Temos reikšmingumas
- Žmogaus tapatybę sudaro daugybė dalykų. Vienas jų – religija. Net jei šiais laikais žmogus ir nėra tikintis, religija yra pamatas, ant kurio pradeda formuotis kultūra, pasaulėžiūra, vertybės. Todėl religija, mums nė nenutuokiant, veikia mūsų elgesį kaip tam tikras pasąmonės kodas.
- Net XX a. Europoje būta kruvinų susidūrimų tarp skirtingų religinių bendruomenių. O prieš kelis šimtmečius religija Europoje turėjo dar svarbesnį vaidmenį. Dėl XVI a. kilusių religinių ginčų tarp katalikų ir protestantų įvyko ne vienas kruvinas karas.
- Religiniai karai visuomenėms padaro gilių ir ilgai negyjančių žaizdų. Ir net jei galiausiai pavyksta rasti bendrą kalbą, lieka tam tikrų neišspręstų ar netinkamai išspręstų klausimų. XVI a. Europoje tarp katalikų ir protestantų kilusią nesantaiką mėginta spręsti susitarimais tarp konfliktuojančių šalių, valdovo, įtakingų kilmingųjų ir visuomenės. Šie susitarimai kurį laiką slopino religinę nesantaiką.
Nesantaikos užuomazgos
Ne visada valdovo sprendimus lėmė galios siekis ar dinastinės ambicijos, karų kildavo ne tik dėl teritorijų ar sosto. Tikėjimas ir religiniai dalykai krikščionybei įsitvirtinus Europoje ilgainiui tapo esmine žmogaus ir visuomenės tapatybės dalimi ir stipriai veikė kasdienį gyvenimą, buitį ir tradicijas. Trumpai tariаnt, žmogus ir visuomenė suvokė save kaip krikščionišką, katalikišką. O pagrindinis Katalikų bažnyčios gynėjas bei globėjas buvo visuomenės ir valstybės viršūnėje stovintis valdovas katalikas. Ši per šimtmečius Europoje nusistovėjusi tvarka XVI a. pradžioje pradėjo keistis. Keitėsi ir visuomenė. Lemtingus pokyčius paskatino vienuolio Martyno Liuterio (Martin Luther, 3.1 pav.) 1517 m. prie Vitenbergo katedros durų pritvirtintos 95 tezės. Šiomis tezėmis jis kritikavo Katalikų bažnyčią dėl veidmainystės, pelnymosi iš žmonių, nedorumo. Netrukus ši kritika ir Bažnyčios reformavimo idėja paplito ne tik tarp Katalikų bažnyčios dvasininkų, bet ir visuomenėje. Taigi kilo ir XVI a. pirmoje pusėje įsibėgėjo judėjimas, pavadintas reformacija. Katalikiškoje visuomenėje pradėjo sklisti idėjos, kaip reformuoti Katalikų bažnyčią ir jos mokymą. Išsiaiškinkime, kaip į šias Bažnyčios reformavimo idėjas reagavo kai kurių to meto Europos valstybių valdovai ir visuomenė.
Žodžiu ir raštu skelbdamas, kad Katalikų bažnyčia turi atsinaujinti, M. Liuteris griovė Bažnyčios autoritetą. Netrukus visa tai sužinojo Romos popiežius Leonas X (3.2 pav.). Dėl žodžiu ir raštu skelbiamų oficialiam Bažnyčios mokymui prieštaraujančių idėjų 1521 m. popiežius Leonas X atskyrė M. Liuterį nuo Bažnyčios (ekskomunikavo). Tais pačiais metais Šventojoje Ròmos imperijoje buvo sušauktas imperijos luomų susirinkimas. Susirinkimui vadovavęs imperatorius Karolis V pasmerkė M. Liuterį ir jo skelbiamas mintis. Vis dėlto imperijoje atsirado įtakingų didikų, kurie M. Liuterį užtarė ir priglaudė (A šaltinis). Ir jo idėjos plito, sekėjų daugėjo. M. Liuterio idėjų sėkmę galima paaiškinti tuo, kad jis savo raštais tiesiogiai kreipėsi į žmones, ypač į įtakingus kilminguosius ir miestiečius. Jis ragino spręsti savo reikalus patiems, nepaisyti neginčijamo Katalikų bažnyčios ir popiežiaus autoriteto, vyresnybės nurodymų bei taisyklių.
