Chapter 1.4 (Istorija 12)

XIV–XV a. Dinastinis karas: šimtametis karas

Temos reikšmingumas

  • Neretai tarp valstybių kyla susidūrimų dėl asmeninių vadovų ambicijų. Taip yra šiais laikais, taip buvo ir prieš kelis šimtmečius. Viduramžių ir ankstyvųjų Naujųjų laikų Europos valstybės pasižymėjo bendru bruožu: valdančioji dinastija ir iš jos kilęs monarchas įkūnijo pačią valstybę. Nuo valdovo priimamų sprendimų priklausė valstybės raida.
  • Dažnų dabarties ir praeities valstybių susidūrimų pradžia – nesutarimai dėl teritorijų. Būtent dėl tokių valdovo ir dinastijos ambicijų Viduramžių Europoje kilo daugybė ginkluotų susidūrimų. Kai kurie iš jų išaugdavo į dešimtmečius ar šimtmečius trunkančius karus. Šiuos karus galima vadinti dinastiniais, nes juose dėl teritorijų tarpusavyje kovojo kelios dinastijos.
  • Kai kurie Viduramžiais vykę karai turėjo ilgalaikių pasekmių. Vienas iš tokių XIV–XV a. vykęs dinãstinis kãras tarp Ánglijos ir Prancūzijos karalysčių, tarp dviejų valdančiųjų – Plantagenetų ir Valua – dinastijų. Po šio karo abiejų karalysčių teritorijos nusistovėjo. Prancūzijoje pradėjo formuotis tautos vienybės idėja.

Karo ištakos: dinastijų susidūrimas

Jau žinote, kad Viduramžių Europoje valdovas įkūnijo valstybę. Pagrindinė tų laikų valstybės institucija – monarchas. Monarcho autoritetas, valdžia ir pripažinimas, atėjęs iš valdančiosios dinastijos, rėmėsi ilgaamže tradicija. Juk valdovas, monarchas, buvo senos, išskirtinės, kilmingos giminės palikuonis. Dėl kilmės, kraujo ryšio su savo pirmtakais jis paveldėjo sostą ir buvo tikras, kad jį perduos kitam tos pačios dinastijos atstovui. Vis dėlto per kelis šimtmečius susiformavusi sosto paveldėjimo tvarka Viduramžiais susidurdavo su sunkumais, todėl valstybėje prasidėdavo suirutė. Dažniausiai sunkumų kildavo valdančiojoje dinastijoje nelikus nė vieno tiesioginio vyriškosios lyties palikuonio. Tiksliau tariant, kai mirdamas valdovas nepalikdavo sūnaus, galinčio perimti sostą ir pratęsti giminę, taigi ir valdančiąją dinastiją. Čia aptarsime vieną iš tokių Viduramžių atvejų, sukėlusių dinastinį karą, kuris truko dešimtmečius.

1314 m. mirė Prancūzijos karalius Pilypas IV Gražusis – pirmasis Generalinius luomus sušaukęs monarchas. Jis buvo iš Kapetingų dinastijos, Prancūzijos karalystę pradėjusios valdyti X amžiuje. Mirdamas karalius paliko tris sūnus ir vieną dukterį (2.1 pav.). Atrodė, kad sunkumų dėl sosto paveldėjimo ir dinastijos tęstinumo kilti neturėtų, tačiau per keliolika metų vienas po kito mirė visi trys sūnūs. Nė vienas jų neturėjo vyriškosios lyties palikuonių, todėl po vyresnio brolio mirties karaliaus sostas atiteko jaunesniam broliui. Mirus paskutiniam – jauniausiam broliui, karališkojoje Pilypo IV Gražiojo šeimoje liko tik jo duktė Izabelė Prancūzė. Sakytume, sostas turėjo atitekti jai kaip teisėtai tiesioginei palikuonei, tačiau Prancūzijos karalystės kilmingieji, didikai, nusprendė, kad moteris, nors ir karališko kraujo, negali paveldėti sosto ir tapti vienvalde Prancūzijos karaliene. Taigi lyčių lygybės tais laikais nebuvo. Kadangi neliko tiesioginių vyriškosios giminės paveldėtojų, o moteriai paveldėti sosto neleista, teko ieškoti šalutinės kraujo linijos Kapetingų dinastijos paveldėtojų (2.2 pav.). Artimiausias buvo Pilypo IV Gražiojo sūnėnas, tuo metu valdęs nedidelę Valua grafystę. 1328 m. Reimse jis buvo karūnuotas kaip Prancūzijos karalius Pilypas VI ir tapo naujos valdančiosios Valua dinastijos pradininku. Būtent tada kelis šimtmečius trunkantys Prancūzijos ir Anglijos karalysčių nesutarimai dėl teritorijų dar labiau paaštrėjo. Gali kilti klausimas: kuo gi čia dėta Ánglija?

