Temos reikšmingumas
- Šių dienų Lietuvõs neįsivaizduojame be Klaipėdos – Báltijos jūros pakrantės, bet retas susimąstome, kad ši teritorija mūsų valstybei priklauso tik apie 100 metų. XIII a. čia gyvenusias baltų gentis nugalėjo atžygiavę vokiečių ordinai, tad teritorija priklausė vokiškiems politiniams junginiams. Prie Lietuvos teritorija prijungta tik XX a., todėl joje susiformavo vokiškoji kultūra, o dalis šio krašto tapo Mažosios Lietuvos dalimi.
- Mažosios Lietuvos etnografinis regionas susiformavo dar XVI amžiuje. Ilgainiui šio krašto gyventojai kultūriškai tapo artimi vokiečiams, tačiau išliko sąsajų ir su Lietuva. Tai rodo ne tik vietų pavadinimai, bet ir dalies Mažosios Lietuvos lietuvių XX a. išreikšti siekiai politiškai susisieti su Lietuva. Šis klausimas tapo tarptautinių santykių objektu.
- Šių laikų Lietuvos atmintinų dienų sąraše galime rasti tris su Klaipėda ir Mažąja Lietuva tiesiogiai susijusias datas: sausio 15-ąją (Klaipėdos krašto dieną), spalio 16-ąją (Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dieną) ir lapkričio 30-ąją (Tilžės akto dieną). Šios datos žymi svarbius Mažosios Lietuvos istorijos pasakojimus, su dviem iš jų šioje temoje susipažinsime plačiau.
Mažlietuvių politinis suartėjimas su Lietuva
Tikriausiai reikėtų pradėti nuo paaiškinimo, kas yra mažlietuviai. Taip vadinami Mažosios Lietuvos regione gyvenę lietuvių kilmės asmenys. Nors kultūriškai daugelis jų save identifikavo kaip vokiečių kultūros atstovus, etniniu pagrindu laikė lietuvių kalbą ir etninę kultūrą (papročius). Dar XVI a. susiformavęs Mažosios Lietuvos regionas priklausė vokiškiems valstybiniams junginiams, o XX a. pradžioje buvo Vokietijos imperijos dalis. Mažosios Lietuvos centras buvo šiaurės rytinėje Prūsijos dalyje, aplink Karaliaučių, į šią teritoriją įėjo ir Klaipėda.
Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje ir jam pasibaigus buvo akivaizdu, kad keisis ir Vokietijos valstybė, vyravo politinė suirutė. Atsikūrė netoli Mažosios Lietuvos buvusi Lietuvos valstybė, su kuria ją siejo tautiniai ryšiai. Be to, po Europą plačiai sklido T. V. Vilsono paskelbtos tautų apsisprendimo idėjos. Šiame kontekste kai kurie mažlietuviai ėmė kelti regiono prijungimo prie Lietuvos klausimą. Tiesa, dalis mokslininkų abejoja, ar tokie siekiai kilo mažlietuvių, ar Didžiosios Lietuvos lietuvių galvose, nes lietuvių tautinio atgimimo veikėjai norėjo sukurti valstybę, kuri sujungtų visas etnografines lietuvių žemes. Ir nors Mažoji Lietuvà mūsų valstybei niekada nepriklausė, etnografinis principas liko svarbus, tik nebūtinai patiems mažlietuviams. Nors neaišku, kam kilo politinio suartėjimo idėja, ji buvo įgyvendinama.
