Temos reikšmingumas
- XX a. pabaigoje įtampa tarp Vakarų ir Rytų valstybių, ypač tarp JAV ir SSRS, nuslūgo. Tai lėmė įvairios priežastys, viena iš esminių – ėmė byrėti SSRS. Vidinių neramumų apimta valstybė nebegalėjo vadintis didžiąja. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvà, o vėliau ir kitos SSRS okupuotos teritorijos paskelbė, kad sukuria nepriklausomas valstybes. Pasaulinėje tarptautinėje politinėje sistemoje liko viena didžioji valstybė – JAV.
- Oficialiai SSRS žlugo 1991 m., o jos istorijos ir teisių perėmėja tapo Rùsija. Pirmaisiais metais atrodė, kad ši valstybė, vadovaujama Boriso Jelcino, eina demokratijos keliu, tačiau juo ji ėjo neilgai. Valdžioje įsitvirtino Vladimiras Putinas, šalis sugrįžo prie agresyvios ekspansinės politikos ir įvairiais būdais pradėjo terorizuoti didelę dalį Europos. 2014 m. mūsų šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė vaizdžiai ir teisingai apibūdino Rùsiją pavadindama ją teroristine valstybe.
- Dažnai sakoma, kad iš istorijos verta pasimokyti, o tiriant XX a. tarptautinius įvykius mokomasi pagrindinės pamokos – siekti gyventi taikiai. Tačiau XXI a. pradžioje egzamino neišlaikėme. Santykiai tapo painūs ne tik tarp valstybių. Amžiaus pradžioje didžiulių rūpesčių ėmė kelti pasaulinis terorizmas, su juo kovojama iki šiol.
Jungtinės Amerikos Valstijos tarptautinėje politinėje sistemoje
XX a. pabaigoje buvo jaučiama, kad tarptautinių santykių įtampa nuslūgo. Tai rodė 1989 m. griaunama Berlýno siena ir po metų, 1990-aisiais, vykęs Vokietijos suvienijimas. Svarbų vaidmenį šiuose įvykiuose atliko Vokietijos Federacinės Respùblikos kancleris Helmutas Kolis (Helmut Kohl, 1930–2017, 12.1 pav.), kuris vėliau tapo suvienytos Vokietijos kancleriu (A šaltinis). Šį kartą Vokietijà, priešingai nei XIX a. pabaigoje, buvo suvienyta ne „geležimi ir krauju“, kaip tai darė O. fon Bismarkas, o diplomatija ir susitarimais. H. Kolis buvo pagrindinis derybų dėl Vokietijos sujungimo veikėjas. Tam pritarimą reikėjo gauti ir iš artimų sąjungininkių – Vakarų valstybių, ir iš Vokietijos Demokratinę Respùbliką kontroliavusios SSRS. Derybos su SSRS vadovu M. Gorbačiovu H. Koliui ir Vokietijai buvo sėkmingos. Pasiekęs, kad Vokietija būtų suvienyta, H. Kolis nesustojo, buvo aistringas ir aktyvus eurointegracijos (valstybių jungimosi į Europos Sąjungą) šalininkas, prisidėjo kuriant naują pasaulio tvarką.
Žlugus socialistinių valstybių blokui ir pačiai SSRS, iškilo naujos pasaulio tvarkos poreikis. Dvipolę tarptautinių santykių struktūrą pakeitė vienpolė. Jos pagrindu tapo vienos didžiosios valstybės – JAV dominavimas. Skelbdama demokratijos, laisvės, tarptautinės partnerystės idėjas ši valstybė labai aiškiai parodė, kad neketina keisti savo užsienio politikos krypties. Tyrinėtojų manymu, nuo XX a. pradžios JAV buvo būdingas Europai itin naudingas T. V. Vilsono idealizmas. Tačiau tai, kad užsienio politikoje JAV išliko nenuginčijama lydere, jų neapsaugojo nuo vidaus politikos problemų.
Šaltojo karo pabaigoje JAV prezidentą R. Reiganą pakeitė kitas respublikonas – Džordžas Herbertas Volkeris Bušas (vyresnysis) (George Herbert Walker Bush, 1924–2018, 12.1 pav.). Jis ne itin vykusiai sprendė vidaus politikos problemas, tačiau JAV užsienio politikoje pasiekė tam tikrų laimėjimų. Būtent jam vadovaujant suiro SSRS ir buvo nubrėžtos naujos pasaulio tvarkos gairės. Bene ryškiausias šio JAV prezidento užsienio politikos laimėjimas – Persijos įlankos karas. 1991 m. pradžioje JAV su sąjungininkų koalicija įsiveržė į Kuveito teritoriją. Nepaisydamas tarptautinės bendruomenės prieštaravimų, ją prieš kurį laiką buvo okupavęs diktatoriaus Sadamo Huseino (Saddam Husein, 1937–2006) valdomas Irãkas. Per dvi sėkmingas operacijas – „Audra dykumoje“ (vykdant oro antskrydžius) ir „Dykumos skydas“ (veikiant sausumos pajėgoms) – Kuveitas vasario pabaigoje buvo išlaisvintas. S. Huseinas turėjo atsitraukti, tačiau jo ambicijos nebuvo pakirstos. Kilus įtarimų, kad Irakas kuria masinio naikinimo ginklą, 2003 m. JAV su sąjungininkais įvykdė dar vieną operaciją, nukreiptą prieš Iraką. Į šalį įsiveržusi JAV ir sąjungininkų kariuomenė suėmė S. Huseiną. Irãko Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad S. Huseinas padarė nusikaltimų žmoniškumui, ir jam buvo įvykdyta mirties bausmė.
