„Už jūsų ir mūsų laisvę!“ (21 tema)

2017 m. Lietuvos visuomenę pasiekė žinia apie radinį ant Gedimino kalno Vilniuje – rasti 1863–1864 m. sukilimo aukų palaikai (21.1 pav.). Vėliau jie perlaidoti Vilniaus Rasų kapinėse (21.2 pav.). Pasitvirtino ankstesni spėjimai (1 šaltinis), kad sukilėlių palaikus caro valdžia galėjo užkasti šioje neįprastoje vietoje. Caro valdžia tokiu būdu siekė, kad visuomenei nebūtų žinoma sukilėlių palaikų užkasimo vieta. Viešumoje nuolatos nepelnytai buvo menkinami sukilėliai ir pats sukilimas, nukreiptas prieš Rusijos imperijos valdžią.

Sukilimui kilti didelę įtaką turėjo to meto tarptautinė situacija. 1855 m. Rusiją pradėjęs valdyti caras Aleksandras II (valdė iki 1881 m.) nesėkmingai vykdė užsienio politiką: 1856 m. Rusija pralaimėjo Krýmo karą Osmãnų imperijai ir Vakarų̃ Euròpos valstybėms. Per karą labai smuko šalies valdžios autoritetas. Mėgindamas pakelti savo ir šalies prestižą, Aleksandras II pradėjo vykdyti reformas (plačiau žr. 18.2 vadovėlio temą apie Rusijos imperiją XVIII–XX a. pradžioje).

Caro valdžia sušvelnėjo ir Lietuvojè. Buvo amnestuoti visi 1830–1831 m. sukilimo dalyviai. Lietuvos bajorams suteikta daugiau galimybių eiti tarnybą savo šalyje, o 1861 m. vasarį paskelbta valstiečių reforma: remiantis ja, visoje Rusijoje panaikinta baudžiava. Tiesa, nors dauguma valstiečių tikėjosi gauti ne tik asmens laisvę, bet ir visą naudojamą žemę be išpirkos, jie dar dvejus metus turėjo eiti baudžiavą ir atlikti kitas prievoles savo ponams.

Nors valdžia vykdė pertvarkas, 1863 m. Lenkijoje, kiek vėliau ir Lietuvoje vėl kilo sukilimas. Europoje tuo metu sustiprėjo nacionalizmas, pradėjo vienytis naujos valstybės, pavyzdžiui, Itãlija. Tai turėjo įtakos sukilimui. Sukilėliai siekė išvengti rekrutų prievolės, galutinai išvaduoti iš baudžiavos valstiečius, kaip ir buvo numatyta 1861 m. paskelbtame valdžios nutarime. Lenkų ir lietuvių bajorai, tikrieji naujo sukilimo organizatoriai, siekė atkurti bendrą Lenkijos ir Lietuvos Valstуbę. Kaip ir 1830–1831 m., sukilėliai nekalbėjo apie nepriklausomos Lietuvos atkūrimą. Tokia idėja lietuviams kilo gerokai vėliau.

Lenkijoje ir Lietuvoje pradėta rengtis naujam sukilimui prieš caro valdžią. Buvo įkurtos dvi politinės grupuotės: raudonieji ir baltieji. 1861 m. vasarą Vilniuje, Kėdáiniuose, Trãkuose, Panevėžyjè ėmė burtis raudonųjų būreliai. Raudoniesiems vadovavo Konstantinas Kalinauskas, Antanas Mackevičius, Zigmantas Sierakauskas. Raudonieji, kaip ir baltieji, siekė atkurti Lenkijos ir Lietuvos Valstуbę su 1772 m. sienomis. Kairieji raudonieji norėjo, kad lietuvių, gudų ir ukrainiečių tautos apsispręstų pačios, ar jos nori jungtis prie Lenkijos. Raudonieji palaikė revoliucines pertvarkas. Jie manė, kad reikia duoti valstiečiams žemės, suteikti jiems tokias pat teises kaip ir bajorams. Buvo tikimasi, kad sukilimus pavyks surengti ir kitose Rusijos vietovėse.