2.1 pav. Prancūzijos karalius Pilypas IV Gražusis (viduryje) su savo vaikais ir broliu. Pirmoji karaliui iš dešinės – jo dukra, būsimoji Anglijos karalienė Izabelė Prancūzė, rankraščio miniatiūra, XIV a. pr.
2.2 pav. Lelijos – Kapetingų dinastijos herbo ženklas. Vėliau šį ženklą perėmė kitos valdančiosios dinastijos, jis tapo pagrindiniu Prancūzijos karalystės ženklu.

Ogi tuo, kad Izabelė Prancūzė buvo ištekėjusi už Anglijos karaliaus, kilusio iš Plantagenetų dinastijos (2.3 pav.). Tais laikais buvo įprasta, kad karališkųjų šeimų nariai sudarytų dinastines santuokas. Todėl tarp skirtingų valstybių valdančiųjų dinastijų nusidriekė painus kraujo giminystės ryšių tinklas. 1327 m. Izabelės Prancūzės sūnus tapo Anglijos karaliumi Eduardu III. Po metų, kai iškilo klausimas, kas taps Prancūzijos karaliumi, Eduardas III pareiškė pretenzijas į Prancūzijos sostą. Eduardo III argumentacija buvo paprasta ir aiški: jo motina – velionio Prancūzijos karaliaus Pilypo IV Gražiojo dukra, o jis – jo anūkas. Tiesioginis kraujo ryšys buvo akivaizdus, bet pagrįstas motinos – moteriškąja – linija. Maža to, šį dinastijų ginčą dėl sosto kaitino kelių šimtmečių senumo Anglijos ir Prancūzijos nesutarimai dėl teritorijų. Mat dar XII a. viduryje, kai už Anglijos karaliaus ištekėjo Akvitanijos kunigaikštienė Eleonora Akvitanietė, Anglijos valdančiajai Plantagenetų dinastijai atiteko Akvitanijos kunigaikštystė. Tad Anglijos karalystei priklausė nemenkos teritorijos žemyne, pietvakarių Prancūzijoje (2.4 pav.). Po dešimtmetį trukusių dinastinių bei teritorinių ginčų ir Anglijos bandymo įtvirtinti savo valdžią Akvitanijoje 1337 m. tarp Prancūzijos ir Anglijos, Valua ir Plantagenetų dinastijų, šie nesutarimai įsiplieskė visa jėga – virto karu, kuris truko daugiau kaip šimtą metų ir istorikų vadinamas Šimtamečiù karù. Šis Prancūzijos ir Anglijos, taip pat joms atstovaujančių valdančiųjų dinastijų karas kilo dėl Prancūzijos sosto ir žemių, į kurias žemyninėje Europoje pretendavo Anglijos karalystė (A šaltinis).

2.3 pav. Trys liūtai – Plantagenetų dinastijos herbo ženklas. Vėliau šį ženklą perėmė kitos valdančiosios dinastijos, jis tapo pagrindiniu Anglijos karalystės ženklu, herbas, XVI a.
2.4 pav. Prancūzijà, XIV a. pirma pusė

Klausimai ir užduotys

  1. Kokių sunkumų Viduramžiais galėjo sukelti sosto paveldėjimo tvarka?
  2. Paaiškinkite, kodėl Anglijos ir Prancūzijos nesantaika sustiprėjo, kai Prancūzijos karaliumi tapo Pilypas VI.
  3. Nurodykite teritorijas, dėl kurių nesutarė Prancūzija ir Anglija dar iki Šimtamečio karo pradžios. Kaip šis nesutarimas kilo?

