Svarbiausias darbas

LEIDŽIAME LAIKRAŠTĮ

Per pertrauką Meksanas parodė mums dovaną, gautą iš krikšto mamos – spaustuvėlę. Tai dėžė, pilna guminių raidžių, raides suimi žnyplelėmis ir gali sudėti kokius tik nori žodžius. Tada paspaudi ant rašalo prisigėrusios pagalvėlės, paskui ant popieriaus, ir žodžiai atsispaudžia kaip laikraštyje, kurį skaito tėtis. Meksano spaustuvė labai šauni! Meksanas parodė, ką jis jau nuveikė su savo spaustuvėle. Išsitraukė iš kišenės tris popieriaus lapus, ant kurių buvo daugybę kartų įvairiomis kryptimis išspausdinta „Meksanas“.

– Tai šimtą kartų geriau, negu parašyti plunksna, – pasigyrė Meksanas, ir tai tiesa.

– Ei, vaikinai, – šūktelėjo Rufas, – imkim ir išleiskim laikraštį!

Nuostabus sumanymas, visi sutiko, net Anjanas, mokytojos numylėtinis, kuris paprastai nežaidžia su mumis per pertraukas, nes kartoja pamokas.

– O kaip pavadinsime laikraštį? – paklausiau aš.

Čia jau buvo sunkiau. Vieni norėjo jį pavadinti „Siaubūnu“, kiti – „Nugalėtoju“, dar kiti – „Puikuoliu“ arba „Narsuoliu“. Meksanas norėjo, kad jis būtų pavadintas „Meksanu“, ir supyko, kai Alsestas pasakė, kad tai kvailas pavadinimas.

Tegul verčiau laikraštis vadinasi „Skanėstas“, kaip dešrinė, esanti šalia jo. Nutarėme, kad pavadinimą sugalvosime paskui.

– O ką rašysime į laikraštį? – paklausė Kloteras.

– Nagi tą patį, ką rašo tikri laikraščiai, – atsakė Žofrua. – Daugybę naujienų, paskui įdėsime nuotraukų, piešinių, istorijų su vagimis.

– Aš galėčiau įdėti uždavinių, – pasiūlė Anjanas, – paprašytume žmonių atsiųsti atsakymus ir galėtume rašyti jiems pažymius.

Visi prapliupome juokais. Tada Anjanas apsiverkė.

Mums nesisekė susitarti: ne taip lengva leisti laikraštį su draugais.