Temos reikšmingumas
- Šiandien daug kas gali pamanyti, kad religija kaip reiškinys, kaip kasdienybės dalis yra praradusi svarbą. Tačiau toks požiūris ir tokia samprata būtų gana paviršutiniški. Tai galima paaiškinti bent dviem akivaizdžiais dalykais. Pirma, pasaulyje yra keli milijardai žmonių, kurių gyvenime religija ir tikėjimas užima svarbią vietą. Antra, prieš šimtmečius susiformavusių religijų pagrindu ilgainiui kūrėsi ištisos kultūros. Lygiagrečiai radosi ir pagrindiniai šių kultūrų etiniai bei moraliniai principai. Šiandien, nebūtinai žmonėms tai įsisąmoninant, šie principai ir vertybės daro įtaką kasdienybėje.
- Dažnai galime išgirsti, kad yra trys didžiosios monoteistinės (sen. gr. monos – vienas + sen. gr. theos – Dievas) religijos: judaizmas, islamas ir krikščionybė. Didžiosiomis jos vadinamos dėl istorinės reikšmės ir vaidmens, kurį atliko žmonijos raidoje. Jos esmingai pakeitė visuomenes ir jų raidą. Mums lieka tik susimąstyti ir apsvarstyti, kokia jų reikšmė ir įtaka dabarties pasaulyje.
- Judaizmas ir islamas – ne tik didžiosios monoteistinės religijos, teigiančios, kad egzistuoja vienas visagalis Dievas, kuris sukūrė pasaulį, visatą ir visą kūriniją. Kartu tai ir etinės, moralinės sistemos su savitomis taisyklėmis, sukurtomis prieš šimtmečius. Kai kuriomis šių didžiųjų religijų taisyklėmis tikintieji kasdienybėje vadovaujasi iki šiol.
Monoteistinių religijų atsiradimas
Žmogiškajam būviui būdingas racionaliai sunkiai paaiškinamas siekis suprasti ir interpretuoti pasaulį bei jo reiškinius. Kasdienis susidūrimas su gamtos reiškiniais, tam tikros tų reiškinių savybės, pasikartojimai ar anomalijos (nukrypimai nuo įprastumo) paskatino žmones ieškoti už jų slypinčių jėgų ir mėginti jas paaiškinti, siekti įžvelgti nepažįstamų jėgų ženklus, veikimą. Taip pradėjo formuotis suvokimas, kad už gamtos reiškinių ir jėgų slypi antgamtinis pasaulis, tam tikros aukštesnės jėgos, dievybės.
Laikui bėgant, kiekvienas gamtos reiškinys pradėtas suvokti kaip tam tikra dieviškųjų galių pasaulyje apraiška, ženklas. Taip formavosi daugybės dievybių, pasaulio, kaip dievybių ir dievų pilnos erdvės, įsivaizdavimas. Gamtos reiškiniai (lietus, vėjas, saulė, griaustinis, žaibas) buvo tos jėgos, kurios teikė šilumą, vandenį arba kėlė baimę ir pavojų. Toks įsivaizdavimas reiškė, kad pasaulis pilnas dievybių ir dievų, o žmogus tėra kruopelytė, kuri gali tik tikėtis šių gamtos jėgų ir reiškinių, dievų ir dievybių malonės. Tokie prieš dešimtis tūkstančių metų skirtinguose pasaulio regionuose susiformavę žmonių tikėjimai, kai garbinama daugybė dievų ir dievybių, vadinami politeistiniais. Kitais žodžiais tariant, tokiame pasaulyje visos dievybės ir dievai buvo susiję su gamtos reiškiniais ir jėgomis, lemiančiomis žmogaus gyvenimą, kasdienybės ciklą, metų laikus, derlių ir nederliaus metus (23.1 pav.).
Ilgainiui kai kuriose visuomenėse šis tikėjimas daugybe dievybių, gamtos jėgomis pradėjo keistis. Ėmė formuotis pirmosios monoteistinės religijos. Tai išskirtinis, didelės svarbos reiškinys ir ilgalaikis procesas, neturintis konkrečios datos, tačiau ją daugmaž galima nustatyti remiantis rašytiniais šaltiniais. Pirmosios didžiosios monoteistinės religijos pradėjo formuotis toje erdvėje, kur ir pirmosios civilizacijos – Artimuosiuose Rytuose.
Jau pats žodis monoteizmas nurodo, kad tai religija, kurioje pripažįstamas ir garbinamas tik vienas visagalis Dievas, sukūręs pasaulį, visatą ir visą kūriniją. Bandydami paaiškinti monoteistinių religijų atsiradimą, mokslininkai iškėlė ne vieną hipotezę. Kai kurie monoteistinių religijų formavimąsi siejo su giluminiais visuomenių ekonominiais ir politiniais pokyčiais. Tokius svarstymus tarsi patvirtintų jau minėtas faktas, kad religijos pradėjo formuotis didžiųjų Artimųjų Rytų civilizacijų erdvėje. Kiti svarstė, kad vieno Dievo idėja ir tikėjimas ja galėjo labiau susieti žmones, padėti pajusti bendrumą, vieningumą. Juk vienintelio visagalio Dievo egzistavimas asocijavosi ir su žemiškuoju, valstybės valdovu.
