Temos reikšmingumas
- Manoma, kad diplomatija ir apskritai politika yra galimybių menas. Tokiu trumpu apibrėžimu pasakoma, kad diplomatijoje ir politikoje pasitelkiami įvairūs sprendimai ir priemonės tikslui pasiekti. Nuo tada, kai XIII a. viduryje susikūrė Lietuvõs valstybė, jos valdovai siekė savo tikslų naudodami įvairias priemones: derybas ir susitarimus, papirkimus ir dovanas, karą ir taiką...
- Kiekviename valstybės raidos tarpsnyje kyla sunkumų ir su jais būtina dorotis. Susikūrusiai Lietuvos valstybei iškilo svarbus klausimas – ar priimti krikštą? Nuo XIII iki XIV a. pabaigos kiekviena Lietuvos valdovų karta sprendė šią sudėtingą dilemą. Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) iš pietų, vakarų ir šiaurės supo katalikiškos valstybės: Lénkijos karalystė, Vokiečių ordinas ir Livonija. Nuo XIII a. pabaigos prieš Lietuvą pradėti rengti kryžiaus žygiai. Tai buvo laikai, kai jaunai augančiai valstybei reikėjo išgyventi.
- Valstybės ir visuomenės raidos istorijoje būna momentų, kurie keičia jos raidos kryptį. Lietuvos istorijoje vienas iš tokių momentų – oficialus katalikiško krikšto priėmimas XIV a. pabaigoje ir unijos su Lenkijos karalyste sudarymas. Šie įvykiai padėjo LDK išspręsti seną dilemą.
Nesėkmingas Mindaugo bandymas
XIII a. pirmoje pusėje Lietuvos valstybės kūrimasis ir įsitvirtinimas Báltijos jūros rytų regione buvo pažymėtas vidinės ir išorinės įtampos. Besikuriančiame politiniame darinyje ketvirtajame amžiaus dešimtmetyje tarp giminaičių vyko intensyvi kova dėl valdžios. Apie 1240 m. pagonis Mindaugas sukūrė pagonišką Lietuvos valstybę. O tarptautinė regiono padėtis buvo tokia: iš pietų, vakarų ir šiaurės Lietuvą supo katalikiškos valstybės, rytuose plytėjo stačiatikiškos kunigaikštystės. Vis dėlto didžiausią įtampą kėlė XII–XIII a. sandūroje į Baltijos jūros rytų pakraštį atsikėlę Kalavijuočių ir Vokiečių ordinai. Jie atkeliavo su kryžiaus žygių idėja – kovoti su paskutiniais Europos pagonimis. Jų tikslas buvo pakrikštyti, taigi, priversti vietines pagonių gentis tikėti, jų supratimu, vienintelį teisingą visagalį Dievą, Paskutinio teismo dieną teisiantį gyvuosius ir mirusiuosius. Toks tikslas ir tokia idėja galėjo reikšti tik viena – kovą. Pirmiausia Kalavijuočių ir Vokiečių ordinai susidūrė su smarkiu ir nenuilstamu baltų ir kitų genčių pasipriešinimu. Būtent jų pasipriešinimas neleido abiem ordinams, susijungusiems 1237 m. Kalavijuočių ordinui pralaimėjus žemaičiams Saulės mūšyje, skverbtis į žemyno gilumą, link ką tik susikūrusios Lietuvos valstybės. Ordinams susijungus, Kalavijuočių ordinas tapo Kryžiuočių ordino šaka – Livonijos ordinu. Buvo aišku, kad kai tik ordinas įveiks besipriešinančias gentis, imsis Lietuvos. Dorodamasis su vidaus sunkumais ir suprasdamas savo sukurtos Lietuvos valstybės padėties regione rimtumą Mindaugas veikė kaip toliaregis ir šaltakraujis Viduramžių pagoniškos valstybės valdovas.
1251 m. Lietuvos valdovas Mindaugas (?–1263) priėmė katalikišką krikštą, o po dvejų metų buvo karūnuotas kaip Lietuvos karalius. Itin sudėtingomis tarptautinėmis aplinkybėmis jam pavyko tai padaryti tik dėl savo diplomatinių gebėjimų ir sumanumo. Juk XIII a. katalikiškoji Europa į pagonis žiūrėjo kaip į klaidatikius, kuriuos reikia prievarta atversti į krikščionybę. O Mindaugui pavyko susitarti su Livonijos magistru Andriumi fon Štirlandu dėl savo, savo šeimos ir artimųjų krikšto. Kiek vėliau Ròmos popiežius patvirtino krikštą ir suteikė teisę Mindaugą karūnuoti Lietuvos karaliumi. Taip Mindaugas sugebėjo katalikiškoje Europoje iškovoti tarptautinį politinį savo, kaip karaliaus, ir Lietuvos, kaip valstybės – karalystės, pripažinimą. Netrukus jis išsirūpino leidimą perduoti savo sūnui karūną ir taip įtvirtinti savo pradėtos kurti valdančiosios dinastijos tęstinumą. Atrodytų, laiminga pabaiga, bet Mindaugas susidūrė su vidiniais kuriamos valstybės sunkumais. Tokių sunkumų paprastai kildavo visiems Europos valstybių valdovams, kurie priėmę krikštą siekė savo valstybę pakreipti katalikiškos Europos raidos keliu. Nemaža dalis visuomenės, kai kurių genčių įtakingi ir kilmingi kunigaikščiai nepalankiai žiūrėjo į naująjį tikėjimą ir Mindaugo sprendimą jį priimti. Mindaugo Lietuvojè, ypač Žemaitijoje, formavosi stipri opozicija. Mindaugui teko laviruoti tarp šalies vidaus ir išorės nesutarimų. Tokia įtampa vertė priimti sudėtingus, o kartais ir prieštaringus sprendimus.