Tvirtai tikintis katalikas ir ištikimas Katalikų bažnyčios gynėjas Šventosios Romos imperijos imperatorius Karolis V negalėjo į tai nereaguoti. Dar Viduramžiais susiklostė tradicija, kad imperatorius yra pagrindinis Bažnyčios gynėjas ir globėjas. Tai buvo jo ir kiekvieno Europos monarcho pareiga. Be to, Karolis V siekė labiau centralizuoti Šventosios Romos imperijos valdymą ir valdžią sutelkti į savo rankas. Todėl stengėsi apriboti M. Liuterio idėjų įtaką ir imperijos kunigaikščių bei grafų teises. O šie, matydami, kad imperatorius siekia apriboti jų teises ir galimybes patiems spręsti savo reikalus, sudarė gynybinę Šmalkaldeno sąjungą (B šaltinis).
Klausimai ir užduotys
- Paaiškinkite, kodėl M. Liuteris laikomas reformacijos pradininku.
- Kaip popiežius vertino M. Liuterio mokymą?
- Kaip M. Liuterį vertino Šventosios Romos imperijos imperatorius Karolis V? Paaiškinkite, kas galėjo lemti tokią jo poziciją.
TYRINĖKITE!
Daug kas teigia, kad M. Liuteris savo 95 tezes prikalė prie bažnyčios durų. Vis dėlto esama ir kitų versijų, kaip šios tezės buvo paskelbtos. Pasidomėkite jomis.
Šventoji Romos imperija: karas tarp imperatoriaus ir kunigaikščių liuteronų
XVI a. ketvirtajame dešimtmetyje reformacijos plitimo pagreitis didėjo, o imperatorius Karolis V buvo užsiėmęs tarptautiniais reikalais: karais su Osmanų valstybe rytuose ir kovomis su Prancūzijos karalyste vakaruose. Kai jis pagaliau atkreipė dėmesį į daugiau kaip dešimtmetį imperijoje augančią įtampą, buvo šaukštai po pietų – reformacija buvo įsibėgėjusi. Nemaža dalis imperijos kilmingųjų (ypač valstybės šiaurėje) jau išpažino liuteronybę. Toks jų apsisprendimas lėmė valdomose žemėse (grafystėse, kunigaikštystėse) gyvenančių valdinių perėjimą į liuteronybę.
Matydamas tokią padėtį imperijoje Karolis V stengėsi suskaldyti susivienijusius kilminguosius evangelikus liuteronus. Nors kai kuriuos kunigaikščius jis patraukė į savo pusę arba įtikino laikytis neutraliteto, sustabdyti luomų atsivertimo į liuteronybę jau nebegalėjo. Todėl Karolis V pradėjo ruoštis karui. Iš pradžių jis siekė susilpninti kunigaikščius protestantus neleisdamas jų žemėms prekiauti. Galiausiai 1546 m. Karolis V atvirai pradėjo kariauti su liuteroniška Šmalkaldeno sąjunga. Tai buvo tik vienas iš daugelio tos epochos Europos religinių karų, kuriuose buvo kovojama dėl religinių įsitikinimų ir teisės bei laisvės jų laikytis. Imperatoriaus karinės pajėgos buvo daug gausesnės, o kariai geriau pasirengę, be to, popiežius suteikė karinę ir piniginę paramą. O Šmalkaldeno sąjungos karinės pajėgos buvo menkesnės ir prastai organizuotos. Todėl 1547 m. kovą įvykęs mūšis buvo paskutinis didelis ginkluotas imperatoriaus ir evangelikų liuteronų susidūrimas. Mūšis tarp imperatoriaus ir didikų liuteronų baigėsi imperatoriaus pergale (3.3 pav.). Tačiau ši pergalė greičiau buvo karinė, o ne politinė. Karolis V laimėjo mūšį, bet ne karą.