Palikus šiuos sudėtingus svarstymus nuošalyje, svarbu įsidėmėti vieną dalyką: tiek krikščionybės, tiek islamo ištakų reikia ieškoti judaizme. Trumpai tariant, krikščionybė ir islamas išsivystė iš judaizmo. Būtent todėl, nepaisant visų skirtumų, kurie laikui bėgant susiformavo, visas šias tris didžiąsias monoteistines religijas sieja keli bendri esminiai bruožai (23.2 pav.). Pirmiausias ir svarbiausias – kiekviena iš šių religijų pripažįsta egzistuojant vieną visagalį Dievą, kuris sukūrė pasaulį, visatą, kūriniją, o pasaulio pabaigoje teis visus žmones; visagalis Dievas yra visa ko pradžia ir pabaiga. Antra, visos šios trys religijos yra rašto religijos. Tiksliau sakant, visose jose išskirtinį vaidmenį turi šventraštis – Dievo žodis, apreikštas žmonėms. Šis Dievo žodis yra tikėjimo šaltinis, pamatas. Taigi, visos trys religijos yra rašto, knygos, šventraščio religijos. Trečias dalykas – judaizme, islame ir krikščionybėje į žmogaus gyvenimą ir pasaulio istoriją įsiveržia ir jame reiškiasi Dievas. Galiausiai, visos šios religijos yra istorinės, galima bent apytiksliai nustatyti, kada jos susiformavo.
Pereikime prie konkrečių religijų – judaizmo ir islamo – raidos ir pagrindinių jų ypatybių apžvalgos. Dar svarbiau išsiaiškinti, kokią įtaką šios religijos padarė visuomenėms, kaip jas pakeitė; kaip formavosi tam tikri šias religijas išpažįstančių visuomenių kultūriniai bruožai, vertybės ir tradicijos; kokią įtaką jos turėjo žmogaus kasdienybei.
Klausimai ir užduotys
- Paaiškinkite, kas yra monoteizmas.
- Kodėl politeizmą ėmė keisti monoteizmas? Pasakykite ne mažiau kaip dvi priežastis.
- Pasvarstykite, kodėl žmonijai prireikė religijos.
Judaizmas: vienas Dievas – Jahvė
Judaizmo ištakos ir pagrindas. Kaip jau minėta, monoteistinė religija yra istorinė. Gana tiksliai ją galime susieti su tam tikru istoriniu laikotarpiu. Mes žinome monoteistinių religijų pradininkų vardus – jie užfiksuoti užrašytuose tekstuose, kuriuose išdėstyti ir esminiai religijos dalykai
Judaizmo kaip monoteistinės religijos pradžia siejama su svarbiausiu žydų ir judaizmo pranašu Moze. Prãnašas – tai asmuo, kuris skelbė Dievo žodį ir jį aiškino. Jis kvietė žmones atsigręžti į tikrąjį, vienintelį Dievą ir atsisakyti ligtolinio gyvenimo, kuriame buvo tikima daugybe dievų ir dievybių, garbinami stabai. Pranašas suvokiamas kaip perduodantis vienokią ar kitokią žinią, kuri sukrečia nusistovėjusią gyvenimo ir tikėjimo sampratą, ištisą pasaulėžiūrą. Judaizme būta ne vieno pranašo, tačiau Mozės vaidmuo tarp jų yra išskirtinis. Tai suprantama, nes jis buvo žydų pranašas, paklojęs judaizmo religijos pagrindus.
Religijotyrininkai spėja, kad Mozė galėjo gyventi XIV–XIII a. prieš Kristų. Jis buvo žydas, gimęs Egiptè ir, remiantis Biblija, užaugintas faraono šeimoje. Jau suaugusiam Mozei degančio krūmo pavidalu apsireiškė Dievas ir įsakė išvaduoti žydų tautą iš Egipto nelaisvės (tais laikais dalis žydų buvo Egipto vergai). Remiantis Biblija, Mozė perėjo Raudonąją jūrą, išvadavo žydus ir keturiasdešimt metų per dykumą vedė jų tautą į Pažadėtąją žemę. Šioje kelionėje ant Sinajaus kalno Mozei dar kartą apsireiškė Dievas – Jahvė (23.3 pav.). Apsireiškus Dievui Mozei buvo duotа tai, kas tapo judaizmo religijos pamatu, – tekstai: Tora ir ant akmens plokščių iškalti Dešimt Dievo įsakymų (Dekalogas). Torà – tai pirmosios penkios Senojo Testameñto knygos, kuriose aprašytas pasaulio sukūrimas, žydų patriárchų – žydų tautai itin svarbių biblinių asmenų, žydų tautos protėvių – gyvenimas ir veikla.
Be šių žydų tautai svarbių pasakojimų, Toroje buvo užfiksuoti griežti nurodymai, tam tikros taisyklės, kurias netrukus aptarsime. Ilgainiui Tora tapo pagrindiniu judaizmo ir šią religiją išpažįstančių asmenų – judėjų – šventraščiu (23.4 pav.). Toros interpretavimas ir aiškinimas tapo kasdienio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo taisyklėmis, kurių turi laikytis judaizmą išpažįstantis asmuo. Savo ruožtu Dešimt Dievo įsakymų tapo esminiais žydų tautos, judėjų etiniais ir moraliniais principais, o jie, kaip žinome, neatsiejami nuo krikščionybės (A šaltinis). Visa tai – judaizmo religijos pamatas, pradžia.
Nusileidęs nuo Sinajaus kalno, Mozė paskelbė per dykumą vedamai žydų tautai, kad Jahvė pasirinko žydus kaip savo tautą, kuria rūpinsis ir kurią ves per istorijos negandas, bet privalu liautis garbinus stabus ir netikrus dievus. Egzistuoja vienas visagalis Dievas – Jahvė. Jis yra visa ko pradžia ir pabaiga, jis sukūrė Žemę, visatą ir visą kūriniją. Pasaulio pabaigoje jis teis visus žmones, atsižvelgdamas į jų gyvenimą.
