anarchist; I am not a polygamist nor a believer in the practice of polygamy; and it is my inention in good faith to become a citizen of United States of America and to permanently reside therein. So help me God.¹

– Negaliu prisiekti, – sujaudinta iki gilumos širdies, pasakiau.

– Kodėl gi ne?! – beveik sušuko nustebęs valdininkas.

– Negaliu sakyti tokių šventvagiškų žodžių. Aš neatsižadėsiu savo tėvynės Lietuvos, ir jei mano šalis kariaus su Jūsų šalimi, aš ne Amerikos pusėje kariausiu, – pristigdama kvapo drebančiu balsu kalbėjau.

Labai labai suglumo valdininkas; atrodė net išsigando ir bėgte nubėgo prie kitame stalo gale sėdinčio rūstaus veido valdininko, matyt, savo viršininko.

5

Salėje įsiviešpatavo grėsminga tyla. Kietas nejudantis viršininko žvilgsnis smigo kiaurai manęs. Neišlaikiusi jo, nusukau savo veidą šalin, atvira burna vos gaudydama orą.

Plastiškai, kaip šokėjas, atšuoliavo vėl šypsodamasis valdininkas ir koketiškai prašneko:

– Miss, we want you to be our citizen. Padėkite tik šitą mažytį savo pirščiuką ant pat šv. Biblijos krašto, o dešinę tik vos truputėlį pakelkite. Ir galite ne visus žodžius kartoti. Čia gi viskas tik proforma².

Švelniai paėmė mano kairę ranką ir prispaudė mano mažąjį pirštą prie krašto Biblijos.

Ir aš švelniai, bet ryžtingai išlaisvinau savo pirštą iš Amerikos valdininko rankos.

– Aš negaliu prisiekti, – ašaros riedėjo mano skruostais, bet žodžius tariau aiškiai ir ramiai.

– Mano šalis yra brangi mano širdžiai. Aš jos neišsižadėsiu.

6

Kapų tyloje nuaidėjo mano žodžiai. Bėgti, bėgti iš šitos kraupios vietos! Va tas rūstaveidis, kietažvilgsnis, visą laiką mane nebyliai stebėjęs, atsistoja iš už stalo ir nenuleisdamas nuo manęs akių, suspaudęs lūpas, tarytum grieždamas dantimis artinasi prie manęs.

Aš įžeidžiau Ameriką! Nejaugi jis man ką darys?! Deportuos mane stačiai iš salės, neleisdami net atsisveikinti su Vytautu?! Man rodės, aš pražilsiu, kol jis prieis prie manęs. Rodėsi, sugers mane visą savo įsmeigtu veriančiu žvilgsniu. Pagaliau priėjo…

– I respect you, miss! Give me your hand, – Suėmė mano ranką savo abiem rankom ir švelniai paspaudė. Kreipdamasis į valdininkus pasakė:

– All of you paspauskite jai ranką. Penkiolika metų aš čia sėdžiu. Tūkstančius įpilietinau. Tūkstančiai prisiekė. Nė vieno nebuvo, kuris būtų atsisakęs prisiekti.

– Ei jūs, ten sėdintieji! Jūs visi netrukus dėsite savo letenas (dirty hands) ant šv. Biblijos, kelsite savo dešinę. Šauksite Dievą liudininku ir iškilmingai atsižadėsite savo tėvynės dėl Amerikos dolerio. O štai jauna mergaitė atsisako prisiekti, atsisako Amerikos dėl savo Tėvynės, kurios net žemėlapyje nėra!

– You are free, miss, – tarė jis, vėl švelniai spausdamas mano ranką.

– O jūs atsistosite, kai ji eis iš salės. Stand up! – sušuko jis įsakančiu, niekinančiu balsu.

Salėje visi triukšmingai pakilo. Nors man vis norėjosi bėgti, bet, suvokusi momento iškilmingumą, oriai nulipau nuo pakylos, oriai ėjau plačiu salės taku, o iš abiejų pusių lyg garbės sargyba stovėjo rimtais veidais vyrai.

³ Padėkos.
​⁴ Pirmajam.
​⁵ Skiriu.

1

<…> Patekau į M[arijampolės] gimnaziją (Lietuvoj) tame laike, kada jau mokslo institucijose įvesta buvo vieton lenkiškos priverstina maskoliška kalba, bet da įsibėgėjusi lenkų šlėktiška dvasia negalėjo susilaikyti ir apsiaubdavo kiekvieną lietuvį, patekusį į gimnaziją. Vos spėjau apsivilkti mėlyną mandieraitę su baltais sagučiais ir susimaišiau su draugais mokintiniais, pajutau, kad mano dvasioje kasžin kas dedasi. Kas dedasi, numanyti ir išreikšti negalėjau, tik jaučiau, kad man gėda atsiminti, kuomi aš buvau, o ypač bauginausi, kad draugai nepatirtų, jogei aš moku lietuviškai. Tas dalykas galėjo mane išduoti artojaus sūnum esant. Žinoma, išlikimo instinktas liepė man niekad neatsiliepti lietuviškai ir saugotis, idant nieks nepamatytų, kad mano tėvas dėvi sermėginę ir moka tik lietuviškai. Dėl to gi stengiausi kalbėti nors blogai, bet lenkiškai, o nuo tėvų ir giminių, kurie atvažiuodavo manęs atlankyti, šalindavausi iš tolo, jeigu tik patėmydavau, kad kas iš draugų ar ponų mato. Šnekėdavau su jais ramiau tik pasislėpęs kur užkampyje. Tapau mat lenku ir sykiu ponu – tekau lenkiškai dvasiai. Pagedęs buvau, bet aš nekaltas, aš pats to nesupratau, kūdikiu da bebūdamas, o tie, ką suprato, manęs nepersergėjo, nepamokino…

2

Žiūrėdamas šiandien ant anų, seniai jau pralėkusiųjų valandų, persiliudiju, 1) kaip baisiai vodija doriškai žmogaus pusei, jeigu jis išsineria per šiokias ar tokias priežastis iš lukšto savo tautystės ir patenka praryjančiai įtekmei svetimos tautos ir 2) kaip galingas tautystės pamatas – prigimtoji kalba…

Paleido ant Velykų. Keletas mokintinių susitarėme pasisamdyti arklius ir keliauti drauge namon. Tarpu mūs buvo Basanavičius, mokintinis iš vyriausios kliasos. Bevažiuojant jis atsiliepia: „Panowie, zaśpiewajmy!“ Aš turėjau gerą balsą ir tikrai buvau paketinęs prisidėti. Tik štai Basanavičius užvedė lietuviškai: Augin tėvas du sūneliu… Rodos, kad man kas gerklę užėmė iš gėdos. „Chłop“, – pamislijau sau lenkiškai ir nuleidęs nosį tylėjau…

3

Buvau jau 5 kliasoje. Sykį ant lekcijos lietuviškos kalbos (lankydavau tas lekcijas kaip ir kiti – net patys lenkai – tik dėl to, idant turėčiau tiesą ant lietuvių stipendijos universitete) ateina Basanavičius, jau tada studentas Maskvos universiteto. Įėjęs pasisveikino su mokintoju ir prakalbėjo į mus lietuviškai. Parodė gražumą lietuviškos kalbos ir atkartojo keletą vietų iš eilių, kur lietuviška kalba tiesiog perima gamtos skambėjimus, paukščių balsus: Ieva, Ieva, neganyk po pievą… arba Jurgut, kinkyk, paplak, nuvažiuok… Atkartojo ir daugiaus vietų, tik visų nepamenu. „Komedyant!“ – pamislijau sau lenkiškai ir apkaitęs nusikreipiau į šalį ir ėmiau sau skaityti visai ką kitą…

Pabaigiau gimnaziją su ta mislia ir jausmu, kad lietuviu būti lyg nepritinka, ypač jog tada visi tyčiojosi iš kokių ten litvomanų ir drabstydavo į akis su Muraška³. Sakydavau, kad aš sykiu lietuvis ir lenkas, nes istorija sujungė lenkus su lietuviais. Mat prisipažinimu pusiau prie lenkystės tariau atpirksiąs nors pusę tos kaltės, kad aš lietuvis. O veidmainingas besiteisinimas pagedusio jauno vaikino! To paviršutinio teisinimosi prieš kitus ir prieš patį save man išteko, ypač jogei nepasitaikė nė vienos apystovos, kuri būtų privertusi mane dirstelti į tuos dalykus giliau.