Po pergalės Karolis V manė, kad dabar galės spręsti religinius reikalus nepaisydamas liuteronų teisių. Trumpai tariant, jis siekė susidoroti su liuteronybe ir sustiprinti savo valdžią imperijoje, sudarytoje iš daugybės įvairių teritorinių darinių (kunigaikštysčių, grafysčių ir kt.) (3.4 pav.). Toks imperatoriaus elgesys paskatino galingiausius imperijos kunigaikščius priešintis. 1551 m. jie susivienijo ir sukūrė sąjungą. Prie jų prisijungė ir daugiau į liuteronybę perėjusių luomų. Šiai sąjungai vadovavo Saksonijos kunigaikštis Moricas Saksonietis – senas imperatoriaus Karolio V priešas, kovojęs ne tik už teisę apsispręsti dėl tikėjimo, bet ir už politines teises ir laisves. 1552 m. susivieniję kunigaikščiai ir jų šalininkai sukilo prieš imperatorių. Vis dėlto į didelį karą sukilimas neišaugo. Imperatorius nebeturėjo nei užtektinai pinigų, nei tokios pajėgios armijos, kokia didžiavosi prieš kelerius metus. Karolis V buvo priverstas derėtis itin nepalankiomis aplinkybėmis. Šios derybos ir jų rezultatai iš esmės pakeitė imperijos politinę bei religinę santvarką. Karolis V įsipareigojo paleisti visus per ankstesnius susidūrimus suimtus liuteronus. Ir, svarbiausia – Karolis V pripažino liuteronybę ir teisę ją išpažinti Šventojoje Romos imperijoje.
1555 m. Augsburge įvyko imperijos suvažiavimas. Į jį susirinko imperijos luomai, imperatoriui Karoliui V atstovavo jo brolis Ferdinandas I. Šiame suvažiavime susirinkusieji pasirašė sutartį, vadinamą Augsburgo religine taika. Dokumente sakoma, kad nuo šiol Šventosios Romos imperijos teritorijoje taikiai sugyvens katalikybė ir liuteronybė bei jas išpažįstantys žmonės. Imperijoje buvo įprasta, kad kunigaikščio ar grafo religinis apsisprendimas lemia ir jam priklausančioje žemėje gyvenančių žmonių tikėjimą. Kaip sakoma, kieno valdžia, to ir religija (lot. cuius regio, eius religio). Taigi, politinė imperatoriaus valdžia imperijoje buvo apribota. Savo valdomose žemėse kunigaikščiai ir grafai patys galėjo spręsti, ar likti katalikais, ar pereiti į liuteronybę. Savo žemėse jie sprendė ir svarbiausius su tikėjimu susijusius reikalus. O jų valdiniai sekė paskui – ponų tikėjimas tapo ir jų tikėjimu. Augsburge sudaryta religinė taika tarp liuteronų ir katalikų Šventojoje Romos imperijoje truko kiek ilgiau nei šešiasdešimt metų.
Klausimai ir užduotys
- Paaiškinkite, kodėl Karolis V iš pradžių ne itin aktyviai kovojo su reformacija.
- Kodėl Karoliui V buvo politiškai nenaudinga, kad reformacija plistų jo valdomoje valstybėje?
- Nurodykite dvi religijas, tarp kurių XVI a. vid. kilo religinis karas.
- Kokia yra Augsburgo religinės taikos esmė? Kokią įtaką šios taikos sudarymas turėjo to meto imperatoriaus ir imperijos kunigaikščių santykiams?