Šimtametis karas: Anglijos ir Prancūzijos dinastijų kova

1337 m. Prancūzijos karalius Pilypas VI užėmė Anglijos valdytą Akvitaniją (2.4 pav.). Į tai reaguodamas Eduardas III dar kartą pareiškė pretenzijas į Prancūzijos karaliaus sostą (2.5 pav.). Jį rėmė ir skatino Anglijos pirkliai bei diduomenė. Vieni siekė kontroliuoti pelningus prekybos ryšius su Prancūzijos karaliui pavaldžia Flandrija. Kiti norėjo išsaugoti Anglijos įtaką prancūziškoms žemėms pietvakariuose – turtingoje Akvitanijoje. Taigi šis dinastinis karas, kuriame dvi dinastijos susikovė dėl Prancūzijos karaliaus sosto, buvo svarbus daugeliui. Karo pradžioje geriau sekėsi Ánglijai. 1340 m. Anglijos laivynas pirmuosiuose mūšiuose nesunkiai įveikė silpną Prancūzijos laivyną. Karas persikėlė į Prancūzijos teritoriją ir 1346 m. rugpjūtį čia įvyko Kresi mūšis (2.6 pav.). Nors Pilypo VI vadovaujama Prancūzijos kariuomenė buvo daug gausesnė, dėl drausmės trūkumo ir vadovavimo klaidų ji patyrė triuškinamą pralaimėjimą. Be to, Anglijos kariuomenės karo technika buvo pranašesnė. Šiame mūšyje išryškėjo maždaug dviejų metrų ilgio angliškųjų ilgųjų lankų nauda (2.7 pav.). Iš tokio lanko paleista strėlė dideliu greičiu skriedavo ne mažiau nei 200 metrų ir įgavusi milžinišką jėgą pramušdavo riterio šarvus. Eduardo III vadovaujamos Anglijos kariuomenės lankininkai angliškaisiais ilgaisiais lankais buvo ginkluoti ne tik per Kresi mūšį, bet ir per visą karą, todėl prancūzams kėlė daug rūpesčių. O Prancūzijos kariuomenės sunkioji kavalerija pasirodė lėta, prastai organizuota ir nedrausminga. XIV a. šeštajame dešimtmetyje Anglijos kariuomenė pasiekė dar vieną skambią pergalę, šįkart Puatjė mūšyje. Pralaimėjusi šalis, prancūzų kilmingieji, turėjo sumokėti didžiulę kompensaciją už karo išlaidas ir išpirkti belaisvius. Prancūzijos karalius buvo paimtas į nelaisvę ir Lòndone mirė. Dėl šio ir kitų pralaimėjimų nulemtų negandų, didelių mokesčių ir duoklių šiaurės Prancūzijoje sukilo valstiečiai. Prancūzija išgyveno didelę socialinę ir ekonominę krizę, o Anglija įsitvirtino prancūziškų žemių pietvakariuose – Akvitanijoje. Bet karas dar nebuvo baigtas.

2.5 pav. Anglijos karaliaus Eduardo III herbinis skydas, vitražas, XIV a. antra pusė. Herbinis skydas padalytas į keturis laukus, juose vaizduojamos lelijos ir liūtai. Šis vitražas rodo, kad Eduardas III save siejo su Plantagenetų dinastija ir laikė teisėtu Prancūzijos sosto paveldėtoju.
2.6 pav. Kresi mūšis. Jame Anglijos karaliaus Eduardo III kariuomenė nugalėjo Prancūzijos karaliaus Pilypo VI pajėgas, miniatiūros fragmentas, Žano Fruasaro (Jean Froissart) kronika, XV a.
2.7 pav. Angliškasis ilgasis lankas – pavojingas ginklas mūšyje, rankraščio miniatiūra, XV a.

XIV a. antroje pusėje Prancūzijai pavyko atkovoti didelę dalį Anglijos užimtos teritorijos. Svarbų vaidmenį atliko Prancūzijos karalius Karolis V Išmintingasis. Matydamas padėties rimtumą, jis ėmėsi karinių ir politinių reformų. Pirmiausia pertvarkė kariuomenę ir pakeitė prancūzų kovos taktiką. Pagrindinė Prancūzijos kariuomenės jėga – sunkioji kavalerija – mūšio lauke nepateisino lūkesčių, todėl ją papildė pradėta formuoti reguliarioji kariuomenė, sudaryta iš nedidelių judrių samdinių ir savanorių pulkų. Kitaip nei kavalerija, jie nekovodavo dideliame mūšyje. Jų vaidmuo buvo sekinti priešą jo užimtose teritorijose. Galima sakyti, kad jie kovojo priešo užnugaryje, puldinėjo ir plėšė pilis, pavienes, neorganizuotas karines pajėgas. Tokia partizaninė prancūzų taktika sekino anglų jėgas žemyne.