Su tokiomis nuomonėmis apie mano tautystę įstojau į universitetą, vieną iš tų, kur lietuvių buvo labai mažai, o ir tie beveik nepasipažinojo vienas su kitu. Žinoma, nuovoka Lietuvos, lietuvystės vis labyn ir labyn dilo iš mano proto…

4

Parvažiavau iš universiteto ant vasaros į Lietuvą. Vienas kunigas papasakojo man, kad išeisiąs lietuviškas laikraštis, parodė savo lietuviškai rašytas eileles ir Basanavičiaus laišką apie aną laikraštį. Perskaičiau laišką ir… smilktelėjo lyg širdyje. Smilktelėjo ir vėl, rodos, nieko. „Bawią się dzieci“, – pamislijau sau lenkiškai. Tik nuo tos valandos gana tankiai pradėjo skraidyti po mano galvą mislys apie Lietuvą, lietuvius, lietuvystę, širdis vienok ant tų mislių neatsiliepdavo…

Potam, ar į pusmetį, gavau Nr. 1 „Aušros“. Žiūrau, ant pirmutinio puslapio stovi Basanavičius. „Pranašas“, – pamislijau tada apie Basanavičių jau lietuviškai. Ėmiau skubiai vartyti „Aušrą“ ir… neprimenu jau visko, kas su manim paskui darėsi… Tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių ant sienų mano kambarėlio… rodos, girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: „O tu, paklydėli, kur ikšiol buvai?“ Paskui pasidarė man taip graudu, kad, apsikniaubęs ant stalo, apsiverkiau. Gaila man buvo tų valandų, kurios nesugrąžintinai išbrauktos tapo iš mano gyvenimo, kaipo lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinu pagedėliu… Potam pripildė mano krūtinę rami, smagi šiluma ir, rodos, naujos pajiegos pradėjo rastis… Rodos, užaugau išsyk ir ta pasaulė jau man per ankšta… Pajutau save didžiu, galingu: pasijutau lietuviu esąs…

Ta valanda antrojo užgimimo perdaug yra svarbi mano gyvenime, kad galėčiau ją užmiršti. Negaliu taipogi užmiršti, kad ir nepripažinti, kad už tą valandą esu kaltas Basanavičiui.

Neužilgo susižiedavau su Lietuvos literatūra ir iki šiai dienai savo sužieduotinės neapleidžiu.

***

5

Kasžin, ar mes visada teisingai pasielgiame, kaltindami en masse visus lietuvius atskalūnus. Tiems ekslietuviams, kurie lyg gyvatės šnypščia išgirdę apie lietuvių krutėjimą ir apsitaško patys savo seilėmis iš piktumo, jeigu jiems kas primena lietuvystę, paduokime lietuvišką laikraštį, sykį ir antrą, – tada pamatysime, kas kaltas, o kas ne.

„Varpas“, 1893 m., Nr. 3

1

Pavasarį berniukui suėjo dešimt metų, o jis jau mokėsi šeštoje klasėje. Ten jis buvo pats mažiausias, smulkiausias, dvi didelės akys pablyškusiame veidelyje neatsitraukdamos žiūrėdavo į kalbančio mokytojo burną.

Taip atsitiko todėl, kad jis per anksti išmoko skaityti. Kai buvo ketverių, motina parodė raides, parodė – ir užmiršo, o jis atpažino jas ant sienos išklijuotuose laikraščiuose. Vos prisilietus pirštu jie traškėdavo, ir jis krūptelėjo, kai pageltęs, net įplėštas laikraštis vieną dieną staiga ėmė ir pasakė:

– Ka-ras… Žu-vo…

Su kaimo vaikais jis mažai lakstė ir žaidė, jam apskritai nepatiko lakstyti, o šie per daug jo ir nekvietė. Beveik visi jie čia buvo broliai, pusbroliai ar šiaip giminaičiai, o jis augo vienas ir jokių giminių negalėjo turėti, nes buvo pabėgėlis. Ne, ne jis buvo pabėgėlis, tai patėvis su motina buvo pabėgėliai, bėgo, bet nepabėgo, dabar glaudėsi dideliame tuščiame ūkyje ir atgal nebegalėjo grįžti.

Pradžios mokykla buvo kaimo pakraštyje, bet į ją nebuvo toli eiti. Mokytoja kas pusę metų jį perkeldavo į aukštesnę klasę, kad pro langą negaudytų varnų, kol kiti vaikai mokysis skaityti ar daugybos lentelės. Todėl ir baigė ją per dvejus metus, o daugiau kaime nebebuvo ko baigti. Bet mokykloje buvo keliasdešimt knygų, ir visas per tuos dvejus metus jis perskaitė. Ir visus laikraščius ant sienų, ir viską, kas tik buvo parašyta spausdintomis raidėmis ir pakliūdavo į akis. O kai nieko ilgiau nepakliūdavo, jam norėdavosi užsiglausti tamsiame kampelyje ir verkti.

Penkta klasė buvo tik miestelyje, o tas miestelis – už keturių kilometrų. Jis, toks mažas ir smulkus, eidavo ir eidavo žvyrkeliu. Kairėj pusėj baigdavosi kaimas, ir prasidėdavo laukai. Dešinėje beveik visą kelią berniuką lydėdavo alksnynai ir už jų tekanti nematoma upė. Kol esam maži, visos upės mums didelės, visi vandenys – skaidrūs.

2

Tik tos upės iš arti jis dar nebuvo matęs. Vasarą kaimo vaikai visu būriu eidavo į ją maudytis, o jo neleisdavo, kad nenuskęstų. Tame pačiame ūkyje, kur jie tada gyveno, buvo dvi kūdros. Pakalnėje – juodo vandens linmarka, o už neprižiūrimo sodo – kita: su ajerais ir karosais. Ten, įbraidinusi iki kelių, motina trinkdavo jam galvą, akis grauždavo bjaurus pačių virtas pokarinis muilas.

Pernai rudenį iš to ūkio jiems liepė išsikraustyti. Į didžiuosius tvartus suvarė ką tik įsteigto kolchozo kiaules. Į jų vietą atsikėlė suskretusių, nuplyšusių kiaulašerių šeima: tėvas, motina, du pusberniai sūnai, ir, sakė, paskutinė paleistuvė duktė. Su mažu vaiku, suvyniotu į skarmalus.

– Ten daugiau nebkelk kojos, – uždraudė motina. – Parsineši utų, apleisi kitus vaikus, ir išmes tave iš mokyklos.

Jis ir pats stengėsi neprisiminti tos vietos, nors joje išmoko skaityti, o kūdroje sugavo pirmąjį karosą. Ir dar tenai daržinėje stovėjo senas arpas, kurio rankeną buvo galima sukti, tada viduje pūsdavo vėjas ir kažkas kleketuodavo.

Šitas ūkis vadinosi išvežtųjų, o anas ne, nes šeimininkai patys pasitraukė į Vakarus. Ir čia buvo daržinė, tik be arpo, ir čia stovėjo tušti tvartai ir klėtis. Visur buvo tuščia. Jie įsikraustė tik į tą vieną kambarėlį su pečiuku, daugiau jiems nereikėjo.