Prancūzijos karalystė: karai tarp katalikų ir hugenotų
Reformacija apėmė didžiąją dalį Europos, tačiau ne visose šalyse ji pakurstė tokius didelius religinius karus kaip Šventojoje Romos imperijoje ar Prancūzijos karalystėje. Panašiai kaip ir imperijoje, Prancūzijos karalystėje religinis karas reiškė ginkluotą susidūrimą dėl religinių įsitikinimų ir teisės jų laikytis. Tai buvo atvira religinė skirtingų visuomenės politinių grupių nesantaika. XVI a. antros pusės Prancūzijoje ši religinė ir politinė nesantaika virto religiniais karais. Jie truko kelis dešimtmečius ir įgavo pilietinio karo pobūdį. Būta keleto pagrindinių šių karų priežasčių. Pirma, Prancūzijos karalius Henrikas II matė religinius Karolio V ir imperijos luomų nesutarimus. Jis žinojo, kuo šie nesutarimai baigėsi: nors sudarius Augsburgo religinę taiką buvusi imperijos teritorija išliko, tačiau religiškai ir politiškai tapo itin susiskaldžiusi. Henrikas II siekė išvengti tokios pat padėties Prancūzijos karalystėje, o Prancūzijos luomai norėjo apginti savo teises nuo stiprėjančios monarcho valdžios. Viena iš šių teisių buvo tikėjimo teisė. Prancūzijoje ji tapo itin svarbi XVI a. ketvirtajame dešimtmetyje, kai pradėjo plisti protestantizmo atšaka – kalvinizmas. Ją skleidė kitas Bažnyčios reformatorius – Žanas Kalvinas (Jean Calvin). Paveiktas M. Liuterio idėjų jis prisidėjo prie reformacijos Prancūzijoje, tačiau netrukus pabėgo, nes buvo persekiojamas, ir įsikūrė Šveicãrijoje, Bazelyje, vėliau – Ženevoje. O kalvinizmas Prancūzijoje toliau sklido ir į savo pusę traukė vis daugiau tikinčiųjų. Tai matydamas katalikas Henrikas II ėmėsi represijų prieš hugenotus – kalvinizmą išpažįstančius Prancūzijos evangelikus reformatus.
XVI a. penktajame ir šeštajame dešimtmetyje karaliaus pastangomis buvo išleista ediktų (įsakų), kurie teisiškai įtvirtino hugenotų persekiojimus. Buvo įkurtas ir teismas, turėjęs teisti hugenotus kaip nukrypusius nuo teisingo tikėjimo. Galiausiai hugenotų vadovai sugebėjo pasipriešinti persekiojimui ir laisvės varžymui. Vienas iš hugenotų vadų buvo admirolas Gasparas II de Kolinji (Gaspard II de Coligny).
Jis surinko galingą armiją ir parodė, kad hugenotai gali tapti didžiule jėga. Iš pradžių pakako tik pasirodyti. Prancūzijos karalienė, velionio Henriko II žmona Kotryna Mediči (Catherine de Médicis), nusprendė susidoroti su iškilusiu sunkumu (3.5 pav.). Nors buvo katalikė, ji priėmė tolerantišką sprendimą tikėdamasi išsaugoti vieningą karalystę. 1562 m. ji kaip regentė, t. y. atstovaujanti savo mažamečiam sūnui, išleido ediktą, kuriuo hugenotams suteikė ribotą religijos laisvę. Jiems buvo leista išpažinti savo tikėjimą Prancūzijos karalystėje už įtvirtintų miesto sienų. Šis sprendimas tarsi turėjo skatinti nusileisti abi šalis, tačiau įtampa tarp katalikų ir protestantų neslūgo. Dalis katalikų, kurių netenkino nei religinė pakanta, nei tokia įvykių eiga, priešinosi hugenotų teisei pereiti iš katalikybės į kalvinizmą ir laikė juos eretikais. O hugenotai kartais išniekindavo katalikų bažnyčias, ypač naikindavo šventųjų atvaizdus. Tais pačiais metais, kai buvo išleistas minėtasis Kotrynos Mediči ediktas, viename šiaurės rytų Prancūzijos mieste buvo užpulti besimeldžiantys hugenotai, įvyko hugenotų žudynės (3.6 pav.). Šis smurto proveržis žymėjo religinių karų tarp hugenotų ir katalikų pradžią. Kaip žinome, smurtas skatina smurtą, ir šie karai truko ilgiau nei tris dešimtmečius (1562–1598).
Klausimai ir užduotys
- Paaiškinkite, kas buvo hugenotai.
- Kodėl Prancūzijoje buvo persekiojami hugenotai?