Judaizmas kasdienybėje. Nereikėtų manyti, kad Toroje, pamatiniame judaizmo tekste, užrašyti dalykai neturėjo nieko bendro su banaliu kasdieniu gyvenimu. Priešingai, šis tekstas padarė esminę įtaką žmonių kasdienybei. Toroje išdėstytos mintys ir idėjos tapo esminiais judaizmo principais. I tūkstantmetyje prieš Kristaus gimimą žydų tautoje, judaizme buvo dvasininkų, raštingų žmonių, kurie aiškino ir interpretavo žydų šventraštį. I a. susiformavo specifinė itin išsilavinusių žydų grupė – rãbinai (hebr. rabbi – mokytojas), kurie interpretavo ir aiškino Torą.
Rabinai buvo judaizmo dvasiniai vadovai, mokytojai, žydams svarbių tekstų, visų pirma, Toros ir žydų įstatymų, tradicijų bei papročių žinovai. Tai išskirtinė, tarp žydų itin gerbiama žmonių grupė, kurioje neretai iš kartos į kartą buvo perduodamas rabino mokslas ir amatas, Toros ir kitų svarbių judaizmo tekstų išmanymas. Jie nebuvo dvasininkai ir galėjo sukurti šeimą. Rabino vaidmuo religingų žydų bendruomenėje buvo ir iki šiol tebėra itin svarbus, autoritetingas. Jie buvo savotiški judaizmo išminčiai, judėjams patariantys tiek praktinio gyvenimo, tiek religiniais klausimais. Ilgainiui rabinų pateikiama Toros interpretacija ir jos aiškinimas tapo konkrečiomis religinėmis taisyklėmis. Šių taisyklių kasdieniame gyvenime turėjo laikytis judaizmą išpažįstantys žydai.
Taigi judaizmas tapo ir tam tikru vertybiniu, kultūriniu karkasu, kuriuo kasdienybėje rėmėsi jį išpažįstantys žydai. Pažvelkime į keletą dalykų, kurie buvo užfiksuoti Toroje ir galiausiai virto žydų kasdienybės dalimi. Jau I tūkstantmetyje pr. Kr. judaizme neabejotinai buvo įsitvirtinęs religinis reikalavimas švęsti šabą. Šãbas (hebr. šāvat – baigti, ilsėtis) judaizme yra septintoji savaitės diena. Jos šventimas tapo viena svarbiausių žydų religinių praktikų, kuri tiesiogiai išplaukia iš Toros teksto. Pirmoje Toros knygoje sakoma: „Kadangi septintą dieną Dievas buvo užbaigęs darbus, kuriais buvo užsiėmęs, jis ilsėjosi septintą dieną nuo visų darbų, kuriuos buvo atlikęs. Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą <…>.“ Pagal judaizmo mokymą, septintoji savaitės diena – šabas – yra skirta poilsiui. Šabas prasideda penktadienį prieš pat saulėlydį ir trunka iki šeštadienio vakaro, kai danguje pasirodo trys žvaigždės. Čia reikėtų atkreipti dėmesį į judaizmui būdingą savaitės dienų skaičiavimą, kuris gali kelti neaiškumų: pirmoji žydų savaitės diena prasideda šeštadienį vakare ir trunka iki sekmadienio vakaro. Visa tai turėjo ir tebeturi tiesioginę įtaką religingų žydų gyvenimui.
Žinoma, būtų galima sakyti, kad šabas tėra viena para per savaitę, tačiau religiniai reikalavimai įvairiai saistė kasdienį žydų gyvenimą: vyro ir moters santykius, šeimos gyvenimą, paveldėjimą. Vis dėlto turbūt pats kasdieniškiausias dalykas yra maistas. Taigi, maitinimosi nurodymai tiesiogiai paveikia žmogaus kasdienybę. I tūkstantmečio pr. Kr. viduryje pradėjo formuotis Toros tekstu ir jo interpretacija pagrįsta specifinė žydų dieta, mitybos reikalavimai. Judaizme įsitvirtino aiškus suvokimas, kurie gyvūnai ir maisto produktai yra švarūs, o kurie – ne (B šaltinis). Todėl, judaizme aiškinant tam tikras Toros teksto vietas, tarp judėjų įsitvirtino griežtos taisyklės, kurių turi laikytis judaizmą išpažįstantys žmonės. Kaip žinome, žydų kultūroje leistinas valgyti tik toks maistas, tokie maisto produktai, kurie suvokiami kaip švarūs ir paruošti pagal judaizme egzistuojančias griežtas maisto ruošimo taisykles. Toks maistas vadinamas košeriniu (hebr. kāšer – tinkamas). Judaizmo išpažinėjai iki šių dienų laikosi griežtų maisto kilmės ir jo paruošimo reikalavimų.
Žydų maldos namai ir simboliai. I tūkstantmetyje prieš Kristaus gimimą Toros ir kitų judėjams svarbių tekstų skaitymas susirinkus bendruomenei ir bendra malda tapo įprasta žydų religine praktika. Kaip ir kiekviena religinė bendruomenė plačiąja prasme, žydai, išpažįstantys judaizmą, turėjo savo susirinkimų vietą, maldos namus. Šių maldos namų, šventyklos svarbą žydams išraiškingai liudija istoriniai įvykiai. Pagrindinė žydų šventykla Jerùzalėje buvo ne kartą sugriauta žydų gyvenamąsias žemes užėmusių imperijų. Po to, kai 70 m. žydų šventyklą Jeruzalėje sugriovė romėnai, žydai pasklido po Ròmos imperiją, o vėliau ir Europą. Tarp žydų, pasklidusių po svetimas žemes, būtent maldos namai – sinagogà (sen. gr. synagōgē – susirinkimas) atliko telkimo į bendruomenes vaidmenį (23.5 pav.).
