Mums reikalingi daiktai

1. Kaip manote, ar žmogus galėtų gyventi be daiktų?

Urtė Uliūnė

DAGIŠIAUS IR PILKIŠĖS TURTAI

Kiekvienas, užsukęs į Dagišiaus ir Pilkišės sodybą, stovinčią saulėtoje Samanų miestelio pakalnėje, būtų gerokai nustebęs. Nors namą galėjai pavadinti milžinišku – trys aukštai ir dar erdvus rūsys, – sunkiai jame galėjai aptikti laisvą vietelę.

Kiekvienas centimetras čia turėjo savo paskirtį: ant sienų kabėjo paveikslai, prašmatnios lėkštės, laikrodžiai, gobelenai, pakampėse vieni ant kitų kūpsojo puodai, keptuvės, vazonėliai, dėžės, spintelės, ant grindų keliais sluoksniais gulėjo įvairiausi kilimai. Kambariai buvo prikrauti nuo apačios iki viršaus, o viduryje tebuvo likęs menkas siauras takelis.

Vieną lietingą popietę Dagišius grybavo toli nuo namų. Taip beslampinėdamas jis net žioptelėjo: tarp dilgėlių riogsojo didžiulis ąžuolinis stalas.

– Kažkas visai neseniai atsikratė šio puikutėlaičio daikto, – sumurmėjo žiurkinas.

Kiek tik įkabindamas jis parskuodė namo pranešti naujienos žmonai. Ši tuo metu bandė padaryti menką takelį iki jųdviejų lovos miegamajame. Deja, Pilkišei sekėsi nekaip.

– Žinoma, būtinai turime parsigabenti tą stalą. Tačiau yra viena bėda, Dagišiau, – susirūpinusi kalbėjo Pilkišė.

– Ar kas nors dingo iš namų? Gal mus apvogė?! – sunerimo žiurkinas, nors išties vargiai būtų pastebėjęs, jei iš didžiulių turtų ir būtų kas prapuolę.

– Ne, ne, ne. Viskas savo vietose. Tiesiog mums šiame name vietos nebėra, – atsakė Pilkišė.