Mindaugo Lietuva: tarp pagoniškos valstybės ir monarchijos (17 tema)

1219 m. Haličo–Voluinės kunigaikštystė ir 21 lietuvių kunigaikštis sudarė Voluinės sutartį, kuria abi sutarties šalys pripažino viena kitos interesus regione. Tai pirmasis šaltinis, iš kurio sužinome apie kunigaikštį Mindaugą. Haličo–Voluinės metraštyje jis įvardytas kaip vienas iš penkių vyresniųjų kunigaikščių. Jis paminėtas tik ketvirtas, po savo brolio Dausprungo. Šis eiliškumas gali reikšti tai, kad Mindaugas nebuvo vertinamas kaip pats galingiausias, nors ir priklausė penkiems vyresniesiems kunigaikščiams. Remiantis tokia trumpa šio šaltinio informacija, galima teigti, kad Lietuva kaip valstybė dar neegzistavo, tačiau tarp įvairių lietuviškų, baltiškų žemių (Deltuvõs, Lietuvõs Nalšiõs, Šiaulių, Upýtės) ir genčių kunigaikščių būta tam tikro bendradarbiavimo ar sąjungos, kuri sudarė sąlygas bendrai dalyvauti sudarant sutartis su regiono politinėmis jėgomis, valstybėmis. Taigi, galima daryti išvadą, jog XIII a. pr. dabartinėje Lietuvos teritorijoje ir šiek tiek už jos ribų telkėsi įvairios lietuviškos, baltiškos gentys bei žemės, kurių viršūnėje stovėjo kunigaikščiai.

Mindaugą rašytiniai šaltiniai vėl pamini tik beveik po dvidešimties metų. Apie 1240 m. Haličo– Voluinės metraštis užsimena, kad Mindaugas (?–1263) (17.3 pav.) pradėjo valdyti Lietuvos žemę. Jei jau tokią nors ir trumpą žinią aptinkame to laiko metraštyje, neabejotina, kad per tuos du dešimtmečius jam pavyko dar labiau išplėsti savo galią ir įtaką tokiu mastu, jog tai pasiekė kaimyninius kraštus ir buvo verta užrašymo. Lietuvos žemė apėmė teritoriją, kurią apytikriai ribojo Nemuno, Neries ir Merkio upės, t. y. dabartinę pietryčių Lietuvą (17.4 pav.). Ši santykinai nedidelė teritorija buvo Mindaugo tėvonijà, t. y. žemė, paveldėta iš tėvo. Tais laikais tėvoninė žemė reiškė neginčijamą asmeniui priklausančią žemės valdą, teritoriją, kuri paveldima iš kartos į kartą. Tikėtina, kad jau Mindaugo tėvas buvo galingas kunigaikštis, sugebėjęs savo valdžią įtvirtinti tam tikroje teritorijoje, kurią vėliau galėjo paveldėti jo sūnūs. Ši Mindaugo tėvonija – Lietuvos žemė – tapo besikuriančios valstybės branduoliu ir tolesnio teritorinio plėtimosi atspirties tašku. Aplink Mindaugo tėvoniją – Lietuvos žemę – būta valdų kitų kunigaikščių, siekusių išsaugoti ar išplėsti savo tėvonijas, valdomas žemes (pavyzdžiui, Nalšià, Deltuvà). Dažnai šie kunigaikščiai tarpusavyje buvo susiję įvairiais giminystės ryšiais. Visgi giminystės ryšiai toli gražu nereiškė taikaus tarpusavio sugyvenimo. Valstybės kūrimas ir teritorinė plėtra neišvengiamai buvo susiję su nuolatinėmis vidinėmis ir išorinėmis kovomis, susidorojimu su konkurentais, kitais galingais tos pačios ar kitų genčių kunigaikščiais. Akcentuotina, kad apskritai valstybių kūrimasis buvo audringas ir sudėtingas laikas. Žinoma, viena iš priemonių buvo derybos, bandymas į savo pusę patraukti kitų genčių ir žemių vadus. Kita priemonė – prievarta. Nenoras paklusti savo galią ir teritoriją plečiančiam asmeniui virsdavo kraujo praliejimu, karu, nesantaika. Mindaugas čia nebuvo išimtis. Tai būdinga ne tik anksčiau susikūrusioms valstybėms Europoje, bet ir XIII a. Lietuvai.