Aktyvus JAV dalyvavimas sprendžiant pasaulio taikos uždavinius rodo, kad susiformavo vienpolė tarptautinių santykių struktūra. O tų uždavinių nuo XX a. pab. iki šiandien būta nemažai, ir ne tik Europoje. Kad ir kur – Iranè, Irakè, Balkanuose, Afrikoje ar Pietų Amerikoje – kiltų pavojus stabilumui, JAV nuomonė ir veiksmai sprendžiant konfliktą yra labai svarbūs. Be didžiosios valstybės karinės ir ekonominės paramos neįsivaizduojama jokia konflikto baigtis. Be to, JAV yra svarbi ekonominės pagalbos teikėja kitoms valstybėms įveikiant krizes. JAV aktyviai dalyvauja didžiųjų tarptautinių organizacijų, tokių kaip JT ir NATO, veikloje. JAV balsas čia svarbus, nors pastaraisiais metais JT patvirtina ne visus JAV sumanymus. Taigi XX a. pab. susiformavo JAV dominavimu grindžiama vienpolė pasaulio santykių tvarka, tačiau ši valstybė vykdydama savo užsienio politiką laikosi svarbių vertybių ir kolektyvinio saugumo principų – dalykų, kuriuos į pasaulio tvarką diegė dar nuo prezidento T. V. Vilsono laikų.
Klausimai ir užduotys
- Kaip pasikeitė tarptautinių politinių santykių struktūra žlugus SSRS?
- Apibūdinkite H. Kolio vaidmenį XX a. pab. sprendžiant Vokietijos suvienijimo klausimą.
- Kodėl 1991 m. įvyko Persijos įlankos karas? Kokie jo padariniai?
- Ne mažiau kaip dviem įrodymais pagrįskite arba paneikite teiginį, kad XX a. pab. susiformavo vienpolė tarptautinių santykių struktūra.
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite, kaip buvo sulaikytas S. Huseinas ir kokiomis aplinkybėmis jam paskelbtas mirties nuosprendis. Kodėl tos aplinkybės laikomos prieštaringomis?
Teritoriniai ir etniniai susidūrimai posovietinėje erdvėje
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, Latvijos ir Èstijos liaudies frontai bei kitų SSRS okupuotų teritorijų panašūs visuomeniniai judėjimai XX a. pab. atvėrė šiai milžiniškai valstybei kelią į nebūtį. Nors sovietinės valstybės idėjos įsikibę nomenklatūros veikėjai dar bandė išsaugoti valstybę, buvo šaukštai po pietų. 1991 m. antroje pusėje SSRS kaip valstybė faktiškai nebeegzistavo, nes iš jos buvo išstojusi dalis respublikų, tarp jų ir Rusija. 1991 m. vasarą prezidentu ji išsirinko Borisą Jelciną (1931–2007, 12.2 pav.). Taigi, M. Gorbačiovas valdė jau nebeegzistuojančią valstybę, nors to pripažinti nenorėjo. Ir vis dėlto reikėjo priimti oficialius sprendimus. 1991 m. gruodį Viskuliuose, Belovežo girioje (Baltarùsijoje), susitiko Ukrainos vadovas Leonidas Kravčukas, Baltarùsijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Stanislavas Šuškevičius ir Rusijos prezidentas B. Jelcinas. Ši trijulė pasirašė vadinamąjį Belovèžo susitarimą. Jame buvo patvirtinta, kad SSRS iširo ir kad įkuriama nauja organizacija – Nepriklausomų Valstybių Sandrauga (NVS). Sužinojęs apie šį susitarimą M. Gorbačiovas pyko ir grūmojo kumščiais, tačiau Belovežo susitarimas buvo viena iš paskutinių vinių į totalitarinės valstybės karstą. Vis dėlto NVS sukūrimas rodė, kad šioms posoviẽtinės erdvės šalims buvo sunku nutolti nuo Rusijos ir atsikratyti su ja siejančių ryšių. Gerokai lengviau tai padaryti sekėsi tokioms šalims kaip Lietuva, nors iki šių dienų neišvengiame posovietinės valstybės apibūdinimo. 1991 m. gruodžio 25 d. M. Gorbačiovas oficialiai pareiškė, kad atsistatydina iš SSRS prezidento pareigų (jis vienintelis tokias pareigas ėjęs SSRS vadovas). Taigi šv. Kalėdų proga sovietų pavergtos tautos gavo simbolinę dovaną – oficialiai nustojo gyvuoti diktatūrinė valstybė. Žinoma, šalis per vieną naktį nepasikeitė ir neatsisakė sovietinių įpročių bei paveldo.
Rùsijos prezidentu tapęs B. Jelcinas mėgino šalį sukti demokratijos keliu ir buvo gana gerai vertinamas užsienyje. Tačiau įgyvendinti radikalias reformas buvo sunku ne tik dėl sudėtingos finansinės padėties, bet ir dėl skirtingų interesų šalyje. 1993 m. priimta naujoji Rusijos konstitucija skelbė, kad šalis yra prezidentinė respublika. Anot kai kurių tyrinėtojų, tai atvėrė kelią į autoritarizmą. 1999 m. pabaigoje B. Jelcinas pranešė, kad dėl pablogėjusios sveikatos atsistatydina iš prezidento pareigų, įpėdiniu tapo ministras pirmininkas Vladimiras Putinas (g. 1952 m.). Jo skiriamasis ženklas – karas. Visų pirma Čečėnijoje, o vėliau ir kitose šalyse (Sakartvelè, Ukrainoje).
