Oskaras Vaildas
Airių kilmės rašytojas Oskaras Vaildas (Oscar Wilde, 1854–1900) kilęs iš šeimos, puoselėjusios keltų kultūros tradicijas. Motina buvo poetė, tad namuose lankydavosi garsūs literatai; tėvas chirurgas, domėjosi kraštotyra. Jauno rašytojo talentas neišsiteko tautinio sąjūdžio ribose. Studijuodamas Òksfordo universitete jis susidomėjo estetizmu ir kūryboje ėmėsi gvildenti grožio ir dorovės, kitaip tariant, meno ir tikrovės, santykio problemą. O tuometinė Ánglijos tikrovė – tai nepaprastai ilga karalienės Viktorijos, pavyzdinės princo Alberto žmonos ir vėliau našlės, valdymo epocha (1837–1901). Visa aukštesnioji visuomenė stengėsi atrodyti tokia pat pavyzdingai dorovinga, nors anaiptol nevengdavo slaptų malonumų. Daugelio dalykų, tarp jų ir meno, matu tapo nauda, įtakingiausia valstybės jėga – pramonininkai ir pirkliai. O. Vaildo žodžiais, priklausyti tokiai visuomenei nuobodu, būti už jos – tiesiog tragedija. Nenuostabu, kad ir jo elgsena, ir kūryba šokiravo amžininkus.
O. Vaildas savo kūrybinę karjerą pradėjo rašydamas literatūrines pasakas, taip pat rašė eilėraščius, dramas, apsakymus. Garsiausias jo romanas – „Doriano Grėjaus portretas“ (1891).
Vadovėlyje pateikiamos kelios romano ištraukos, bet siūlome perskaityti visą romaną. Apibendrinančios užduotys skiriamos visam romanui aptarti.
DORIANO GRĖJAUS PORTRETAS (ištraukos) (Pratarmė)
Pratarmė
Menininkas yra gražių daiktų kūrėjas.
Atskleisti meną, o menininką paslėpti – štai meno tikslas.
<...>
Nėra moralių ar nemoralių knygų. Knygos esti gerai arba blogai parašytos. Ir viskas.
<...>
Joks menininkas nėra liguistas. Menininkas gali vaizduoti viską.
<...>
Kiekvienas menas yra sykiu ir paviršius, ir simbolis. Tie, kurie skverbiasi pro paviršių gilyn, rizikuoja. Tie, kurie skaito simbolius, rizikuoja.
Iš tikro menas lyg veidrodis atspindi ne gyvenimą, o žiūrovą.
Kiekvienas menas visiškai nenaudingas.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Apmąstykite, kurios skaitytos knygos ar kiti meno kūriniai tiktų kaip pavyzdžiai išsakant savo požiūrį į O. Vaildo teiginius romano pratarmėje.
- Pagrįskite arba paneikite vieną iš šių teiginių, remdamiesi išsirinktu pavyzdžiu.
Diskutuojame
Pasirenkite diskusijai „Ar reikalingas „visiškai nenaudingas“ menas?“.
DORIANO GRĖJAUS PORTRETAS (ištraukos) (I)
I
Dailininko dirbtuvėje tvyrojo saldus rožių aromatas, o kai lengvas vasaros vėjelis sušnarėdavo sode tarp medžių, pro atviras duris svaigiai padvelkdavo alyvų ar dar švelnesnis rausvažiedžių erškėtrožių kvapas.
Gulėdamas ant persiškom gūniom apklotos kanapos ir kaip visada rūkydamas nežinia kelintą iš eilės cigaretę, lordas Henris Votonas iš savo kampo dar matė geltonus ir saldžius it medus akacijos žiedus ir virpančias šakas, lūžte lūžtančias nuo grožybės naštos, taip panašios į liepsną; kartkartėmis ant ilgų indiško šilko užuolaidų, dengiančių didžiulį langą, šmėkštelėdavo fantastiški praskrendančių paukščių šešėliai, tada užuolaidos akimirką virsdavo tarsi kokiais japoniškais paveikslais ir lordas Henris prisimindavo tuos išblyškusius Tòkijo dailininkus nefrito spalvos veidais, kurie iš esmės statiško meno priemonėmis bando perteikti greičio ir judėjimo įspūdį. Dusliai dūzgėdamos bitės skverbėsi pro aukštą nepjautą žolę ar monotoniškai, atkakliai sukiojosi aplinkui iškerojusio sausmedžio žiedų taureles, ir nuo jų dūzgėjimo tyla atrodė dar slogesnė. Slopus Lòndono triukšmas gaudė tarytum tolimų vargonų bosai.