Bene išraiškingiausias tokio ar panašaus konflikto pavyzdys kuriantis Lietuvos valstybei – Mindaugo ir jo vyresniojo brolio Dausprungo sūnų Tautvilos ir Gedvydo kova. Ją verta trumpai aptarti. Dausprungas, 1219 m. pasirašius Voluinės sutartį, rašytiniuose šaltiniuose daugiau nebeminimas. Tikėtina, kad jis mirė, kai abu jo sūnūs dar buvo jaunuoliai, ir Mindaugas, kaip jų globėjas, perėmė valdyti jų tėvoniją, jų tėvo Dausprungo valdas. Abu jie istorijoje pasirodo tik 1248 m. Būtent šiais metais tas pats jau minėtas Haličo–Voluinės metraštis praneša, kad Mindaugas išvijo brolėnus ir liepė susirasti naujas valdas. Greičiausiai jie suaugo ir pareikalavo savo teisių į priklausiusią tėvoniją. Per tą laiką Mindaugas jau buvo įsitvirtinęs brolio tėvoninėse valdose ir prijungė jas prie savosios tėvonijos. Tai ir buvo jau minėta Lietuvos žemė – Mindaugo pradėtos kurti valstybės branduolys. Šis trumpas epizodas leidžia įsivaizduoti, kokiomis aplinkybėmis kūrėsi Lietuvos valstybė. Įvairių žemių kunigaikščiai save ir savo žemes (tėvonijas) suvokė kaip teisėtą jiems pagal paprotį, iš prigimties priklausantį turtą. Kadaise, prieš porą dešimtmečių, pats Mindaugas buvo tik vienas iš tokių žemių kunigaikščių. Dabar – jis jau Lietuvos žemės kunigaikštis, jau nebe eilinis kunigaikštis, apie kurį rašė kaimyninių kraštų metraščiai.

Kuo rėmėsi Mindaugo valdžia? Kaip paaiškinti tai, kad Mindaugui pavyko įsigalėti Lietuvojè? Pirmiausia Mindaugo valdžia rėmėsi paveldėta kilme. Jis buvo kilmingas asmuo, kurio tėvas pats buvo vienas iš kunigaikščių. Kitas svarbus dalykas – pasiektos pergalės mūšio lauke ir įgytas autoritetas. Šiose kovose, kurios buvo neatskiriama to laiko kilmingo genties vyro gyvenimo dalis, Mindaugas dalyvavo kartu su jam ištikimais kilmingais asmenimis, gentine diduomene, sudarančia jo kariauną. Su tos kariaunos nariais Mindaugą siejo asmeniniai ryšiai, bet pagrįsti abipuse nauda. Iš vienos pusės, Mindaugas turėjo paramą; iš kitos, kariauninkams po mūšių būdavo atsilyginama, jie buvo apdovanojami. Žinoma, kariauna buvo vienas esminių veiksnių, leidusių Mindaugui įsigalėti kitose žemėse bei gentyse ir ilgainiui įtvirtinti savo valdžią. Beje, panašias kariaunas turėjo ir kiti įvairių žemių kunigaikščiai, konkuravę su Mindaugu. Tačiau, greičiausiai, Mindaugui pavyko sutelkti galingesnę kariauną ir karine jėga ar ja besiremiančiomis derybomis primesti savo valią kitoms gentims ir žemėms. Mindaugas kaip didysis kunigaikštis ir jį remianti kariauna buvo vienintelės institucijos, sudariusios Mindaugo valstybės pamatą.

Tačiau ankstyvoji Lietuvos monarchija, net ir priėmus Mindaugui katalikišką krikštą ir tapus karaliumi, buvo dar menkai sutelkta į darnią visumą ir fragmentiška. Tikėtina, kad krikšto priėmimas sutiktas priešiškai. Įtakingų genčių asmenys silpnai palaikė Mindaugo sprendimus. Tikriausiai jo nepalaikė ir plačiosios visuomenės masės. Krikštas ir krikščioniška monarchija visuomenei buvo svetimi. Jų priėmimas ir bandymas įtvirtinti neigė tai, kas pagoniškai visuomenei ir valstybei sava, įprasta, tradiciška. Juk būtent krikščioniškoji monarchijos samprata griovė visą gentinės visuomenės sanklodą. Krikščioniškoji monarchija su karaliumi priešakyje reiškė, kad genčių kilmingieji turėjo pripažinti besąlygišką karaliaus viršenybę ir valdžią, paklusti ir pripažinti esantį aukščiau jų. Mindaugo padėtis buvo nepavydėtina. Jis atsidūrė tarp kūjo ir priekalo. Iš vienos pusės, siekis išlaikyti tik ką sukurtą Lietuvos karalystę; iš kitos, nepasitenkinimas visuomenėje, visų pirma tarp galingų ir įtakingų asmenų dėl priimto krikšto.