Įkandin nepriklausomybę paskelbusių sovietų okupuotų tautų 1991 m. pasuko ir čečėnai. Jie paskelbė, kad įkuria nepriklausomą Ičkerijos Respubliką, jos pirmuoju prezidentu išsirinko Džocharą Dudajevą (1944–1996). Kliūtimi nepriklausomos valstybės raidai tapo B. Jelcino vadovaujamos Rusijos nenoras suteikti šiai teritorijai nepriklausomybę, atsargios šiuo klausimu buvo ir užsienio šalys. Dž. Dudajevo vadovaujama šalis kategoriškai atmetė galimybę būti Rusijos Federacijos dalimi ir siekė visiškos politinės nepriklausomybės. Nesisekant rasti diplomatinio sprendimo, Rusija nusprendė reikalą išspręsti jėga. 1994 m. prasidėjęs pirmasis Čečėnijos karas rusams buvo nesėkmingas. Nors rusų pajėgos buvo pranašesnės, čečėnai atkakliai priešinosi, jiems pavyko pasiekti, kad konfliktas 1996 m. būtų įšaldytas sudarant paliaubas, taigi nepasiekta konkretaus rezultato (nei teigiamo, nei neigiamo). Žinoma, tokia karo eiga Rùsijai reiškė pralaimėjimą, tačiau ji savo planų neatsisakė. 1999 m. pabaigoje V. Putino vadovaujama Rusija pradėjo antrąjį Čečėnijos karą. Šį kartą čečėnų jėgos ir pasipriešinimas buvo menkesnis, o rusų puolimas galingesnis. 2000 m. pradžioje paskelbta karo pabaiga, rusai nugalėjo. V. Putinas šioje teritorijoje įvedė tiesioginį valdymą. Čečėnija tapo Rusijos Federacijos dalimi, valdoma režimui ištikimų V. Putino statytinių.
Nuo 1999 m. V. Putinas, manipuliuodamas teisine sistema, tapo Rusijos vadovu. V. Putino atėjimas į valdžią Rùsijoje tapo naujo jos istorijos etapo pradžia. Šalis ėmė gyventi revanšistinėmis nuotaikomis, dėl visų bėdų ir nesėkmių kaltinti Vakarus, neva jie sužlugdė SSRS. Naujasis Rusijos vadovas teigė, kad SSRS žlugimas buvo geopolitinė XX a. katastrofa (B šaltinis). V. Putino valdymo metais Rusijoje kryptingai prastėjo žmogaus teisių ir laisvių padėtis, mažėjo demokratijos. Iš pradžių Vakarų šalys pripažino V. Putiną, stengėsi atsižvelgti į jo nuomonę, tačiau ilgainiui suprato, kad tokia politika veda į aklavietę ir dar vieną karą.
2008 m. vykstant Pekino olimpinėms žaidynėms Maskvà vykdė karo veiksmus prieš Sakartvèlą, atėmė dalį šalies teritorijos ir paskelbė ten įkurianti Rusijos marionetinę valstybę – Pietų Osetiją. Dar didesnį antausį taikai V. Putino Rusija skėlė 2014 m. Ukrainoje. Nors po 2004–2005 m. šalyje įvykusios Oranžinės revoliucijos (neramumų ir masinių protestų) Ukrainà pasuko link Vakarų, Rusija nesiruošė jos paleisti iš savo įtakos sferos. 2010 m. Ukrainos prezidento rinkimus laimėjo Rusijos remiamas Viktoras Janukovyčius. Jis pamažu stiprino šalies sąsajas su didžiąja kaimyne. 2013 m. V. Janukovyčius nusprendė nepasirašyti Ukrainos ir Europos Sąjungos susitarimo. Toks sprendimas šalyje sukėlė masines demonstracijas, vadinamąją Maidano revoliuciją (Euromaidaną). Masinis pasipriešinimas Ukrainos valdžiai buvo akivaizdus, prezidentas, supratęs, kad padėtis nebekontroliuojama, pabėgo į Rusiją.
Atrodytų, Ukrainos demokratijai susidarė sąlygos keliauti į Vakarus. Tačiau Rusija neketino pasiduoti ir 2014 m. manipuliuodama tarptautine teise bei kariavimo tradicijomis pradėjo hibridinį karą prieš Ukrainą. Uniformuoti, bet be skiriamųjų ženklų Rusijos kariai užėmė Krymą, o paskui valstybė agresorė imitavo, kad teritorijos gyventojų nuotaikos separatistinės – jie nori atsiskirti nuo Ukrainos ir prisijungti prie Rusijos. Šį „norą“ paskelbė okupantų surengtas pseudoreferendumas. Okupavusios Krymą Rusijos Federacijos žvilgsnis nukrypo į kitas Rytų Ukrainos žemes, į vadinamąjį Donbasą. Rusija Donbaso ir Luhansko regionuose įkvėpė vietinius separatistùs, kad šie išreikštų norą prisijungti prie Rusijos. Taip prasidėjo Rusijos ir Ukrainos karas (12.3 pav.). Jam ukrainiečiai nebuvo pasirengę. Kariuomenė buvo nustekenta, sunaikinta didžioji dalis karo pramonės, dauguma politikų ir valdininkų papirkti rusų. 2014 m. Rytų Ukrainoje prasidėjęs karas tapo dar vienu užšáldytu kariniù konfliktù. Ukrainai jis buvo labai neparankus – pasiduoti negalėjo, o kovos sekino šalį.
