Senojo pasaulio civilizacijos: įtaka gamtai ir bandymas suvokti gamtinę aplinką (16 tema)

Įprastai istorijos mokslo tyrimų laukas prasideda ten ir tada, kur ir kada atsirado pirmieji rašytiniai šaltiniai. Moksle vyrauja samprata, kad raštas, kaip informacijos perdavimo priemonė, ir juo remiantis kuriamas bet kokio pobūdžio ir turinio tekstas teikia pradžią istorijai. Būtent todėl visai neatsitiktinai humanitariniuose moksluose (pavyzdžiui, archeologijoje ar antropologijoje), bendrąja prasme tiriančiuose žmogaus raidą, laikas iki rašto atsiradimo – visa žmogaus veikla, visa tai, ką žmogus sukūrė ir paliko po savęs, – dažniausiai vadinamas proistore (arba priešistore). Nepaisant tokio skirstymo, ši daugybę tūkstantmečių apimanti proistorės atkarpa neturėtų likti už istoriko matymo lauko. Tam yra labai paprastas paaiškinimas: žmogus veikė ir paliko po savęs daugybę tą veiklą liudijančių pėdsakų.

Vienas proistorėje įvykęs reiškinys turėjo lemtingą įtaką žmogaus ir apskritai visos žmonijos raidai. Jo vaisiais tiesiogine ir perkeltine prasmėmis visais atžvilgiais naudojamės iki pat šių dienų. XX a. pirmoje pusėje mokslininkai šį reiškinį, ištisą procesą pavadino neolito revoliucija (A šaltinis). Trumpai tariant, tai buvo laipsniškai, santykinai sparčiai keliomis kryptimis vykęs procesas, prasidėjęs maždaug X tūkstantmetyje pr. Kr. Priešakinėje (Vakarų) Ãzijoje, kitose pasaulio dalyse – vėliau (16.1 pav.). Siekiant suvokti, kas yra neolito revoliucija, būtina akcentuoti tris svarbiausius dalykus, būdingus šiam reiškiniui ir procesui. Pirma, žmonių bendruomenės įvairiose Žemės rutulio vietose pamažu vis gausiau ėmė auginti įvairias augalines kultūras (pavyzdžiui, javus (tarp jų – ryžius), sojas, moliūgus, pupeles, bulves). Antra, žmonės pradėjo jaukinti laukinius gyvūnus (avis, ožkas, galvijus, kiaules, alpakas, vištas). Kai kurie iš jų tapo papildoma darbo jėga, kiti – maistu. Galiausiai šios dvi ūkinės veiklos kryptys – žemdirbystė ir gyvulininkystė – lėmė, kad žmonių bendruomenių gyvenimas vis labiau sėslėjo. Vadinasi, ligtolinis klajoklinis gyvenimo būdas, tūkstantmečiais išimtinai pagrįstas tik medžiokle ir įvairių augalų bei vaisių rinkimu (16.2 pav.), kito į sėslų. Trumpai tariant, neolito revoliucija – tai procesas, kai sėslų gyvenimo būdą įtvirtinanti žemdirbystė ir gyvulininkystė įsigalėjo kaip pagrindinės žmogaus ūkinės veiklos sritys ir ilgainiui tapo pagrindiniu žmogaus maisto šaltiniu.

Aptarkime išsamiau šiuos neolito revoliucijos dėmenis: žemdirbystę, gyvulininkystę ir sėslumą. Kokią įtaką jų atsiradimas turėjo žmogui ir gamtinei aplinkai?

Šiandien, kai daugiausia žmonių gyvena miestuose, neretai žemdirbystė, ypač jaunų žmonių, suprantama kaip neįdomi, neaktuali ar net nereikšminga veikla. Ir visgi žemdirbyste jau dvylika tūkstančių metų pagrįsta visa žmogaus materialinė egzistencija. Tik tos užuomazgos, pati pradžia, yra sunkiai įsivaizduojamas ilgalaikės žmogaus veiklos procesas. Tūkstančius metų savaime augusius ir prie tam tikrų vietos gamtinių ir klimato sąlygų prisitaikiusius laukinius augalus X tūkstantmetyje pr. Kr. žmonės pradėjo sąmoningai ir tikslingai auginti. Žinoma, tai įvyko ne akimirksniu. Tūkstantmečiais stebėdamas gamtą ir pažindamas maistingus valgomus augalus, jų savybes, augimo ir vystymosi fazes, žmogus įgavo patirties ir ėmė pastebėti tam tikrą cikliškumą, sezoniškumą. Formavosi supratimas, kad kai kuriuos augalus iš kasmet subrandinamų vaisių ir jų sėklų galima užsiauginti. Priešakinėje Azijoje, kur žemdirbystės užuomazgos pasireiškė anksčiausiai, pirmiausia iš augalinių kultūrų buvo pradėti auginti įvairūs javai (kviečiai, miežiai, rugiai), pupiniai augalai (įvairūs žirniai ir pupelės), linai (16.3 pav.).

