Rusijos imperija XVIII–XX a. pradžioje (rekomenduotina tema) (18.2 tema)

2014  m. Rusija iš Ukrainos atėmė Krýmo pusiasalį, o po aštuonerių metų užpuolė šią kaimyninę valstybę. Siekta Ukrainą ar jos dalį jėga prijungti prie Rusijos. Tokie Rusijos valdžios veiksmai – šios valstybės pirmtakų praeityje vykdytos agresyvios užsienio politikos bruožas.

Dar Petro I valdymo laikotarpiu Rusijai sutriuškinus Švèdiją, iškovotas priėjimas prie Báltijos jūros: rusų kariuomenė užėmė daug Pãbaltijo tvirtovių: Elblòngą, Pèrnu, Kekshòlmą, Výborgą, Rỹgą, Rèvelį (Tãliną). Remiantis 1721 m. tarp Rusijos ir Švèdijos sudaryta Nýstado taikos sutartimi, Rusijai pripažinta Liflándija, Estlándija, Ìngrija, dalis Súomijos ir Karèlijos. Didelių Rytų Pabaltijo teritorijų prijungimas leido Rusijai tapti įtakinga Baltijos regiono valstybe.

Rusijos teritorija toliau buvo plečiama kariniu būdu. XVIII a. Jekaterinos II valdymo metais Rusijos valstybė gerokai išsiplėtė į pietus dėl karų su Osmanų imperija ir į vakarus, kartu su Prūsija ir Áustrija likviduojant ATR. Rusijos kariuomenė, dviejuose karuose (1768–1774 m. ir 1787–1791 m.) nugalėjusi Osmanų imperiją, įsitvirtino Juodõsios jūros pakrantėse: čia įsteigė naujų miestų, tvirtovių, uostų. Per tris ATR padalijimus (1772 m., 1793 m. ir 1795 m.) prie Rusijos prijungta didelė dalis panaikintos valstybės teritorijos (žr. 9 vadovėlio temą apie ATR panaikinimą). Išskyrus Ùžnemunę ir Prūsijos valdžioje likusį Klaipėdos kraštą, visa dabartinės Lietuvõs dalis atiteko Rusijos imperijai (18.2.1 pav.).

Caro Aleksandro I įtaka Vienos kongrese ir apskritai Euròpoje buvo didelė pirmiausia dėl to, kad Rusijos kariuomenė daug prisidėjo prie Napoleono Bonaparto kariuomenės sutriuškinimo. Po Vienos kongreso Rusija gavo teisę prisijungti didžiąją dalį Váršuvos kunigaikštystės (ji buvo pavadinta Lénkijos karalyste), Súomiją ir Besarãbiją. Rusijos caro Aleksandro I pastangomis Vienos kongrese buvo įkurta Šventoji sąjunga, kuri turėjo slopinti revoliucijas ar sukilimus ir taip užtikrinti taiką Europoje.

XIX a. Rusija sparčiai plėtėsi į rytus. Ji siekė užimti kuo daugiau teritorijų Kaukazè, jį kontroliavo vis labiau silpstanti ir dėl to Europos ligoniu vadinama Osmanų imperija. XIX a. Rusija ir Osmanų imperija kariavo keturis kartus. Skelbdama, kad gina Ùžkaukazės krikščionis (gruzinus ir armėnus), Rusija po pirmųjų dviejų karų su Osmanų imperija ir po beveik tuo pačiu metu vykusių karų su Pèrsija (1805–1813 m., 1826– 1828 m.) prisijungė Grùziją, Abchãziją, Rytų̃ Armėniją, Nachičevãnės chanatą ir pietines Azerbaidžãno sritis, kur gyveno nemažai musulmonų. Per beveik 50 metų trukusį vadinamąjį Kaukãzo karą Rusija, nors ir labai sunkiai, prisijungė Dagestãną ir Čečėniją. Gerokai išsiplėtė Rusijos valdos Vidurinėje Ãzijoje. Tolimuõsiuose Rytuosè Rusija savo naudai nustatė sieną su Kinija. Taip nuolat kariaujant XIX a. pab. buvo galutinai suformuota Rusijos imperijos teritorija.

Nors Rusijos imperijos teritorija ir buvo nuolat plečiama, XIX a. vid. išryškėjo gana nemažai valstybės silpnumo požymių. Krymo karą (1853–1856 m.) Rusija pralaimėjo jau nusilpusiai Osmanų imperijai, pastarąją rėmė Prancūzijà ir Didžióji Britãnija (ypač antroji, nes siekė įsitvirtinti Vidurinėje Azijoje). Po Krymo karo smarkiai sumenko Rusijos tarptautinis autoritetas, susilpnėjo jos įtaka Juodosios jūros pakrantėse. XIX a. antroje pusėje Rusija, stokodama lėšų ir bijodama JAV karinės ekspansijos, šioms už 7,2 mln. dolerių pardavė Aliãską ir Aleùtų salas.