2022 m. vasario 24 d. V. Putinas žengė dar vieną kruviną žingsnį – pradėjo plataus masto visos Ukrainos teritorijos puolimą. Užsienio žvalgybos jau kurį laiką kalbėjo, kad Rusija puls, tačiau Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis (g. 1978 m., 12.4 pav.) manė, kad pavyks su V. Putinu susitarti ir jis nedrįs pulti. Deja, Rusijos pajėgos greitai artėjo prie sostinės Kýjivo. JAV pasiūlė evakuoti Ukrainos prezidentą V. Zelenskį ir jo šeimą. Į pasiūlymą šis atsakė, kad jam reikia ginklų, o ne pavėžėjimo. Šie prezidento žodžiai ir pasiryžimas kovoti paskatino ukrainiečius dar labiau priešintis rusams. Rusų kariuomenė to nesitikėjo – planavo Kýjivą ir visą šalį užimti gana lengvai ir greitai. Tačiau ukrainiečiai priešinosi, ir ne tik kariuomenė, bet ir visuomenė. Pasaulį netruko apskrieti vaizdai, kaip laukuose be degalų likusius rusų tankus traktoriais tempia ukrainiečiai ūkininkai arba kaip Kýjive likęs buvęs prezidentas Petro Porošenka ginkluotas laukia rusų puolimo. Taigi ukrainiečiai nusprendė narsiai priešintis. Iki plataus masto Rusijos karinės invazijos V. Zelenskis dažnai buvo vertinamas nerimtai, nes prieš tapdamas prezidentu buvo žymus komikas. Net teigta, kad jis Rusijos statytinis. Tačiau karas parodė tikrąjį šio politiko veidą: lyderis, nepasiduodantis, be poilsio ieškantis paramos Ukrainai, skatinantis nepasiduoti ir kitus.
Šis karas parodė, kad Rusija gerokai pervertino savo jėgas ir neįvertino Ukrainos. Kaip reagavo tarptautinė bendruomenė? Žinoma, Vakarų šalys stojo už Ukrainą, tačiau nenorėjo provokuoti branduolinio karo su Rusija. Vis dėlto tiek V. Putinas, tiek Vakarai pamažu stūmė raudonąją liniją tolyn: ukrainiečiai gavo ne tik būtiniausios amunicijos ir ginklų, bet ir tankų, oro gynybos sistemų, kitokios pagalbos, keičiančios karo eigą jų naudai. Demokratinis pasaulis yra su Ukrainà ir padeda jai kovoti. Dabar, kai rašomas šis vadovėlis, karas Ukrainoje vis dar vyksta, kiekvieną dieną žūsta žmonės (ne tik kariai, bet ir civiliai gyventojai, nes Rusija ypač atakuoja civilinius objektus), todėl aiškiai matyti, kad pasaulinė taikos sistema vėl pažeista. Tačiau lieka tikėjimas, kad laimės Ukraina ir laisvasis pasaulis, o ne Rusija. Slava Ukraini! – Herojam slava! (Слава Україні! – Героям слава!)
Klausimai ir užduotys
- Kaip Belovežo susitarimas susijęs su SSRS vidaus padėtimi XX a. pabaigoje?
- Įvertinkite B. Jelcino ir M. Gorbačiovo veiksmus 1990–1991 m. žlungant SSRS.
- Kodėl kilo Čečėnijos karai? 4. Kodėl 2014 m. Rusija užpuolė Ukrainą?
TYRINĖKITE!
Remdamiesi internetu nustatykite labiausiai Ukrainą lėšomis, ginklais ar kitaip remiančias valstybes.
Bosnijos karas
XX a. pabaigoje esminių pokyčių vyko dar vienoje posovietinėje valstybėje – Jugoslãvijoje. Šalis skilo į penkias valstybes: Kroãtiją, Slovėniją, Bòsniją ir Hercegoviną, Makedòniją ir Jugoslãviją. Šie procesai ypač nepatiko Jugoslãvijos vadovui Slobodanui Miloševičiui. 1991 m. regione prasidėjo nuožmus karas tarp etninių ir religinių grupių, kurias dar neseniai siejo bendra valstybė. 1992 m. pagrindiniai karo veiksmai vyko Bòsnijoje ir Hercegovinoje, todėl etapas nuo 1992 iki 1995 m. vadinamas Bosnijos karu.
Skiriamasis šio karo ženklas buvo ètniniai vãlymai: čia gyvenančius bosnius – dauguma jų išpažino islamą – ėmė masiškai persekioti ir net žudyti krikščionys serbai. Etniniu valymu siekta priversti tautą pasitraukti iš savo gyvenamų teritorijų. Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje tai buvo baisiausi dalykai, ypač 1995 m. Srèbrenicos žudỹnės (12.5 pav.). Tada serbai, vadovaujami Ratko Mladičiaus, išžudė apie aštuonis tūkstančius bosnių paauglių ir vyrų. Tai buvo pripažinta kaip nusikaltimas žmoniškumui. Etniniai valymai vyko ir kitose regiono teritorijose. Bosnijos karas baigėsi 1995 m., tačiau įtampa iki šiol jaučiama.
Kadangi ginkluotų susidūrimų buvusioje Jugoslavijos teritorijoje niekaip nepavyko išvengti, o jugoslavai atmesdavo primygtinius tarptautinės bendruomenės siūlymus padėti pasiekti taiką, 1999 m. NATO pajėgos ėmė bombarduoti Jugoslavijos strateginius objektus. S. Miloševičius buvo priverstas nusileisti, netrukus Kosove buvo pradėtas JT koordinuojamas taikos procesas.
Klausimai ir užduotys
- Kodėl kilo Bosnijos karas?
- Ką reiškia etniniai valymai? Kodėl jie vyko Jugoslavijoje?
- Kuo išskirtinės Srebrenicos žudynės?
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite S. Miloševičiaus ir R. Mladičiaus likimu.
Kinijos iškilimas XXI a.