Tikriausiai daugeliui jūsų lapkričio 30-oji yra įprasta, niekuo neišskirtinė diena, nebent švenčiate gimtadienį ar kitą svarbią sukaktį. Tačiau šią dieną rasite mūsų valstybės atmintinų dienų sąraše kaip Mažosios Lietuvos prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos dieną. Kaip gali taip būti? Juk tai, ką vadiname Mažąja Lietuva, niekuomet nebuvo prijungta prie Didžiosios! Atmintina diena atsirado neatsitiktinai. 1918 m. lapkričio 30 d. 24 asmenys, susitelkę į Mažosios Lietuvos tautinę tarybą, tuomet vadintą Prūsų Lietuvos tautine taryba, pasirašė lakonišką pareiškimą (18.1 pav.). Jo esmė: apeliuojant į tautinę Mažosios Lietuvos regiono gyventojų sudėtį, T. V. Vilsono puoselėtą tautų apsisprendimo principą, prijungti regioną prie Lietuvos. Vėliau šis dokumentas įgijo Tilžės akto pavadinimą. Garsiausi šį aktą pasirašę Mažosios Lietuvos veikėjai buvo Jonas Vanagaitis, Jurgis Lėbartas, Enzys Jagomastas, Martynas Jankus. Nors šis dokumentas neturėjo jokių teisinių pasekmių, yra svarbus politiniame kontekste kaip dalies Mažosios Lietuvos lietuvių išreikštas noras politiškai priklausyti atkurtai Lietuvos valstybei.
Prisijungimas prie Lietuvos reiškė atsiskyrimą nuo Vokietijos, tad natūralu, kad tokios separatistinės nuotaikos Rytpūsiuose nesulaukė palankaus vertinimo. To meto politinė situacija nebuvo palanki akto idėjai įgyvendinti. Pati Lietuva savavališkai negalėjo prisijungti Vokietijai priklausančios teritorijos, o vokiečiai nebuvo suinteresuoti savanoriškai jos atsisakyti. Netrukus situacija pasikeitė, nes Parỹžiaus taikos konferencijoje, diskutuojant dėl sankcijų Vokietijai įvedimo, iškelta idėja atskirti Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos. Klaipėdos, Pagė́gių ir Šilùtės apskritys buvo dalis Mažosios Lietuvos. Kaip vienas iš variantų buvo kraštą perduoti valdyti Lietuvai. Tačiau tai nebuvo padaryta, nors pripažinta, kad didžioji krašto gyventojų dalis yra lietuviai (išskyrus Klaipėdą). Tikriausiai esminė priežastis buvo ta, kad Lietuva tuo metu dar nebuvo pripažinta kaip valstybė. Klaipėdos krašto kontrolė suteikta Tautų Sąjungai (administravo Prancūzijà), o likusi Mažosios Lietuvos dalis liko Rytprūsiuose.
Klausimai ir užduotys
- Kas yra mažlietuviai?
- Kas pasirašė Tilžės aktą?
- Apibūdinkite esminį Tilžės akto siekį. Nurodykite du argumentus, kuriais buvo pagrįstas šis siekis.
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite, kuo lietuvių tautiniam judėjimui buvo svarbi J. Vanagaičio, J. Lėbarto, E. Jagomasto, M. Jankaus veikla.
Klaipėdos sukilimo operacija
Nuo Vokietijos atplėštą kraštą 1920 m. ėmė administruoti prancūzai, čia jie dislokavo apie 200 savo karių įgulą. Kraštui administruoti buvo sudaryta direktorija, bet tai padėties nestabilizavo. Tvyrojo įtampa, nes prancūzų valdžia netenkino nei vokiečių, nei lietuvių. Be to, vyravo ekonominė suirutė, todėl visuomenėje, ypač tarp vokiečių, sklandė mintys apie laisvosios valstybės statusą. Tuo metu Lietuva dar turėjo vilčių, kad tarptautinė bendruomenė ateityje kraštą perduos Lietuvai, nors į jį pretendavo ir Lénkija, o ji, kaip jau supratote iš ankstesnių temų, buvo vertinama tvirčiau, nes laikyta skydu nuo bolševizmo.