– Tik neužimkim daug vietos gyvendami, tik neužimkim daug vietos, – vis kartodavo patėvis. – Jei sugrįš kuomet tie žmonės, negalės pasakyti, kad buvom čia per daug užsiklėtę.

– Vargiai… vargiai… – netikėdavo motina. – Nukankins tame Sibire…

– Vis tiek nesijausk čia per didelė gaspadinė.

– Aš ir nesijaučiu. Ir gyvenu kaip pelė.

– Tad taip ir gyvenkim.

Berniukas nežinojo, kaip iš tikrųjų gyvena pelės. Turbūt kaip nors labai tyliai ir baugščiai. Todėl net kieme, net į šulinį stengėsi garsiai nešūkauti.

3

Už trobos galo, vos už dešimties vaikiškų žingsnių, tekėjo upė. Pro pat, pro pat. Išvydęs berniukas puolė prie jos kaip prie geriausio draugo. Ji ir bus jo draugas, kol tiktai jam reikės iš čia išvažiuoti. O paskui ir tekės, ir gurgės per visus jo prisiminimus, per visą jo gyvenimą.

Nuo trobos prie upės vedė trumpas takas tokio pat kietumo kaip ir į šulinį. Tako gale gulėjo plokščias akmuo: pusė žemėj, pusė vandeny. Ant jo atsistojęs jis prausis kiekvieną rytą, kol iškris sniegas.

​Jis ir dabar ant jo stovėjo.

Niekam neatsiveria pasaulis iš karto. Lipdomės jį, kaip bitės siuva korį: po trupinį, bet kasdien, po nedaug, bet nuolatos. Kad būtų kur dėti savo jausmų, minčių, vėliau – prisiminimų medų. Kitaip nebūna, kitaip niekam nebuvo.

Anoj pusėj augo reti alksniukai, kairiau – vešlūs karklynai, o pro tarpus matėsi pievos gabalas, juodų dirvų lopai, sodo obelys, ir tik jau už jų pilkavo skiedriniai kelių pastatų stogai. Ten irgi buvo kažkieno didelis ūkis, tik jis dar nežinojo kieno. Ant vieno stogo sėdėjo du kaminai. Virš tų kaminų, į miško pusę, dabar lėkė juodas podidis paukštis ir lėkdamas sakė: „Krum!.. Krum!“ Bet ne varna, tik panašus, varnos nemoka taip sakyti.

Kitą rytą, atsistojęs ant plokščiojo akmens, jis pirmą kartą prausėsi upės vandeniu. Kai nusišluostęs pakėlė akis, – toje pusėje, kur vakar nulėkė paukštis, dabar tekėjo saulė, o iš vieno kamino rūko rausvi dūmai! Ne pilki, ne juosvi ir ne mėlyni.

Iki žiemos jis ne ką tesuspėjo ištyrinėti savosios upės. Gal keletą šimtų metrų prieš srovę ir tiek pat pasroviui.

Pasroviui einant buvo brasta ir medinis lieptas. Ilgas skelto medžio kamienas gulėjo permestas skersai, tiktai kartis, už kurios reikėjo laikytis, buvo lūžusi per vidurį, ir jis nedrįso pereiti.

Žiema ilgam išskyrė jį ir upę. Bet jam neprailgo laukti pavasario, nes jis skaitė ir skaitė knygas. Knygose buvo daug upių, net tokių didelių, kad jomis plaukiojo garlaiviai, o jo upe negalėtų praplaukti net ir mažas laivelis.

4

Pasirodo, jo upė pavasarį visai menkai tepatvindavo. Rytais jis vėl galėjo praustis ant plokščiojo akmens. Greitai pradžiūvo žemė, ir jau kalėsi pirmoji žolė. Sekmadienį jis vėl nuėjo prie liepto. Perlūžusios karties žiemą niekas nebuvo sutaisęs.

Kitame liepto gale stovėjo kitas berniukas.

– Ateik čia! – pamojo ranka.

– Tu pats ateik!

– Bijai?

– Dar ko!

– Tai ir ateik!

Ir jis ryžosi eiti tuo lieptu, kur nebuvo karties. Labai garsiai pradėjo ūžti vanduo per brastos akmenis.

– Bijojai?

– Nėmaž!..

– Niekada nereikia meluoti.

– Aš tą žinau…

– Aš irgi būčiau bijojęs.

– Biškį ir bijojau…

Kai prisipažįsti melavęs, iškart pasidaro paprasta ir lengva. Taip ir pasidarė.

Jis dar niekada nebuvo turėjęs draugo, net šuniuko ar katino, todėl nežinojo, kaip reikia draugauti. Tik numanė. Pirmiausia – niekada nereikia meluoti, antriausia – turi viską pasisakyti, trečiausia – negali turėti kitų draugų, nes tai bus išdavystė.

Jo naujasis draugas buvo vardu Bronis ir gyveno tame ūkyje, kur kaminas su rausvais dūmais. Jo kaimas vadinosi Šerkšniai, o kodėl taip – neaišku. Žiemą, kai buvo šerkšnas, anos pusės medžiai ir krūmai neatrodė labiau šerkšnoti negu šios. Vienodai.

Jiedu susėdo ant liepto galo ir viską išsipasakojo.

5

Bronis buvo dvejais metais vyresnis, bet taip pat mokėsi šeštoje klasėje, tiktai Kretingoje. Ten gyveno jo motinos teta, todėl jam nereikėjo taip toli eiti į mokyklą. Bet vis tiek peršalo ir susirgo plaučių uždegimu. Šiemet daugiau nebeis, motina jį sargins pati, nes sena teta taip nemokės.

– Tai tu liksi antriems metams?

– Ne. Nuvažiuosiu ir išlaikysiu egzaminus.

– O kas tave mokys?

– Mamytė mokys.

– O iš kur ji… moka mokyti?

– Ji pati mokytoja. Tik dabar nebemoko.

– Dėl ko?

– Jai uždraudė mokyti.

– Dėl ko?

– Dėl to, kad mes buožės. Mumis išveš. O kas jūs?

– Mes… mes pabėgėliai.

– O kas bus, kai ateis?

– Patėvis sako, kad jį nukankins ar sušaudys, o vėdu⁵ su mama važiuosim į Sibirą. Bet gal nenukankins, gal nusišaus pats. Dar gerai nežino.

Dar pasėdėjo ant liepto, dar pasipasakojo, bėgančiam vandeny neatsispindėdami.

6

– Einam pas mane, – pakvietė Bronis. – Pamatysi, kokį aš turiu didelį Lietuvos žemėlapį! Ir mūsų upė ten yra. Tokia plona, kaip voratinklio siūlelis. Stovim dabar čia, o upė jau yra nupaišyta!..

Berniukas dar niekur nebuvo matęs nupaišytos savo upės. Nuo brastos į Šerkšnius vedė duobėtas džiūstantis keliukas, jo pakraščiu ir nuėjo.

Prie kiemo vartų pasidarė labai nedrąsu. Per patį tos trobos vidurį įvairiaspalviais stikliukais švietė didelis priebutis, o po dviem liepom baltavo Marijos koplytėlė. Nedrąsiausia buvo, kad Bronio mama – nematyta mokytoja.

Kai draugas paima už rankos, visuomet pasidaro drąsiau. Bet trumpam.

– Einam! – vėl paragino Bronis. – Namie tik mamytė ir Manelė.

– Kas ta Manelė?

– Mano auklė. Jau nebereikia, bet vis tiek pas mus gyvena.

Viduje juos pasitiko jau žilstanti negraži moteris.

– Ar nesušalai, Broneli? Jerau mano, veizėk nesušalk! Atkrisi apent!.. O ką čia parsivedei?

– Draugą. Už upei gyvena.

– Ar tatai čia tų pabėgėlių vaikelis? Va, ir turėsi su kuo draugauti!.. Dabar tau reikia gerti savo arbatą su avietėmis, aš ir tavo draugui įpilsiu.