Nors pasibaigus Šaltajam karui tarptautinių santykių struktūra tapo vienpolė, XXI a. pradžioje vis dažniau ir garsiau imta svarstyti, kada iškils kita didžioji valstybė. Vienintelė pretendentė yra Kinija. Tokie tarptautinių santykių struktūros pokyčiai būtų itin reikšmingi, nes ši valstybė nėra demokratinė, jos strateginė partnerė yra Rusija, taigi pasaulio lauktų daugiau neramumų.
1949 m. oficialiai tapusi komunistine Kinijos Liáudies Respùblika po kurio laiko Kinija pateko tarp galingiausių pasaulio valstybių. Svarbu pažymėti, kad didžioji dalis pasaulio valstybių laikosi vienos Kinijos politikos. Jos atsiradimas susijęs su pilietinio karo rezultatais. Pralaimėję pilietinį karą kinai nacionalistai pasitraukė į Taivaną ir paskelbė ten įkuriantys Kinijos Respubliką. Taigi atsirado dvi Kinijos (viena komunistinė – žemyne, kita – saloje). Iš pradžių didžiosios šalys, tarp jų ir JAV, labiau palaikė Taivane įsikūrusius kinus, tačiau pamažu pereita prie vienos Kinijos politikos – pripažinta komunistinė valstybė. O Taivaną imta laikyti autonomine Kinijos dalimi.
Kiniją valdo komunistų partija ir jos lyderis, nuo 2012 m. juo yra Si Dzinpingas (Si Dzinping, g. 1953 m., 12.6 pav.). Per šį laiką jis ne tik sukūrė savo asmenybės kultą, bet ir ėmė siekti pagrindinio tikslo – paversti Kiniją galingiausia valstybe pasaulyje, įvykdyti, jo žodžiais tariant, „didįjį kinų tautos atgimimą“ ir sukurti naują pasaulio tvarką, kurią vadina „bendruomene su bendra ateitimi“. Ir tokie siekiai nėra iš piršto laužti. Kinija kryptingai siekia turėti kuo daugiau karinės galios ir įtakos pasaulinei ekonomikai bei technologijoms. Tai pamatyti gana paprasta – didelė dalis mūsų daiktų pagaminti būtent Kinijoje. Nors pasakymas „pagaminta Kinijoje“ dažnai siejamas su prasta kokybe, jo vartojimas rodo visuotinį Kinijoje pagamintų prekių paplitimą.
Kokiais būdais Kinija siekia tapti galingiausia valstybe? Pirma, ji stengiasi išnaudoti savo narystę tarptautinėse organizacijose. Aktyviai veikia Jungtinėse Tautose (1970 m. tapo nare), yra JT Saugumo Tarybos nuolatinė narė, turi veto teisę. Pasitelkdama kitas nedemokratines valstybes dažnai bando primesti savo darbotvarkę, ignoruoti žmogaus teisių pažeidimus, kurie Jungtinėms Tautoms turėtų būti itin svarbūs. Be to, stengiasi, kad kuo daugiau Kinijos atstovų patektų į įvairių organizacijų struktūras. Reikia pažymėti, kad Kinija kuria ir savas tarptautines organizacijas (pavyzdžiui: Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija, Azijos infrastruktūros investicijų bankas, Kinijos ir Afrikos bendradarbiavimo forumas) ir susivienijimus, jų tikslas – plėsti tarptautinę įtaką. Antras būdas – kinų sukurtų technologijų platinimas. Vis daugiau Kinijoje sukurtų technologijų, pagamintos programinės įrangos keliauja po pasaulį. Jos padeda valdyti infrastruktūrą, susisiekimo kelius. O kur dar išmanieji telefonai ar 5-osios kartos mobiliojo ryšio technologijos. Neužmirškime ir dirbtinio intelekto, atsinaujinančiųjų išteklių energijos, žemės ūkio technikos, medicinos įrangos... Taigi, pagrindinis Si Dzinpingo siekis, kad Kinijoje sukurtas technologijas ir pagamintą programinę įrangą naudotų kuo daugiau pasaulio gyventojų. Todėl vis dažniau kalbama apie tokių dalykų nesaugumą, galimybę kinams rinkti asmeninę ar kitokią svarbią informaciją. Trečias būdas – ekonominė ekspansija. Pigios Kinijoje pagamintos prekės keliauja į visas pasaulio valstybes ir dažnoje nurungia vietinius gaminius žemesne kaina. Taip kenkiama vietos ekonomikai ir stiprinamos sąsajos su Kinijos ekonomika. Ketvirtas, Kinija siekia daryti svarbios ir patikimos partnerės įspūdį. Tad įvairiausiose pasaulio valstybėse bendrauja su politikais, verslininkais, mokslininkais. Puoselėjant bendrą veiklą iš jos gaunama nauda padeda formuoti teigiamą Kinijos įvaizdį. Tokius būdus Kinija taiko visur, Lietuvoje – taip pat.
Šiandien Si Dzinpingo vadovaujama nedemokratinė Kinija yra viena didžiausių ir įtakingiausių pasaulio valstybių. Veikdama ne viena, o su kitomis nedemokratinėmis valstybėmis ji kėsinasi sukurti naują pasaulio tvarką. Taigi demokratinėms laisvės principus pripažįstančioms valstybėms kiltų didžiulė grėsmė, jei Kinijai pavyktų tai padaryti.
Klausimai ir užduotys
- Kokia yra šių dienų Kinijos valdymo forma?
- Paaiškinkite, kokia yra vienos Kinijos politika.
- Kokį tikslą Kinijai kelia jos vadovas Si Dzinpingas?