Vis dėlto svarbesnis Karolio V valdymo metų pokytis buvo politinis ir propagandinis. XIV a. antroje pusėje Prancūzijoje vis dažniau pasigirsdavo kalbų, kad šis karas ne tik už karalių ir valdančiąją dinastiją, kad tai nėra asmeninė karaliaus ambicija. Karalius ir jo dvaras skleidė žinią, kad tai kova už Prancūzijos karalystę. Vieši karaliaus atsišaukimai dažnai buvo skirti tautai, paprastiems žmonėms. Juose buvo skelbiama, kad šis karas – tai savos žemės, krašto, tėvynės gynyba (B šaltinis). Šie kariniai ir politiniai pokyčiai turėjo išskirtinę reikšmę XIV a. aštuntajame dešimtmetyje Prancūzijai atkovojant didžiąją dalį amžiaus viduryje prarastų teritorijų.

XIV–XV a. sandūra buvo santykinai ramus taikos tarp Anglijos ir Prancūzijos etapas. Ši taika pirmiausia buvo susijusi su abiejų valstybių vidaus sunkumais. Abi šalys buvo nualintos nesibaigiančio karo. Abiejose dėl didelių mokesčių ir duoklių bruzdėjo valstiečiai ir miestiečiai. Ánglijoje po ilgai valdžiusio Eduardo III karaliumi tapo jo anūkas, bet jis buvo silpnas valdovas. Be to, Anglijoje keliolika metų varžėsi įvairios kilmingųjų grupės. Netrukus kilo Anglijos karas su Škòtija. Ne geriau reikalai klojosi ir kitoje Lamanšo pusėje. Sėkmingai Prancūziją valdžiusį Karolį V Išmintingąjį soste pakeitė, bet psichikos liga susirgo jo mažametis sūnus Karolis VI. Taigi šalyje nebuvo autoritetą turinčio monarcho, todėl tarp dviejų galingų prancūzų didikų grupuočių – armanjakų ir burginjonų – vyko kova. Šių dviejų kilmingųjų grupuočių vardai kilo iš dviejų Prancūzijos regionų – Armanjako ir Burgundijos – pavadinimų. Nuo XIV a. pabaigos jos abi varžėsi dėl galios ir įtakos valstybėje. Armanjakai rėmė Prancūzijos monarchą ir Prancūzijos karalystę, o burginjonai palankumą rodė Anglijai. Šis dviejų didikų grupuočių nesutarimas virto karu. Anglijos karalius Henrikas V tuo pasinaudojo – sudarė sąjungą su burginjonais ir 1415 m. įsiveržęs į žemyną sutriuškino Prancūzijos kariuomenę (2.8 pav.). Anglai užėmė šiaurės Prancūziją ir susidorojo su Prancūzijos valstybingumą gynusiais didikais (armanjakais). 1420 m. Trua mieste Prancūzijos karalius Karolis VI ir Anglijos karalius Henrikas V pasirašė taikos sutartį. Jos sąlygos Prancūzijai buvo tiesiog tragiškos dėl dviejų priežasčių. Pirma, Henrikas V veda Karolio VI dukterį. Antra, po Karolio VI mirties Prancūzijos karaliaus sostas atitenka Henrikui V ir jo palikuoniams. Tai reiškė, kad Karolio VI sūnus netenka paveldėjimo teisės, taigi Valua dinastija praranda karaliaus sostą, Prancūzija tampa Anglijos karalystės dalimi. Vis dėlto ši taikos sutartis dar nereiškė Šimtamečio karo pabaigos.

2.8 pav. 1415 m. Aženkūro mūšis, kronikos miniatiūra, XV a.

Klausimai ir užduotys

  1. Kuriai kariaujančiai šaliai geriau sekėsi Šimtamečio karo pradžioje? Paaiškinkite sėkmę lėmusias priežastis.
  2. Nurodykite ne mažiau kaip du Prancūzijos karaliaus Karolio V valdymo bruožus.
  3. Kodėl Prancūzijoje vyko kova tarp armanjakų ir burginjonų?
  4. Paaiškinkite, kodėl Šimtametį karą galime vadinti dinastiniu karu.

Karo lūžis

Sakoma, kad tamsiausias laikas – prieš pat aušrą. Šis posakis pasitvirtino ir šiame kare. Po dvejų metų, 1422 m., vienas po kito mirė Anglijos ir Prancūzijos monarchai Henrikas V ir Karolis VI. Tuo metu Henriko V sūnus buvo dar kūdikis. Į Paryžių kaip regentas (lot. regens – valdantis) atvyko velionio Anglijos karaliaus brolis. Jis laikinai, kol sostą paveldėjęs sūnėnas suaugs ir galės valdyti, perėmė jo galias. Tuo metu Anglija kontroliavo tik Prancūzijos šiaurę, o jos viduryje ir pietuose buvo įsitvirtinęs velionio Prancūzijos karaliaus sūnus ir teisėtas Prancūzijos sosto paveldėtojas Karolis VII su savo šalininkais. Tačiau trečiajame dešimtmetyje pralaimėjęs kelis mūšius tolesniam karui jis neturėjo nei išteklių, nei tinkamos kariuomenės. O anglai veržėsi pietų kryptimi, į krašto gilumą. Kelią anglams pastojo Luaros upė, skirianti jų užimtą šiaurės Prancūziją nuo pietų Prancūzijos. Būtent prie Luaros įsikūrusiame Orleane 1429 m. įvyko Anglijos ir Prancūzijos karo lūžis – mūšis, išskirtinas ne tik Šimtamečiame kare, bet ir visoje Viduramžių epochoje.