Skani buvo ta arbata su avietėmis. Įėjo ir Bronio mama, visai neatrodė kaip mokytoja, abi rankos miltuotos, o mokytojoms taip nebūna.

Nuėjo į Bronio kambarį žiūrėti to žemėlapio. Mėlynas siūlelis buvo pavingiuotas, bet upės vardas neparašytas.

– Mamyte, pasakyk jam, kad čia tikrai mūsų upė!

– Taip, taip!.. – pasigirdo iš kito kambario. – Sekit akimis žemyn, ten bus parašyta: Bartuva. Tas upelis ir yra Bartuvos intakas.

– Ne upelis – upė! – pasipiktino Bronis.

– Taip, taip, judviem – dar upė.

Žemėlapis tikrai buvo nemažas, pritvirtintas prie dviejų lazdų ir pakabintas ant sienos. O kai reikėjo eiti namo, Bronio mama paprašė, kad jis kuo dažniau ateitų, padės Broniui mokytis, o ir jai pačiai bus lengviau suprasti, ko dabar reikalauja naujosios programos. Kokios dar tos programos? Juk įeina į klasę mokytoja – ir moko! Bet pažadėjo, jog ateis.

7

Kitą rytą, kai berniukas prausėsi ant plokščiojo akmens, vėl pamatė ir Bronio trobos stogą, ir abu kaminus. Šis rytas buvo apsiniaukęs, už upės kylantis dūmas atrodė visai paprastas, bet vis tiek kitoks, – tai Manelė verda Broniui aviečių arbatą. Kai turi draugą, net įprasti daiktai ir dalykai pasimato kitaip. Eidamas žvyrkeliu į mokyklą jis turės laiko apie tai galvoti. Ir Bronis tartum eis kartu, ir su juo bus galima mintyse kalbėtis.

Grįžęs iš mokyklos, jis paskubomis srėbė savo bulvienę. Bėgs pas Bronį. Tiktai kaip reikės pereiti tuo lieptu? Dabar nebus net kas žiūri nuo ano kranto.

– Va, žiūrėk! – parodė motina į palangę. – Buvo atėjusi to tavo Bronio motina, dvidešimt kiaušinių atnešė. Nežinau, ar turėsiu kuo nudažyti. Bet vis tiek šį metą nebebūsim per Velykas kiaušinio nematę… Padėk mokytis tam vaikui, sakė, toks nusisirgęs, toks nusisirgęs…

Ir dar kažką sakė motina, bet jis ne viską girdėjo, – ausyse suūžė tokia gėda, iš vidaus plūstelėjo toks karštis!.. Buvo Bronio motina!.. Ji juk mokytoja!.. Ji juk matė, kaip vargingai jie čia susispaudę!.. Iš abiejų lovų kyšo šiaudai, ant apirusio pečiuko juoduoja vienintelis katilėlis, iš jo kyšo patėvio drožto samčio rankena – ir daugiau beveik nieko. Dar keli drabužiai ant sienos. Kaip reikės ten nueiti, kad Bronio motina viską matė?..

8

Artėdamas prie liepto, drąsino pats save: jeigu vakar perėjau, tai ir dabar pereisiu, tai ir dabar pereisiu… Pamatė, kad ten kažkas baltuoja. Baltavo nauja prikalta kartis. Bronio tėvas bus prikalęs. Jo ten visi laukė!..

Bronis turėjo ir savo kambarį, ir savo stalą mokytis. Prie jo dabar ir sėdėjo. Manelė vėl atnešė aviečių arbatos, o prie jos – po riekelę balto sūrio, aptepto medum.

– O iš geografijos mums uždavė nupiešti Lietuvos žemėlapį ir visas didžiąsias upes: Nemuną, Nerį, Nevėžį, Ventą, Dubysą… Kitai savaitei.

– Piešim abudu!

– Kad aš neturiu spalvotų pieštukų.

– Piešim su manaisiais.

Bet šiandien dar nepiešė. Dar penkios dienos.

– Ar eisi į Velykas? – paklausė Bronis.

– Ne.

– Dėl ko?

– Mes neturim geresnių drabužių… Tik tuos.

Įėjo Bronio motina. Kitam kambaryje ji viską girdėjo, juk durys buvo atdaros.

– Oi, kaip negerai!.. Velykos – pati svarbiausia šventė! O koks gražumas ten būna, koks prakilnumas!.. Pakalbėsiu su tavo motina.

Ji vėl ateis! Ir vėl viską matys!..

– Aš nenoriu…

Jam norėjosi tik greičiau bėgti iš čia, kristi į lovą, iš kurios kyšo šiaudai, ir verkti.

9

Bet jis nėjo namo. Perėjęs lieptą, ilgokai slampinėjo pakrante. Kai ateis Bronio motina, geriau namuose jo tenebūna. Ji ir pasirodė su ryšuliu rankose. Berniukas užlindo už karklų krūmo, jau apkibusio kačiukais, ir žiūrėjo pro juos pats kaip tas kačiukas. Sulaukė, kol Bronio motina grįš atgal.

Tik tada parėjo.

Leis motina, leis!.. Jis ne tik eis į Velykas, – jis važiuos vežime. Bet iš vakaro kartu su Broniu dar reikės nusimaudyti pirty.

Ilgai negalėjo užmigti. Kaip sakė Bronio motina? Koks gražumas ten būna, koks prakilnumas? Kas yra tas prakilnumas? Ką, pro ką prakelia?.. Užmigo.

Pirties dieną motina įdavė suvyniojusi antrus jo marškinius ir apatines kelneles, tiek jis teturėjo:

– Neužmiršk parsinešti senųjų, aš tau išskalbsiu.

Kai jie dar gyveno ten, kur dabar kolchozo kiaulės, patėvis buvo kelis kartus nusivedęs ir jį į pirtį. Per garus nieko negalėjo matyti, vyrai pašūkčiodami daužėsi tomis vantomis, baisiausias karštis degino odą ir gerklę, ir turėjai kristi ant grindų. O čia ne. Bronio tėvas nebuvo taip prikūrenęs, tik liepė gerai nutrinti vienas kitam nugaras. Ir dar prisakė Broniui atskirai:

– Grįžtant per lauką nealsuok pro burną, tik per nosį! Ir nekalbėk!

Po draugystei ir berniukas taip darė, todėl grįžo per sodą tylėdami, nešini senųjų baltinių ryšeliais.

Manelė vėl tuojau davė arbatos, šįkart ne aviečių.

Sugulę į lovą, abudu tikėjosi kalbėtis per visą naktį. Apie viską, bet pirmiausia – apie savo draugystę, ar tame žemėlapyje, kurį pieš po Velykų, reikia mėlynai pavingiuoti ir jų upės siūlelį. Nusprendė, kad reikia. Plonytis, trumpytis tebus tas siūlelis, bet be jo visas žemėlapis išeitų kaip ne Lietuvos.

10

Atsibudo tamsoje nuo išgąstingo Bronio motinos balso:

– Berniukai, kelkitės!.. Kelkitės ir renkitės!..

Už sienos girdėjosi vyrų balsai ir žingsniai. Tai jie nevažiuos į Velykas?..

Didžiajame kambaryje, kur apvalus stalas po balta staltiese, buvo pilna žmonių, keturi su šautuvais, vienas be, visi jie ir Manelė. Tas, kuris be, laikė rankoje popierių:

– Beniušis Kazimieras, sūnus Kazimiero, tūkstantis devyni šimtai dešimtų gimimo?

– Aš, – pasakė Bronio tėvas.

– Beniušienė Elvyra, duktė Antano, tūkstantis devyni šimtai dvyliktų metų gimimo?

– Aš.

Berniukas persigando, kad tuojau pasakys ir jį, bet pasakė Bronį, kuris stovėjo tarp motinos ir Manelės:

– Beniušis Bronislovas, sūnus Kazimiero, tūkstantis devyni šimtai trisdešimt septintų metų gimimo?