- Nurodykite ne mažiau kaip tris būdus, kaip Kinija siekia įgyti didesnę įtaką pasaulyje, ir juos apibūdinkite.
TYRINĖKITE!
Remdamiesi internetu apibūdinkite pastarųjų penkerių metų dvišalius Lietuvõs ir Kinijos santykius.
Pasaulinis terorizmas ir tarptautinės bendruomenės kova su juo
Per ilgą laiką pasaulyje susiformavo įprasto karo tradicijos: karas vyksta tarp vienos valstybės ar valstybių sąjungos ir kitos valstybės ar valstybių sąjungos. Karų buvo ir valstybių viduje (tarp skirtingų politinių, religinių ar etninių grupių), rengti ir išsivadavimo karai, kai mažesnės tautos sukurdavo savo valstybes ir siekdavo išsivaduoti iš didžiųjų priespaudos. Tačiau XX a. pabaigoje ėmė formuotis naujas karo pobūdis – terorizmas. XXI a. terorizmas tapo tarptautiniu reiškiniu, neturinčiu sienų. Teroristai siekia įbauginti visuomenę ir priversti valstybes ar atskiras politines grupes vykdyti jų reikalavimus. Itin dažnai teroristai naudoja radikalias priemones: sprogdina bombas viešosiose vietose, grobia įkaitus, masiškai naikina infrastruktūrą.
Didžioji dalis pasaulio 2001 m. rugsėjo 11 dieną ir vėliau sustingusi stebėjo per JAV televiziją rodomus vaizdus, kaip du keleiviniai lėktuvai vienas po kito įsirėžia į Niujorko pasaulio prekybos centro pastatus (12.7 ir 12.8 pav.). Netrukus pastatai sugriūva pražudydami apie tris tūkstančius nekaltų žmonių. Šie žiaurūs įvykiai į žmonijos istoriją įrašyti kaip Rugsėjo vienuoliktoji. Trečiasis lėktuvas rėžėsi į JAV gynybos departamento pastatą, vadinamąjį Pentagoną, o ketvirtasis nukrito netoli Pensilvanijos, nors manoma, kad jis turėjo rėžtis į Baltuosius rūmus arba Kapitolijų. Laimei, lėktuvo keleiviai pasipriešino teroristams. Šį išpuolį surengė religinių fundamentalistų teroristinė grupuotė „Al Káida“ (Al-Qaeda). Jos vadovas Osama bin Ladenas (Osama bin Laden) netrukus tapo aktyviausiai medžiojamu nusikaltėliu pasaulyje.
Rugsėjo vienuoliktosios išpuolius JAV įvertino kaip valstybės užpuolimą, todėl pirmą kartą istorijoje buvo aktyvuotas NATO 5-asis straipsnis. Jis skelbia, kad vienos organizacijos narės užpuolimas suprantamas kaip visos organizacijos užpuolimas. Netrukus po šio teroro akto JAV, kurių prezidento pareigas tuo metu ėjo Džordžas V. Bušas (jaunesnysis) (George Walker Bush, g. 1946 m.), pradėjo pasaulinę kovą su terorizmu. Stiprus smūgis buvo suduotas Afganistanui, čia savo bazes buvo įkūrę „Al Kaidos“ kovotojai. Naujas karas Afganistanè truko net 20 metų, jame ne tik JAV, bet ir kitų NATO valstybių kariai kovojo su teroristais, šalį valdančiu Talibanù (religiniu politiniu judėjimu, besiremiančiu religiniu fundamentalizmu) ir kitomis karinėmis grupuotėmis (C šaltinis). Operacijose aktyviai dalyvavo ir Lietuva. 2005–2013 m. mūsų šalis rūpinosi, kad būtų atkurta Goro provincija, o karo veiksmuose įvairiose Afganistano vietose aktyviai dalyvavo Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų eskadronai. Per du dešimtmečius Afganistanui (tiek karui, tiek šaliai atstatyti) buvo skirtos didžiulės pinigų sumos, tačiau, 2021 m. Vakarų valstybėms pasitraukus, jis vėl atiteko Talibanui. Taigi kova su terorizmu nebuvo baigta, nors regione veikiantis teroristų tinklas buvo gerokai sumažintas.
Pasaulio saugumui didelę grėsmę kelia ir kita religinių fundamentalistų grupuotė – „Islãmo valstýbė“ dar vadinama ISIS, arba „Daeš“. Daugiausia ji veikia Artimuosiuose Rytuose. 2012–2015 m. šiai teroristų grupuotei pavyko užimti didžiulę regiono teritoriją. Nuo 2015 m. jos veiklą ir plėtrą gerokai riboja daugelis pasaulio valstybių. Svarbu pažymėti, kad religinių fundamentalistų grupuotės veikia arba siekia veikti plačiai, vykdo teroro išpuolius visose valstybėse ir prieš visų valstybių piliečius, kurie, anot jų, žeidžia jų religinius jausmus. Terorizmas yra viena iš didžiausių šių laikų grėsmių pasaulio saugumui.
Klausimai ir užduotys
- Ko siekia teroristai?
- Kuo svarbus ir ypatingas Rugsėjo vienuoliktosios teroro aktas?
- Kokių veiksmų ėmėsi JAV po Rugsėjo vienuoliktosios teroro akto?
TYRINĖKITE!
Naudodamiesi internetu nustatykite nemažiau kaip penkias šiuo metu veikiančias teroristų grupuotes. Pasirinkite vieną ir ją pristatykite bendraklasiams.