- Palyginkite Prancūzijos karaliaus Henriko II ir jo žmonos karalienės Kotrynos Mediči sprendimus dėl hugenotų.
Hugenotų karai
Prancūzijos religiniai karai kartais vadinami hugenotų karais (3.7 pav.). Iš viso jų buvo aštuoni. Tarp jų – didesnės ar mažesnės pertraukos, paliaubų ir taikos laikotarpiai. Šie religiniai karai kilo ne tik dėl religinių įsitikinimų. Kova dėl politinės galios ir įtakos šalyje dažnu atveju buvo ne mažiau svarbi. Juk politinė galia leido įtvirtinti ir išplėsti savo teises, taigi ir teisę išpažinti savą tikėjimą. Hugenotams ir katalikams vadovavo galios siekiantys Prancūzijos karalystės didikai ir kilmingųjų giminės. Prancūzijos monarchas bandė laviruoti tarp dviejų kovojančių grupių, išlaikyti vieningą karalystę ir išsaugoti savo valdžią. Karams prasidėjus, Prancūzijos karalystę savo mažamečio sūnaus vardu valdė Kotryna Mediči, ji siekė karalystėje ramybės. 1563 m. jos sūnus tapo Prancūzijos karaliumi Karoliu IX. Karalius taip pat ne kartą bandė sutaikyti hugenotus su katalikais. Kad ir kaip stengėsi, jam valdant XVI a. septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje kilo keturi religiniai karai. Vienas iš jų susijęs su 1572 m. rugpjūtį įvykusiomis Baltramiejaus nakties hugenotų žudynėmis.
Šis įvykis nuskambėjo per visą Europą. Kad suprastume, kokia sudėtinga ir žiauri kova vyko tarp katalikų ir protestantų, reikia bent trumpai aptarti išskirtinį hugenotų karų momentą – Baltramiejaus nakties žudynes, kurių nuošalyje neliko ir karaliaus kataliko dvaras. 1572 m. rugpjūčio 18 d. Paryžiuje įvyko Kotrynos Mediči dukters, Karolio IX sesers Margaritos Prancūzės santuoka su Navaros karaliumi Henriku Navariečiu. Ši santuoka turėjo paskelbti ir įtvirtinti taiką tarp katalikų ir hugenotų. Margarita Prancūzė buvo katalikė, Henrikas Navarietis – hugenotas. Karališkųjų vestuvių proga į Parỹžių atvyko daugybė svarbių hugenotų. Naktį iš rugpjūčio 24-osios į 25-ąją buvo užpulti ir išžudyti apie 3 000 hugenotų. Tarp jų buvo ir minėtasis hugenotų vadovas Gasparas II de Kolinji. Jis buvo ne tik hugenotų vadovas, bet ir artimas Prancūzijos karaliaus Karolio IX patarėjas. Bijodama augančios Gasparo II de Kolinji įtakos sūnui ir didėjančios hugenotų galios valstybėje, Kotryna Mediči sukurstė karalių prieš jo patarėją – su tarėjais ji įtikino Karolį IX, kad Gasparas II de Kolinji ir hugenotai planuoja prieš jį sąmokslą. Būdamas silpno charakterio, neatsparus kitų įtakai, Karolis IX leidosi motinos bei dvariškių įtikinamas ir įsakė susidoroti su atvykusiais į Paryžių hugenotais. Per Baltramiejaus nakties žudynes buvo nužudyti ne tik Parỹžiuje susirinkę hugenotai. Hugenotų žudynės nuvilnijo per visą Prancūziją, buvo surengtos daugelyje karalystės miestų (C šaltinis). Henrikas Navarietis išsigelbėjo tik todėl, kad sutiko pereiti į katalikų tikėjimą. Jis buvo paimtas į nelaisvę ir Luvre praleido kelerius metus, bet galiausiai sugebėjo pabėgti.
