Ar esame mandagūs?

1. Kuo mandagus žmogus skiriasi nuo nemandagaus? Su kuriuo bendrauti maloniau?

Aurelija Čeredėjevaitė

SKANUS „AČIŪ“

Peliukas Antanas buvo ypač drovus: jis negalėjo pasakyti „ačiū“. Ištarti šį žodį nebuvo sunku, tačiau padėkoti Antanas gėdijosi arba dažniausiai nespėdavo. Jei suaugusi pelė vaišina sūriu ar sausainiu, – reikia padėkoti. Visi tą žino. Tačiau Antanas čiupdavo sūrio gabaliuką ir tuojau pat sukrimsdavo. Kartu prarydavo ir „ačiū“.

– Antanai, kodėl nepadėkojai? – stebėdavosi senelė.

– Jau suvalgiau ir nebeturiu už ką dėkoti, – atsakydavo ilgauodegis.

– Tai labai nemandagu, – piktinosi ji.

– Ar mandagu dėkoti už sūrį, kurio jau nebeturiu? – klausdavo mažylis.

– Kai kas nors ateina, „ačiū“ pasidaro labai skanus: tik noriu pasakyti „ačiū“, ir iš karto praryju.

– Teks mokytis, – nusprendė senelė.

– Gerai, – sutiko Antanas, – bet mokysimės su sūriu. Reikės dešimt gabaliukų.

Senelė paruošė dešimt gabaliukų sūrio ir peliukas pradėjo mokytis. Buvo sunku. Sūris taip stipriai kvepėjo, kad peliukas tik – makt! – ir prarijo gabaliuką.

– O kur „ačiū“? – paklausė senelė.

– Vėl suvalgiau, – prisipažino Antanas ir pažadėjo:

– Kitą kartą tikrai pasakysiu!

Mažylis sukaupė visą savo valią ir sušukęs „ačiū” vienu sykiu prarijo likusius devynis gabaliukus.

– Ačiū, ačiū, ačiū! – laimingas uždainavo Antanas ir apsilaižė. – Skanus mokslas, tik nežinau, ar gerai išmokau.