Sulig sąmoningu žmogaus pradėtu maistingų augalų auginimu vyko laipsniška selekcija, kitaip tariant, atranka. Buvo atrenkamos geriausiai augančių, didžiausius vaisius mezgančių tam tikros rūšies augalų sėklos, kurios pasėtos nokino naujus vaisius. Tai kartojant metai iš metų formavosi geresnės augalinių kultūrų savybės: augalai tapo derlingesni, atsparesni kenkėjams ir prastesnėms klimato sąlygoms. Taip iš kadaise buvusių laukinių augalų susiformavo kultūriniai augalai. Trumpai tariant, žmogus kryptingai veikdamas įsiterpė į savaiminę augalų raidą. Taigi, galima sakyti, tam tikra prasme augalai turi savo istoriją. Jų istorija prasideda su žemdirbystės pradžia.

Savo istoriją turi ne tik augalai. Kartu su žemdirbyste pradėjo vystytis ir gyvulininkystė. Tai antroji neolito revoliucijos proceso kryptis. Ši žmogaus ūkinės veiklos sritis galėjo atsirasti tik sugebėjus prisijaukinti įvairius laukinius gyvūnus, t. y. priversti tam tikrų rūšių laukinius gyvūnus paklusti ir gyventi kartu su žmogumi. Tai buvo ilgalaikis ir ne mažiau sudėtingas procesas nei augalų sukultūrinimas. Neabejotina, kad laukiniam gyvūnui nelaisvė kelia didelį stresą. Visiškai kitaip buvo jaukinami nelaisvėje gimusių gyvūnų jaunikliai.

Pabrėžtina, kad ne visos pastangos prijaukinti gyvūnus vienodai pasiteisino. Su viena kita išimtimi (šunys, katės) nesisekė prijaukinti plėšrūnų. Esminė sąlyga jaukinant gyvūnus buvo jų gebėjimas prisitaikyti prie naujų sąlygų ir, svarbiausia, neprarasti dauginimosi instinkto nelaisvėje. Kurį laukinį gyvūną žmogus prisijaukino pirmiausia? Čia kalbame apie gyvulininkystę, tačiau pirmasis žmogaus prijaukintas gyvūnas bent jau pačioje pradžioje nebuvo tiesiogiai susijęs su gyvulininkyste. Priešingai, pirmiausia jis tapo pagalbininku medžioklėje. Tai šuns protėvis vilkas. Remiantis mokslininkų tyrimais, manoma, kad Priešakinėje Azijoje žmogus vilkus prisijaukino maždaug 12 000 m. pr. Kristų. Po dar kelių tūkstantmečių, maždaug 9 000 m. pr. Kr., dabartinėse Turkijos ir Irano teritorijose buvo prisijaukintos ožkos ir avys, kiek vėliau – kiaulės (žinoma, dabar – tik jau tolimos šerno giminaitės) ir galvijai (stumbrų palikuonys).

Ilgainiui prijaukintus gyvūnus imta tikslingai, selektyviai veisti, atrenkant stipresnius, sveikesnius ar, pavyzdžiui, kalbant apie ožkas ar karves, duodančius daugiau pieno. Taip formavosi savitos tam tikrų gyvūnų rūšių veislės – gyvūnai išvaizda ir savybėmis per keletą tūkstančių metų itin nutolo nuo senųjų protėvių. Visa tai reiškė, kad žmogus tokia savo veikla pradėjo keisti prijaukintų gyvūnų raidą – evoliuciją. Visi šie gyvūnai ir daugelis nepaminėtų (pavyzdžiui, naminiai paukščiai) tapo neatskiriama absoliučios daugumos žmonių kasdienio gyvenimo dalimi.