Darbas su šaltiniais
A šaltinis Britų istorikas Tonis Džutas (Tony Judt) apie Vokietijos suvienijimą
Vokietijos suvienijimas (unikalus susijungimo atvejis visuotinio skilimo dešimtmečiu) yra Helmuto Kohlio nuopelnas. Šis Vakarų Vokietijos kancleris iš pradžių dvejojo, kaip ir visi kiti. 1989 m. lapkričio 28 d. jis pateikė Bundestagui svarstyti atsargią penkerių metų trukmės Vokietijų suvienijimo programą. Tačiau įsiklausęs į minios Rytų Vokietijoje reikalavimus (ir užsitikrinęs Vašingtono paramą) Kohlis apskaičiavo, kad vieninga Vokietija ne tik įmanoma, bet galbūt net būtina. Paaiškėjo, kad vienintelis būdas į Vakarus plūstančiam žmonių srautui (maždaug po 2 000 per dieną kiekviename pasienio poste) sustabdyti yra atvesti Vakarų Vokietiją į Rytus. Norėdamas sulaikyti Rytų vokiečius jų pačių šalyje, Vakarų Vokietijos lyderis ryžosi ją iš viso panaikinti. <…>
Po Antrojo pasaulinio karo Vokietiją pasidalijo nugalėtojai, todėl ir jos susivienijimas 1990 m. niekaip nebūtų galėjęs įvykti be jų padrąsinimo ir sutikimo. Rytų Vokietija buvo palydovinė Sovietų Sąjungos valstybė, 1989 m. joje vis dar buvo laikoma 360 000 sovietų armijos karių. Net Vakarų Vokietija, nepaisant nepriklausomos valstybės statuso, neturėjo teisės savarankiškai spręsti šio klausimo.
Tony Judt, Pokaris: Europos istorija nuo 1945 metų, p. 670–671.
Klausimai ir užduotys
- Kieno nuopelnas, anot istorijos šaltinio, kad Vokietija yra suvienyta?
- Remdamiesi istorijos šaltiniu įrodykite, kad asmuo, kurį nurodėte atsakydami į pirmą klausimą, iš pradžių dvejojo dėl šalies suvienijimo. Kaip manote, kodėl?
- Kaip planuota sustabdyti iš Rytų į Vakarų Vokietiją bėgančius gyventojus? Paaiškinkite, kodėl būtent taip.
- Kurių valstybių pritarimas buvo būtinas vienijant Vokietiją? Paaiškinkite, kodėl.
- Kaip manote, kuri valstybė buvo labiausiai nesuinteresuota Vokietijos suvienijimu? Atsakymą pagrįskite.
B šaltinis Britų žurnalistas Edvardas Lukasas (Edward Lucas) apie SSRS ilgesį
Naują Rusijos požiūrį į sovietinę praeitį puikiai apibendrina liūdnai pagarsėjusi Putino 2005 metais išsakyta pastaba, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo „didžiausia geopolitinė XX amžiaus katastrofa“. Kai kurie jo šalininkai mėgina jai suteikti teigiamą interpretaciją: žinoma, didysis lyderis turėjo galvoje didžiulių istorinių teritorijų, tokių kaip Ukraina, Centrinė Azija ir Kaukazas, praradimą bei ekonominę ir socialinę netvarką. Pastarosios daugeliui žmonių buvo asmeninė tragedija. Tačiau trumpas palyginimas su Vokietija parodo, kad šie prezidento žodžiai yra itin reikšmingi. Hitlerio Trečiojo reicho žlugimas Vokietijai reiškė istorinių žemių – Prūsijos ir Silezijos – praradimą. Tai sukėlė didžiules, baisias visos vokiečių tautos kančias. Tačiau joks pagrindinėms partijoms atstovaujantis Vokietijos politikas nedrįstų to tiesiai pavadinti „katastrofa“: pirma – todėl, kad tai buvo neišvengiama beprotiškos Hitlerio politikos pasekmė; antra – nes Vokietijos kančios negali būti vertinamos atskirai nuo konteksto. <…>
Putino žodžiai nebuvo atsitiktinė pastaba, kurią galima būtų nurašyti bendram Rusijos pasimetimui dėl savo istorijos. Kremlius pristato naują požiūrį, kuris garbina Sovietų Sąjungą, juodina Vakarus ir Jelcino metus vaizduoja kaip gėdingos silpnybės ir chaoso periodą, nuo kurio Rusija dabar išgelbėta. Todėl tuo metu parašytos istorijos knygos neva yra iškreiptos, ir viena iš priežasčių – jas leidžiant dalyvavo užsieniečiai. <…> Jis [Putinas] pareikalavo naujų istorijos vadovėlių, kurie „leistų mūsų piliečiams, ypač jaunimui, didžiuotis savo šalimi“, ir pareiškė: „Niekam negali būti leista primesti mums kaltės jausmo.“
Edward Lucas, Naujas Šaltasis karas, iš anglų k. vertė Agnė Jurčiukonytė, Ina Rosenaitė, Edita Valauskaitė, Vilnius: Baltos lankos, p. 152–153.
Klausimai ir užduotys
- Apibūdinkite Rusijoje susiformavusį požiūrį į sovietinę praeitį.
- Nurodykite, kieno pasakyta ir kokia frazė nusako Rusijos požiūrį į sovietinę praeitį.
- Su kokia šalimi šaltinio autorius lygina Rusiją kalbėdamas apie jos vidaus politiką? Kodėl?
- Kuo skiriasi savo valstybės totalitarinės praeities vertinimas šių dienų Rusijoje ir Vokietijoje?
- Ką dėl nelaimių ir suirutės kaltina Kremlius? Kodėl?
- Kokį reikalavimą naujų istorijos vadovėlių autoriams iškėlė V. Putinas? Kaip manote, kodėl?
