XIV–XV a. Dinastinis karas: šimtametis karas

Jau žinote, kad Viduramžių Europoje valdovas įkūnijo valstybę. Pagrindinė tų laikų valstybės institucija – monarchas. Monarcho autoritetas, valdžia ir pripažinimas, atėjęs iš valdančiosios dinastijos, rėmėsi ilgaamže tradicija. Juk valdovas, monarchas, buvo senos, išskirtinės, kilmingos giminės palikuonis. Dėl kilmės, kraujo ryšio su savo pirmtakais jis paveldėjo sostą ir buvo tikras, kad jį perduos kitam tos pačios dinastijos atstovui. Vis dėlto per kelis šimtmečius susiformavusi sosto paveldėjimo tvarka Viduramžiais susidurdavo su sunkumais, todėl valstybėje prasidėdavo suirutė. Dažniausiai sunkumų kildavo valdančiojoje dinastijoje nelikus nė vieno tiesioginio vyriškosios lyties palikuonio. Tiksliau tariant, kai mirdamas valdovas nepalikdavo sūnaus, galinčio perimti sostą ir pratęsti giminę, taigi ir valdančiąją dinastiją. Čia aptarsime vieną iš tokių Viduramžių atvejų, sukėlusių dinastinį karą, kuris truko dešimtmečius.

1314 m. mirė Prancūzijos karalius Pilypas IV Gražusis – pirmasis Generalinius luomus sušaukęs monarchas. Jis buvo iš Kapetingų dinastijos, Prancūzijos karalystę pradėjusios valdyti X amžiuje. Mirdamas karalius paliko tris sūnus ir vieną dukterį (2.1 pav.). Atrodė, kad sunkumų dėl sosto paveldėjimo ir dinastijos tęstinumo kilti neturėtų, tačiau per keliolika metų vienas po kito mirė visi trys sūnūs. Nė vienas jų neturėjo vyriškosios lyties palikuonių, todėl po vyresnio brolio mirties karaliaus sostas atiteko jaunesniam broliui. Mirus paskutiniam – jauniausiam broliui, karališkojoje Pilypo IV Gražiojo šeimoje liko tik jo duktė Izabelė Prancūzė. Sakytume, sostas turėjo atitekti jai kaip teisėtai tiesioginei palikuonei, tačiau Prancūzijos karalystės kilmingieji, didikai, nusprendė, kad moteris, nors ir karališko kraujo, negali paveldėti sosto ir tapti vienvalde Prancūzijos karaliene. Taigi lyčių lygybės tais laikais nebuvo. Kadangi neliko tiesioginių vyriškosios giminės paveldėtojų, o moteriai paveldėti sosto neleista, teko ieškoti šalutinės kraujo linijos Kapetingų dinastijos paveldėtojų (2.2 pav.). Artimiausias buvo Pilypo IV Gražiojo sūnėnas, tuo metu valdęs nedidelę Valua grafystę. 1328 m. Reimse jis buvo karūnuotas kaip Prancūzijos karalius Pilypas VI ir tapo naujos valdančiosios Valua dinastijos pradininku. Būtent tada kelis šimtmečius trunkantys Prancūzijos ir Anglijos karalysčių nesutarimai dėl teritorijų dar labiau paaštrėjo. Gali kilti klausimas: kuo gi čia dėta Ánglija?

Ogi tuo, kad Izabelė Prancūzė buvo ištekėjusi už Anglijos karaliaus, kilusio iš Plantagenetų dinastijos (2.3 pav.). Tais laikais buvo įprasta, kad karališkųjų šeimų nariai sudarytų dinastines santuokas. Todėl tarp skirtingų valstybių valdančiųjų dinastijų nusidriekė painus kraujo giminystės ryšių tinklas. 1327 m. Izabelės Prancūzės sūnus tapo Anglijos karaliumi Eduardu III. Po metų, kai iškilo klausimas, kas taps Prancūzijos karaliumi, Eduardas III pareiškė pretenzijas į Prancūzijos sostą. Eduardo III argumentacija buvo paprasta ir aiški: jo motina – velionio Prancūzijos karaliaus Pilypo IV Gražiojo dukra, o jis – jo anūkas. Tiesioginis kraujo ryšys buvo akivaizdus, bet pagrįstas motinos – moteriškąja – linija. Maža to, šį dinastijų ginčą dėl sosto kaitino kelių šimtmečių senumo Anglijos ir Prancūzijos nesutarimai dėl teritorijų. Mat dar XII a. viduryje, kai už Anglijos karaliaus ištekėjo Akvitanijos kunigaikštienė Eleonora Akvitanietė, Anglijos valdančiajai Plantagenetų dinastijai atiteko Akvitanijos kunigaikštystė. Tad Anglijos karalystei priklausė nemenkos teritorijos žemyne, pietvakarių Prancūzijoje (2.4 pav.). Po dešimtmetį trukusių dinastinių bei teritorinių ginčų ir Anglijos bandymo įtvirtinti savo valdžią Akvitanijoje 1337 m. tarp Prancūzijos ir Anglijos, Valua ir Plantagenetų dinastijų, šie nesutarimai įsiplieskė visa jėga – virto karu, kuris truko daugiau kaip šimtą metų ir istorikų vadinamas Šimtamečiù karù. Šis Prancūzijos ir Anglijos, taip pat joms atstovaujančių valdančiųjų dinastijų karas kilo dėl Prancūzijos sosto ir žemių, į kurias žemyninėje Europoje pretendavo Anglijos karalystė (A šaltinis).