Nuo 1862 m. vidurio pradėjo veikti baltieji (dvarininkai ir dalis inteligentijos), jiems Lietuvoje vadovavo Jokūbas Geištoras. Baltieji manė, kad pirmiausia reikia išsivaduoti iš Rusijos valdžios, o tik paskui imtis socialinių pertvarkų. Per sukilimą baltieji tikėjosi Vakarų Europos valstybių paramos. Jie priešinosi radikalioms pertvarkoms.

Sukilimo padariniai buvo skaudūs. M. Muravjovas žiauriai susidorojo su sukilimo dalyviais: jo įsakymu buvo sušaudyti ar pakarti dauguma sukilėlių (21.5 pav.), kiti sukilimo dalyviai ištremti į Sibirą. Iki 1865 m. pradžios buvo nuteisti mirti, nubausti katorga, ištremti į Rusiją arba atiduoti policijai prižiūrėti 21 700 asmenų.

Sukilimo numalšinimas buvo didžiulis smūgis tradicinei politinei Lenkijos ir Lietuvos visuomenės jėgai – bajorijai. Kautynių aukos, emigracija į Vãkarus ir tremtis į Rýtus, daugelio dvarų konfiskavimas ir visiems žemvaldžiams skirta didelė kontribucija, draudimas inteligentams (išskyrus dvasininkus ir gydytojus) įsidarbinti savame krašte, kultūrinis rusinimas – visa tai pakeitė politines nuotaikas. Į politinį gyvenimą įsitraukė valstiečiai, kurie po 1861 m. reformos tapo piliečiais. Vis aktyvesnė darėsi intelektualioji lietuvių visuomenė, taigi bajorų svarba ir įtaka pamažu blėso. Sukilimas privertė caro valdžią išplėsti valstiečių reformą, sudaryti jiems geresnes gyvenimo sąlygas ir kaip atsvarą maištaujantiems bajorams pabandyti sukurti socialinę grupę, kuri krašte palaikytų caro politiką.

Kai Vilniaus generalgubernatorius žiauriai numalšino 1863–1864 m. sukilimą, tuoj pat Šiaurės vakarų krašte caro administracija pradėjo įgyvendinti vadinamąją Rùsų pradų̃ atkūrimo progrãmą. Jos tikslas buvo panaikinti lenkų įtaką viešajame gyvenime ir įtvirtinti rusinimą. Rusų pradų atkūrimo programa buvo pagrįsta šiomis nuostatomis:

• visiškai pašalinti lenkų kalbą iš viešojo visuomenės gyvenimo (buvo neįmanoma uždrausti vartoti lenkų kalbą buityje ir žmonėms tarpusavyje bendraujant; leista ją vartoti ir bažnyčiose vykdant pastoraciją);
• neleisti „lenkų kilmės“ asmenims, faktiškai visiems katalikams, taigi ir etniniams lietuviams, krašte eiti jokios valstybės tarnybos, įskaitant ir pradžios mokytojų tarnybą;
• skiriant valdininkus, pirmenybę teikti rusams stačiatikiams, kviečiamiems iš centrinių Rusijos gubernijų;
• visokeriopai kontroliuoti ir varžyti Katalikų bažnyčią;
• sudaryti sąlygas plėsti stačiatikybę;
• daugiausia valstiečių lėšomis sparčiai steigti rusiškas pradžios, vadinamąsias liaudies, mokyklas su rusais mokytojais (laikinąsias šių mokyklų steigimo taisykles caras patvirtino dar 1863 m. balandį, t. y. iki M. Muravjovo paskyrimo vyriausiuoju Šiaurės vakarų krašto viršininku);
• skatinti rusus keltis į vadinamąjį Šiaurės vakarų kraštą;
• lietuvių raštijoje lotyniškąją (lenkiškąją) abėcėlę pakeisti rusiškąja ir visoje imperijoje visiškai uždrausti lietuvių spaudą senuoju raidynu.

Šių nuostatų caro valdžia laikėsi iki pat XX a. pradžios.