Orleaną jau kelis mėnesius buvo apsiautusi Anglijos kariuomenė. Ir tada įvyko kai kas neįtikėtino, beveik stebuklas. Teisėtą Prancūzijos sosto paveldėtoją Karolį VII pasiekė ir į jį kreipėsi iš Lotaringijoje esančio kaimo (2.9 pav.) kilusi paprasta, pamaldi mergina vardu Žana d’Ark (Jeanne d’Arc, 1412–1431). Sosto paveldėtojui ji papasakojo apie balsus savo galvoje ir Dievo pavestą misiją – atvesti jį į teisėtai priklausantį Prancūzijos karaliaus sostą. Tada Žana d’Ark buvo pasiųsta pas aukštus dvasininkus ir teologus, kad šie išklausytų jos liudijimą ir patikrintų jo patikimumą (C šaltinis). Po apklausos Žana d’Ark buvo aprengta kaip riteris, apginkluota ietimi ir kalaviju. 1429 m. balandžio pabaigoje ji atvedė paskutinę Karolio VII armiją į Orleaną ir per kelias dienas sugebėjo įveikti kelis mėnesius miestą apsiaustyje laikiusias anglų pajėgas. Neabejotina, kad sėkmingą šio mūšio baigtį prancūzams lėmė ne Žanos d’Ark karinis talentas, o dvasinis užsidegimas ir tikėjimas. Emociškai ir psichologiškai įkvėpti prancūzai patikėjo, kad gali nugalėti. Ši pergalė buvo pavadinta Orleano stebuklu, o Žana d’Ark – Orleano mergele.

2.9 pav. Žanos d’Ark gimtieji namai (dešinėje) Lotaringijoje, Prancūzijoje

Orleano stebuklas Žanai d’Ark pelnė milžinišką autoritetą bei šlovę ir įkvėpė prancūzus. Įvyko tais laikais ypatingas nacionalinis pakilimas. Netrukus Žana d’Ark su armija patraukė vaduoti anglų užimto Reimso – itin svarbaus Prancūzijos karalystės miesto, kuriame prieš daugiau nei aštuonis šimtus metų buvo pakrikštytas Chlodvigas, šimtus metų karūnuoti Prancūzijos karaliai Karolingai ir Kapetingai. Po dar vienos pergalės prieš anglus 1429 m. liepos mėnesį Reimse kaip Prancūzijos karalius buvo karūnuotas ir Karolis VII. Karūnavimas Reimse reiškė, kad monarchas teisėtas, o jo vainikavimas yra paties Dievo valios ir malonės įrodymas. Valua dinastija po kelerių metų pertraukos vėl buvo Prancūzijos karalystės soste. Per karūnavimą šalia karaliaus buvo ir Žana d’Ark. Visa šių įvykių virtinė lėmė milžinišką dvasinį ir ideologinį pakilimą. Orleano mergelė ir toliau beatodairiškai veržėsi į kovą turėdama vienintelį tikslą – galutinai išvyti anglus iš šalies. Patyrus keletą pralaimėjimų Žanos d’Ark autoritetas susvyravo. Galiausiai per vieną iš mūšių ji buvo paimta į nelaisvę ir įkalinta Prancūzijos šiaurėje, Ruano mieste, kur tebebuvo įsitvirtinę anglai. Čia buvo surengtas bažnytinis teismas. Jame anglai į pagalbą pasitelkė savo sąjungininką – aukštą dvasininką iš burginjonų politinės grupuotės.