Kambario viduryje, pritvirtintas prie stataus molberto, stovėjo neapsakomai gražaus vaikino portretas visu ūgiu, o priešais jį, kiek atokiau, sėdėjo pats dailininkas, Bezilis Holvordas, kurio netikėtas dingimas prieš porą metų buvo sukėlęs tokį visuomenės susijaudinimą ir galybę keistų spėliojimų.
Dailininkas žiūrėjo į grakščią, dailią povyzą, kurią nelyginant veidrodis taip tobulai atspindėjo jo kūrinys, ir pasitenkinimo šypsnys neblėso jam iš veido. Bet staiga dailininkas pašoko, užmerkė akis ir pirštais užspaudė vokus, tartum norėdamas išsaugoti atmintyje kažkokį keistą sapną ir bijodamas iš jo pabusti.
– Čia geriausias tavo darbas, Bezili, geriausias iš visų tavo darbų, – vangiai tarė lordas Henris. – Kitais metais būtinai nusiųsk jį į Grouvnerį4. <...> Šis portretas išaukštintų tave tarp jaunųjų Ánglijos dailininkų, o seniams sukeltų pavydą, jei seniai dar pajėgia ką nors jausti.
4 1887–1890 m. veikusi Grouvnerio (Grosvenor) galerija buvo viena madingiausių Londono dailės galerijų. Joje savo darbus eksponavo daugelis estetizmo šalininkų.
– Žinau, kad pasijuoksi iš manęs, – atsakė dailininkas, – bet aš iš tikrųjų negaliu jo duoti į parodą. Pernelyg daug savęs esu į jį įdėjęs.
Lordas Henris išsitiesė ant kanapos ir nusijuokė.
– Taip, žinojau, kad tu juoksies, bet vis tiek tai teisybė.
– Pernelyg daug savęs įdėjai! Dievaž, Bezili, nemaniau, kad tu toks tuštuolis; iš tiesų nematau jokio panašumo tarp šiurkštaus tvirto tavo veido, juodų kaip anglis plaukų ir šito jauno Adonio, kuris atrodo lyg būtų iš dramblio kaulo ir rožių žiedlapių. Klausyk, mielas Bezili, juk jis tikras Narcizas, o tu... be abejo, tavo veido išraiška intelektuali ir taip toliau, bet grožis, tikras grožis dingsta tada, kai atsiranda intelektuali išraiška. Intelektas jau pats savaime kažkas perdėta ir todėl ardo harmoniją kiekviename veide. Kai tik žmogus atsisėda ir susimąsto, jo veide lieka tik nosis arba tik kakta, ar dar kokia baisybė. Pažiūrėk į žmones, kurie ko nors pasiekė išsilavinimo reikalaujančiose profesijose. Kokie jie tobulai bjaurūs! <...> Paslaptingasis tavo draugas, kurio vardo man nesakai, bet kurio portretas mane iš tikrųjų žavi, niekada negalvoja. Tuo aš neabejoju. Tai tikriausiai koks tuščiagalvis gražus padaras, kuris visada turėtų būti su mumis žiemą, kai negalim gėrėtis gėlėmis, ir vasarą, kai mums reikia kuo nors atvėsinti savo protą. Per gerai apie save manai, Bezili, tu nė trupučio į jį nepanašus.
– Nesupranti manęs, Hari, – atsakė dailininkas. – Aišku, nesu į jį panašus. Žinau tą kuo puikiausiai. Iš tiesų man net būtų nesmagu būti tokiam kaip jis. Traukai pečius? Aš sakau tiesą. Visa, kas tobula, tiek fiziniu, tiek ir dvasiniu atžvilgiu, paženklinta lemties, kuri per visą žmonijos istoriją lydi klumpančių karalių žingsnius. Verčiau nesiskirti iš kitų. Bjaurieji ir kvailiai šiame pasaulyje niekada nepralošia. Sėdi sau patogiai ir spokso į lošimą. Tegul pergalės jie ir nelaimi, tačiau bent nepatiria pralaimėjimo kartėlio. Jie gyvena taip, kaip visiems derėtų gyventi – niekieno netrikdomi, abejingi, ramūs. Kitų jie nepražudo, bet ir jiems priešo ranka neatneša pragaišties. Tavo padėtis ir turtas, mano protas, toks, kokį turiu, mano menas, kad ir koks jis būtų, graži Doriano Grėjaus išvaizda – už visa tai, ką mums davė dievai, turėsim atkentėti, skaudžiai atkentėti.