Žemaičiai, 1260 m. Dùrbės mūšyje nugalėję Livonijos ordiną, atvyko pas Mindaugą ieškodami paramos tolesnėje kovoje su Vokiečių ordinu. Tarp pasiuntinių buvo ir kunigaikštis Treniota. Visi jie kvietė Mindaugą susivienyti ir bendrai kovoti su Vokiečių ordinu. Tai būtų reiškę, kad jis kaip monarchas susivienija su pagonimis žemaičiais ir stoja į kovą prieš krikščionis. Tai ir buvo ta esminė kolizija, kai visuomenė dar pagoniška, artimos lietuviams žemaičių gentys pagoniškos, o valdovas jau katalikas. Esant tokiai įtampai Mindaugas sutiko prisidėti prie žemaičių kovos su Vokiečių ordinu. Ar tai reiškia, kad Mindaugas atsimetė nuo krikščionybės? Šaltinių informacija prieštaringa, o istorikai iki šiol dėl to neturi bendros nuomonės. Tikėtina, kad pats Mindaugas, stodamas į kovą su Vokiečių ordinu, negalvojo, kad atsimeta nuo krikščionybės. Karaliaus karūna jam buvo svarbi ir jis suprato krikščionybės reikšmę norint ją išsaugoti.

Neaišku, kokia linkme būtų pasisukę įvykiai, jei ne 1263 m. paties Mindaugo ir jo sūnų Ruklio ir Rupeikio nužudymas. Taigi, buvo siekiama, kad neliktų nė vieno tik ką pradėjusios kurtis valdančiosios dinastijos ir jos teisėtų palikuonių. Šiuo tikslu susivienijo du jo varžovai: kunigaikštis Treniota ir Nalšios kunigaikštis Daumantas. Abu buvo vedami skirtingų motyvų. Daumantas keršijo už tai, kad Mindaugas, mirus žmonai, pasigrobė jo žmoną, kuri buvo velionės sesuo. O Treniota, nors buvo artimas Mindaugo bendražygis, troško valdžios. Toks nužudymas, kurio pagrindinis motyvas valdžia, nekėlė nuostabos tik ką pradėjusiose formuotis ankstyvosiose monarchijose.

Nutrūko tik pradėjusi vystytis katalikiška Lietuvos monarchija ir pirmoji valdovų dinastija. Šie įvykiai lėmė, kad XIII a. antroje pusėje Lietuva buvo valdoma skirtingų pagonių valdovų, iš kurių nė vienas nesugebėjo įtvirtinti savo dinastijos. Šis vienos dinastijos neįsitvirtinimas ir nuolatinės vidaus kovos buvo vienas iš esminių pagoniškos valstybės bruožų. Pagoniškoje valstybėje itin retai susiformuodavo dinastija, kuri įgaudavo tęstinumą. Tačiau išimties ilgai laukti nereikėjo. XIII–XIV a. sandūroje Lietuvoje iškilo dinastija, kuri suformavo savitą valstybės valdymo mechanizmą ir gana sėkmingai sprendė iš išorės kylančias problemas.

Ankstyvóji monárchija – pirminis Viduramžių valstybės raidos etapas. Tai valstybės kūrimosi laikas, kai viena iškilusi giminė, asmuo pradeda plėsti savo domeną (tėvoniją, tėvonines žemes). Šiuo laiku valdovas yra vienintelė stabili institucija, simbolizuojanti valstybę. Ankstyvojoje monarchijoje monarcho pagrindinė atrama buvo galingi kilmingi asmenys, su kuriais jį siejo abipusiu įsipareigojimu pagrįsti tarpasmeniniai santykiai.

Karalỹstė – monarchija, valdoma karaliaus. Viduramžiais karaliumi galėjo tapti tik valdovas katalikas. Teisę tapti karaliumi suteikdavo Romos popiežius. Valdovą karaliumi katedroje įšventindavo vyskupas. Lietuvos karalystė gyvavo nuo Mindaugo karūnacijos 1253 m. iki jo nužudymo 1263 m.

Tėvonijà – žemės valda, paveldima iš tėvų. Atsižvelgiant į konkretaus asmens turtus ir galią, jų būta įvairaus dydžio ir apimties. XIII a. lietuviškų ir baltiškų genčių bei žemių kunigaikščiai turėjo savo tėvonijas. Mindaugo tėvonija buvo nusidriekusi tarp Merkio, Nẽmuno ir Neriẽs upių.