Kol jis taip skaitė, Manelė prisitraukė Bronį arčiau, kažką pašnibždėjo į ausį, vieną ranką laikė uždėjusi jam ant peties, kitą iš užpakalio ant smakro, visai prie pat burnos. Kodėl Bronis nesako „aš“? Bronio motina stovėjo šalia, nuleidusi rankas palei šonus, visa balta balčiausia.

– Kur Beniušis Bronislovas? – pakėlė tas vyras akis nuo popieriaus.

– Kretingoj, – pasakė Manelė. – Eina į mokyklą.

– O šitas? – parodė į Bronį.

– Čia mano panautas! Kontenis Stanislovas, sūnus Monikos.

– O šitas? – parodė į berniuką, ir berniukas visas nutirpo.

– Kaimynų vaikas.

Kas čia darosi? Kodėl visi taip meluoja? Kodėl Bronis tylėdamas atsižada motinos? Gal reikia jiems pasakyti?..

Matyt, berniukas gal sukrutėjo, gal sumindžiukavo, gal jau buvo bepraveriąs burną, tik pajuto, kad Bronio motina stipriai suspaudė jo alkūnę, taip stipriai, kad net suskaudėjo. O juk ką tiktai ta ranka visai bejėgiškai kybojo palei šoną. Suprato, kad reikia tylėti. Tylėti, kad ir kas čia toliau dėtųsi.

Beniušiai jau seniai buvo pasiruošę. Iš kito kambario, iš to mažesniojo, Bronio tėvas išnešė tris maišus prisidžiovintos duonos, paskui nešiojo kitus. Kieme bestovįs sunkvežimis, tiktai dar neburzgiąs. Nešiojo ir Bronio motina.

Kambary jie beliko trise.

– Broneli, einam prie lango, bent akimis atsisveikinsi.

Berniukas irgi priėjo prie Bronio.

– Broni, o kodėl tu?..

– Nelįsk!.. – Bronis pastūmė jį į krūtinę, atsuko nugarą ir įsikniaubė į Manelę.

– Eik prie lango, eik, – ragino Manelė, suko jį už pečių, bet Bronis tik dar stipriau į ją kniaubėsi.

Kieme suburzgė sunkvežimis. Bronis staiga pastūmė Manelę, ta net kelis žingsnius pažengė atbula, pats puolė į kiemą. Bėgo paskui sunkvežimį plika galva, tik su švarkeliu, atmetęs atgal rankas ir visu balsu šaukdamas:

– Mamyte!.. Mamyte!..

Sunkvežimis ir sustojo.

Dvyliktasis: apie neegzistuojančią lietuvišką dvasią ir Dievo užkampio sindromą, apie Uošvio lituaniką ir tavuosius kompleksus, taip pat apie gyvenimą ir negyvenimą

Niekur neiškeliausi iš gimtinės –
​kur bepabėgtum, ji seks paskui tave.

1

Nežinau, ar mano siela, kurią pavergė Li, buvo lietuviška. Nesu įsitikinęs, kad lietuviška siela išvis egzistuoja. Nė dabar nežinau, kas yra lietuvis.

Tai vis atsakymai į klausimą, kurį pats sau daugsyk uždaviau: o kodėl neatidaviau visų jėgų, visos dvasios lietuvybei?

Nė dabar nežinau, ar buvau tikras lietuvis. Logika teigia, kad vis dėlto buvau, net į visas rytietiškas istorijas panirau grynai lietuviškai. Šitaip turbūt galvoji ir tu – pamenu tavo pasakymą: deja, esam lietuviai, norim to ar nenorim. Net jeigu neigiam savo lietuvybę, sakei tu, darom šitai grynai lietuviškai. Visad žinojau, kad esu grynakraujis lietuvis, bet labai ilgai apie tai nesusimąsčiau. Bene pirmąsyk pajutau keistą dvejonę anais palaimingais bendrabučio laikais, kada tu išdidžiai paskelbei:

– Mano uždavinys – nukalti neegzistuojančią lietuvišką dvasią!

Tik daug vėliau sužinojau, kad mėgdžiojai Džoisą⁶, nors turbūt turėjai pagrindo taip sakyti. Mane tas pasakymas apstulbino. Pirmąsyk giliai krūtinėj sukirbėjo abejonė, ar tikrai esu tautinės bendrijos narys, ar tokia bendrija išvis egzistuoja.

Gerai prisimenu dar vieną tavo mintį, taip sakydamas lyg ir nieko nemėgdžiojai:

– Reikia tverti⁷ tautos dvasią, net jei ta dvasia nereikalinga pačiai tautai, net jei ji niekam nerūpi.

Didingi užmojai, beviltiški užmojai, juokingi užmojai!

2

Gniuždomai nyku yra tverti dalykus, kurie niekam nereikalingi. Studijuodamas įdėmiai žvalgiausi po fakultetą, bet nei lietuvybės, nei jos ilgesio neįžvelgiau. Mes visi buvom betaučiai – kaip kad sliekai būva belyčiai. Apie lietuvybę nevalia buvo šnekėti garsiai, o visi tylūs šnekėjimai man nieko nepaaiškino. Nenoriu pasakyti, kad mūsų lietuviškumo lygis buvo nusiritęs ligi tokio protezinio pakaitalo kaip „Lietuvos“ ansamblis, bet mes visi murdėmės kažkur netoliese. Mūsų privalumas buvo tik toks, kad gerai supratom, jog „Lietuva“ – nepriimtinas Lietuvos pakaitalas.

O šiaip jau – nė dabar nežinau, kas yra lietuvis. Kol kas niekam nepavyko nukalti tos neegzistuojančios lietuviškos dvasios. Sustabdyk jaunuolį, niršiai mojuojantį tautine trispalve, ir paklausk, ką reiškia jo pasakymas „aš lietuvis“. Jis tegalės atsakyti maždaug taip: aš, mano tėvas, senelis ir proseniai gyveno lietuvių žemėj ir kalbėjo lietuviškai. Tai viskas, ką jis galės logiškai pasakyti. Žinoma, šnekės daug, ypač jei užkalbinsi pleputį.

Jis tau paaiškins, kad Vytautas Didysis išplėtė Lietuvą nuo Baltijos ligi Juodosios jūros.

Na ir kas? Kur čia slypi lietuviškumas? Juo labiau mūsų, šiandien gyvenančiųjų, lietuviškumas? Gal ypatingai lietuviška yra tai, kad vis dar šitai prisimenam?

Tasai tautinis jaunikaitis tau paaiškins, kad lietuviai visad išsimaitindavo patys ir dar pamaitindavo kitus – ne taip, kaip kai kurios gretimos tautos.

Na ir kas? Visos tautos visais laikais išsimaitindavo pačios arba engdavo kitas tautas, antraip jos būtų paprasčiausiai nunykusios. Kur čia ypatingasis lietuviškumas?

Tasai jaunikaitis tau dar paaiškins…

Beje, tu pats puikiai žinai, ką toks jaunikaitis šnekės, jis nieko nepaaiškins, kad ir kaip nuoširdžiai stengtųsi. Vien todėl, kad, norint ką paaiškinti kitam, reikia gerai žinoti šitai pačiam. Mojavimas tautine vėliava to žinojimo neįkvėps.

3

Nesam metafiziniai belyčiai sliekai, atsisakę lyties savo noru. Esam vargani apgauti invalidai, mūsų galūnes pasalūniškai pakeitė protezais mums bemiegant. Mes kalti nebent tuo, kad miegojom. Mus tokius užaugino, ilgai ir kruopščiai lipdė iš mūsų žmones, neturinčius šaknų ar bent jų nejaučiančius. Mes tiktai žinom, kad jos turėtų būti, tad ir skelbiamės jas turį.