Europoje pasklidusios žydų bendruomenės siekė miesteliuose ir miestuose statyti sinagogas. Jos tapo pagrindiniais žydų bendruomenės egzistavimo ir, nepaisant vis atsinaujinančios diskriminacijos, tam tikra prasme klestėjimo gyvenvietėje ženklais (23.6 pav.). Žydams pasklidus po įvairias pasaulio vietas, jau minėti rabinai ilgainiui žydų bendruomenėse įgijo pamokslininko ir teisėjo pareigas. Per susirinkimus sinagogose buvo skaitomas, interpretuojamas ir aiškinamas Dievo žodis (Tora ir Senasis Testamentas). Tokios žydų susirinkimo vietos padėjo jų bendruomenei išsaugoti savo religines ir tautines tradicijas. Sinagogose buvo švenčiamos pagrindinės žydų šventės, kurių ištakos glūdi Toroje. Viena garsiausių ir svarbiausių – Pesachas (Pascha). Tai šventė, per kurią prisimenamas Toroje aprašytas žydų tautos išvedimas iš Egipto nelaisvės, kai Jahvės įkvėptas Mozė vedė žydų tautą per Raudonąją jūrą. Per šią šventę buvo valgomi neraugintos duonos paplotėliai – macai. Tokiu būdu sinagogose buvo išsaugoma ir perduodama judėjų religinė tradicija bei mokymas ir įtvirtinamas tikinčiojo gyvenimas pagal Torą.
Galiausiai lieka pasakyti, kad, kaip ir kiekvienoje religijoje, judaizme susiformavo religiniai simboliai. Dovydo žvaigždė, sudaryta iš dviejų trikampių, sąlygiškai vėlai įsitvirtino tarp žydų. Plačiau ji pradėta naudoti Viduramžių Europos žydų bendruomenėse ir tapo greičiau tautiniu žydų simboliu. Seniausias judaizmo simbolis yra menorà (hebr. menōrāh – žvakidė, žibintas) – judėjų ritualinė septynšakė žvakidė (23.7 pav.). Dažnai jos atvaizdais būdavo dekoruojamos pirmųjų žydų šventyklų (Jerùzalės šventykla), o vėliau ir sinagogų sienos. Pirmosios žinios apie menoros formą ir išvaizdą buvo pateiktos Toroje. Pats Jahvė ant Sinajaus kalno nurodė Mozei, iš kokių medžiagų ji turi būti padaryta ir kaip atrodyti. Tai dar vienas Toros reikšmės judaizmo ir judėjų kasdieniame gyvenime pavyzdys. Tora – tai judaizmo ir judėjų tikėjimo šaltinis.
Egzistuoja ne vienas aiškinimas, ką menora ir jos forma simbolizuoja. Remiantis viena iš teorijų, simbolizuoja šviesą. Kita įdomesnė teorija teigia, kad menora simbolizuoja septynias savaitės dienas. Šešios šoninės septynšakės žvakidės šakos reiškia šešias dienas, kurių Dievui prireikė pasauliui sukurti, o vidurinė šaka simbolizuoja šabą – dieną, kai Dievas ilsėjosi. XX a. menora tapo Izraèlio Valstybės herbu (23.8 pav.).
Klausimai ir užduotys
- Kas laikomas judaizmo pradininku? Paaiškinkite, kodėl būtent jis.
- Kuo judaizmui yra svarbi Tora?
- Apibūdinkite rabino vaidmenį judėjų tikėjime.
- Kodėl judėjams svarbu laikytis šabo?
- Koks svarbiausias judaizmo simbolis? Paaiškinkite, ką ir kodėl jis simbolizuoja.
TYRINĖKITE!
Remdamiesi interneto paieškos sistemomis, nustatykite, kiek apytiksliai pasaulio gyventojų šiais laikais save priskiria judaizmo išpažinėjams. Kiek jų gyvena Lietuvojè?
Islamas: vienas Dievas – Alachas
Islamo ištakos ir pagrindas. Didžiosios monoteistinės religijos kilo Artimuosiuose Rytuose. Nors krikščionybė buvo antroji didžioji monoteistinė religija, pradėjusi formuotis pirmaisiais amžiais po Kristaus gimimo, apie ją pakalbėsime vėliau ir išsamiau, nes ji tiesiogiai paveikė Europos raidą, suformavo mūsų gyvenamąją kultūrinę aplinką. O dabar laikas aptarti jauniausią iš didžiųjų monoteistinių religijų – islamą.
Islamo kaip religijos atsiradimas ir formavimasis turi tam tikrų panašumų su judaizmu. Šioje religijoje kertinį vaidmenį atliko taip pat konkretus asmuo – pranašas. Skirtumas tik tas, kad jo istoriškumas yra neabejotinas. Šis žmogus buvo pranašas Mahometas (570–632). Dar paauglys keliaudamas po Vakarų Aziją, Mahometas susipažino su krikščionybe ir judaizmu. Vis dėlto patikimų, neginčijamų šaltinių apie islamo religijos pradžią nėra ir vargu ar galėtų būti. Šios religijos pradžia taip pat remiasi tradicija, vėlesniais pasakojimais. Pasakojama, kad jau suaugęs Mahometas retkarčiais kuriam laikui pasitraukdavo iš Mekos miesto į kalnus ir ten gyveno kaip atsiskyrėlis. Apie 610 m. per vieną iš tokių pasitraukimų į kalnus Mahometui apsireiškė arkangelas Gabrielius. Jis paliepė Mahometui skelbti žinią apie visagalį Dievą, kuris po mirties teis žmones pagal jų darbus. Į tai reikėtų atkreipti dėmesį, nes tuo metu Arabijos pusiasalyje buvo paplitęs politeizmas, regionuose ar net miestuose garbinti skirtingi dievai ir dievybės.
Per keliolika metų Mahometui žodžiu buvo perduotas Dievo žodis, mokymas ir žinia apie vieną Dievą Alachą. Tik vėliau, praėjus keliems dešimtmečiams po Mahometo mirties, šis gyvas žodis, perduotas iš lūpų į lūpas, buvo surašytas ir virto vientisu islamo šventraščiu – Koranù (C šaltinis, 23.9 pav.).
