Ar viskas pasakose išgalvota?

Jonas Avyžius

PO LEDINIU STOGU

Artinosi žiema. Kas dieną darėsi vis šalčiau ir šalčiau. Šiaurus vėjas švilpė medžių šakose, draskydamas geltonus, šalnos pakąstus lapus, kol galiausiai nė vieno jų neliko. Medžiai stovėjo nuogi. Jų drebančias nuo šalčio šakeles negailestingai plakė žvarbus rudens lietus.

Pagirys apmirė, ištuštėjo. Paukščiai išskrido į šiltuosius kraštus, ir jų linksma dainelė rytais jau nebeskambėdavo. Žvėrys, kurie turėjo olas, sulindo į jas. O kas neturėjo, pasitraukė į girių tankumyną, ieškodami tinkamos vietos peržiemoti. Visi buvo aptingę, abejingi.

Vieną rytą bebriukai, išplaukę prie užtvankos, net aiktelėjo iš nustebimo: iš dangaus krito balti minkšti pūkeliai... Upės krantai baltavo lyg žuvies žvynais apibarstyti, o ten, kur vanduo buvo ramus, jo paviršių aptraukė kieta stiklo plutelė.

Po kelių dienų ledas sukaustė upę. Vandenyje įsivyravo tiršta prieblanda. Nebuvo matyti nei medžių, nei dangaus. Tik šiek tiek prašvisdavo, kai pragiedrėdavo ir pro balzganus debesis pažvelgdavo saulė. Paskui prisnigo, storas sniego patalas užklojo ledą, ir prasidėjo ilga tamsi žiemos naktis.

Bebriukai bandė išplaukti į vandens paviršių, pažiūrėti, kas atsitiko, kad taip ilgai neišaušta, bet atsikorė į ledinį stogą. Jie plaukiojo po ledu šen ir ten, ieškodami angos. Jokios angos nebuvo. Visur nepralaužiamos lubos ir tamsa tamsa...

– Kam reikėjo apsigyventi tokioje vietoje su lediniu stogu? – sudejavo jie nusiminę.

– Nusiraminkite, – paguodė bebras. – Žiema apdengia visas upes tokiu stogu. Tai sušalęs upės vanduo. Vėl išauš pavasaris. Pašvies kaitri saulutė. Ledas ištirps, ir visi galėsime plaukioti upėje.