Mums nukirto šaknis, išdegino jas chemikalais. Toje fantasmagorinėje įstaigoje, kuri vadinama mokykla, mūsų nė dienos nemokė lietuviškai. Mus mokė lietuvių kalba, tačiau nelietuviškų dalykų. Seniai supratau, kad jei esi lietuvis – net saulę ir mėnulį, vėją ir lietų suvoki lietuviškai. Kitaip ir negali būti, nes matai lietuviškomis akimis, girdi lietuviškomis ausimis, uodi vien lietuviškus kvapus. Mokykloje mus į visa ką mokė žvelgti belytėmis metafizinių sliekų akimis.

Net lietuviškas knygas mums aiškino nelietuviškai, mus mokė mąstyti, kaip mąsto nelietuviškos smegenys. Taip, taip – tas svarbiausia: mums pakeitė protezais ne tik galūnes, bet ir smegenis. Mus panardino į iškreiptą pasaulį, užfiksavo jį mūsų protezinėmis smegenimis.

Sako, Gorkis ar kažkuris kitas buvo sumanęs išleisti didžiąją pasaulinės literatūros biblioteką, kūriniai į ją turėjo būti kruopščiai atrinkti – ne ištisi, dar ir kruopščiai cenzūruoti, šiek tiek pataisyti, kai kur net papildyti. Išleidus tą biblioteką, jokia pasaulinė literatūra nebeturėjo čia būti spausdinama. Ta iškastruota, perdažyta ir šio bei to pridurstyta biblioteka turėjo atstoti žmonėms pasaulinę visų laikų literatūrą.

Sako, tokios bibliotekos išleisti nepavyko. Tikriau, nepavyko uždrausti visų kitų knygų.

Bet juk buvo pasiekta kur kas daugiau. Fantasmagoriškos mokyklinės programos – tai ne tik literatūros, tai viso pasaulio biblioteka ar muziejus, sudarytas kaip tik tokiu principu.

Baigęs tokią mokyklą, negali būti lietuvių tautos narys, negali būti jokios tautos narys, gali būti tik belytis metafizinis sliekas.

Jokia neoficiali nuostata, šeimos mokykla, seneliai ar dar kas nebegalėjo mums pagelbėti. Gal ir galėjo, bet nepagelbėjo. Daugių daugiausia prismaigstė mus padrikų nuotrupų: apie Vytautą ir Gediminą, apie Darių ir Girėną. Mes pasidarėm tarsi bulvė, prismaigstyta lašinukų – tiesa, prismaigstyta, bet vis dėlto ne mėsa, o bulvė.

4

Aš ieškojau, labai ieškojau savo tautos savojoje tautoje, bet taip ir neradau. Labai geidaučiau sužinoti, kas ir kada išrado tą lietuvį, apie kurį rašoma gausybėje knygų, apie kurį tolydžio šnekama – baisiausia, net intymioj draugėj, prie kavos puodelio ir taurelės. Kas išrado fatališkąją „žemdirbių tautą“? Tikrai žinau tik, kas nusišnekėjo, kad lietuvis mieste – tai emigrantas, kurio tikroji tėvynė – kaimas. O kas išrado „jausmą, o ne protą“ ir visas kitas klaikybes? Tomai, tu viską žinai – gal žinai, kas, kada ir kuriam galui visa tai sugalvojo? Kas nusprendė, kad lietuvis turi būti toks, o ne kitoks, kas ir kokiu būdu ištyrė visus ligi vieno lietuvius, surūšiavo jų bruožus bei savybes ir nustatė, kurie jų vyrauja, dar klaikiau – paskelbė, kad šie yra tikrieji, o anie netikri. Kokiu stebuklingu prietaisu buvo nustatyta, koks TURI BŪTI lietuvis? Paaiškink man, Tomai, bent dabar paaiškink! Aš šito nesuprantu.

Skaičiau ir girdėjau apie tuos neva lietuviškuosius bruožus, tačiau neaptikau jų savyje. Pradėjau su siaubu svarstyti, kas gi aš toks – gal švedas, gal zulusas, gal baltarusis?

Mano tėvas nei senelis nedirbo žemės – jie meistravo. Mano proseneliai irgi nedirbo žemės – jie dirbo dievus. Ar dėl to aš nebe lietuvis?

Niekas iš mano giminės nebuvo itin jausmingas, nedūsavo, žvelgdamas į žvaigždėtą dangų, tačiau visi mėgo papostringauti – kuo bendresne tema, tuo geriau. Išeitų, kad tai buvo perdėm nelietuviška?

5

Labai norėjau priklausyti tautai, didžiajai mūsų bendrijai, bet taip ir nesužinojau, kaip jai turiu priklausyti. Jokių teorinių samprotavimų apie tautiškumą būti negalėjo, per savo naivumą bandžiau suburti fakultete Lietuvos istorijos ratelį, dekanas net nebarė manęs, tik griebėsi už galvos ir suvapėjo: „Ar nori, kad likčiau bedarbis?“ Teliko viešai išleista lietuvių literatūra, daugybę jos perskaičiau. Kaži ar buvo Vilniuje žmogus, taip kruopščiai ją skaitęs, taip atidžiai gaudęs kiekvieną užuominą apie lietuvišką dvasią.

Tu šypsaisi, tu net kvatojiesi? O ką aš turėjau skaityti? Net kai griebiausi uždraustų knygų, visos jos buvo rusiškos, apie lietuvišką dvasią ten nieko negalėjo būti.

Skaičiau tai, ką galėjau gauti, ten ir ieškojau atsakymų, bet kuo toliau, tuo labiau ėmiau kažko iš esmės nesuprasti. Knygose rasdavau vis tą patį: arba belyčius metafizinius sliekus, arba žemdirbių tautą, jausmą be proto ir visus bejėgiškumo siaubus: santūrumą, nuolankumą, atsargumą. Nenorėjau patikėti, negalėjau sutikti, kad lietuvio dvasia yra kaip tik tokia. Knygų lietuvis išties buvo žemdirbys, pasyvus kaip pati žemė. Visos jo savybės buvo pernelyg jau panašios į dvasinę impotenciją.

Bet labiausiai mane pribloškė visuotinis nemąstymas. Knygų lietuvis gyveno kaži kokį ikiintelektinį gyvenimą, jis negebėjo ir nenorėjo mąstyti, jis vien tik jautė – kuo liūdniau ir bejėgiškiau, tuo geriau. Tarp eilučių galėjai įskaityti, kad mąstyti yra labai nelietuviška.

6

Kone visi rašiniai mane įtikinėjo, kad juslinis pažinimas yra pats giliausias, žmogiškiausias ir dvasingiausias, o intelektas – tai daugmaž šėtono pramanas, piktai antilietuviškas dalykas. Mane kvietė vien juslauti – kitaip tariant, atsiduoti liaukų veiklai – ir šiukštu nemąstyti.

Tu vėl juokiesi? O aš visiškai nejuokauju. Vieno kritiko rašinyje apie labai neprastą knygą perskaičiau kaip tik šitai: girdi, autoriaus N. knyga labai protinga, o tai esą blogai, lietuvių rašytojo knyga turinti būti perdėm jausminga. Tarp eilučių nesunkiai galėjai perskaityti: „perdėm jausminga ir maloniai kvailoka“. Tu vis juokiesi, o aš anaiptol nepasakoju tau anekdotų: tas rašinys buvo išspausdintas ne šiaip kur, o „Pergalėje“.

Aš negalėjau priklausyti bendrijai, kuri iš savo narių reikalavo tokių savybių.

Bet juk aš lietuvis. Tai tiesiog faktas, ir tiek. Ir vis dėlto man visą gyvenimą itin sunkiai sekėsi būti santūriam, nuolankiam ar atsargiam. O svarbiausia – aš visąlaik stengiausi mąstyti. Kaip jau išėjo – taip, bet mąstyti. Vengiau duoti valią jausmams, juo labiau – vien jausmais pažinti pasaulį.