Padėtis šalyje pablogėjo po rusams nesėkmingo Rusijos ir Japònijos karo (1904–1905 m.). Tarptautinėje arenoje sumenko valstybės prestižas. Sunkiai buvo suvokiama, kad mažai žinoma Japonija kovoja sėkmingiau už jau kuris laikas imperialistinę politiką vykdančią Rusiją. Taigi jau pirmieji rusų kariuomenės pralaimėjimai sukėlė visuotinį pasipiktinimą šalyje. 1904 m. pabaigoje Sankt Peterbùrge per žemietijų atstovų suvažiavimą pareikalauta įsteigti pilietinių teisių ir tautos atstovybes. Panašius reikalavimus kėlė ir pradėję streikuoti darbininkai. Nepatenkinti buvo ir kaimų gyventojai. Tam įtakos turėjo vis sunkėjanti šalies vidaus padėtis – dėl karo tūkstančiai žmonių buvo mobilizúoti, ūkyje trūko darbo rankų.

Valdžios ir protestuotojų nesutarimai įplieskė revoliuciją – 1905 m. pradžioje (sausio 9 d., sekmadienį) minia protestuotojų ėmė žygiuoti prie Žiemos rūmų, kur buvo įsikūręs caras Nikolajus II (valdė 1894–1917 m.) ir jo vyriausybė. Valdžia neklausė taikių demonstrantų reikalavimų. Karinėms pajėgoms buvo įsakyta šaudyti (18.2.5 pav.). Per „Kruvinąjį sekmadienį“, įvairiais duomenimis, žuvo apie 1 tūkst. žmonių, apie 4 tūkst. buvo sužeista. Tuojau didesniuose miestuose prasidėjo darbininkų protesto streikai ir demonstracijos.

1905 m. Rusija pralaimėjo karą su Japonija. Gyventojų pasipiktinimas valdžia dar labiau išaugo. Demonstracijos vyko visoje šalyje, reikalauta surengti laisvus rinkimus, sušaukti parlamentą, suteikti amnestiją politiniams kaliniams. Taikiai susitarti nepavyko. 1905 m. pabaigoje Maskvojè kariuomenės dalinių ir sukilėlių kova baigėsi valdžios pergale. Taip buvo nuslopinta 1905 m. revoliucija, nors dar dvejus metus visoje šalyje bruzdėjo valstiečiai, streikavo darbininkai, būta ir pavienių kariuomenės maištų.

1905 m. įvykiai Rusijoje ir spalio mėnesį kilęs visuotinis streikas buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios caras Nikolajus II buvo priverstas paskelbti vadinamąjį Spalio manifestą. Leista veikti organizacijoms, draugijoms, atgijo spauda, visuomeninis gyvenimas. Valdžia įsipareigojo sušaukti šalies parlamentą – dūmą (18.2.4 pav.), į ją savo atstovus galėjo siųsti ir lietuvių tauta. Tiesa, patys rinkimai į dūmą nebuvo demokratiniai. 1906–1917 m. iš viso sušauktos keturios dūmos (18.2.3 lentelė), jose dirbo 22 lietuviai. Jie kėlė lietuvių tautai svarbius klausimus. Bene žymiausi lietuvių atstovai buvo Andrius Bulota ir Martynas Yčas.

18.2.4 pav. Rusijos caras Nikolajus II atidaro Valstybės dūmą Žiemos rūmuose Sankt Peterburge, 1906 m.

Dūma buvo savotiška paskata telktis lietuvių visuomenei krašte. Per savo atstovus buvo galima supažindinti Rusijos valdžią, politikus, visuomenės veikėjus ir kitų pavergtų tautų gyventojus su lietuvių tautos gyvenimo sunkumais ir kelti reikalavimus. Tai buvo galimybė įstatymais palengvinti savo tautos, o kartu ir visų Rusijos imperijos tautų padėtį. Be pasiektų laimėjimų, lietuvių atstovai dūmoje galėjo išsakyti okupacinio valdymo trūkumus, kritikuoti patį valdymą, skelbti demokratines nuostatas. Neatsitiktinai dėl valdžios kritikos pirmosios dūmos gyvavo trumpai. 1914 m. prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas (po trejų metų – ir didieji sukrėtimai Rusijoje) nutraukė dūmos veiklą. Valdžią į savo rankas paėmė Vladimiro Lenino vadovaujami bolševikai (žr. 42 vadovėlio temą apie Spalio perversmą ir bolševikų atėjimą į valdžią Rusijoje).