- Ar gerai, kad šalies politinė valdžia nurodo, kokie istorijos vadovėliai turi būti leidžiami? Atsakymą pagrįskite.
C šaltinis Amerikiečių žurnalistas Kreigas Vitlokas (Craig Whitlock) apie JAV karą Afganistane
Jungtinės Valstijos, skubiai pradėdamos karą Afganistane, turėjo tik miglotą supratimą apie tai, su kuo teks kovoti. Tai buvo esminė klaida, nuo kurios JAV taip niekada ir neatsigaus.
Nors Osama bin Ladenas ir Al-Qaeda 1996-aisiais Jungtinėms Valstijoms paskelbė karą, 1998-aisiais susprogdino dvi JAV ambasadas Rytų Afrikoje, o 2000-aisiais Jèmene beveik paskandino JAV karo laivą „Cole“, už nacionalinį saugumą atsakingos amerikiečių institucijos šiam teroristų tinklui skyrė mažai dėmesio ir nesugebėjo įsisąmonint, kad ji kelia grėsmę žemyninėms Jungtinėms Valstijoms. <....>
Busho administracija padarė kitą esminę klaidą, kai ištrynė skirtumą tarp Al-Qaedos ir Talibano. Abi šias grupuotes siejo ekstremistinė religinė ideologija ir abipusės paramos paktas, tačiau jos skyrėsi viena nuo kitos ir siekė skirtingų tikslų.
Al-Qaeda buvo ne afganistaniečių, o arabų grupuotė, turėjusi globalų požiūrį ir globalius siekius. Osama bin Ladenas savo dienas leido planuodamas, kaip nuversti Saùdo Arabijos karališkąją šeimą ir kitus Vidurinių Rytų autokratus, bendradarbiaujančius su Jungtinėmis Valstijomis. Al-Qaedos lyderis gyveno Afganistane tik todėl, kad neteko savo prieglobsčio Sudanè.
O Talibanui rūpėjo tik vietiniai reikalai. Dauguma jo sekėjų priklausė Afganistano pietuose ir rytuose gyvenančiai puštūnų genčiai, kuri nuo senų laikų dėl šalies valdymo kariavo su kitomis etninėmis grupėmis ir politiniais varžovais. Talibanas globojo Osamą bin Ladeną ir sudarė stiprų aljansą su Al‑Qaeda, tačiau afganistaniečiai nevaidino jokio vaidmens užgrobiant lėktuvus rugsėjo 11-ąją, taip pat nėra įrodymų, kad jie iš anksto žinojo apie tos dienos teroristines atakas.
Craig Whitlock, Afganistano dokumentai: slaptoji karo istorija, iš anglų k. vertė Edmundas Juškevičius, Vilnius: Briedis, 2023, p. 46–47.
Klausimai ir užduotys
- Kodėl šaltinio autorius teigia, kad JAV turėjo „miglotą supratimą apie tai, su kuo teks kovoti“?
- Kuo skyrėsi Talibanas nuo „Al Kaidos“?
- Nurodykite šaltinyje minimą JAV žvalgybos institucijų klaidą. Kokią įtaką ši klaida padarė JAV istorijai?
- Po kurio įvykio ir kodėl JAV nusprendė pradėti karą Afganistane?
- Kodėl O. bin Ladenas buvo apsistojęs Afganistane?
- Pasvarstykite, kokią įtaką terorizmas daro ne tik JAV, bet ir viso pasaulio istorijai.
Sąvokos
„Al Káida“ (Al-Qaeda) – islamo religinių fundamentalistų tarptautinė teroristinė grupuotė, vykdanti teroro išpuolius visame pasaulyje. Garsiausias ir žiauriausias išpuolis įvykdytas Jungtinėse Amerikos Valstijose 2001 m. rugsėjo 11 dieną.
Belovèžo susitarimas – 1991 m. gruodžio 8 d. Belovežo girioje Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos vadovų pasirašytas susitarimas, kuriuo panaikinta SSRS ir įsteigta Nepriklausomų Valstybių Sandrauga (NVS).
Ètniniai vãlymai – žiaurūs veiksmai arba kryptinga politika, nukreipta prieš etninę ar religinę grupę, siekiant, kad jos nariai išsikeltų iš savo gyvenamos teritorijos arba nekeltų politinių tikslų.
„Islãmo valstýbė“ – religinių fundamentalistų teroristinė grupuotė, dar vadinama ISIS, arba „Daeš“.
Posoviẽtinė erdvė – Sovietų Sąjungos okupuotos arba jos įtakos zonai priklausiusios valstybės, kurios jai žlugus sukūrė arba atkūrė savo šalies nepriklausomybę.
Religiniai fundamentalistai – radikalių religinių judėjimų nariai, savo veiksmus (dažnai agresyvius, paremtus smurtu ir jėga) pateisinantys religinėmis normomis.
Separatistai – asmenys, siekiantys gauti politinę autonomiją arba nepriklausomybę nuo valstybės, kurioje gyvena.
Srèbrenicos žudỹnės – 1995 m. liepą netoli Srebrenicos (Bòsnija ir Hercegovinà) Serbijos Respùblikos armija nužudė daugiau nei 8 000 bosnių paauglių ir vyrų. Tai vienas iš garsiausių XX a. pab. etninių valymų.
Talibãnas – karinis ir politinis judėjimas, besiremiantis religiniu fundamentalizmu, veikia Afganistane.
Užšáldytas konfliktas – paprastai ginkluoto susidūrimo raidos tarpsnis, kai nė viena konflikto šalis neturi persvaros mūšio lauke ir karo veiksmai tam tikroje teritorijoje vyksta kelis dešimtmečius.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"