Tad niekaip negalėjau pritapti prie žmonių, rodės, mylinčių Lietuvą, daug apie ją šnekančių. Negalėjau prie jų pritapti, nes šit ką išgirsdavau:

– Tarsi paukšteliai žoleles lasiojam, o paskui liūdnas giesmeles giedam… – porindavo vienas.

– Dieve, kaip gražu! Dieve, kaip liūdna! – aikčiodavo kiti.

– Lietuvis dirba savo darbelį, velka kryželį, tuščiai nesiblaško po padebesius… – įterpdavo dar kuris.

– Dieve, kaip teisinga! Dieve, kaip gražu! – atsiliepdavo kiti.

Jeigu bandydavau prakalbti apie DDN, ekologines nišas, bendriją ir saugumo jausmą, apie fantasmagoriškąsias sporas⁸ ar dar ką, kas mane kamavo, būdavau apšauktas modernistu, snobu ir išvis įsivaizdėliu.

Paskui visi valgydavo bulvinius blynus, užgerdami avižiniu kisielium, retkarčiais cepelinus.

Aš visada labiausiai mėgau gerai įprieskonintą kepsnį ir raudoną sausą vyną.

7

Gal mano ironizavimas ir kulinariniai prilyginimai nėra itin vykę, bet juk supranti, apie ką šneku. Tu protinguolis, tu viską supranti, tik nieko nedarai. Pasiskelbei nukalsiąs neegzistuojančią lietuvišką dvasią, bet jei manai, kad tvėrei ją rašydamas metafizinius dienoraščius, tyrinėdamas pasaulio atspindžius savo viduje, – tu labai klysti. Privalėjai ką nors daryti, aš taip to laukiau, taip tikėjausi: tuoj tuoj, sakiau sau, tuoj per rankas pradės eiti Tomo Kelerto knyga apie tikrąjį lietuvį, neilgai beliko laukti. Kuo toliau, tuo aiškiau supratau, kad tik apgaudinėju save, bet širdies gilumoje vis dar vyliausi.

Kodėl tu mus visus apleidai, Tomai? Juk toks tikrai ne aš vienas. Mūsų buvo gausybė – jaunų ir protingų (kur kas protingesnių už mane) žmonių, nepanorusių pritapti prie to, kas vadinama lietuviška dvasia. Tie žmonės nepanoro būti žemdirbių tauta be proto, nepanoro būti santūrūs, nuolankūs ir atsargūs. O kitko tariamoji lietuvybė jiems negalėjo pasiūlyti. Tad jie stačia galva paniro į budizmus, krišnaizmus, rokerizmus ir dar nežinau ką. Šitai jiems buvo vis dėlto artimiau negu lasiojantys paukšteliai ir liūdnos giesmelės. O juk tai buvo patys geriausi, patys protingiausi jauni žmonės, Tomai! Deja, lietuvių kultūra, neegzistuojančios dvasios tvėrimas paliko daugiausia kitiems – tiems, kurie dirba darbelį, velka kryželį, į žvaigždes neskrieja, tik dūsauja ir šiukštu nemąsto.

Dabar, tūnant anapus, man atrodo, kad visas tokias ir kitokias savybes itin ir esmingai lietuviškomis paskelbė žmonės, kurių tikslas – tyliai numarinti ir užgesinti lietuvių tautą. Labai tikslus būdas: protingiausius, pramaniausius ir triukšmingiausius atstumti nuo lietuvybės, o kad vieta neliktų tuščia – priglobti nuolankiausius ir atodūsingiausius.

Jei nori pražudyti kokią tautą – pirmiausia atimk jai protą.

1

„Kaip galima būti lietuviu?“ – paklausė manęs juokais prieš keliolika metų atsitiktinai sutiktas vienas kolega amerikietis, man pritaikydamas garsų Montesquieu⁹ nusistebėjimą, liečiantį persus („Comment peut-on être Persan?“).

Iš žilos senovės rūkų kaip šešėlis iškilusi tauta, istorijos nustumta į Baltijos užkampį, dviejų didžiųjų kaimynų – slavų ir germanų – prispausta, bet neprileista prie jūros; devynioliktojo amžiaus antroje pusėje išleista iš baudžiavos, miestelių daktarų ir bažnytkaimių vikarų prikelta tautiniam atgimimui. Kokias teises tokia tauta turi į laisvą gyvenimą?

Iš gelmių kylantis pasididžiavimo jausmas – tai pirmas atsakymas į klausimą, kaip šiandien žmogus gali būti ir sakytis lietuvis esąs. Pasididžiavimas ne tiek karaliais ir kunigaikščiais – kokia tauta jų neturėjo! – ne tiek Algirdais, kalavijais trupinusiais Maskvos vartus, ne tiek Vytautais, mušusiais vokiečių ordinus, kiek tuo ilgu keliu, kuriuo per trumpą laiką, per tris keturias kartas, lietuvių tauta nužengė nuo dūminių pirkių, nuo medinio šakoto arklo iki moderniškų visuomeninių struktūrų, iki mokslo ir technologijos valdymo, iki savitų kultūros vertybių sukūrimo. Tauta – tai ne tik jos garbinga ar liūdna praeitis, ne tik dabarties neišskaitoma, dažnai nesuprantama mišrainė, kur neatskirsi niekšybių nuo žygdarbių; tauta – tai jos sukauptas energijos krūvis, jos atsisakymas priimti kolektyvinę mirtį, jos veržlumas gyventi.

2

Dvidešimtojo amžiaus pirmoje pusėje šią tautą ištiko stebuklas. Tautai susidarė galimybės išsireikšti organizuotomis formomis, įsikūnyti valstybe. Apie tą nepriklausomą valstybę galima daug ko pasakyti, ir gero, ir blogo. Vienos vyriausybės buvo demokratiškos, kitos – mažiau demokratiškos. Ji vieniems davė žemės, kitiems nedadavė, dar kitus išsiuntė į Braziliją ar į Prancūzijos anglių kasyklas. O svarbiausia: tauta išlaikė savo brandos egzaminus. Lietuviui pasidarė savaime aišku, kad jis ne lenkas ir ne gudas, o lietuvis. Jam tapo savaime aišku, kad jis turi teisę, kaip ir kiti, savarankiškai tvarkytis ir gyventi. Kitaip sakant: būti lietuviu jam pasidarė natūralus, normalus, kasdienis jo gyvenimo būdas.

3

Atėjo nauji laikai, bet jau niekas neišbrauks iš tautos istorijos tų dvidešimties metų. Ar lietuvis šiandien gyvena Lietuvoje, ar Prancūzijoje, ar Amerikoje – jo būdas būti lietuviu yra toks, o ne kitoks dėl to, kad tarp 1918 ir 1940 metų tauta nešiojo – gražiau ar prasčiau pasiūtą – bet savą valstybinį rūbą.

***

Lietuvių tautos dabartis gali būti apibrėžiama vienu sakiniu: ar imsi visą tautą, ar pavienį individą, ar kalbėsi apie lietuvį Lietuvoje, ar plačiame pasaulyje – lietuvis šiandien tautinė mažuma, ar tos mažumos atstovas. Būti mažuma – nepatogi situacija. Ji ugdo nepasitikėjimo savimi, savo menkavertiškumo jausmus. Lengviausias kelias iš tos padėties: iš gero lietuvio pasidaryti blogu prancūzu, antraeiliu amerikiečiu ar rusu. Tačiau tautinės mažumos kompleksas gali duoti ir griežtai priešingų rezultatų: žydų, armėnų, koptų pavyzdžiai rodo, kad tautinės mažumos, svetimų apsuptos, išvysto, atvirkščiai, savimi pasitikėjimo, savo pranašumo, savųjų gabumų ir dar stipresnio tautinio solidarumo jausmus. Pasijutimas svetimoje aplinkoje skirtingam nuo kitų suteikia dažnai naujos, papildomos energijos savo asmeninę vertę parodyti, savo tautinį išdidumą nuveiktu darbu pagrįsti.