Manytina, kad 1922 m. Lietuvos valdžios galvose ėmė kirbėti mintis prisijungti Klaipėdos kraštą prie Lietuvos nelaukiant tarptautinių sprendimų (Ambasadorių konferencija iš esmės pritarė laisvosios valstybės statusui). Svarstymai, kad Klaipėdos kraštas galėtų priklausyti Lietuvai, realesnes formas įgijo tų pačių metų rugsėjį. Lietuvos ministrų kabinetas, pirmininkaujamas E. Galvanausko, nusprendė veikti ryžtingai ir jėga prisijungti Klaipėdos kraštą. Tačiau, baiminantis tarptautinės bendruomenės reakcijos, iškelta idėja operaciją užmaskuoti kaip vietos gyventojų sukilimą, kurio tikslas – prisijungti prie Lietuvos. Pagrindiniai operacijos strategai buvo ministras pirmininkas E. Galvanauskas, Lietuvos kariuomenės generalinis štabas ir žvalgybininkas Jonas Polovinskas, tapęs oficialiu Klaipėdos sukilimo vadu.
Sukilimo idėją E. Galvanauskas derino tiek su Vokietijà, tiek su SSRS (A ir B šaltiniai). Vokietija pritarė sukilimo idėjai, nes suprato, kad vėliau atsiimti šią teritoriją iš lietuvių bus lengviau nei iš Antantės valstybių. Sovietai taip pat pritarė šiai idėjai. 1922 m. ne tik buvo parengtas sukilimo planas, bet ir pasirengta jį įgyvendinti. Sukilėlių pajėgas turėjo sudaryti specialiai suformuota Ypatingosios paskirties rinktinė iš daugiau nei 1 000 „sukilėlių“ – Lietuvos kariuomenės karių ir Lietuvos šaulių sąjungos narių. Jau po sukilimo prie šių pajėgų prisijungė ir daugiau asmenų, tarp jų dalis vietos lietuvių.
Operacijos slaptumui užtikrinti buvo imtasi papildomų priemonių: visi kariai ir karininkai, dalyvaujantys operacijoje, buvo oficialiai išleisti atostogų, vadovaujamąsias pareigas einančių asmenų pavardės pakeistos į Klaipėdos kraštui artimesnius asmenvardžius, pavyzdžiui, J. Polovinskas tapo Budriu, J. Tomkus – Oksu ir panašiai. Visi operacijos dalyviai dėvėjo civilius drabužius, su savimi negalėjo turėti asmeninių daiktų, iš kurių būtų galima atpažinti kaip esančius iš Didžiosios Lietuvos. Naudoti vokiški ginklai, ant rankovės sukilėliai turėjo ryšėti raištį su užrašu MLS – „Mažosios Lietuvos savanoris“ (18.2 pav.).
Sukilimo idėjai pagrįsti buvo būtinas ryšys su vietos lietuviais. Jis buvo užmegztas įsteigus Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą (18.3 pav.), jo pirmininku tapo M. Jankus. Komiteto nariai buvo žymūs ir aktyvūs krašto veikėjai lietuviai: Jurgis Strekys, J. Lėbartas, J. Vanagaitis, Vilius Šaulinskis, Jurgis Brūvelaitis ir kiti. Be to, jo sudėtį papildė ir iš Didžiosios Lietuvos atvykę asmenys, pavyzdžiui, Šaulių sąjungos atstovas Aleksandras Marcinkevičius.
- 1
- 2
- 3
- 4
- 5
- 6
- 7
- 9
Klaipėdos sukilimo operacija buvo politinis ir karinis žingsnis (A ir B šaltiniai). 1923 m. pradžioje imtasi jį įgyvendinti. Sausio 7 d. Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas išleido atsišaukimą „Broliai šauliai!“ (18.4 pav.). Jame skundžiamasi, kad kraštas dar nėra prijungtas prie Lietuvos, ir prašoma padėti išsivaduoti iš „nepakenčiamos vergovės“. Sausio 10 d. Ypatingosios paskirties rinktinė pajudėjo į Klaipėdos kraštą ir prasidėjo sukilimas. Kraštas buvo užimtas be didesnės kovos, vietos gyventojai lietuviams nesipriešino (18.5 pav.). Rimčiau pasipriešino tik Klaipėdoje dislokuota prancūzų įgula. Visas kraštas buvo užimtas sausio 15 d. kapituliavus prancūzams. Iš viso Klaipėdos sukilimo operacijoje žuvo 12 lietuvių (8 kariai ir 4 šauliai), 2 prancūzų kariai, 1 vietos policininkas ir 3 civiliai gyventojai.