1260 m. prie Dùrbės ežero (dab. Latvija) žemaičiai įveikė jungtinę Vokiečių ir jo šakos Livonijos ordino kariuomenę. Netrukus prieš Vokiečių ordiną sukilo prūsai, įvyko Didysis prūsų sukilimas. Žemaičiai įkalbėjo Mindaugą prisidėti prie jų kovos prieš susilpnėjusį Vokiečių ordiną. Iki šiol istorikai ginčijasi, ar Mindaugas iš tiesų atsisakė krikšto. Greičiausiai neatsisakė ir bandė ieškoti išeities iš sudėtingos situacijos. Jis suprato, kad Vokiečių ordinas ir toliau kels grėsmę, todėl būtina su juo kovoti. Tačiau karaliaus karūna jam suteikė išskirtinį autoritetą, o Lietuvos karalystei – pripažinimą. Atsisakydamas krikšto jis būtų viso to netekęs, o Vokiečių ordino grėsmė vis tiek išlikusi. Trumpai tariant, Mindaugas siekė laviruoti, o tolesnę įvykių eigą puikiai žinote: 1263 m. Mindaugas kartu su sūnumis Rukliu ir Rupeikiu buvo nužudyti. Mindaugo pradėta valdančioji dinastija nutrūko, o tai užkirto kelią Lietuvai plėtotis kaip katalikiškajai monarchijai. Todėl sunku pasakyti, kokie būtų buvę Mindaugo sprendimai.
Po šių tragiškų Lietuvos istorijos įvykių XIII a. antroje pusėje Lietuvą valdė keletas kunigaikščių pagonių, griežtų katalikybės priešininkų. XIII a. pabaigoje Vokiečių ordinas galutinai pavergė prūsų bei kitas baltų gentis ir jam atsivėrė kelias į Lietuvą. Šis kelias Vokiečių ordinui nebuvo lengvas, nes pietvakariuose jį ir Lietuvą skyrė rimta gamtinė kliūtis – Nẽmuno upė (13.1 pav.). Kita vertus, Lietuvos šiaurės kaimynas buvo Livonijos ordinas – Vokiečių ordino šaka. Taigi, Vokiečių ordinas pradėjo rengti kryžiaus žygius į Lietuvą. Krỹžiaus karai truko beveik pusantro amžiaus.
Per kryžiaus karus buvo skelbiamas tikslas įveikti pagonišką Lietuvos valstybę ir paskleisti krikščionių tikėjimą – padaryti lietuvius krikščionimis. Vaizdžiai sakant, krikščionybę skleisti ir pagonis atversti kalaviju ir ugnimi (13.2 pav.). Nuo XIII a. pabaigos iki XV a. pradžios į kryžiaus žygius buvo kviečiami ir uoliai juose dalyvavo Vakarų Europos kilmingieji, riteriai. Šie žygiai turėjo būti jų riteriškumo ir tikėjimo, koks buvo suprantamas tais laikais, įrodymas. Vokiečių ordino kronikininkas Petras Dusburgietis apie Vokiečių ordino ir Lietuvos karą rašė: „1283 Viešpaties metais, kai nuo karų su prūsų gentimis prabėgo jau 53 metai ir visos šios žemės giminės jau buvo nukariautos ir išvaikytos, žodžiu, kai čia nebeliko nė vieno, kuris nebūtų nuolankiai paklusęs šventajai Romos Bažnyčiai, Vokiečių ordino broliai šitaip pradėjo karą su galinga, kietasprande ir kariauti pratusia tauta, kuri gyveno Prūsijos žemės kaimynystėje, anapus Nemuno, Lietuvos žemėje.“
Klausimai ir užduotys
- Kokią diplomatinę pergalę pavyko pasiekti Mindaugui? Paaiškinkite, kuo ji buvo svarbi Lietuvos valstybei.
- Kodėl valdant karaliui Mindaugui Lietuvoje susiformavo opozicija? Kaip ji paveikė valstybės tarptautinę politinę padėtį?
- Koks buvo skelbiamas kryžiaus žygių į Lietuvą tikslas?
Gedimino diplomatinė meistrystė
Kai 1316 m. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Gediminas (apie 1275–1341), karas tarp Vokiečių ordino ir Lietuvos vyko jau daugiau nei tris dešimtmečius. Tad galėtume sakyti, kad Gediminas užaugo karo sąlygomis: ne tik girdėjo apie karą ir mūšius su krikščionimis, bet ir pats juose kovojo. Tačiau Lietuvą amžių sandūroje valdęs Gediminas, priešingai nei jo tėvas ir brolis, į istoriją įsirašė ne tik kaip karvedys, bet ir kaip itin sumanus diplomatas. LDK iš trijų pusių buvo supama katalikiškų šalių (Lenkijos, Vokiečių ordino Prūsijoje ir Livonijoje). Rytuose plytėjo krikščioniškos rusų stačiatikių (ortodoksų) gyvenamos žemės ir kunigaikštystės. Gediminas neapsiribojo tik karo veiksmais ir gynyba kovoje su Vokiečių ordinu ar savo valstybės ekspansija į rytus. Aptarkime pagrindinius Gedimino vykdytos užsienio politikos ir diplomatijos bruožus.
Neabejotina, kad Gediminui didžiausią rūpestį kėlė Vokiečių ordino valstybė. Vokiečių ordino ir jam į pagalbą iš Vakarų Europos plūstančių kryžininkų pajėgos buvo gerokai didesnės nei Lietuvos. Vakarų Europos kilmingieji dalyvavo kryžiaus žygiuose siekdami garbės, užsidegę krikščionių tikėjimu ir puoselėdami riteriškumą. Kadangi Vokiečių ordiną nuo Lietuvos skyrė Nẽmunas, pirmieji kryžininkų smūgiai teko Žemaitijai. Valdant Gediminui, palei Nẽmuną ir Žemaitijoje buvo stiprinama gynybinių pilių sistema. Ji turėjo tapti rimta kliūtimi priešui skverbiantis į krašto gilumą. Tačiau Gediminas neapsiribojo savos valstybės teritorijos gynyba. XIV a. trečiajame dešimtmetyje jis surengė keletą didelių grobiamųjų žygių į Vokiečių ordino žemes Prūsijoje ir Livonijoje. Vis dėlto ne kare ir mūšio lauke geriausiai skleidėsi Gedimino, kaip LDK valdovo, gebėjimai.