Tokį tautinį išdidumą, tokį lietuvio asmeninės vertės supratimą neabejotinai rodo šiandien lietuvių tauta savo žemėje. Šitoks lietuviškumo supratimas – nepaisant paviršutinių kivirčų, dirbtinių audrų vandens šaukšte – vyrauja ir pasaulio lietuvių išeivijoje. Reikia tik minutei užmiršti kasdieniškas smulkmenas, dažnai neleidžiančias matyti esminių dalykų, ir nustebęs išvysi, kaip ir Paryžiaus fabrike, ir New Yorko dangoraižio biure, ir Etiopijos džiunglėse lietuvis tvirtai neša savo kaip lietuvio vardą, kad jis visur taiko savo elgesį pagal tam tikrą, dažnai nesąmoningą idealų lietuvio vaizdą.

4

Būti mažuma, būti mažumos atstovu – tai ne tik saugoti savo tautinio išdidumo jausmą. Tai kartu ir prisitaikyti prie daugumos, įsiterpti į tą daugumą tam, kad išvystytum savo asmenines ir tautines galimybes. Išlieka tik tie individai, kurie sugeba, savęs neparduodami, surasti sau vietą juos supančioje visuomenėje. Išlieka tik tos tautinės mažumos, kurios, saugodamos savo tautinę asmenybę, intuityviai žino pagal dabar madingą formulę, iki kol galima eiti „per toli“. Tai tautos, kurios turi istorinį patyrimą ir istorinę kantrybę.

Lietuvių tautos išmintis: mokėti laukti.

؜

5

Viltis…
​Ji daigas ir versmė.
​Ji malonės šaltinis.
​Ji laisvės širdis…
​Ji naujo ir jauno žymė.
​Ji gėrio versmė,
​nes viltis
​nuolat suardo pražūtingą įpročio apdarą.

Charles Péguy

<...>

1

Tačiau sutapimas su savąja tauta ne visų esti vienodas. Kartais jis būna paviršutiniškas, negilus, kaip augalas, į smėlėtą dirvą vos įsikibęs trumpomis šaknelėmis, lengvai išraunamas. Dėl vienokių ar kitokių aplinkybių (priverstinės tremties ar savanoriškos emigracijos) atsidūręs kitų tautų apsuptyje, žmogus gali iš dalies arba ir visai užmiršti gimtąją kalbą, mažai arba nieko nežinoti apie savo tautos istoriją, prarasti ryšį su jos papročiais, su visa jos dvasine kultūra, persiimti kitos tautos individualumu, ilgainiui pasijusti esąs kitos tautos žmogum. Uždarose ir stabiliose praeities gyvenimo formose tautinis identitetas buvo savaiminis, instinktyvus. Naujaisiais laikais, kai visuomenės yra atviros ir dinamiškos, lemiamu dalyku tampa tautinis apsisprendimas, sąmoningas nusistatymas priskirti save vienai ar kitai tautai.

Kokia šio apsisprendimo prasmė?

2

Tauta yra žmogaus buvimo duotybė – jis neturi kitokios egzistavimo formos, kaip tik buvimą tautoje. Jis šneka kurios nors tautos kalba (sukonstruotos dirbtinės kalbos, pavyzdžiui, esperanto, nevaidina bent kiek didesnio vaidmens tautų ir valstybių santykiuose), laikosi tautai įprastų elgesio stereotipų, dalyvauja vienos ar kitos tautos institucijose. Išeidamas iš savo prigimtosios tautos, jis įeina į kurios nors kitos tautos būtį. Taip gali atsitikti ne tik pavieniams individams, bet ir ištisoms tautoms: jos gali išnykti, asimiliuotis, ištirpti kitose, paprastai didesnėse, tautose.

O gal tai ir neblogai? Gal tai natūrali istorijos eiga? Šitaip įsitikinusių yra, ypač tarp didelių tautų atstovų. Manoma, kad įsiliejimas į didžiąsias tautas atveria kur kas platesnes kultūrines galimybes, sudaro individui geresnes sąlygas dalyvauti pasaulio procesuose, švietimo, meno, mokslo kūryboje.

Bet ar iš tiesų taip? Tokiu požiūriu labai rimtai suabejojo XIX amžius, suvokęs tautinių kultūrų vertę. Jis pamatė pasaulio kultūrą kaip margaspalvę puokštę, kur kiekvienas žiedas – kiekviena tautinė kultūra – nulemia puokštės gražumą. Kad ir mažiausiam žiedeliui sunykus, skurdėja visuma. Iš čia kyla atsakomybė už kiekvienos – kad ir mažiausios – tautos išlikimą, jos nepakartojamo savitumo išsaugojimą, jos originalios kultūros puoselėjimą. Tauta yra sutelktinis individas. Kaip kiekvieno individo, kiekvieno asmens, taip ir tautos vertė yra besąlygiška ir savaiminė. Tautų įvairovė – gražiausias Dievo sukurtojo pasaulio ypatumas, jo dosnumo pasireiškimas. Iš čia kyla kiekvienam žmogui moralinis įpareigojimas saugoti savo kalbą, kultūrą kaip pasaulinės kultūros sudedamąją dalį ir jos bendro turtingumo, įvairumo ir gražumo laidą.

<…>

3

Tautinėms vertybėms ypač jautrios yra negausios tautos, nuolat jaučiančios išnykimo grėsmę. Jos turi ypatingą paskirtį suteikti žmonijos kultūrai ryškių sodrių spalvų, dosnaus įvairumo. Tautinės kultūros yra brangus žmonijos turtas, kurį likimas ir mūsų tautai įdavė į rankas. Turime jį branginti, puoselėti ir gausinti – už tai esame atsakingi pasauliui. Išsaugoti tautines kultūras yra ne mažesnės svarbos dalykas (tikriausiai – didesnės) negu išsaugoti augmenijos ir gyvūnijos rūšis. Šios yra įrašytos į Raudonąją knygą, rūpestingai globojamos, kad nenuskurstų Žemės biologinis pasaulis. Ne mažiau svarbu yra rūpintis, kad nenuskurstų žmonijos kultūros visuma.

4

Tautinių vertybių rangas žmogiškųjų vertybių sistemoje yra labai aukštas. Tačiau vertybių hierarchijoje joms nedera pati aukščiausioji vieta. Tauta nėra pati sau tikslas, o tiktai Kelias. Brangindami ir mylėdami, kas savojoje tautoje yra individualu, savita, turėtume ne tik būti atviri kitų tautų individualumui ir savitumui (tai savaime suprantama!), bet kartu per tą įvairybę žvelgti į jungtį, siejančią visus ir iškylančią virš visų – į žmogiškąją esmę ir universalias žmogiškas vertybes. Labai gražiai šitoji meilė savajai tautai ir bendražmogiškųjų vertybių jungtis yra išsakyta mūsų tautos himne. Dorybė, šviesa, tiesa yra tie orientyrai, kurie nušviečia mums tautos būtį. Išsakome, išgiedame nuostatą: tautos tikslai ir interesai privalo ne tik nesikirsti su dorovės reikalavimais, su tiesa ir teisingumu, su pagarba žmogaus orumui, su jo asmens besąlyginio vertingumo pripažinimu, bet ir turi jais remtis, savo būtimi juos realizuoti. Pasaulis, į kurį einame, – tai pasaulis be tautinio egoizmo, uždarumo, atsiribojimo. Tai pasaulis, kuriame besąlygiškas tautų teisių pripažinimas, pagarbi meilė kiekvienos tautos būdui, savitai kultūrai jungiama su universalių žmogiškųjų vertybių iškėlimu, laikant jas aukščiausiuoju ir galutiniu visa ko matu.