Užmaskuoti Lietuvos vyriausybės veiksmai, karinės operacijos fakto nepripažinimas net jai pasibaigus lėmė, kad sukilimo vaizdinys tapo įtikinamas. Ilgus metus laikytasi šios legendos, tačiau šiuolaikinių istorikų tyrimai patvirtina svarbų dalyką: Klaipėdos sukilimo operacija buvo drąsiausias Lietuvos užsienio politikos žingsnis XX amžiuje. Vykdant operaciją, smarkiai rizikuota susigadinti santykius su Vakarų valstybėmis, tačiau tą kartą rizika pasiteisino.
Klausimai ir užduotys
- Kokiu būdu Lietuva nusprendė prisijungti Klaipėdos kraštą? Paaiškinkite, kodėl būtent tokiu.
- Apibūdinkite Vokietijos ir SSRS poziciją dėl Lietuvos plano atsiimti Klaipėdos kraštą.
- Ne mažiau kaip dviem argumentais pagrįskite arba paneikite teiginį, kad „Klaipėdos sukilimo operaciją organizavo Lietuvos vyriausybė“.
- Įvertinkite Lietuvos vyriausybės veiksmus prisijungiant Klaipėdos kraštą.
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite, kiek Klaipėdos krašto gyventojų prisijungė prie sukilėlių.
Klaipėdos krašto pripažinimas Lietuvai
Naivu manyti, kad tarptautinė bendruomenė, ypač didžiosios šalys, nesuvokė tikrosios sukilimo esmės. Kita vertus, jos nieko negalėjo padaryti, nes nelygiavertėje, bet panašioje situacijoje nesiėmė veiksmų prieš Lénkiją ir sutiko su L. Želigovskio maišto legenda. Be to, Lietuvai prisijungiant Klaipėdą tarptautinės bendruomenės akys buvo nukreiptos į Prancūziją, kuri, nesulaukusi mokėjimų iš Vokietijos, užėmė jai priklausančią Rūro sritį. Vis dėlto reikėjo reaguoti į lietuvių veiksmus. Todėl prieš operaciją ir jai jau vykstant Prancūzija įspėjo Lietuvos vyriausybę nesiimti veiksmų, tačiau lietuviai vis tiek tvirtai laikėsi plano.
Užėmus kraštą, paskelbta, kad formuojama Klaipėdos krašto armija (jai vadovavo J. Polovinskas-Budrys), buvo sudaryta nauja krašto direktorija, jai vadovauti paskirtas Erdmonas Simonaitis. Britai ir prancūzai į Klaipėdą atsiuntė 7 karo laivus, taip pat pareikalavo, kad Lietuva išvestų savo karius iš užimto krašto ir priimtų Antantės komisiją. E. Galvanauskas sutiko įsileisti komisiją, o tolesnei įvykių eigai palaikyti paskyrė Lietuvos atstovą – A. Smetoną. Ambasadorių konferencija siuntė Lietuvai ultimatumus, tačiau tiek E. Galvanauskas, tiek Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto atstovai laviravo ir nenusileido reikalavimams pasitraukti.
1923 m. vasarį, po mėnesį užsitęsusių ginčų, Ambasadorių konferencija priėmė nutarimą perleisti Klaipėdos kraštą (18.6 pav.) Lietuvai, tačiau su keletu sąlygų: kraštui turėjo būti suteikta plati politinė ir kultūrinė autonomija, Lénkijai turėjo būti užtikrintas laisvas tranzitas Nẽmunu ir laisvoji zona uoste. Buvo akivaizdu, kad šie reikalavimai nepriimtini, tačiau Lietuva nusileido, nes principinis klausimas – Klaipėdos krašto priklausomybė – buvo paliktas jai.