Maždaug 10 000 m. pr. Kr. prasidėjęs laukinių augalų sukultūrinimo ir laukinių gyvūnų prisijaukinimo procesas apibūdinimas vienu bendru terminu – domestikacija. Kitaip tariant, žmogus ėmėsi keisti laukinei gamtai priklausiusių augalų ir gyvūnų raidą. Šis naujas gyvenimo būdas, tiksliau, ką tik aptartos dvi ūkinės veiklos kryptys lėmė trečią, didįjį, neolito revoliucijos pokytį – sėslaus gyvenimo būdo formavimąsi. Iki tol žmonių bendruomenės daugiausia laiko praleisdavo klajodamos, keliaudamos paskui migruojančius gyvūnus ir rinkdamos augalus bei jų vaisius. Pamažu vykstanti laukinių augalų ir gyvūnų domestikacija buvo neįmanoma nesėslaus gyvenimo sąlygomis, tad ėmė kurtis nuolatinės gyvenvietės, o iš jų su laiku išaugo pirmieji civilizacijų židiniai – miestai. Žemdirbystė ir gyvulininkystė reikalavo pastovumo, kryptingo darbo. Vadinasi, žmogus jau nebesitaikė prie aplinkos, bet vis labiau savo veikla pradėjo ją keisti. Ši veikla darė tiesioginę įtaką ne tik jau minėtiems augalams. Naminiais virtę laukiniai gyvūnai tapo ne tik maisto šaltiniu, bet ir nepamainoma darbo jėga žemės ūkyje iki pat XX amžiaus. Ūkinė veikla tiesiogiai palietė ir gamtinę aplinką: vis intensyviau buvo dirbami laukai, dideli plotai paverčiami ganyklomis. Neolito revoliucija, kurią lydėjo domestikacija ir sėslių nuolatinių gyvenviečių kūrimasis, įvairiose pasaulio vietovėse vyko skirtingu laiku. Tose vietose dėl šių pokyčių pradėjo formuotis pirmosios civilizacijos.

Dėl mažiau palankių klimato sąlygų žemdirbystė Europoje išplito ir įsitvirtino vėliau nei minėtuose regionuose (16.6, 16.7 pav.). Neabejotina, kad tai vienas svarbių veiksnių, kodėl senovės Graikijos ir senovės Ròmos civilizacijos pradėjo formuotis ir suklestėjo gerokai vėliau. Priešingai nei Priešakinėje Azijoje ar Egipte, čia nebuvo tokių milžiniškų erdvių ir tokių galingų upių. Todėl didelių irigacinių sistemų ne tik nereikėjo, bet ir negalėjo būti sukurta. Pirėnų ir Apeninų pusiasalių reljefas buvo daug sudėtingesnis, išraižytas kalnų ir siaurų slėnių. Čia prie gamtinės aplinkos prisitaikyta kitaip. Iki šiol yra išlikęs ne vienas šių civilizacijų prisitaikymo prie gamtos ir jos palenkimo savo naudai pėdsakas, liudijantis siekius keisti natūraliai susiformavusią aplinką ir pritaikyti ją saviems poreikiams. Bene raiškiausias pavyzdys yra nepaprasta inžinerinė antikinio pasaulio išmonė – romėnų akvedùkas. Paprastai tariant, tai buvo vandentiekis, kuriuo būdavo tiekiamas vanduo tarp skirtingame lygyje esančių objektų (16.8 pav.). Tačiau čia mums svarbi ne pati žmogaus veikla, dariusi įtaką gamtinei aplinkai, ar bandymas prisitaikyti prie jos, bet tai, kaip antikinio – Graikijos ir Ròmos – pasaulio mokslininkai ir filosofai suvokė pasaulį, gamtinę aplinką. Čia jie neturėjo lygių̃ ir iki šiol laikomi intelektiniu mokslininkų ir filosofų įkvėpimo šaltiniu. Kuo išsiskyrė jų požiūris į pasaulį ir aplinką?

VI–V a. pr. Kr. skirtingose Viduržemio jūros pakrantės vietovėse, kur buvo įsikūrę graikai, Mažojoje Azijoje ir Apeninų pusiasalyje gyveno keletas mokslininkų ir filosofų, kurie vėliau buvo praminti ikisokrãtikais, nes skleidė savo idėjas dar iki filosofo Sokrato. Jų mintys ir požiūris į pasaulį, mums daugiausia žinomi iš vėliau juos citavusių autorių, iš esmės skyrėsi nuo ankstesnių graikiškų tekstų. Pagrindinis jų bruožas ir kartu milžiniškas žingsnis žmonijos intelektinėje istorijoje – siekis suvokti pasaulį kaip visumą be jokio praktinio suinteresuotumo: neketinant jo pakeisti ar padaryti jam kokią nors įtaką. Pasaulį jie suvokė kaip tvarkingą, darnią visumą – kòsmosą. Šiuo žodžiu ikisokratikai vadino visą savo aplinką: gamtos jėgas, įvairias gyvybės formas, Žemės ir planetų išsidėstymą. Visi šie skirtingi objektai esą sudaro tvarkingą ir harmoningą visumą – kosmosą. Kartu ikisokratikai bandė pasaulį paaiškinti racionaliai, kėlė klausimą apie pasaulio prigimtį ir sandarą, siekdami nustatyti pirmapradę stichiją, pirmąją jo priežastį, iš kur viskas atsirado. Iš šių svarstymų išsirutuliojo keturių elementų teorija, kuria buvo bandoma paaiškinti viso to, kas egzistuoja, pradą (16.9 pav.). Remiantis teorija, šie keturi elementai – žemė, vanduo, oras ir ugnis – atitinka keturias daiktų būsenas: kietąją, skystąją, dujinę ir plazminę. Tik kiekvienu atveju šie elementai pasiskirstę skirtingai. Taip buvo aiškinamos skirtingos daiktų savybės. Taigi ikisokratikai pateikė pirmuosius bandymus pagrįsti, iš ko sudaryta visa aplinka, visa tai, kas egzistuoja. Todėl nenuostabu, kad kartais jie dar pavadinami gamtos filosofais. Juk būtent gamta ir tai, iš ko visa kas gamtoje sudaryta, juos domino labiausiai ir kartu kėlė didžiausią nuostabą (D šaltinis).