Tapęs valdovu Gediminas jau po kelerių metų, 1322–1324 m., rimtai ėmėsi diplomatijos ir propagandos – siuntė laiškus į Vakarų Europą. Pagonio Gedimino laiškus rašė jo dvaro raštininkai – pranciškonų ir dominikonų vienuoliai. Laiškai buvo adresuoti ne tik kai kuriems Vakarų Europos miestams, bet pirmiausia popiežiui, kuris tuo metu rezidavo Avinjone, o ne Ròmoje (13.3 pav.). Galime numanyti, kad Gediminą imtis šių priemonių paskatino sudėtinga tarptautinė LDK padėtis. Pagoniška Lietuvà buvo politiškai ir ekonomiškai izoliuota. Be to, Vokiečių ordino rengiami antpuoliai iš vakarų smarkėjo. Tad Gediminas bandė dorotis su šiais sunkumais pasitelkdamas diplomatiją. Kovoje su Vokiečių ordinu jam reikėjo rasti sąjungininkų Vakarų Europoje. Būtent todėl Gedimino laiškai popiežiui Jonui XXII virto prieš Vokiečių ordiną nukreipta politine kampanija.
Juose, pateikiant konkrečius atvejus, ne be pagrindo buvo teigiama, kad Vokiečių ordino tikslas nėra krikščionybės sklaida tarp pagonių. Priešingai, pasak Gedimino laiškų, Vokiečių ordino rengiami žygiai į Lietuvą tėra krašto plėšimas ir naikinimas. Jo vienintelis tikslas – užgrobti žemes ir taip sujungti savo teritorijas Prūsijoje ir Livonijoje. Gediminas pabrėžė, kad jo valdomoje šalyje tvyro pakantumo atmosfera. Popiežiui Jonui XXII jis teigė, kad LDK galima laisvai išpažinti bet kurį tikėjimą. Be to, jau žinote, kad Gediminas pirmą kartą užsiminė apie galimybę priimti krikštą, tačiau iškėlė esminę sąlygą: Vokiečių ordino antpuoliai turi liautis. Trumpai tariant, popiežiui skirtais laiškais Gediminas siekė pagrindinio politinio tikslo – diskredituoti Vokiečių ordiną, atskleisti jo griaunamąją veiklą Baltijos jūros rytų regione.
O Gedimino laiškuose, skirtuose Vakarų Europos miestams (Greifsvaldo, Liubeko, Rostoko, Zundo ir kt.), LDK buvo pristatoma kaip puikus kraštas bet kokios kilmės ir visų profesijų žmonėms. LDK buvo apibūdinama kaip galimybių šalis, puiki vieta užsiimti norima veikla (А šaltinis). Šiais laiškais buvo kviečiami Vakarų Europos miestiečiai, pirkliai, amatininkai ir žemdirbiai atsikelti į LDK ir palankiomis sąlygomis plėtoti savo veiklą. Jiems LDK valdovas laidavo tikėjimo laisvę ir žadėjo kuriam laikui atleisti nuo mokesčių (13.4 pav.). Taip Gediminas siekė padaryti tai, ką prieš šimtmetį ir daugiau padarė Lenkijos ir kiti Vidurio Rytų Europos monarchai: pagyvinti ir pagerinti savo krašto ūkinę padėtį. Žmonės iš Europos būtų įsikūrę retai apgyventoje LDK teritorijoje ir savo veikla gaivinę silpną krašto ekonomiką, nualintą karų su Vokiečių ordinu. Šiandien sunku pasakyti, ar Gedimino kvietimas sulaukė realaus atsako. Neišliko jokių patikimų liudijimų, kad būta didesnės bangos atvykėlių iš Vakarų Europos. Tačiau, svarbiausia, savo laiškais Gediminui pavyko paskleisti žinias apie Lietuvą. Šios žinios atkeliavo iš Gedimino aplinkos ir pristatė LDK visiškai kitokią, nei apie ją kalbėjo savo veiklą grįsdamas Vokiečių ordinas. Taigi popiežiui skirti laiškai bent kuriam laikui diskreditavo Vokiečių ordiną jo akyse ir padėjo laimėti laiko pasiruošti krašto gynybai ir karui.
Galiausiai Gediminas pasinaudojo kita Viduramžiais įprasta tarptautinės politikos priemone – dinastine santuoka. Gediminas su pirmąja ir antrąja žmonomis buvo susilaukęs, manoma, septynių sūnų. Kai kurie buvo pasiųsti valdyti anksčiau arba Gedimino laikais užkariautų rusų stačiatikiškų žemių. Atvykę jie priėmė stačiatikišką krikštą ir vedė vietines kunigaikštytes – taip galėjo greičiau ir giliau įsitraukti į vietos visuomenės gyvenimą. Tokia valdančiosios dinastijos nario ir vietinės kunigaikštytės santuoka sustiprindavo valdančiosios Gediminaičių dinastijos ir atokiau nuo centro esančios žemės ryšius. Taigi LDK valdymas buvo organizuojamas pasitelkiant vyriškosios lyties valdančiosios dinastijos narius.
Kita užduotis buvo skirta valdančiosios dinastijos moterims – Gedimino dukterims. Jų Gediminas turėjo penkias. Tris ištekino už kaimyninių kraštų valdovų. Dvi – Anastaziją ir Eufemiją – už Maskvos ir Haličo kunigaikštysčių kunigaikščių. Šiomis dukterų santuokomis Gediminas siekė sukurti sąjungas su užsienio valstybių valdovais ir įtvirtinti savo politinę padėtį tarp LDK kaimynių rytuose ir pietryčiuose. O dukterį Aldoną Gediminas ištekino už Lenkijos karalystės sosto įpėdinio Kazimiero III Didžiojo. Ši santuoka sustiprino Lenkijos ir Lietuvos 1325 m. sudarytą sąjungą prieš Vokiečių ordiną. Reikia atkreipti dėmesį, kad Vokiečių ordinas buvo pradėjęs kelti pavojų ir kai kurioms Lenkijos karalystės žemėms. Trumpai tariant, nors Gediminas išliko pagonis, jam tai netrukdė derėtis ir sudaryti sąjungų su krikščioniškomis kaimyninėmis valstybėmis. Tokia buvo tais laikais tarptautinė politika, o skirtingų valstybių valdančiųjų dinastijų atstovų santuokos buvo įprasta priemonė, padedanti įtvirtinti regione valdovo politinius ir dinastinius interesus.