Sakoma, kad tamsiausias laikas – prieš pat aušrą. Šis posakis pasitvirtino ir šiame kare. Po dvejų metų, 1422 m., vienas po kito mirė Anglijos ir Prancūzijos monarchai – Henrikas V ir Karolis VI. Tuo metu Henriko V sūnus buvo dar kūdikis. Į Paryžių kaip regentas (lot. regens – valdantis) atvyko velionio Anglijos karaliaus brolis. Jis laikinai, kol sostą paveldėjęs sūnėnas suaugs ir galės valdyti, perėmė jo galias. Tuo metu Anglija kontroliavo tik Prancūzijos šiaurę, o jos viduryje ir pietuose buvo įsitvirtinęs velionio Prancūzijos karaliaus sūnus ir teisėtas Prancūzijos sosto paveldėtojas Karolis VII su savo šalininkais. Tačiau trečiajame dešimtmetyje pralaimėjęs kelis mūšius tolesniam karui jis neturėjo nei išteklių, nei tinkamos kariuomenės. O anglai veržėsi pietų kryptimi, į krašto gilumą. Kelią anglams pastojo Luaros upė, skirianti jų užimtą šiaurės Prancūziją nuo pietų Prancūzijos. Būtent prie Luaros įsikūrusiame Orleane 1429 m. įvyko Anglijos ir Prancūzijos karo lūžis – mūšis, išskirtinas ne tik Šimtamečiame kare, bet ir visoje Viduramžių epochoje.

Orleaną jau kelis mėnesius buvo apsiautusi Anglijos kariuomenė. Ir tada įvyko kai kas neįtikėtino, beveik stebuklas. Teisėtą Prancūzijos sosto paveldėtoją Karolį VII pasiekė ir į jį kreipėsi iš Lotaringijoje esančio kaimo (2.9 pav.) kilusi paprasta, pamaldi mergina vardu Žana d’Ark (Jeanne d’Arc, 1412–1431). Sosto paveldėtojui ji papasakojo apie balsus savo galvoje ir Dievo pavestą misiją – atvesti jį į teisėtai priklausantį Prancūzijos karaliaus sostą. Tada Žana d’Ark buvo pasiųsta pas aukštus dvasininkus ir teologus, kad šie išklausytų jos liudijimą ir patikrintų jo patikimumą (C šaltinis). Po apklausos Žana d’Ark buvo aprengta kaip riteris, apginkluota ietimi ir kalaviju. 1429 m. balandžio pabaigoje ji atvedė paskutinę Karolio VII armiją į Orleaną ir per kelias dienas sugebėjo įveikti kelis mėnesius miestą apsiaustyje laikiusias anglų pajėgas. Neabejotina, kad sėkmingą šio mūšio baigtį prancūzams lėmė ne Žanos d’Ark karinis talentas, o dvasinis užsidegimas ir tikėjimas. Emociškai ir psichologiškai įkvėpti prancūzai patikėjo, kad gali nugalėti. Ši pergalė buvo pavadinta Orleano stebuklu, o Žana d’Ark – Orleano mergele.