Mahometas Mekos mieste ir jo apylinkėse pradėjo skelbti perduotą Dievo žodį ir mokymą apie visagalį Alachą. Dėl savo revoliucinio mokymo, neigiančio per šimtmečius nusistovėjusias religines praktikas ir tikėjimus, Mahometas ir jo pasekėjai buvo persekiojami. Todėl 622 m. Mahometas buvo priverstas bėgti. Kartu su bendraminčiais jis pasitraukė iš Mekos į Mediną. Šis Mahometo pasitraukimas arabiškai vadinamas hidžra (arab. hijra – išsikėlimas) ir yra svarbus tiek islamo formavimuisi, tiek šios religijos istorijai. Nuo 622 m. buvo pradėti skaičiuoti musulmonų kalendoriaus metai, musulmonų eros pradžia.
Mekoje Mahometo mokymas apie visagalį Alachą greitai sutelkė pasekėjus ir pradėjo sparčiai plisti Arabijos pusiasalyje. Islamo plitimas Vakarų ir Vidurinėje Azijoje buvo pagrįstas užkariavimais. Mahometas, Medinoje sulaukęs palankumo savo mokymui, pradėjo organizuoti karo žygius į tolimesnius regionus. Jis tapo islamo ne tik religiniu, bet ir politiniu, kariniu lyderiu, turinčiu besąlygišką autoritetą. Karo žygiai buvo rengiami siekiant tarp arabų genčių, išpažįstančių daugybę dievų ir dievybių, skleisti islamą – tikrąjį tikėjimą, vertybių sistemą ir gyvenimo būdą. Nukariautos gentys ir tautos priėmė islamą. Ši islamo ekspansija buvo tęsiama ir po Mahometo mirties.
Antrasis islamo plitimo kelias – prekyba. Per du šimtmečius islamas išplito nuo Arabijos pusiasalio iki Vidurinės Azijos, Šiaurės Afrikos ir Pirėnų pusiasalio (23.10 pav.). Šis islamo paplitimo per porą šimtmečių mastas išties įspūdingas ir iš esmės liko mažai pakitęs. Mums svarbu išsiaiškinti, kaip islamas kokybiškai pakeitė žmonių gyvenimus, kokią įtaką turėjo islamo šventraštis Koranas, apskritai kokia vertybių sistema buvo, o kai kuriais atžvilgiais ir tebėra islamas?
Islamas kasdienybėje. Nuo pat pradžių Mahometas skleidė mokymą ne tik kaip naują monoteistinę religiją apie vieną visagalį Alachą, bet kartu ir kaip tam tikrą socialinį mokymą, vertybių sistemą, gyvenimo būdą. Islamas kaip religija atnešė naujų socialinių taisyklių visumą, ir tai keitė visą ligtolinę arabų genčių, o vėliau ir kitų tautų kultūrą. Pirmiausia įvairias gentis patraukė islamo skelbiamas lygiateisiškumas. Musulmonų bendruomenėje visi buvo lygūs prieš visagalį Alachą.
Grįžkime prie islamo šventraščio Korano. VII a. viduryje anksčiau surinktos, užrašytos ir kodifikuotos ištaros, per arkangelą Mahometui perteiktas mokymas tapo kasdienį musulmono gyvenimą reguliuojančiu tekstu – Koranu. Šalia šio teksto svarbią vietą užėmė ir sùnos – pranašo Mahometo posakiai, pamokymai ir nurodymai. Tai buvo ir tebėra tam tikri islamiškos gyvensenos pavyzdžiai, besiremiantys paties Mahometo gyvenimu. Pradžioje sunos plito žodžiu ir tik vėliau buvo užrašytos. Aiškinant ir interpretuojant Koraną bei sunas, pradėjo formuotis islamo teisė, kuria turėjo vadovautis musulmonai. Islamo teisė vadinama šariatù – tai religinių ir teisinių islamo taisyklių, nurodymų visuma, kuri suvokiama kaip dieviškos kilmės.
Šariatas pradėjo formuotis kaip griežtai patriarchalinė sistema. Tai reiškė, kad santykiuose tarp moters ir vyro lemiamas buvo pastarojo balsas. Šeimos tėvas buvo tas, kuris priimdavo sprendimus, o moteris turėdavo paklusti vyrui. Trumpai sakant, santykiai tarp vyro ir moters buvo suvokiami ne kaip lygiaverčiai. Daugeliu atžvilgių moteris buvo nepalankesnėje situacijoje.
Vis dėlto verta atkreipti dėmesį į bendresnius šariato dalykus, turėjusius ir tebeturinčius tiesioginę įtaką musulmonų gyvenimui. Musulmonų teisėje, šariate, žmogaus veiksmai skirstomi į penkias kategorijas: privalomus, kuriuos atlikti būtina kiekvienam musulmonui; skatinamus, kurie nėra privalomi, bet už jų atlikimą laukia pomirtinis Dievo atpildas; neutralius, kurių atlikimas ar neatlikimas neturi didelės reikšmės tikinčiojo pomirtiniam gyvenimui; smerkiamus, kurie nėra nusikalstami, nelaikomi kriminaliniais veiksmais, bet Dievo akyse nėra girtini; ir draudžiamus, kurie žemėje suvokiami kaip nusikalstami ir baudžiami įstatymu. Religiniu požiūriu pastarieji veiksmai suprantami kaip nuodėmės. Už juos Dievas žmogų baudžia po žemiškojo gyvenimo (D šaltinis). Yra daugybė kai kurių minėtų kategorijų veiksmų, tačiau čia apsiribosime pateikdami tik iškalbingiausius.