Klausimai ir užduotys
- Paaiškinkite, kokį pavojų Gedimino valdomai LDK kėlė Vokiečių ordinas.
- Nurodykite tris priemones, kurias naudojo Gediminas savo valstybei stiprinti. Kuri iš jų, jūsų manymu, svarbiausia? Atsakymą pagrįskite.
- Koks buvo pagrindinis Gedimino laiškų tikslas? Paaiškinkite, ar pavyko jį pasiekti.
- Paaiškinkite, kaip Gedimino diplomatija susijusi su dinastinėmis santuokomis.
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite, kur saugomas seniausias išlikęs Gedimino laiško nuorašas, kuriame pirmą kartą paminėtas Vilniaus vardas.
Algirdas ir Kęstutis: ekspansija ir gynyba
1341 m. mirus Gediminui, LDK, nors ir sekinama nuolatinių Vokiečių ordino kryžiaus žygių į Lietuvą, buvo įsitvirtinusi tarp Rytų ir Vakarų kaip rimta politinė galia. Po kelerius metus valdančiojoje dinastijoje trukusios įtampos ir kovos dėl valdžios du Gedimino sūnūs perėmė valstybės valdymą į savo rankas. Vyresniojo – Algirdo (apie 1296–1377) pagrindine rezidencija tapo Vilnius, Kęstučio (apie 1300–1382) – Senieji Trãkai. XIV a. viduryje jie turėjo galimybių diplomatiškai, derėdamiesi su Šventõsios Ròmos imperijos imperatoriaus pasiuntiniais dėl krikšto priėmimo, išspręsti pagrindinę valstybės problemą, tačiau atsisakė. Šį jų sprendimą galima paaiškinti dviem aplinkybėmis. Pirma, tikėtina, kad būtų kilęs kilmingųjų ir dalies visuomenės nepasitenkinimas dėl svetimo tikėjimo. Antra, didelėje LDK teritorijos dalyje gyveno stačiatikiai, todėl galėjo kilti neramumų tarp katalikų ir stačiatikių. Abi šios grupės išpažino krikščionybę, tačiau jau kelis šimtmečius labai nesutarė. Dėl šių aplinkybių ir susiklosčiusios padėties XIV a. antroje pusėje LDK užsienio politika buvo sudėtinga ir dviprasmiška. Tuo metu vyko smarkiausia valstybės ekspansija rytų kryptimi. Algirdas prie buvusios LDK teritorijos prijungė didžiulius žemės plotus. O valstybės vakaruose vyravo įtampa, reikalaujanti ypač daug jėgų, – Vokiečių ordinas pasiekė savo galios viršūnę. Išsiaiškinkime, kas būdinga Algirdo ir Kęstučio vykdytai užsienio politikai.
Prieš tapdamas didžiuoju kunigaikščiu, Algirdas valdė Krėvą ir Vitebsko kunigaikštystę, todėl tapęs didžiuoju kunigaikščiu susitelkė į valstybės politiką Rytuose. Galima sakyti, kad vienas iš pagrindinių Algirdo politikos tikslų buvo užvaldyti ir prie Lietuvos prijungti rusiškas žemes. Kovoje dėl galios ir įtakos rusiškose žemėse LDK turėjo tris varžovus: Maskvos didžiąją kunigaikštystę, Aukso ordą ir Lenkijos karalystę. 1350 m. Algirdas surengė karo žygį prieš Lénkiją. Abiejų valstybių nesutarimų šaltinis jau kurį laiką buvo Voluinės žemė. Po keliolika metų trukusių kovų Algirdas prijungė prie LDK Voluinę. Ši žemė LDK priklausys iki pat Liublino unijos. Vėliau, septintajame amžiaus dešimtmetyje, vyko kovos su Aukso orda. Ši klajoklių mongolų-totorių valstybė buvo primetusi savo valią plačioms rusų teritorijoms. 1363 m. prie Mėlynųjų Vandenų įvyko LDK ir Aukso ordos kariuomenių mūšis. Aukso ordos pajėgos buvo sumuštos, Algirdui pavyko kuriam laikui pašalinti mongolų-totorių grėsmę. Pusantro šimto metų šios žemės priklausė LDK. Bene didžiausias šio mūšio rezultatas – Lietuvos didysis kunigaikštis įsitvirtino Kyjive. Į šias žemes buvo paskirti valdančiosios dinastijos kunigaikščiai – broliai ir sūnūs. Kyjivo miestas ir aplinkinės žemės LDK priklausys iki Liublino unijos. Vis dėlto dėl galios ir įtakos rusų žemėse ilgiausios ir smarkiausios kovos vyko su Maskvos valstybe. XIV a. antroje pusėje Algirdas surengė tris karo žygius į Maskvą. Per pirmuosius du (1368 ir 1370 m.) Algirdo vadovaujama kariuomenė pasiekė patį Maskvos miestą. Vis dėlto neseniai pastatytos mūrinės Maskvos kremliaus (įtvirtinto miesto)sienos įveikti nepavyko (13.5 pav., B šaltinis). O per 1372 m. žygį Algirdas Maskvos nepasiekė. Jo vedamą kariuomenę jau pasienyje pasitiko mūšiui pasiruošusi Maskvos didžiojo kunigaikščio Dmitrijaus Doniečio kariuomenė. Prasidėjo derybos, ir mūšis neįvyko. Buvo sudaryta taikos sutartis, ji kuriam laikui nutraukė ilgalaikį abiejų šalių konfliktą.