1576 m. pabėgęs Henrikas Navarietis grįžo į kalvinizmą ir tapo Prancūzijos hugenotų vadovu. Tais pačiais metais Prancūzijos katalikai įkūrė Katalikų lygą. Ji vienijo įtakingiausius ir smarkiausius kalvinizmo priešininkus, siekiančius kovoti su hugenotais ir jų teise išpažinti savo tikėjimą Prancūzijoje. Jie griežtai nesutiko su jokiomis nuolaidomis hugenotams. Taip pat Katalikų lyga siekė tapti svarbiausia karalystės politine jėga. Tad ji tapo priemone kovoje dėl galios ir įtakos. Ilgainiui Katalikų lygos įtaka valstybėje augo. Tai buvo susiję ir su Valua dinastijai kilusiais sunkumais. Mirus Karoliui IX, Prancūzijos karaliumi tapo jo brolis Henrikas III, mums žinomas kaip Henrikas Valua, trumpai buvęs ATR (Abiejų Tautų Respublikos) valdovu. Vis dėlto ir jam nesisekė dorotis su svarbiausia Prancūzijos karalystės bėda – hugenotų ir katalikų nesantaika. Katalikų lyga buvo nusiteikusi itin radikaliai. Žinoma, tokia pozicija trukdė jai palaikyti gerus santykius su karaliumi Henriku III. Karalius siekė, kad neįsigalėtų nei katalikai, nei hugenotai. Matydamas, kad nesusilauks vyriškosios lyties palikuonio, Henrikas III sudarė sąjungą su savo sesers vyru Henriku Navariečiu ir paskelbė, kad po jo mirties sesers vyras bus Prancūzijos karalius. Katalikų lygai tai labai nepatiko, nes Henrikas Navarietis buvo hugenotas. 1589 m. paskutinį Valua dinastijos valdovą Henriką III nužudė Katalikų lygai priklausantis dominikonų vienuolis. Henrikas Navarietis buvo ne Henriko III įgeidis, bet teisėtas sosto paveldėtojas – jį ir Henriką Valua siejo kraujo ryšys su karališkąja Kapetingų dinastija. Artimesnių valdančiajai dinastijai sosto paveldėtojų nebebuvo, todėl tais pačiais metais Henrikas Navarietis tapo Prancūzijos karaliumi Henriku IV (3.8 pav.). Tai buvo Burbonų dinastijos Prancūzijos soste pradžia. Tuo metu karas tarp hugenotų ir katalikų dar smarkiau įsiplieskė. Tik dabar jame prieš Katalikų lygą kovojo pats karalius.
Prieš Henriko III mirtį Henrikas Navarietis buvo pažadėjęs, kad tapęs Prancūzijos karaliumi sugrįš į katalikų tikėjimą. Tačiau tapęs Prancūzijos karaliumi Henrikas IV liko hugenotu, todėl negalėjo būti iš kilmingai pašventintas karaliumi. Šis simbolinis aktas visuomenės akyse paprastai suteikdavo valdovui teisėtumą ir sakralumą. Be šio simbolinio įšventinimo į karalius akto parama jam, kaip valdovui, ir galimybės įtvirtinti karališkąją valdžią buvo ribotos. Visa tai suprasdamas Henrikas IV 1593 m. sutiko dar kartą pasikrikštyti ir vėl tapti kataliku. Kitais metais jis buvo karūnuotas kaip Prancūzijos karalius. Tai jam pelnė ne tik didžiosios visuomenės dalies, bet ir popiežiaus palankumą. Radikaliausia Katalikų lygos dalis nepripažino Henriko IV Prancūzijos karaliumi dėl jo nuosaikumo, tačiau jos pasipriešinimas buvo greitai numalšintas. Siekdamas užtikrinti taiką karalystėje, 1598 m. Henrikas IV išleido Nanto ediktą – nutraukė XVI a. antros pusės Prancūzijos religinius karus. Nanto ediktu katalikams ir hugenotams buvo užtikrintos tikėjimo, politinės ir pilietinės teisės bei laisvės (3.9 pav.). Hugenotai gavo teisę išpažinti savo tikėjimą, eiti valstybines pareigas. Žinoma, Prancūzijos karalystė išliko katalikiška, katalikai ir toliau valstybėje užėmė dominuojančią ir privilegijuotą padėtį. Deja, vėliau, XVII a., katalikų ir hugenotų nesantaika atsinaujino.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite dvi Baltramiejaus nakties priežastis.