Orleano stebuklas Žanai d’Ark pelnė milžinišką autoritetą bei šlovę ir įkvėpė prancūzus. Įvyko tais laikais ypatingas nacionalinis pakilimas. Netrukus Žana d’Ark su armija patraukė vaduoti anglų užimto Reimso – itin svarbaus Prancūzijos karalystės miesto, kuriame prieš daugiau nei aštuonis šimtus metų buvo pakrikštytas Chlodvigas, šimtus metų karūnuoti Prancūzijos karaliai Karolingai ir Kapetingai. Po dar vienos pergalės prieš anglus 1429 m. liepos mėnesį Reimse kaip Prancūzijos karalius buvo karūnuotas ir Karolis VII. Karūnavimas Reimse reiškė, kad monarchas teisėtas, o jo vainikavimas yra paties Dievo valios ir malonės įrodymas. Valua dinastija po kelerių metų pertraukos vėl buvo Prancūzijos karalystės soste. Per karūnavimą šalia karaliaus buvo ir Žana d’Ark. Visa šių įvykių virtinė lėmė milžinišką dvasinį ir ideologinį pakilimą. Orleano mergelė ir toliau beatodairiškai veržėsi į kovą turėdama vienintelį tikslą – galutinai išvyti anglus iš šalies. Patyrus keletą pralaimėjimų Žanos d’Ark autoritetas susvyravo. Galiausiai per vieną iš mūšių ji buvo paimta į nelaisvę ir įkalinta Prancūzijos šiaurėje, Ruano mieste, kur tebebuvo įsitvirtinę anglai. Čia buvo surengtas bažnytinis teismas. Jame anglai į pagalbą pasitelkė savo sąjungininką – aukštą dvasininką iš burginjonų politinės grupuotės.

Bažnytiniame teisme Žana d’Ark buvo apkaltinta raganavimu, pasileidimu ir puikybe. Neabejotina, tokių priemonių imtasi todėl, kad ji buvo moteris. Tai, ką padarė mūšio lauke jauna mergina, tais laikais buvo sunkiai suvokiama. Į tokius dalykus prietaringa visuomenė žiūrėjo su dideliu įtarumu ir nepasitikėjimu. Prietaringi dvasininkai reiškinius, kurių negalėjo paaiškinti, paprastai siejo su antgamtinėmis blogio jėgomis. Teisme Žana d’Ark buvo ne tik tardoma, bet ir kankinama. Galiausiai 1431 m. ji pripažinta kalta ir sudeginta ant laužo. Į visus mūšius Žaną d’Ark lydėjusios vėliavos baltame fone buvo pavaizduotas Kristus Paskutinio teismo dieną su angelu, laikančiu leliją – Prancūzijos karalystės ženklą (2.10 pav.). Ant vėliavos buvo užrašyta Jėzus ir Marija. 1920 m. Katalikų bažnyčia Žaną d’Ark paskelbė šventąja, o po poros metų ji buvo pripažinta Prancūzijos globėja.

Po karūnacijos Reimse Prancūzijos karalius Karolis VII pirmiausia dėmesį sutelkė į šalies vidaus sunkumus. Svarbiausias uždavinys buvo pažaboti nesantaiką. Kelis dešimtmečius tarpusavyje kovojo minėtos didikų – armanjakų ir burginjonų – grupės. Maža to, burginjonai kovojo prieš Prancūzijos karalystę ir jos valdančiąją dinastiją, nenorėjo jai paklusti. Jie ne kartą padėjo anglams ir patys siekė, kad Burgundija būtų nepriklausoma. Po kelerių metų Karoliui VII pavyko sudaryti paliaubas su burginjonais, šie pripažino Prancūzijos karaliaus viršenybę. Kita bėda buvo finansinė karaliaus padėtis. Ją išspręsti padėjo paties karaliaus patarėjai pirkliai ir finansininkai. Prancūzijos pirkliai intensyviau pradėjo prekiauti Viduržemio jūros regione. Įsivyravus taikai duoklės ir mokesčiai tapo stabilūs. Galiausiai pradėti skelbti reguliarūs karaliaus įsakymai, kuriais vyrai buvo šaukiami į kariuomenę. Šie šaukimai suteikė kariuomenei stabilumo ir užtikrino drausmę. Visos šios priemonės leido Karoliui VII atkurti karaliaus autoritetą ir galią. Įveikęs vidaus sunkumus Karolis VII galėjo imtis pagrindinio uždavinio – atkurti monarcho valdžią visoje Prancūzijos karalystės teritorijoje. Prancūzijos šiaurėje ir Akvitanijoje vis dar buvo įsitvirtinę anglai. XV a. penktajame dešimtmetyje Karolis VII atnaujino karą ir 1449 m. atkovojo Ruaną – miestą, kuriame kankinės mirtimi mirė Žana d’Ark.

Dinastinis Valua ir Plantagenetų – Prancūzijos ir Anglijos karalysčių – karas, prasidėjęs 1337 m. ir trukęs daugiau nei šimtą metų, baigėsi 1453 metais. Prancūzija galutinai atkovojo iš Anglijos teritorijas šalies šiaurėje. Buvo atsiimta ir Akvitanija, dėl kurios Anglijos ir Prancūzijos ginčas truko apie tris šimtus metų. Taip buvo sukurta centralizuota Prancūzijos karalystė su galingu monarchu.