–Kęstutis taip pat dalyvavo kai kuriuose Algirdo vykdomos Rytų politikos žygiuose. O Algirdas prisidėjo prie Lietuvos gynybos Vakaruose ir su broliu dalyvavo žygiuose vakarų kryptimi. Šie žygiai dažniausiai buvo grobiamieji, siekiant prisiplėšti, nualinti priešą ir, turbūt, atkeršyti. Vis dėlto didžiausias dėmesys buvo sutelktas į valstybės gynybą. XIV a. antroje pusėje, valdant didžiajam magistrui Vinrichui fon Kniprodei, Vokiečių ordinas pasiekė didžiausią galią. Tuo metu ordinui į pagalbą iš Vakarų Europos gausiausiai plūdo kilmingieji ir riteriai. Su išaugusia Vokiečių ordino galia ir jam į pagalbą atvykstančių kilmingųjų gausa susijęs ir kryžiaus žygių į Lietuvą smarkumas bei dažnumas. XIV a. antroje pusėje Vokiečių ordinas surengė ne mažiau kaip šimtą žygių iš Prūsijos ir Livonijos. Tai aiškiai liudija Vokiečių ordino ir jo talkininkų skverbimasis į Lietuvos gilumą. XIV a. pradžioje šie žygiai pasiekdavo tik Žemaitiją (13.6 pav.), o XIV a. septintajame dešimtmetyje buvo sugriauta Kaũno pilis. Netrukus pasiektas ir Vilnius. Be abejo, gynybiniai įtvirtinimai ir pilys buvo gana greitai atstatomos, tačiau Vokiečių ordino žygiai į Lietuvos gilumą liudijo, kad Lietuvai vis sunkiau sekėsi kovoti su kaskart naujų pajėgų sustiprinamu Vokiečių ordinu (C šaltinis). XIV–XV a. sandūroje su šia bėda, tik kitomis priemonėmis, dorosis nauja LDK valdovų karta (13.7 pav.).
Klausimai ir užduotys
- Išvardykite vietoves, kuriose buvo pagrindinės Algirdo ir Kęstučio rezidencijos.
- Paaiškinkite, kodėl Algirdas ir Kęstutis nepriėmė krikšto.
- Nurodykite teritorijas, kurios prie LDK buvo prijungtos Algirdo valdymo metais.
- Algirdo ir Kęstučio valdymo metais LDK ne tik gynėsi, bet ir rengė karo žygius. Paaiškinkite, ko buvo siekiama šiais žygiais.
- Ne mažiau kaip dviem įrodymais pagrįskite arba paneikite teiginį, kad Algirdo ir Kęstučio valdytai LDK teko susidurti su galios viršūnę pasiekusiu Vokiečių ordinu.
Nauja karta – nauja valstybės galia
Po Krėvos unijos su Lenkijos karalyste ir 1386 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos santuokos su Lenkijos karalaite Jadvyga, taip pat oficialaus Lietuvos krikšto priėmimo 1387 metais tarptautinė LDK padėtis pasikeitė iš esmės – Europa Lietuvą pripažino kaip katalikišką kraštą. Nutrūko ilgametė politinė krašto izoliacija. Sudėtinga ankstyvosios Lietuvos valstybės ir visuomenės dilema – priimti krikštą ar jo nepriimti – buvo išspręsta. Tačiau Vokiečių ordinui taip neatrodė: jis teigė, kad lietuvių krikštas apsimestinis, netikras. Žemaitijà XIV a. pabaigoje oficialiai dar buvo pagoniška. Tokiais pareiškimais Vokiečių ordinas norėjo pagrįsti savo buvimą Baltijos jūros rytų regione. Jis vis dar siekė senojo tikslo – sujungti savo valdomas žemes Prūsijoje su Livonija. Per beveik pusantro šimto metų trukusius kryžiaus karus su Lietuva Vokiečių ordinui to padaryti taip ir nepavyko.
Kai 1392 m. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Vytautas Didysis (1350–1430, 13.8 pav.), LDK tarptautinė politinė padėtis buvo iš esmės pasikeitusi. Lietuva buvo katalikiškas kraštas, bent jau oficialiai. Tai buvo labai daug, tačiau senieji priešininkai tarptautinėje politikoje buvo likę tie patys: Vokiečių ordinas – Vakaruose ir Maskvos valstybė – Rytuose. Aukso orda buvo LDK konkurentė jos pietuose. Savo valstybės didžiąją užsienio politiką Vytautas pradėjo nuo Rytų. Pirmiausia iškėlė tikslą įsitvirtinti ir dar labiau išplėsti savo galią rusų žemėse. Vytautui Rytų politika buvo tarsi tąsa senosios LDK ekspansijos į rusų žemes. Todėl jam reikėjo ramybės Lietuvos pasienyje su Vokiečių ordinu. Kad valstybės vakaruose būtų ramu, turėjo sudaryti taiką, o siekiant taikos, reikėjo ką nors paaukoti. 1398 m. Salyno saloje (sala Nemunè, ties Nevėžio žiotimis) LDK ir Vokiečių ordinas sudarė taikos sutartį. Šia sutartimi Vytautas perleido Vokiečių ordinui Žemaitiją, iki pat Nevėžio upės. Tų žemių ordinas troško pusantro šimto metų. Vos sudarius sutartį Vokiečių ordinas pradėjo žvalgyti vietas, kur Žemaitijoje galėtų statyti pilis ir įsitvirtinti.
O Vytautas pradėjo ruoštis ekspansijai į Rytus. Šios ekspansijos pradžia pažymėta didžiausiu Vytauto pralaimėjimu mūšio lauke. 1399 m. rugpjūčio mėnesį prie Vorsklos upės (dab. Ukrainà) įvykusiame mūšyje (istorijoje žinomas kaip Vorsklos mūšis) Vytauto vadovaujama kariuomenė buvo sutriuškinta daug gausesnės Aukso ordos kariuomenės. Žuvo daug lietuvių kunigaikščių, Vytautui pavyko pabėgti iš mūšio lauko. Pralaimėjimas numalšino Vytauto užsidegimą įsitvirtinti Juodosios jūros regione, tačiau nepalaužė jo ambicijų. Vytauto akys nukrypo į šiaurės rytus. Čia dėl teritorijų ne vienus metus LDK ginčijosi su Maskvà. Po kelerių metų Vytautas surengė kampaniją prieš Maskvos valstybę. Jis nužygiavo beveik iki pačios Maskvos. Maskvos didysis kunigaikštis, turėdamas sunkumų su Aukso orda, buvo priverstas sutikti su Vytauto reikalavimais dėl teritorijų. Todėl 1408 m. Maskvos didysis kunigaikštis Vasilijus I (jis buvo vedęs Vytauto dukterį Sofiją) ir Vytautas Didysis sudarė vadinamąją Ugros taiką. Pagal šią taiką prie LDK buvo prijungtas Smolenskas ir dar kelios kitos žemės, kurios ribojosi su Maskvos valstybe. Po šios taikos LDK siena su Maskvos valstybe nekito iki XVI a. pradžios. Dėl šių valdant Vytautui pasiektų pergalių XV a. pradžioje LDK teritorija buvo didžiausia per visą istoriją.
