Nenoriu daugiau tavęs matyti

Sigitas Poškus

Nenoriu tavęs daugiau matyti!

Prašvito. Delfinariumo gyventojai ėmė busti, rąžytis. Viena Felė nesiteikė judėti. Tiktai gerokai įdienojus ir ji pramerkė akis – iš pradžių vieną, o paskui ir kitą.

„Ko čia keltis? – galvojo. – Kas dieną tas pats:

plauki ratu – praryji žuvį,

plauki ratu – praryji žuvį,

plauki – praryji;

ateina dresuotojas, liepia

visokius niekus daryti –

šokinėti virš vandens,

visaip vartytis

ir rodyti,

kad džiaugiesi taip elgdamasi.

Kvailys!

Kas ką čia dresuoja?!“

Felė buvo taip suirzusi, kad viskas jai atrodė

nei šiaip, nei taip:

žuvis – neskani,

dresuotojas – vėpla,

vanduo – šlapias,

bičiulis Finas – per linksmas,

delfinariumas – per mažas.

O dar Finas kaip varnalėša prikibo:

– Kas tau pasidarė? Gal ne ant to peleko miegojai? – ir vis baksnoja nosimi į šoną.

– Plauk šalin! Nenoriu tavęs daugiau matyti! – supyko Felė, atsigulė ant delfinariumo dugno ir užsimerkė.

– Ką darysi, ir mums būna dienų, kai viskas atrodo juoda, viskas erzina, nesinori nieko matyti, su niekuo draugauti.

Bet jos praeina, Fele, tikrai praeina.