Bažnytiniame teisme Žana d’Ark buvo apkaltinta raganavimu, pasileidimu ir puikybe. Neabejotina, tokių priemonių imtasi todėl, kad ji buvo moteris. Tai, ką padarė mūšio lauke jauna mergina, tais laikais buvo sunkiai suvokiama. Į tokius dalykus prietaringa visuomenė žiūrėjo su dideliu įtarumu ir nepasitikėjimu. Prietaringi dvasininkai reiškinius, kurių negalėjo paaiškinti, paprastai siejo su antgamtinėmis blogio jėgomis. Teisme Žana d’Ark buvo ne tik tardoma, bet ir kankinama. Galiausiai 1431 m. ji pripažinta kalta ir sudeginta ant laužo. Į visus mūšius Žaną d’Ark lydėjusios vėliavos baltame fone buvo pavaizduotas Kristus Paskutinio teismo dieną su angelu, laikančiu leliją – Prancūzijos karalystės ženklą (2.10 pav.). Ant vėliavos buvo užrašyta Jėzus ir Marija. 1920 m. Katalikų bažnyčia Žaną d’Ark paskelbė šventąja, o po poros metų ji buvo pripažinta Prancūzijos globėja.

2.10 pav. Riterė Žana d’Ark. Graviūroje matomos Prancūzijos karalystę simbolizuojančios lelijos, graveris Leonardas Gotjė (Leonard Gaultier), XVII a. pr.

Po karūnacijos Reimse Prancūzijos karalius Karolis VII pirmiausia dėmesį sutelkė į šalies vidaus sunkumus. Svarbiausias uždavinys buvo pažaboti nesantaiką. Kelis dešimtmečius tarpusavyje kovojo minėtos didikų – armanjakų ir burginjonų – grupės. Maža to, burginjonai kovojo prieš Prancūzijos karalystę ir jos valdančiąją dinastiją, nenorėjo jai paklusti. Jie ne kartą padėjo anglams ir patys siekė, kad Burgundija būtų nepriklausoma. Po kelerių metų Karoliui VII pavyko sudaryti paliaubas su burginjonais, šie pripažino Prancūzijos karaliaus viršenybę. Kita bėda buvo finansinė karaliaus padėtis. Ją išspręsti padėjo paties karaliaus patarėjai pirkliai ir finansininkai. Prancūzijos pirkliai intensyviau pradėjo prekiauti Viduržemio jūros regione. Įsivyravus taikai duoklės ir mokesčiai tapo stabilūs. Galiausiai pradėti skelbti reguliarūs karaliaus įsakymai, kuriais vyrai buvo šaukiami į kariuomenę. Šie šaukimai suteikė kariuomenei stabilumo ir užtikrino drausmę. Visos šios priemonės leido Karoliui VII atkurti karaliaus autoritetą ir galią. Įveikęs vidaus sunkumus Karolis VII galėjo imtis pagrindinio uždavinio – atkurti monarcho valdžią visoje Prancūzijos karalystės teritorijoje. Prancūzijos šiaurėje ir Akvitanijoje vis dar buvo įsitvirtinę anglai. XV a. penktajame dešimtmetyje Karolis VII atnaujino karą ir 1449 m. atkovojo Ruaną – miestą, kuriame kankinės mirtimi mirė Žana d’Ark.

Dinastinis Valua ir Plantagenetų – Prancūzijos ir Anglijos karalysčių – karas, prasidėjęs 1337 m. ir trukęs daugiau nei šimtą metų, baigėsi 1453 metais. Prancūzija galutinai atkovojo iš Anglijos teritorijas šalies šiaurėje. Buvo atsiimta ir Akvitanija, dėl kurios Anglijos ir Prancūzijos ginčas truko apie tris šimtus metų. Taip buvo sukurta centralizuota Prancūzijos karalystė su galingu monarchu.

Klausimai ir užduotys

  1. Nurodykite ne mažiau kaip du veiksnius, lėmusius Šimtamečio karo lūžį XV a. pirmoje pusėje.
  2. Koks buvo Žanos dʼArk vaidmuo Šimtamečiame kare?
  3. Kieno pergale baigėsi Šimtametis karas? Atsakymą pagrįskite.

TYRINĖKITE!

Pasidomėkite, kaip šių laikų Prancūzijoje įamžintas Žanos dʼArk atminimas.

Darbas su šaltiniais

A šaltinis XIV–XV a. pr. prancūzų kronikininkas Žanas Fruasaras (Jean Froissart) apie Šimtametį karą