Vėlesni antikinio pasaulio mąstytojų bei mokslininkų bandymai suvokti ir aiškinti pasaulį buvo žymiai moksliškesni ir enciklopediškesni. Iš daugybės mąstytojų ir mokslininkų išskirsime du. Vienas jų – senovės graikų filosofas Aristotelis (Aristotelēs, 384–322 m. pr. Kr.) (16.10 pav.). Šalia daugybės pažinimo sferų (biologija, zoologija), kuriomis domėjosi Aristotelis, buvo ir gamtos pasaulis, jo egzistavimo principai ir visata apskritai. Aristotelis ne tik bandė aprašyti įvairias gyvybės formas, bet ir siekė paaiškinti, kaip atsiranda gyvybė, kaip vystosi organizmai – augalai, gyvūnai. Todėl visiškai suprantama, kad, spręsdamas tokias problemas, jis priėjo prie pamatinio viso to, kas egzistuoja, klausimo. Pasak Aristotelio, gyvybei būdingas prigimtinis amžinas judėjimas (visi organizmai juda, keičiasi). Galiausiai keliamas klausimas: kas visam tam, kas egzistuoja, suteikia judėjimą? Aristotelio atsakymas: Dievas yra pirminio judesio ir viso ko priežastis. Išties Aristotelio mąstymo įtaka yra milžiniška iki šių dienų. Gyvybės egzistavimą, gamtos ir gyvybės formų kaitą jis bandė paaiškinti priežasties ir pasekmės ryšiu. Toks aiškinimas yra ne tik šių dienų mokslo, bet ir mūsų kasdienybės mąstymo dalis.

Kitas mokslo žmogus – romėnų rašytojas ir filosofas Gajus Plinijus Vyresnysis (Gaius Plinius Maior, 23–79). Jis nebuvo toks konceptualus kaip Aristotelis ar ankstesnieji ikisokratikai, tačiau įdomus ir kartu išskirtinis tuo, kad pateikė savo gyvenamojo laiko, I a., gamtos, geografijos, botanikos, zoologijos, klimato ir kitų sričių enciklopediją – Gamtos istoriją (lot. Naturalis historia). Tai tikras tų laikų žinių apie gyvūnus, augalus, įvairius gamtos reiškinius, turtus ir žemės gelmių išteklius, regionus, vietoves ir šalis lobynas. Enciklopedija buvo žinoma ir naudojama ir vėlesniais laikais – Viduramžiais ir keletą amžių po jų. Iš pradžių Gajaus Plinijaus Vyresniojo Gamtos istorija buvo perrašinėjama vienuolynuose, vėliau – spausdinama. Pats daug keliavęs po Romos imperijos europinę ir Šiaurės Afrikos dalis, savo veikale Gajus Plinijus Vyresnysis ne tik rėmėsi ligtoliniais autoriais, tarp jų ir Aristoteliu, bet ir pateikė visiškai naujų enciklopedinių žinių. Jis gamtą ir jos reiškinius suvokė kaip įdomybių lobyną, žmogaus stebėjimo ir pažinimo vertą dalyką. Šio darbo vertę puikiai liudija ir tai, kad jis buvo naudojamas Viduramžiais – pirmą kartą išspausdintas XV a. antroje pusėje (16.11 pav.). Gajaus Plinijaus Vyresniojo pasiaukojimą mėgstamai sričiai, susidomėjimą gamta ir jos reiškiniais akivaizdžiai liudija faktas, kad jis pats žuvo stebėdamas Vezuvijaus ugnikalnio išsiveržimą, tuomet po lavos ir pelenų sluoksniu palaidojusį Pompėjus.