Privalomiems musulmonų veiksmams priskiriamos tokios islamo tikinčiojo priedermės kaip kasdienis tikėjimo liudijimas, asmeninė malda penkis kartus per dieną ir bendruomeninė malda penktadienį mečetėje (musulmonų maldos namuose), kasmetinis religinis mokestis, pasninko laikymasis per šventą musulmonų mėnesį ramadaną, bent viena gyvenime piligrimystė į Meką – svarbiausią šventąjį musulmonų miestą (23.11 pav.).
Skatinami veiksmai – tai išmaldos davimas, neprivalomų maldų atlikimas, papildoma piligrimystė į Meką.
Neutralių veiksmų kategorija nėra aiški ir itin priklauso nuo konkrečios musulmonų teisės mokyklos. Į ją gali patekti prabangos prekių įsigijimas ir naudojimas, ištaigingas gyvenimo būdas, netradicinių drabužių nešiojimas, meninė veikla (muzika, vaizduojamoji dailė).
Smerkiamiems musulmonų veiksmams priskiriamas kiaulienos valgymas, svogūnų ar česnakų valgymas prieš bendrą maldą mečetėje, netaupus vandens naudojimas ritualiniam apsiplovimui.
Draudžiami musulmonų poelgiai – žmogžudystė, vagystė, neištikimybė, nepagarba tėvams, lošimas, alkoholio vartojimas.
Vis dėlto nereikėtų suabsoliutinti ką tik nurodytų iš Korano ir sunų interpretavimo išplaukiančių islamo teisės (šariato) dalykų (23.12 pav.). Kai kurie iš jų įvairiose islamą išpažįstančiose šalyse ir bendruomenėse įgydavo skirtingas reikšmes, buvo nevienodos svarbos. Išraiškingiausias to pavyzdys yra islamo religijos skilimas. Jau VII–VIII a. islamo pasaulyje kilo politinių ir religinių nesutarimų, todėl ši religija skilo į dvi dideles šakas: sunitus ir šiitùs. Šiandien sunitai sudaro absoliučią daugumą pasaulio musulmonų (apie 90 proc.).
Abi didžiausios musulmonų grupės skiriasi islamo teisės, religinių švenčių ir maldų atlikimo, ritualinio apsiplovimo prieš maldą atžvilgiais. Todėl svarbu akcentuoti, kad islamas beveik nuo pat susiformavimo nėra vienalytė religija, ir šie skirtumai islamą išpažįstančiose grupėse išryškėja interpretuojant islamo teisę, kitaip tariant, kasdieniame musulmonų gyvenime. Musulmonų grupės nevienodai interpretuoja Koraną ir sunas, todėl jose galioja skirtinga islamo teisė.
Musulmonų maldos namai. Nors musulmonai kiekvieną dieną gali melstis bet kurioje vietoje, vis dėlto itin vertinama, jei meldžiamasi musulmonų šventovėje. Taip paliudijama, kad asmuo priklauso musulmonų bendruomenei. Jau Mahometo laikais pradėjo formuotis musulmonų bendros maldos klūpant tradicija. Savo ruožtu Korane yra minimi musulmonų maldos namai, todėl nenuostabu, kad, dar Mahometui esant gyvam, Medinoje buvo pradėtos statyti mečètės (arab. mesdžid – maldos vieta) – musulmonų bendruomenės maldos namai (23.13 pav.). Tačiau mečetė buvo ne tik Alacho garbinimo, bet ir bendruomenės susirinkimo vieta, kurioje sprendžiami bendruomenei svarbūs reikalai. Mečetė buvo ir švietimo vieta, joje pirmiausia buvo perduodamas islamo religijos mokymas, kitaip tariant, ir svarbiausi musulmonų gyvenimo principai, tradicijos bei papročiai. Mečetei vadovauja mulà – religinės institucijos vadovas ir musulmonų religijos, jos principų mokytojas. Būtent mula buvo ir yra vienas iš islamo religijos asmenų, esantis arčiausiai tikinčiųjų, supažindinantis su islamo religijos ir teisės mokymu.
Klausimai ir užduotys
- Kas ir kodėl yra laikomas islamo pradininku?
- Nuo kurio įvykio islamo išpažinėjai skaičiuoja metus? Kuo jis svarbus šiai religijai?
- Nurodykite du būdus, kuriais plito islamas, ir juos apibūdinkite.
- Kokios svarbiausios musulmono tikėjimo priedermės? Kaip manote, ar šiais laikais tikintiesiems sunku jų laikytis? Argumentuokite.
- Kokia yra mečetės funkcija islamo išpažinėjams?
TYRINĖKITE!
Kasmet keli milijonai musulmonų keliauja į vieną miestą. Koks tai miestas ir kodėl ten keliauja tiek daug piligrimų?
Darbas su šaltiniais
A šaltinis Toros pasakojimas apie tai, kaip Mozė žydų tautai paskelbė Dešimt Dievo įsakymų, kuriuos ant Sinajaus kalno jam perdavė Dievas
Mozė sušaukė visą Izraèlį ir jiems tarė: „Klausykis, Izraèli, įstatų ir įsakų, kuriuos aš paskelbsiu jums šiandien! Mokykitės jų ir laikykitės jų ištikimai!“
Viešpats, mūsų Dievas, sudarė Sandorą su mumis prie Horebo [kalno Sinajaus pusiasalyje]. Ne su mūsų protėviais sudarė Viešpats Sandorą, bet su mumis, su kiekvienu mūsų, kurie čia šiandien esame. Veidas į veidą Viešpats kalbėjo su jumis prie kalno iš ugnies. Aš stovėjau tuo metu tarp Viešpaties ir jūsų, kad perduočiau jums Viešpaties žodžius, nes jūs bijote ugnies ir į kalną nekopėte. Jis tarė:
„Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Neturėsi kitų dievų, tiktai mane.
Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas <…>.
Nenaudosi piktam Viešpaties, savo Dievo, vardo, nes Viešpats nepaliks nenubausto to, kuris naudoja piktam jo vardą.
Laikysies šabo dienos ir švęsi ją, kaip Viešpats, tavo Dievas, tau yra įsakęs. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas: nedirbsi jokio darbo – nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo jautis ar asilas, nei tavo galvijai, nei ateivis <…>.
Gerbk savo tėvą ir motiną, kaip Viešpats, tavo Dievas, yra tau įsakęs, kad ilgai gyventumei ir tau sektųsi žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau skiria.
Nežudysi.
Nesvetimausi.
Nevogsi.
Neliudysi melagingai prieš savo artimą.
Negeisi savo artimo žmonos.
Netrokši savo artimo namų ar jo lauko, ar jo vergo bei vergės, ar jo jaučio bei asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui.“
Šiuos žodžius – šiuos ir nieko daugiau – Viešpats galingu balsu tarė visai jūsų bendrijai prie kalno iš ugnies ir tamsaus debesies. Jis užrašė juos ant dviejų akmeninių lentelių, kurias jis davė man.
Šventasis Raštas. Senasis ir Naujasis Testamentas, iš hebrajų, aramėjų ir graikų k. vertė Antanas Rubšys, Česlovas Kavaliauskas, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 1998, Įst 5, 1–22.
B šaltinis Ištrauka iš Toros apie tai, kas yra nešvaru (netinkama) ir todėl nevalgytina
Nevalgysi, kas pasibjaurėtina. Šie yra gyvuliai, kuriuos galite valgyti: jautis, avis, ožka, stirna, gazelė, danielius, laukinė ožka, kalnų ožys, antilopė ir kalnų avys. Iš gyvulių galite valgyti kiekvieną gyvulį, kuris turi nagą, skeltą į dvi dalis, ir atrajoja. Tačiau iš tų, kurie atrajoja ar yra skeltanagiai, nevalgysite – kupranugario, kiškio ir opšraus, nes jie nors ir atrajoja, bet skeltų nagų neturi. Jie yra jums nešvarūs. Ir kiaulė yra jums nešvarus gyvulys, nes ji, nors ir turi skeltus nagus, bet neatrajoja <…>.
Šventasis Raštas. Senasis ir Naujasis Testamentas, Įst 14, 3–8.
Klausimai ir užduotys
- Kurios religijos tikėjimo raštų ištraukos pateiktos A ir B šaltiniuose? Įrodykite.
- Kaip įprastai yra vadinami A šaltinyje pateikti draudimai?
- Kas, anot A šaltinio, sukūrė šiuos draudimus? Kaip apie juos sužinota?
- Kaip manote, ar A šaltinyje pateikta istoriškai pagrįsta informacija? Argumentuokite.
- Koks draudimas aprašytas B šaltinyje?
- Kam yra skirti A ir B šaltiniuose pateikti draudimai?
- Į kokias dvi grupes B šaltinyje yra skirstomi gyvūnai? Kuo remiantis jie taip suskirstyti?
- Pasvarstykite, kodėl religijos išpažinėjams svarbiuose raštuose buvo pateikiama tokia informacija. Savo atsakymą argumentuokite.
C šaltinis Islamiškųjų kultūrų ir religijos žinovas Egdūnas Račius apie islamo šventraštį – Koraną
Musulmonai sutartinai tiki, kad Kuraną (liet. skaitinys) nedidelėmis dalimis tarp 610 ir 632 metų per angelą Gabrielių Muchamadui apreiškė Dievas. Tačiau mirdamas Muchamadas nepaliko jokio vientiso užrašyto apreiškimų teksto. Būta tik pavienių asmenų ant parankinių priemonių (odos skiaučių, kaulų ir pan.) užrašytų ištarų bei daugybės kitų žmonių atmintinai išmoktų skirtingo ilgio dalių. Pirmasis Muchamado įpėdinis Abū Bakras sudarė specialų komitetą, kuriam pavedė surinkti pavienius užrašus bei užrašyti žmonių mintinai mokamas ištaras, viską sutikrinti ir sudėti į vieną visumą – skaitinį. Komiteto darbas užtruko net kelis dešimtmečius, ir tik vadovaujant trečiajam kalifui Osmanui, apie 650 metus, Kurano teksto rinkimo ir autentifikavimo procesas paskelbtas baigtu, o osmaniškoji versija (ant kurios buvo uždėtas kalifo antspaudas) paskelbta išsami ir teisinga. Naujojo standarto neatitinkančius tekstus kalifas esą įsakęs sunaikinti. Tačiau tai visai nereiškė, kad neliko alternatyvių versijų – kai kurios iš jų, panašu, buvo naudotos dar iki VIII amžiaus pabaigos.
Egdūnas Račius, Musulmonai ir jų islamai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2016, p. 54–55.
D šaltinis Korano ištrauka apie žmogų
2. Mes juk sukūrėme žmogų iš lašo, mišinio, išmėgindami jį, ir padarėme jį girdintį, regintį.
3. Mes juk vedėme jį keliu, dėkingą arba nedėkojantį.
4. Mes paruošėm netikintiems grandines, pančius ir liepsną.
5. Juk teisuoliai geria iš indo, kur gėrimas, atskiestas Kefūru (kvepalų rūšis)
6. su šaltinio vandeniu, iš kurio geria Dievo vergai, leisdami jam tekėti srove.