Pasakojama, kad puikusis Prancūzijos karalius Pilypas turėjo tris sūnus ir šią gražiąją dukrą Izabelę, ištekėjusią už Anglijos karaliaus Eduardo, apie kurį kalbėjau anksčiau. O buvo šie trys sūnūs nepaprastai puikūs. Vyriausias buvo vardu Liudvikas, jis, tėvui esant gyvam, buvo Navaros karalius ir vadintas karaliumi Vaidinguoju. Antrojo iš jų vardas buvo Pilypas Ilgasis, trečiojo – Karolis. Kadangi neturėjo iš santuokos susilaukę vyriškosios lyties palikuonių, visi trys vienas paskui kitą po savo tėvo mirties pagal paveldėjimo teisę tapo Prancūzijos karaliais. Tačiau po paskutinio karaliaus Karolio mirties garbingiausi Prancūzijos riteriai ir baronai neleido į Prancūzijos karalystės sostą įžengti [jo] seseriai, kuri buvo Anglijos karalienė, nes, kaip ir anksčiau, taip ir dabar jie sako ir tvirtina, kad Prancūzijos karalystė yra tokia puiki ir didinga, kad negali būti atiduota ne tik moteriai, bet per ją ir Anglijos karaliui bei jo sūnums. Taip yra todėl, kad, kaip jie sako, moters sūnūs negali įgyti paveldėjimo teisės per savo motiną, nei pati jų motina turi tokią teisę. Dėl šių priežasčių garbingiausi Prancūzijos riteriai ir baronai, suradę bendrą sutarimą, Prancūzijos karalystę atidavė į rankas jo didenybei Pilypui, kuris buvo anksčiau minėto pono Karolio iš Valua sūnus. Taip nuo Prancūzijos sosto paveldėjimo jie nušalino Anglijos karalienę ir jos sūnus, kurie buvo vyriškosios lyties paveldėtojai ir paskutinio karaliaus Karolio sesers sūnūs.

Iš vid. prancūzų k. vertė V. Volungevičius, pagal Collection de chroniques nationales françaises. Les chroniques de Jean Froissart, T. I, Paris: Verdière, Libraire, 1824, p. 13.

Klausimai ir užduotys

  1. Išvardykite Prancūzijos karaliaus Pilypo IV Gražiojo vaikus.
  2. Kodėl visi Pilypo IV Gražiojo sūnūs tapo Prancūzijos valdovais?
  3. Kodėl, anot istorijos šaltinio autoriaus, sostas po karaliaus Karolio mirties nebuvo atiduotas jo seseriai?
  4. Nurodykite Šimtamečio karo priežastį, kurią galima nuspėti skaitant šį šaltinį.

B šaltinis Prancūzų istorikas Filipas Kontaminas (Philippe Contamine) apie Prancūzijos karaliaus autoritetą ir kariuomenę per Šimtametį karą

Karalius pirmaisiais Prancūzijos ir Anglijos konflikto metais sau būtinų karių surinkdavo dažniausiai pasitelkęs karalystės žmogiškuosius išteklius. Pradžioje jis kreipėsi į senjorus [ponus] viešais ar privačiais laiškais, juose į juos kreipėsi kaip į savo „mylimus ir ištikimus“ [vyrus]. Tuo pačiu būdu karinės pagalbos jis prašė savo didžiųjų miestų gyventojų, reikalavo įprastų mokesčių iš įvairių vienuolynų. Taip pat viešuoju kreipimusi jis skelbė įsakus, kuriais bendrai šaukė visus tuos, kurie jam buvo įsipareigoję atlikti karinę tarnybą arba buvo skolingi, o dažniausiai tuos, kurie laikė feodą arba valdė savo tėvų žemes. Kreipdamasis į visus savo pavaldinius, viešuoju kreipimusi jis taip pat galėjo skelbti visuotinį kariuomenės šaukimą. Jis naudojo šiuos individualius ar kolektyvinius šaukimus siekdamas patenkinti karinius poreikius. Kai kada jie buvo susiję su visa karalyste, kai kada tik su tomis provincijomis, kurioms tiesiogiai grėsė pavojus. Karaliaus vietininkai ir karo vadai savo apygardose turėjo tas pačias galias. Reakcija į šiuos šaukimus priklausė ne tik nuo karinių poreikių, bet ir nuo to, kas davė įsakymą. Jei vesti kariuomenę į karą nuspręsdavo karalius ar jo vyriausias sūnus, kaip tais laikais buvo sakoma, jei „pats karalius eina į karą“, tai neryžtingumas ir [karo] vengimas buvo minimalus. Priešingai, jei karo reikalus jis pavesdavo kam nors iš savo vietininkų, buvo tikimybė, kad kariuomenės mobilizavimo rezultatai bus prasti.

Iš prancūzų k. vertė V. Volungevičius, pagal Philippe Contamine, Guerre, état et société à la fin du Moyen âge. Études sur les armées des rois de France 1337–1494, Paris: Mouton, 1972, p. 533–534.