- Kodėl žinia apie Baltramiejaus nakties įvykius plačiai pasklido po Europą?
- Kodėl buvo nužudytas Prancūzijos karalius Henrikas III?
- Paaiškinkite, kodėl Henrikui Navariečiui buvo sudėtinga tapti Prancūzijos karaliumi. Kaip jam pavyko juo tapti?
Darbas su šaltiniais
A šaltinis Vokiečių istorikė Luizė Šorn Šiutė (Luise Schorn-Schütte) apie Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Karolio V ir imperijos luomų, turėjusių teisę dalyvauti imperijos suvažiavime, nesutarimų užuomazgas
1521 m. gegužės 8 d. imperatorius pasirašė Vormso ediktą [įsaką], kuriuo paskelbė Liuterį už įstatymo ribų. Dar iš imperijos suvažiavimo neišvykę luomai (Liuteriui pritariantys luomai, kurių buvo dauguma, jau buvo išvykę) paskelbė, kad pritaria ediktui ir todėl jis turi būti tuojau pat įvykdytas. Tačiau tai padaryti pasirodė esant itin sudėtinga, nes reformacija jau buvo sulaukusi tokio didelio palaikymo ir tiek sekėjų, kad priimtas sprendimas negalėjo šio judėjimo užgniaužti. Be kita ko, tarp imperijos luomų [kunigaikščių, grafų, miestiečių] buvo ir tokių, kurie siekė būti neutralūs arbą jį [ediktą] ryžtingai atmetė. Be abejonės, tokiems priklausė Saksonijos kurfiurstas, kuris nedelsdamas sudarė galimybę Liuteriui pasitraukti į Vartburgą, kad šis tokiu būdu išvengtų persekiojimų. <…>
Auganti religijos klausimo reikšmė imperijoje apskritai nesustiprino nei imperatoriaus, nei luomų, nes reformacijos šalininkų ir jos priešininkų priešprieša augo. Tačiau ši problema didino imperijoje nesutarimus dėl luominių teisių ir ypač veikė luomų ir imperatoriaus santykius. Susidūrus protestantiškiems imperijos luomams ir imperatoriui [katalikui], jų santykių problema pasiekė kulminaciją.
Iš vokiečių k. vertė V. Volungevičius, pagal Luise Schorn-Schütte, Karl V. Kaiser zwischen Mittelalter und Neuzeit, München: C. H. Beck, 2000, p. 54, 56.
Klausimai ir užduotys
- Kaip vadinamas dokumentas, kuriuo M. Liuteris buvo paskelbtas už įstatymo ribų?
- Kodėl buvo sudėtinga įvykdyti įsaką, aprašomą šiame šaltinyje?
- Apibūdinkite Saksonijos kurfiursto požiūrį į M. Liuterį.
- Kodėl, anot šaltinio autorės, auganti religijos problemos reikšmė nestiprino imperijos?
- Apie kokią imperatoriaus ir protestantų santykių kulminaciją rašo istorikė?
B šaltinis Vokiečių istorikė Luizė Šorn Šiutė apie sąjungą prieš Šventosios Romos imperijos imperatorių Karolį V
Nenuostabu, kad protestantiški [liuteroniški] luomai buvo užsiėmę intensyviomis paieškomis sąjungininkų, kurie sudarytų gynybinę sąjungą prieš imperatorių. 1531 m. vasarį Šmalkaldene [mieste] buvo sudaryta sutartis, kuri įkūrė Šmalkaldeno sąjungą. Be Saksonijos ir Eseno žemių, jai priklausė keliolika šiaurinių vokiškų kunigaikštysčių ir miestų bei keletas žymesnių pietinių vokiškų imperijos miestų, tarp jų – Strasbūras. Esant sudėtingai situacijai ši sąjunga susiformavo kaip savo religinių ir luominių teisių įtvirtinimo siekis prieš imperatoriaus norą viską kontroliuoti. Šis imperatoriaus noras buvo tiesiogiai susijęs su jo įsipareigojimu ginti krikščionybę ir su jo pretenzija į [aukščiausią] pasaulietinę valdžią. <…>
Imperatoriaus ir imperijos luomų priešprieša toliau augo. Vis dėlto abi šalys iki amžiaus penktojo dešimtmečio vidurio iš esmės buvo pasiruošusios ieškoti bendro sprendimo. Nuo imperijos suvažiavimo Vormse imperatorius šia galimybe galėjo pasinaudoti sušaukdamas bažnytinį susirinkimą. Ilgą laiką šio sprendimo jis vengė – svarbi to priežastis buvo pagarba popiežiui.