7. Jie laikosi įžadų ir bijo dienos, kurios blogis plečiasi. <…>
11. Ir Allahas išvaduos juos nuo tos Dienos rūsčio ir paskleis virš jų šviesą bei džiaugsmą.
12. Ir apdovanos juos už tai, kad jie kentėjo, Rojaus sodu bei šilkais.
13. Ilsėdamiesi ten atlošuos, nematys nei saulės, nei šalčio.
14. Jų galvas gaubs šešėliai, ir jų vaisiai žemai bus nulinkę. <…>
24. Tad palauk savo Viešpaties nuosprendžio ir nepaklusk nusidėjėliams arba netikintiems iš jų!
25. Ir minėk savo Viešpaties vardą iš ryto ir vakare,
26. ir naktį; garbink Jį ir šlovink Jį ilgomis naktimis!
Koranas. Literatūrinis prasmių vertimas, iš arabų k. vertė Romas Jakubauskas ir Sigitas Geda, Vilnius: Obuolys, 2016, p. 570–571.
Klausimai ir užduotys
- Kas, remiantis islamo religija ir C šaltinio autoriumi, sukūrė Koraną? Kuri versija yra istoriškai patikimesnė? Kodėl taip manote?
- Kuri Korano versija oficialiai pripažinta kaip išsami ir teisinga? Kaip buvo nuspręsta pasielgti su kitomis versijomis? Kaip manote, kodėl būtent taip?
- Kaip manote, kodėl religijos siekia turėti šventraščius ir skiria didelį dėmesį jiems patikrinti?
- Kurios religijos išpažinėjams yra skirti D šaltinyje pateikti patarimai ir draudimai?
- Nurodykite svarbiausius D šaltinyje paminėtus pamokymus.
- Remdamiesi D šaltiniu, įrodykite arba paneikite, kad šis tekstas skirtas monoteistinės religijos išpažinėjams.
SAMPROTAUKITE!
Remdamiesi vadovėlio medžiaga, pateiktais šaltiniais ir savo žiniomis, parašykite argumentuotą tekstą tema „Pirmoji monoteistinė religija – judaizmas – egzistuoja ir mūsų dienomis. Pasvarstykite, kokią įtaką ji turėjo kitiems tikėjimams ir visuomenėms laiko tėkmėje“.
Sąvokos
Korãnas – islamo religijos šventraštis. Musulmonams šis tekstas yra Dievo Alacho žodis. Tikima, kad šis islamo šventasis tekstas VII a. pradžioje per arkangelą Gabrielių buvo perduotas pranašui Mahometui. Koranas yra parašytas arabų kalba.
Mečètė (arab. mesdžid – maldos vieta) – musulmonų maldos namai. Tai vieta, kurioje musulmonai bendrai ne tik meldžiasi, bet ir sprendžia svarbius bendruomenės klausimus.
Menorà (hebr. menōrāh – žvakidė, žibintas) – judėjų ritualinė septynšakė žvakidė. Vienas pagrindinių žydų tautos ir judaizmo simbolių.
Monoteizmas (sen. gr. monos – vienas + sen. gr. theos – Dievas) – religija, kurioje išpažįstamas vienas visagalis Dievas. Didžiosios monoteistinės religijos yra judaizmas, islamas ir krikščionybė.
Mulà – tam tikrą religinį išsilavinimą turintis asmuo, islamo religijos ir šventraščio Korano žinovas, aiškintojas ir mokytojas.
Patriárchas – žydų tautos protėvis, Senojo Testamento pasakojimų veikėjas.
Prãnašas – Dievo žodžio skelbėjas bei mokytojas, kurio skelbiamos idėjos turi įtakos konkrečios visuomenės religiniams ir pasaulėžiūros pokyčiams. Svarbiausiu judaizmo pranašu laikomas Mozė. Islamo pranašas yra Mahometas.
Rãbinas (hebr. rabbi – mokytojas) – judaizme dvasinis vadovas, mokytojas. Jis interpretuoja ir aiškina Torą, vadovauja religinei bendruomenei.
Senàsis Testameñtas – Biblijos knygų rinkinys, kuris su Naujuoju Testamentu sudaro Šventąjį Raštą. Jį pripažįsta žydai. Tora yra pirmosios penkios Senojo Testamento knygos.
Sinagogà (sen. gr. synagōgē – susirinkimas) – judaizmą išpažįstančiųjų maldos, bendruomenės susirinkimų vieta.
Sunà – pranašo Mahometo posakiai, pamokymai ir nurodymai, islamiškojo gyvenimo pavyzdžiai. Pradžioje sunos plito žodžiu, iš lūpų į lūpas ir tik vėliau buvo užrašytos.
Šãbas (hebr. šāvat – baigti, ilsėtis) – judaizme septintoji savaitės diena, skirta poilsiui. Šabas prasideda penktadienį vakare, kelios minutės prieš saulėlydį, ir baigiasi šeštadienį vakare, kai danguje pasirodo trys žvaigždės. Šventajame Rašte teigiama, kad, šešias dienas kūręs pasaulį, septintąją dieną Dievas ilsėjosi.
Šariãtas – religinių, kultūrinių ir socialinių nuostatų visuma, sudaranti islamo teisę. Ši teisė formuojasi interpretuojant ir aiškinant Koraną bei sunas – Mahometo pamokymus ir nurodymus. Šariatas reguliuoja visuomenės ir žmogaus gyvenimą, numato bausmes.
Šiitai – viena didžiųjų islamo religijos grupių. Ji pradėjo formuotis VII–VIII a. šalia daug didesnės kitos islamo šakos – sunitų.
Torà – judaizmo šventraštis, pirmosios penkios Šventojo Rašto, Senojo Testamento knygos, judaizmo tikėjimo šaltinis. Kartais dar vadinama Penkiaknyge. Judaizme tikima, kad ant Sinajaus kalno Dievas apsireiškė pranašui Mozei ir kartu su Dešimčia Dievo įsakymų perdavė šventraštį – Torą. Tora yra esminis visų judaizmo religinių tiesų ir gyvenimo praktikų pagrindas.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"