Klausimai ir užduotys

  1. Nurodykite šaltinyje minimus būdus, kuriais Prancūzijos karalius formavo savo kariuomenę.
  2. Kuris iš nurodytų būdų, jūsų manymu, buvo paveikiausias? Nuomonę pagrįskite.
  3. Nuo ko, anot šaltinio autoriaus, priklausė kariuomenės mobilizavimo rezultatai? Kaip manote, kodėl šis veiksnys buvo svarbus?
  4. Pasvarstykite, kodėl Šimtamečiame kare dalyvavo ir patys karaliai.

C šaltinis XV a. vid. Angerano de Monstrelė (Enguerrand de Monstrelet) kronikoje apie Žanos d’Ark tikėjimą ir ryžtą kautis už Prancūzijos sosto įpėdinį Karolį VII

Ji prisistatė esanti mergelė, įkvėpta dieviškos malonės ir pasiųsta pas Karalių, kad jis atkovotų savo karalystę, iš kurios buvo neteisėtai išvytas, o jo teisės buvo pažeistos. Todėl dabar jis yra tokios apverktinos būklės. Apie du mėnesius, kol gyveno minėto Karaliaus svečių namuose, ji daugybę kartų jam kalbėjo, kad jis jai duotų karių, suteiktų pagalbos ir ji nugalės jo priešus bei atkurs jo valdžią. Ilgą laiką Karalius, neturėdamas jokio patarimo, absoliučiai netikėjo tuo, ką ji sakė, nė vienu jos ištartu žodžiu, ir laikė pamišėle, praradusia sveikatą. Nes dideliems kunigaikščiams ir kitiems kilmingiesiems tokios ar panašios kalbos kėlė daug abejonių ir atrodė pavojingos dėl to, kad kalbant tokius dalykus buvo galima užsitraukti mūsų Viešpaties rūstybę. <…> Ir daugybę kartų ją apklausė garsūs dvasininkai ir kiti didį autoritetą turintys išmintingi žmonės, kad aiškiai sužinotų jos sumanymą. Tačiau ji visada laikėsi savo žodžių sakydama, kad jei tik Karalius ja patikės, ji jam sugrąžins valdžią.

Iš vid. prancūzų k. vertė V. Volungevičius, pagal La Chronique d’Enguerran de Monstrelet. En deux livres avec pièces justificatives, T. IV, publiée par L. Douёt-d’Arcq, Paris: Chez Mme Ve Jules Renouard, 1860, p. 315–316.

Klausimai ir užduotys

  1. Kokiu tikslu, anot šaltinio autoriaus, Žana d’Ark atvyko pas karalių?
  2. Ko Žana dʼArk prašė karaliaus?
  3. Kaip iš pradžių Prancūzijos karalius vertino Žaną dʼArk? Kodėl būtent taip?
  4. Paaiškinkite, kaip Žana dʼArk reagavo į tokius karaliaus vertinimus.
  5. Kaip manote, ar pasikeitė Karolio VII požiūris į Žaną dʼArk? Nuomonę pagrįskite.

SAMPROTAUKITE!

Remdamiesi vadovėlio medžiaga, pateiktais šaltiniais ir savo žiniomis, parašykite argumentuotą tekstą tema „XIV–XV a. Europoje kilę dinastiniai konfliktai buvo paremti kilmingųjų giminių varžymusi ir siekiu įgyvendinti savo planus. Kaip manote, ar tokie konfliktai leidžia teigti, kad tų laikų valdantiesiems nerūpėjo valstybės interesai?“

Sąvokos

Dinãstinis kãras – ginkluotas susidūrimas tarp vienos giminės atstovų arba tarp dinastijų dėl teisės užimti monarcho sostą ir valdyti valstybę. Dinastinis karas galėjo kilti ir tarp valstybių, kai vienos monarchai reiškė pretenzijas į kitos valstybės valdovo sostą, nes kraujo linija buvo susieti su tos valstybės valdančiąja dinastija. Vienas iš tokių dinastinių karų dėl monarcho sosto buvo Šimtametis karas (1337–1453), vykęs tarp Prancūzijos Valua ir Anglijos Plantagenetų dinastijų.

Šimtamẽtis kãras – atviras ginkluotas Anglijos ir Prancūzijos karalysčių susidūrimas, su pertraukomis trukęs daugiau nei šimtą metų (1337–1453). Šis karas prasidėjo kaip Plantagenetų ir Valua dinastijų ginčas dėl teisės paveldėti Prancūzijos karaliaus sostą. Taip pat Anglija siekė įtvirtinti savo teisę valdyti pietvakarių Prancūzijos žemes – Akvitaniją.

Please wait