Krašto politinis ir teisinis statusas galutinai buvo patvirtintas 1924 m. pasirašius Klaipėdos krašto konvenciją ir statutą. Didžiajai Britãnijai, Prancūzijai, Itãlijai ir Japònijai nurodyta kontroliuoti dokumentuose užfiksuotų sprendimų įgyvendinimo procesą. Svarbu tai, kad priimtuose dokumentuose nebeliko siūlymų suteikti Lénkijai išskirtines teises naudotis Nemunu ir uostu. Numatyta, kad Klaipėdos kraštas turės autonomines teises kaip Lietuvos Respublikos dalis.
Kraštui valdyti Lietuva skyrė gubernatorių, o krašto gyventojai turėjo teisę išsirinkti seimelį (įstatymų leidžiamąją valdžią) ir sudaryti direktoriją (vykdomąją valdžią). Oficialiomis krašto kalbomis buvo pripažintos tik lietuvių ir vokiečių kalbos, todėl gatvių lentelės buvo dvikalbės, abiem kalbomis buvo leidžiamos Klaipėdos krašto valdžios žinios ir panašiai.
Vilniaus nevaldančiai Lietuvai Klaipėdos prisijungimas buvo teigiamas žingsnis, ir ne tik politiškai: atsirado ir geresnių ekonominių perspektyvų. Nors Klaipėdos kraštas turėjo autonomiją, siekta jį lituanizuoti, iš Lietuvos buvo atkeliamos valstybinės įstaigos. Tačiau krašte nuolat tvyrojo įtampa tarp lietuvių ir vokiečių, be to, neišvengta lietuvių ir mažlietuvių konfliktų.
Klausimai ir užduotys
- Kaip reagavo tarptautinė bendruomenė į Lietuvos veiksmus prisijungiant Klaipėdos kraštą?
- Kokiais dokumentais remiantis Klaipėdos kraštas galutinai priskirtas Lietuvai ir nustatytas jo valdymo pobūdis?
- Paaiškinkite, kaip buvo valdomas autonominis Klaipėdos kraštas.
Klaipėdos krašto praradimas 1939 m.
Prabėgus vieniems metams nuo Lenkijos ultimatumo priėmimo, 1939 m. kovą Lietuva dar kartą išgirdo ultimatumą – šį kartą iš Vokietijos. Kovo 20 d. Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys (1896–1991) atvyko į Berlýną. Jis buvo pakviestas į Vokietijos užsienio reikalų ministeriją pasikalbėti su jos vadovu Joachimu fon Ribentropu (Joachim von Ribbentrop). Pastarasis be jokių užuolankų ir pagražinimų pareikalavo, kad Lietuva nedelsdama perleistų Vokietijai Klaipėdos kraštą, ir pagrasino, jog ultimatumo nepatenkinus panaudos karinę jėgą. Laiko susitaikyti su tokia mintimi nebuvo, vokiečiai spaudė ministrą sutikti čia ir dabar, bet jis tokių įgaliojimų neturėjo, todėl privalėjo grįžti į Lietuvą ir gauti prezidento bei vyriausybės sprendimą (C šaltinis).
Reikia pripažinti, kad šis ultimatumas Lietuvos politikams neturėjo būti didelė staigmena. Įtampa tarp abiejų valstybių dėl Klaipėdos tvyrojo visą laiką nuo 1923 metų. Be to, naciai neslėpė siekiantys susigrąžinti visas po Pirmojo pasaulinio karo iš jų atimtas teritorijas. Jie jau buvo pradėję tai daryti, o didžiosios šalys nesugebėjo sustabdyti tokių užmojų.