Išsprendęs reikalus Rytuose Vytautas atsigręžė į Vakarus. Čia buvo senas Lietuvos priešas – Vokiečių ordinas (13.9 pav.). Vytautas, nors ir padovanojo Vokiečių ordinui Žemaitiją, toli gražu nebuvo linkęs jos netekti. 1408 m. su pusbroliu Jogaila pradėjo ruoštis karui su Vokiečių ordinu. Ir kai kitais metais žemaičiai sukilo prieš Vokiečių ordino į kraštą pasiųstus pareigūnus, Vytautas neliko nuošalyje – jis parėmė sukilėlius. Atsakydamas į šiuos įvykius Vokiečių ordinas įsiveržė į savo kaimynės Lenkijos karalystės žemes. Vienu metu su šiais įvykiais abi konflikto šalys pradėjo politinę kampaniją kaltindamos viena kitą. Lietuvos ir Lenkijos valdovai laiškuose Vakarų Europos monarchams aiškino apie grobikiškus Vokiečių ordino kėslus, neatitinkančius jo skelbiamų tikslų. O Vokiečių ordinas tvirtino, kad Lietuvos krikštas apsimestinis. Ši politinė kampanija truko maždaug dvejus metus, per ją vyko ilgas, sudėtingas pasirengimas svarbiausiam mūšiui: buvo kaupiamos maisto atsargos kariuomenei, telkiamos ginkluotosios pajėgos ir gaminami ginklai. Pasirengimą mūšiui Vytautas ir Jogaila derino tarpusavyje, o Vokiečių ordinas kvietė ir telkė Vakarų Europos kilminguosius riterius. Šį mūšį Vakarų Europai jis pristatė kaip žūtbūtinę kovą su netikėliais, apsimetėliais ir pagonimis.
1410 m. birželio pradžioje Vytauto Didžiojo vadovaujama LDK kariuomenė iš Vilniaus patraukė Lenkijos link. LDK kariuomenė buvo labai įvairialypė: ją sudarė lietuvių ir žemaičių, LDK rusėniškų žemių ir totorių pulkai. Prie jų prisijungė ir senas Vokiečių ordino priešas – čekų dalinių vadas Janas Žižka. Su Jogaila ir jo pajėgomis Vytautas susitiko birželio pabaigoje. Sąjungininkų ginkluotąsias pajėgas sudarė apie 90 vėliavų – pulkų. Maždaug 40 iš jų buvo LDK. Sąjungininkai persikėlė per Vyslą ir patraukė Vokiečių ordino žemių link.
Liepos 15 dieną sąjungininkų ir Vokiečių ordino pajėgos susitiko netoli Griunvaldo (vok. grün – žalias, Wald – miškas), Vokiečių ordino teritorijoje (dab. Lénkija). Vokiečių ordino karių buvo apie pusantro karto mažiau nei sąjungininkų. Tačiau jie buvo geriau ginkluoti, turėjo kelis kartus daugiau pabūklų ir galingesnę, geriau ginkluotą sunkiąją kavaleriją. Jungtinėms Vokiečių ordino ir Vakarų Europos riterių pajėgoms vadovavo didysis magistras Ulrichas fon Jungingenas. Formalus sąjungininkų vadas buvo Jogaila. Jis meldėsi savo palapinėje ant kalvos ir delsė. O Vytautas nekantravo ir norėjo pradėti mūšį. Jis ir tapo tikruoju sąjungininkų vadu mūšyje. Jogailai delsiant, o Vytautui nerimstant, Vokiečių ordino didysis magistras pasiuntė jiems du kalavijus. Tais laikais tai buvo simbolinis ženklas – priešininko kvietimas stoti į kovą. Buvo karšta vidurvasario diena. Saulė švietė tiesiai Vokiečių ordino kariams į akis.
Apie vidurdienį mūšis prasidėjo. Jame susikovė maždaug 80 000 karių: 50 000 sąjungininkų ir 30 000 Vokiečių ordino (13.10 pav.). Mūšį pradėjo LDK pajėgos, todėl jos gavo pirmąjį ir didžiausią galingos sunkiosios Vokiečių ordino kavalerijos smūgį. Vokiečių ordino kavalerija garsėjo visoje Europoje, buvo laikoma bene stipriausia žemyne. Po šio milžiniška jėga suduoto kavalerijos smūgio dalis LDK ir totorių pajėgų pradėjo trauktis. Besitraukiančius sąjungininkų karius ėmė vytis ir persekioti, sugriaudami savo rikiuotę, nemenka dalis Vokiečių ordino karių. Tačiau LDK pajėgų atsitraukimas buvo taktinis manevras, Vytauto greičiausiai išmoktas iš totorių. Juo buvo siekiama išsklaidyti priešo pajėgas, sugriauti rikiuotės tvarką. Taigi LDK pulkai pasitraukė sąmoningai, imitavo bėgimą turėdami tikslą netikėtai sugrįžti į mūšio lauką. Jie grįžo dar galingesni, nei buvo mūšio pradžioje. Vokiečių ordino pajėgos tuo metu kovojo su Lenkijos pulkais ir šis sugrįžimas joms buvo netikėtas. Ordino kariai jau buvo patikėję savo pergale, nors jų rikiuotė ir buvo suirusi, tačiau netikėtai grįžę priešininkai jų gretose sukėlė paniką. LDK pulkai smogė Vokiečių ordino pajėgoms į šoną. Tai buvo pabaigos pradžia. Į pavakarę pakrikusios Vokiečių ordino pajėgos buvo apsuptos ir sutriuškintos. Mūšyje žuvo ir Vokiečių ordino didysis magistras. Nors po šios pergalės nuvargę, stokojantys išteklių, kamuojami infekcinių ligų ir nesutarimų sąjungininkai nesugebėjo užimti Vokiečių ordino sostinės Marienburgo, jų šlovė netapo menkesnė, žinia apie jų pergalę plačiai pasklido po Europą. Žalgirio mūšis buvo aprašytas ir pavaizduotas daugelyje to meto ir vėlesnių laikų Europos kronikų.