Iš vokiečių k. vertė V. Volungevičius, pagal Luise Schorn-Schütte, Karl V. Kaiser zwischen Mittelalter und Neuzeit, p. 61–62.
Klausimai ir užduotys
- Kaip buvo vadinama 1531 m. sukurta protestantų sąjunga? Kodėl būtent taip?
- Paaiškinkite, kodėl protestantai ieškojo sąjungininkų.
- Išvardykite šiai protestantų sąjungai priklausiusias teritorijas.
- Nurodykite dvi aplinkybes, kurios istorijos šaltinyje aprašytos sąjungos veiklą darė sudėtingą.
- Kodėl tarp imperatoriaus ir imperijos luomų augo įtampa?
C šaltinis Apie Baltramiejaus nakties įvykius rašė ir įvykių amžininkas nedidelio Prancūzijos miestelio teisėjas Pjeras Žarižas (Pierre Jarrige)
Rugpjūčio dvidešimt ketvirtąją, Šv. Baltramiejaus dieną, apie ketvirtą valandą ryte minėtas admirolas [Kolinji], kuris rengė sąmokslą prieš Karalių ir jo karūną, buvo nužudytas, kai keli asmenys, norėję jį sugauti, išmetė jį pro jo kambario langą. Vėliau buvo nužudyti ir ponai [Fransua de La] Rošfuko, [Šarlis] Telinji, [Armanas de Klermonas de] Pilas, Muvonas ir daugybė kitų garbingų ponų bei vadų.
Sužinoję apie minėtą sąmokslą Paryžiaus gyventojai sukilo prieš hugenotus ir išžudė jų apie keturis ar penkis tūkstančius. Panašūs įvykiai pasikartojo kai kuriuose kituose Prancūzijos miestuose, taip pat Orleane, Lione, Tulūzoje ir Bordo. <…>
Minėtų metų spalio dvidešimt septintos dienos Paryžiaus parlamento sprendimu, be kitų reikalų, minėtas admirolas buvo paskelbtas nusikaltėliu, įvykdžiusiu karaliaus didybės įžeidimo nusikaltimą ir pažeidusiu viešąją gerovę bei ramybę, praradusiu garbę ir užtraukusiu nešlovę visiems savo palikuoniams.
Iš prancūzų k. vertė V. Volungevičius, pagal Journal historique de Pierre de Jarrige, viguier de la ville de Saint Yrieix (1560–1574)..., Angoulême: Chez F. Goumard, 1868, p. 64–66.
Klausimai ir užduotys
- Kodėl, anot istorijos šaltinio autoriaus, buvo nužudytas admirolas Gasparas II de Kolinji?
- Kaip Paryžiaus gyventojai reagavo išgirdę apie sąmokslą?
- Kaip manote, ar šaltinyje nurodyta tikroji Baltramiejaus nakties žudynių priežastis? Atsakymą pagrįskite.
- Kodėl nužudytas admirolas po mirties dar buvo teisiamas?
Sąvokos
Religinis kãras – ginkluotas susidūrimas, kilęs dėl religinių priežasčių, skirtingų religinių įsitikinimų ir teisės jų laikytis. XVI a. Europoje (Šventojoje Romos imperijoje, Prancūzijos karalystėje) kovojo katalikai ir protestantai. Dažnai religiniai karai vyko tarp centrinės valdžios (imperatoriaus, karaliaus) ir luomų (kunigaikščių, grafų, miestiečių).
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"