Kitą dieną užsienio reikalų ministras J. Urbšys vyriausybės posėdyje pranešė apie gautą ultimatumą. Didesnių svarstymų nekilo, ultimatumas buvo priimtas, nes suvokta, kokią grėsmę kelia Vokietija. Dar iki oficialaus ultimatumo priėmimo buvo prasidėjusi Lietuvos valstybinių institucijų evakuacija. Klaipėdos naciai nebesislapstė, kėlė gatvėse chaosą, trukdė lietuviams išvažiuoti ir išsivežti turtą, trumpai tariant, rodė, kieno dabar valdžia.
Oficialiai savanoriškai, bet iš tikrųjų patirdama grasinimų, kad bus panaudota karinė jėga, Lietuva kovo 22 d. Klaipėdos kraštą perdavė Vokietijai. Ši nemaloni pareiga teko į Berlyną vėl nuvykusiam užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui. Tarptautinė bendruomenė ir ypač keturios Klaipėdos konvencijos signatarės galėjo tik apgailestauti. Tiesa, dvi iš jų (Itãlija ir Japònija) buvo tapusios Vokietijos sąjungininkėmis, pagalbos iš jų nesulaukta. Jau kovo 23 d. Klaipėdoje apsilankė Vokietijos diktatorius Adolfas Hitleris (18.7 pav.), jį pasveikino didžiulė laimingų žmonių minia.
Klaipėdos praradimas buvo skausmingas Lietuvai. Juk tuo metu dar nevaldytas Vilnius. Be to, netekta pagrindinio jūrų uosto, kiek suspėta, laivai buvo išplukdyti arba į jūrą, arba į Šventõsios uostą. Prarasta krašte veikusi pramonė, per tokį trumpą laiką nebuvo įmanoma išgabenti turto, archyvų. Kilo pabėgėlių krizė, nes iš Klaipėdos krašto lietuviai grįžo į Lietuvą. Šešiolika metų trukęs Klaipėdos valdymas Lietuvai baigėsi nekokia nata. Lenkijos ir Vokietijos ultimatumai Lietuvojè sukėlė vidaus politinę krizę: atsistatydinusią Vlado Mirono vyriausybę pakeitė Jono Černiaus vyriausybė, tik prezidentas liko tas pats.
Klausimai ir užduotys
- Kodėl Vokietija 1939 m. Lietuvai įteikė ultimatumą ir ko juo buvo reikalaujama?
- Kaip manote, kodėl Lietuva nesiryžo atmesti Vokietijos ultimatumo?
- Kodėl lietuviams reikėjo greitai evakuotis iš Klaipėdos krašto?
- Apibūdinkite ne mažiau kaip du sunkumus, su kuriais Lietuva susidūrė netekusi Klaipėdos krašto.
TYRINĖKITE!
Klaipėdos krašto netekusiai Lietuvai buvo suteikta teisė naudotis dalimi uosto. Pasidomėkite, kokia veikla ir kaip jame buvo vykdoma.
Darbas su šaltiniais
A šaltinis Istorikas Česlovas Laurinavičius apie pasiruošimą prisijungti Klaipėdos kraštą
O pats E. Galvanauskas pirmiausia siekė užsitikrinti diplomatinę priedangą. Nors iš Vokietijos, kaip minėta, sklido įvairių paskatinimo signalų – palankumą „lietuviškam variantui“ rodė Vokietijos pasiuntinys Kaune Frizas Šionbergas ir generalinis konsulas Klaipėdoje Cepfelis-Kvelenšteinas (Zoepffel-Quellenstein), o generolas Hansas Zėktas pokalbyje su tuometiniu Šaulių sąjungos pirmininku Vincu Krėve-Mickevičiumi netgi žadėjo ginklų – visi tie signalai bei pažadai buvo griežtai neoficialūs ir nebuvo jokių garantijų, kad Vokietijos pozicija staiga nepasikeis. Svarbu buvo pasiaiškinti ir Soviẽtų Rùsijos požiūrį.