Taškas LDK ir Vokiečių ordino karams, trukusiems beveik pusantro šimto metų, buvo padėtas tik po keliolikos metų. Po Žalgirio mūšio tarp sąjungininkų ir Vokiečių ordino vyko ilgi ginčai, derybos dėl teritorijų. Buvo pasitelkti užsienio tarpininkai. Vokiečių ordinas buvo pralaimėtojas, todėl turėjo nusileisti LDK ir Lenkijos reikalavimams. Po Žalgirio mūšio jis galutinai prarado Vakarų Europoje turėtą autoritetą ir padėtį. Iškilo klausimas, ar apskritai reikia Vokiečių ordino Baltijos jūros rytų regione. Pralaimėjęs Žalgirio mūšį jis nebeatsigavo. 1422 m. prie Melno ežero Lenkijos karalystė, LDK ir Vokiečių ordinas pasirašė Melno taikos sutartį. Pagal šią sutartį kai kurios Vokiečių ordino žemės atiteko Lenkijos karalystei. Taip pat jis atsisakė pretenzijų į Žemaitiją bei didelę dalį Ùžnemunės (Sūduvõs). Buvo nustatyta Vokiečių ordino siena su LDK, ji nekito kelis šimtmečius. Tokie buvo Melno taikos padariniai. Tačiau, svarbiausia, Melno taika reiškė dar XIII amžiuje prasidėjusių kryžiaus karų Baltijos jūros regione pabaigą. O Vytautas Didysis tapo istorine asmenybe, jam valdant buvo išspręstas ne vienas įsisenėjęs Lietuvos uždavinys. XV a. trečiajame dešimtmetyje LDK gana tvirtai stovėjo tarp Rytų ir Vakarų.
Klausimai ir užduotys
- Kaip po 1387 m. pasikeitė LDK tarptautinė padėtis?
- Išvardykite svarbiausius Vytauto Didžiojo valdomos LDK priešininkus.
- Paaiškinkite Salyno sutarties esmę. Kuriai ją pasirašiusiai šaliai ji buvo naudingesnė? Atsakymą pagrįskite.
- Kokiomis priemonėmis Vytautas Didysis pasiekė su Maskvos žemėmis susijusius užsienio politikos tikslus?
- Apibūdinkite Vytauto Didžiojo vaidmenį Žalgirio mūšyje.
- Pasvarstykite, kaip pakito LDK tarptautinė padėtis pralaimėjus Vorsklos mūšį, bet laimėjus Žalgirio mūšį.
Darbas su šaltiniais
A šaltinis 1323 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškas Vakarų Europos miestams
Visiems visame pasaulyje išplitusiems Kristaus garbintojams, vyrams ir moterims, ypač teikiant pirmenybę ypatingiems Liubeko, Štralzundo, Brėmeno, Magdeburgo, Kelno miestams ir kitiems iki pat Romos, Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis, garbės ir malonės patvarumo sveikindamas [linki]. <…> Nes norime gauti tokią paslaugą panašiu arba svarbesniu atveju, kadangi ką tik gera padarysite jiems, pažinsite, kad mums taip padarėte. Nes viso to, ką Švenčiausiajam Tėvui ir mūsų Viešpačiui aukščiausiajam dvasininkui surašėme, sieksime Dievo šlovei ir Šventosios bažnyčios garbei tvirtai laikytis, bažnyčias statyti, kaip jau esame padarę: žinokite, kad vieną [bažnyčią] pamokslininkų ordinui mes naujai pastatėme prieš dvejus metus mūsų mieste Vilniuje. O dvi – mažųjų ordinui: vieną mūsų Vilniaus mieste, kitą – Naugarduke. <…> [A]tveriame [mūsų] žemę, valdas ir karalystę kiekvienam geros valios žmogui: kariams (riteriams), ginklanešiams, pirkliams, valstiečiams, kalviams, račiams, kurpiams, kailiadirbiams, malūnininkams, smuklininkams, bet kokiems amatininkams. Visiems šiems išvardytiems – kiekvienam pagal jo rangą – norime žemę padalyti. Tie, kurie norėtų atvykti kaip žemdirbiai, dešimt metų tedirba mūsų žemę be mokesčio. Pirkliai teįvažiuoja ir teišvažiuoja be mokesčio bei muito ir laisvai, pašalinus bet kokias kliūtis. Karius ir ginklanešius, jei norėtų pasilikti, aprūpinsiu daiktais ir nuosavybe, kaip dera.
Chartularium Lithuaniae res gestas magni ducis Gedeminne illustrans. Gedimino laiškai, parengė Stephen Christopher Rowell, Vilnius: Vaga, 2003, p. 47.
Klausimai ir užduotys
- Kurių miestų gyventojams skirtas šis Gedimino laiškas?
- Kokiais titulais šiame istorijos šaltinyje save vadina Gediminas?
- Nurodykite laiške minimą Gedimino draugystės ir palankumo krikščionims ženklą.
- Kokių profesijų asmenis pakvietė į Vilnių Gediminas? Kodėl būtent juos?
- Išvardykite laiške minimas lengvatas į LDK atvykusiems svetimšaliams.
- Įvertinkite Gedimino laiškų poveikį LDK valstybingumui.
B šaltinis XVI a. pradžioje „Lietuvos metraštyje“ poetiškai rašoma apie Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo kovą su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu
Ir, išvydęs tai, Maskvos didysis kunigaikštis puolė į didžiausią išgąstį ir pasibaisėjimą, nes matė, kad didysis kunigaikštis Algirdas su savo didžia jėga atėjo pas jį, toks galingas ir stiprus, kaip buvo žadėjęs. Ir, niekaip neišgalėdamas jam atsispirti, nusiuntė pas jį, prašydamas [taikos] ir žadėdamas jam brangias dovanas, idant jo iš Maskvos, jo tėvonijos, neišvarytų, o savo rūstybę numalšintų ir pasiimtų iš jo, ką panorės.
