Apysaka (3.2 tema)

Apysaka – pasakojamosios grožinės literatūros žanras, tarpinis tarp apsakymo ir romano.

Kitaip nei apsakyme ar novelėje, apysakoje vaizduojama daugiau įvykių, platesnė veiksmo erdvė, gali būti ne vienas pagrindinis veikėjas. Nuo romano apysaka skiriasi tuo, kad joje paprastai yra tik viena siužetinė linija. Apsakyme, o ypač novelėje, veikėjo charakteris ir likimas sutelktas į vieną momentą, o apysakoje jo gyvenimas išskaidytas į epizodų seriją, dėstomą chronologine tvarka. Apysakoje vaizduojamas ilgesnis laiko tarpas, čia daugiau aprašymų, buitinių scenų, plačiai besiliejančių dialogų. Dažnai veiksmo tėkmė lėta, stinga nuosekliai stiprėjančios intrigos. Šiuolaikinės apysakos kartais vadinamos mažaisiais romanais, veiksmas jose intensyvesnis, įvykių pasakojimas papildomas veikėjų išgyvenimais.

Aiškesnės žanrinės lietuvių prozos ribos nusistovėjo tik tuomet, kai pasirodė daugiau romanų, aiškėjo šio žanro bruožai. Iki šiol įvairuoja kai kurių lietuvių literatūros kūrinių žanriniai pavadinimai, pavyzdžiui, Algimanto Pietario „Algimantas“ vadinamas ir romanu, ir apysaka. Šiame vadovėlyje aptariamas Kazio Borutos romanas „Baltaragio malūnas“, kurį pats autorius laikė apysaka. Žymesnės lietuvių autorių apysakos – Sauliaus Šaltenio „Riešutų duona“, Romualdo Granausko „Jaučio aukojimas“ ir kt.