Lapkričio 28 d. traukinys iš Maskvõs, kuriuo komisaras Georgijus Čičerinas vyko į Lozanos konferenciją, stabtelėjo Kaũno stotyje. Ten jo laukė Galvanauskas. Čičerinui išlipus iš traukinio jie vieni du apie pusvalandį šnekėjosi vaikštinėdami po peroną <…>. Vėliau tas Galvanausko pasivaikščiojimas su Čičerinu Kauno stotyje tapo savotišku simboliu: esą šitaip Lietuva savo veiksmus dėl Klaipėdos suderino su sovietais. Kas iš tikro buvo sutarta, nėra tiksliai žinoma. <…>
Kad ir kaip buvo, neabejotina – bent pradiniu etapu Lietuva iš Sovietų Rusijos gavo tam tikrą skatinantį pažadą. Gruodžio 22 d.<…> buvo paskelbta nota Antantei, kuria protestuojama prieš ketinimą spręsti Klaipėdos krašto klausimą be Sovietų Rusijos ir Soviẽtų Baltarùsijos. Objektyviai tuo metu sovietų nota buvo naudinga Lietuvos interesams. Tačiau paskatinę Lietuvą užimti Klaipėdos kraštą sovietai neužmiršo ir Vokietijos aspiracijų. Taigi Sovietų Rusijos parama Lietuvai regisi labai neapibrėžta.
Lietuvos istorija. Nepriklausomybė (1918–1940 m.), X tomas, I dalis, Vilnius: Baltos lankos, 2013, p. 382–383.
B šaltinis Vokietijos užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretoriaus pranešimas 1923 m. sausio 11 dieną
Rusijos reikalų patikėtinis ponas Bratmann-Brodovskis šiandien atskubėjo pas mane ir man pranešė: Rusijos vyriausybė jį įgaliojusi mane asmeniškai patikinti, kad Rùsija šiais sunkiais laikais visiškai palaiko Vokietiją, jai simpatizuoja <…>. Aš užsiminiau apie Lietuvos aspiracijas Klaipėdoje ir paprašiau Brodovskio man visiškai atvirai pasakyti, ar Rusija nepaskatino lietuvių šiam žingsniui. Brodovskis kategoriškai tai paneigė, sakydamas, kad Rusija karine prasme yra nepajėgi paremti tokio pobūdžio lietuvių veiksmų. Pasak jo, lietuvių žygis į Klaipėdą yra lietuvių šovinistų darbas. Sekta Vilnių užgrobusių lenkų pavyzdžiu.
Akten zur deutschen auswärtigen Politik, Serie A, Göttingen, 1989, bd. 7, S. 47–48.
Klausimai ir užduotys
- Kodėl E. Galvanauskas, rengdamasis Klaipėdos krašto prijungimui, siekė užsitikrinti diplomatinę priedangą?
- Kokia buvo Vokietijos pozicija dėl Lietuvos plano prisijungti Klaipėdos kraštą?
- Remdamiesi šaltiniu pasvarstykite, kodėl Vokietijos diplomatai su sovietų diplomatais kalbėjosi apie lietuvių planus dėl Klaipėdos.
- Kodėl Lietuvai buvo svarbu suderinti Klaipėdos prijungimo klausimus su Soviẽtų Rùsija?
- Apibūdinkite Sovietų Rusijos poziciją dėl Lietuvos plano prisijungti Klaipėdos kraštą.
- Remdamiesi šaltiniu pasakykite, kodėl Rusijos diplomatas neigė, kad jo valstybė ir Lietuva derina pozicijas dėl Klaipėdos.
- Kas, anot Sovietų Rusijos atstovo, sugalvojo lietuvių žygį į Klaipėdą? Su kokiu istoriniu įvykiu jis palygino šiuos lietuvių planus? Paaiškinkite, kodėl.
- Įvertinkite E. Galvanausko veiklą planuojant Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos operaciją.