Ir didysis kunigaikštis Algirdas pasigailėjo, parodė maloningumą, nemetė jo iš Maskvos ir padarė su juo taiką. O paskui, sudarius susitarimą, ir pats Maskvos didysis kunigaikštis išjojo pas jį, ir matėsi su juo, ir dovanojo didžiajam kunigaikščiui Algirdui nesuskaičiuojamą daugybę dovanų – aukso, sidabro ir brangių perlų, sabalų bei kitų brangių ir retų žvėrių kailių, ir apmokėjo išlaidas, kurias Algirdas pasidarė, žygiuodamas į Maskvos žemę. Ir tada didysis kunigaikštis Algirdas tarė Maskvos didžiajam kunigaikščiui: „Nors mes su tavimi susitaikėme, bet man nedera kitaip pasielgti – turiu atremti į tavo Maskvos miesto sieną savo ietį ir vardan savo šlovės palikti ženklą, kad lietuvių ir rusų, ir žemaičių kunigaikštis Algirdas buvo atrėmęs savo ietį į Maskvos sieną.“
Ir, užšokęs ant žirgo, paėmęs ietį rankon, prijojo prie miesto ir atrėmė savo ietį į sieną, o nujodamas didžiu balsu sušuko: „Maskvos didysis kunigaikšti, atmink, kad lietuvių ietis stovėjo prie Maskvos!“
Lietuvos metraštis: Bychovco kronika, iš rusėnų k. vertė Rimantas Jasas, Vilnius: Vaga, 1971, p. 78‒79.
Klausimai ir užduotys
- Kaip Maskvos didysis kunigaikštis pasielgė pamatęs didįjį kunigaikštį Algirdą? Kodėl būtent taip?
- Kaip didysis kunigaikštis Algirdas atsiliepė į Maskvos valdovo veiksmus? Kodėl būtent taip?
- Paaiškinkite, kodėl, anot metraščio, Algirdas sušuko: „Maskvos didysis kunigaikšti, atmink, kad lietuvių ietis stovėjo prie Maskvos!“
- Kokį Algirdo vykdytos užsienio politikos bruožą atspindi šis šaltinis?
C šaltinis Vienas iš XIV a. antros pusės Vokiečių ordino karų su Lietuva momentų
Tais pačiais metais, Mergelės Marijos Gimimo dieną [1367.IX.8], magistras Vinrichas [iš Kniprodės] ir aukštieji pareigūnai su galinga kariuomene pasirodo priešais Veliúoną. Ją matydami, bajorai ir kiti pilyje išsigando ir patys sudegino pilį su visa kuo.
O magistras su savo vėliavomis išžygiavo prie Naũjojo Kaũno ir stovėjo tenai šešetą dienų, ir ugnimi nuniokoja Ariógalą bei kitas apylinkes. Pagaliau jojo magistras su savaisiais per dykrą, per didelį mišką, kurį išjodinėjo skersai išilgai. Daug stabmeldžių jame užmušė, paėmė į nelaisvę moterų ir vyrų, kuriuos veda pas magistrą, ir linksmi sugrįžta namo.
Nedelsiant paskiria naują žygį. O magistras patikėjo jį maršalui ir kitiems aukštiesiems pareigūnams, kurie niokoja abipus Nemuno ir daug ką užmuša, siekdami užimti Naũjąjį Kaũną. Mat Viešpats davė maršalui mintį, kad jis prieš dieną pasiuntė laivais žmonių į Nevė́žį prieš kitą pilį, ir jie užpuola tą kraštą, ir besipriešinančius stabmeldžius priverčia bėgti, ir persekioja. Apgula jie Strėvõs pilį, užima ir sudegina. Daugelis iš pilies pasidavė, vis dėlto daug vyrų ir moterų buvo užmušta.
Vygandas Marburgietis, Naujoji Prūsijos kronika, iš lotynų k. vertė Rimantas Jasas, Vilnius: Vaga, 1999, p. 137–138.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite Vokiečių ordino vykdytos politikos bruožą, atsispindintį istorijos šaltinyje.
- Išvardykite šaltinyje minimas Lietuvos vietoves.
- Kaip šaltinio autorius vertina kryžiuočius, o kaip lietuvius? Atsakymą pagrįskite šaltinio citatomis.
- Kaip, remiantis istorijos šaltiniu, pasielgė Veliuonõs pilies gynėjai, kai pasirodė kryžiuočiai? Pasidomėkite, ar kronikininko pasakojimas atitinka istorinę tiesą.
SAMPROTAUKITE!
Remdamiesi vadovėlio medžiaga, pateiktais šaltiniais ir savo žiniomis, parašykite argumentuotą tekstą tema „Nors LDK valdovai nuo XIII a. dažnai palaikė ryšius su katalikiško pasaulio valdovais ir turėjo galimybę pakrikštyti valstybę, tai padaryta tik XIV a. pabaigoje. Kas, jūsų manymu, tai lėmė: nenoras atsisakyti savo tikėjimo, nesupratimas, kokią naudą duos krikščionybė, o gal dar kas nors?“.
Sąvokos
Krỹžiaus karai – XI a. pabaigoje Vakarų Europoje pradėtos rengti kampanijos – kryžiaus žygiai į Šventąją Žemę siekiant iš musulmonų atkovoti Kristaus kapą ir iš jų valdžios išvaduoti vietos krikščionis. XII a. viduryje kryžiaus žygių idėja virto siekiu prievarta pakrikštyti pagonių gentis, įsikūrusias Europos rytų pakraštyje. XII–XIII a. šie karai buvo nukreipti prieš baltų ir kitas gentis, o XIII–XIV a. kryžiaus žygiai buvo rengiami į Lietuvą. XIV a. antroje pusėje vyko didžiausi ir smarkiausi kryžiaus karai per visą kryžiaus karų Baltijos jūros regione istoriją. Pagrindinis kryžiaus karų tikslas rytiniame Baltijos jūros regione – kova su kitatikiais ir pagonimis siekiant juos jėga atversti į katalikų tikėjimą.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"