C šaltinis Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio prisiminimai apie Vokietijos ultimatumą
Vos tik man pradėjus dėstyti savo mintį, Ribbentropas, kiek pasiklausęs, pertraukė mano kalbą. Sakydamas, jog visa tai esą ueberholt, pasenę, atsilikę nuo laiko reikalavimų. Padėtis Klaipėdos krašte esanti tokia, jog kiekvieną minutę galįs ten būti pralietas deutsces Blut, vokiečio kraujas, ir jog taip atsitikus vokiečių kariuomenė tuoj pat žengsianti į Lietuvą, ir kur įžengusi besustosianti, niekas iš anksto pasakyti negalįs. Vienintelė išeitis Lietuvai – nedelsiant atiduoti Klaipėdos kraštą Vokietijai. <…>
Pasakiau Ribbentropui, kad neturiu įgaliojimų kalbėtis Klaipėdos krašto reikalais tokia plotme. Jis atitarė, jog reikalas esąs neatidėliotinas, ir pasiūlė man reikiamus įgaliojimus gauti iš savo vyriausybės telefonu. Kai aš nesutikau, jis grasinamu balsu pridūrė, jog bergždžios būtų Lietuvos pastangos ieškoti kitų valstybių pagalbos ir iliuzinės viltys su bet kieno pagalba nukreipti nuo savęs geležinį istorijos vyksmą. Tai esą galėtų tik pabloginti Lietuvos padėtį.
Grįžę su K. Škirpa į pasiuntinybę, pradėjome tartis. <…> Visi turėjome prieš akis Čekoslovakijos precedentą. Tarėmės apie tai, ko galime tikėtis iš Klaipėdos krašto konvencijos signatarų – Didžiõsios Britãnijos, Itãlijos, Japònijos ir Prancūzijos. Prisiminėme, jog ankstesniais atvejais Didžióji Britãnija ir Prancūzija (nekalbant jau apie Itãliją ir Japòniją) nuolat patarinėjo Lietuvai būti nuosaikesnei ir nuolaidesnei. Tad, turėdami galvoje ankstesnius Klaipėdos krašto Konvencijos signatarų įspėjimus, visos tarptautinės situacijos ir ypačiai Čekoslovakijos precedento šviesoje nė vienas neabejojome, jog šią rūsčią valandą efektyvios pagalbos Lietuva iš niekur negali tikėtis gauti.
Priėję tokias išvadas, nusistatėme kuo greičiausiai diskretiškai painformuoti Didžiąją Britãniją ir Prancūziją apie ultimatumą.
Juozas Urbšys, Atsiminimai, Kaunas: Spindulys, 1990, p. 36–37.
Klausimai ir užduotys
- Remdamiesi šaltiniu, pateikite dvi citatas, įrodančias, kad J. Urbšio ir J. fon Ribentropo pokalbis vyko ne pagal diplomatijos taisykles.
- Kodėl Vokietija norėjo kuo greičiau gauti Lietuvos atsakymą?
- Remdamiesi šaltiniu, pagrįskite arba paneikite mintį, kad ultimatumas buvo pateiktas grasinant karine jėga.
- Kaip elgėsi J. Urbšys, sužinojęs apie Vokietijos ultimatumą?
- Su kurios šalies padėtimi buvo lyginama Lietuvos situacija gavus Vokietijos ultimatumą? Paaiškinkite, kodėl.
- Su kuriomis valstybėmis buvo nutarta pasikonsultuoti? Kodėl būtent su jomis?
SAMPROTAUKITE!
Remdamiesi vadovėlio medžiaga, pateiktais šaltiniais ir savo žiniomis, parašykite argumentuotą tekstą tema „Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos buvo svarbus politinis ir ekonominis žingsnis. Tačiau jį valdyti buvo lemta tik 16 metų – iki 1939-ųjų. Kaip manote, Lietuva daugiau išlošė ar pralaimėjo 16 metų valdydama Klaipėdos kraštą?“.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"