– Dorianas Grėjus? Tai jo pavardė? – paklausė lordas Henris, eidamas per dirbtuvę prie Bezilio Holvordo.
– Taip, tai jo pavardė. Nenorėjau tau sakyti.
– O kodėl?
– Ak, negaliu paaiškinti. Kai man koks žmogus labai brangus, niekam nesakau, kas jis. Man atrodo, kad pasakydamas vardą aš tarytum jo dalį atiduodu svetimam. Pamėgau slaptingumą. Turbūt tik jis tegali mūsų nūdienį gyvenimą padaryti mįslingą ar žavų. <...>
Abu vyrai išėjo į sodą ir susėdo ant ilgo bambukinio suolo, kuris stovėjo aukšto laurų krūmo pavėsyje. Saulės šviesa slydo blizgančiais lapais. Žolėje virpėjo baltos saulutės.
Po valandėlės lordas Henris išsitraukė laikrodį.
– Man jau laikas, Bezili, – sumurmėjo jis, – tačiau prieš išeidamas būtinai noriu, kad atsakytum į mano klausimą.
– Kokį? – paklausė dailininkas, įbedęs žvilgsnį į žemę.
– Puikiai žinai.
– Nežinau, Hari.
– Ką gi, pasakysiu. Noriu žinoti, kodėl neduosi į parodą Doriano Grėjaus portreto. Noriu žinoti tikrąją priežastį.
– Aš ją pasakiau.
– Ne, nieko panašaus. Sakei – dėl to, kad per daug savęs įdėjai į paveikslą. Bet juk tai vaikiška.
– Hari, – tarė Bezilis Holvordas, žvelgdamas jam tiesiai į akis, – kiekvienas portretas, nutapytas su įsijautimu, yra paties dailininko, o ne pozuotojo portretas. Pozuotojas – grynas atsitiktinumas, dingstis. Ne jį atvaizduoja dailininkas, spalvotoje drobėje dailininkas atvaizduoja pats save. Portrete, ko gero, būsiu atskleidęs savo sielos paslaptį, todėl ir nenoriu jo rodyti.
<...>
– Bezili, juk tai nuostabu! Turiu pamatyti tą Dorianą Grėjų.
Holvordas pakilo nuo suolo ir ėmė vaikštinėti po sodą. Netrukus jis sustojo.
– Hari, – tarė jis, – Dorianas Grėjus mano kūrybai tiktai stimulas. Galbūt tu nieko jame neįžvelgsi. Aš matau viską. Ir tada, kai mano paveiksle nerasi nė menkiausio Doriano Grėjaus bruoželio, jo ten daugiausia. Jis, kaip sakiau, man akstinas naujai manierai. Randu jį tam tikrų linijų vingiuose, tam tikrų spalvų grožyje ir subtilume. Štai ir viskas.
– Tai kodėl nenori duoti į parodą jo portreto? – paklausė lordas Henris.
– Todėl, kad visai nejučia portrete išreiškiau dalelę šito savo keisto dievinimo, apie kurį aš, be abejonės, niekada jam neužsiminiau. Jis nieko nežino ir niekada nesužinos. Bet žmonės gali atspėti, o aš nenoriu apnuoginti savo sielos jų lėkštiems, smalsiems žvilgsniams. Niekada mano širdis negulės po jų mikroskopu. Į šį kūrinį, Hari, įdėjau per daug savęs, per daug savęs.
– Poetai nebūna tokie skrupulingi kaip tu. Jie žino, kaip naudinga viešumai parodyti savo aistras. Nūdienis kūrinys apie plyštančią širdį susilaukia ne vieno leidimo.
– Dėl to aš jų ir neapkenčiu, – sušuko Holvordas. – Menininkas turėtų kurti gražius kūrinius, bet į juos nedėti nieko iš savo gyvenimo. Gyvename epochoje, kai žmonės žiūri į meną tarsi į savotišką autobiografiją. Mes praradom abstraktų grožio pojūtį. Kada nors aš parodysiu pasauliui, kas tai, ir kaip tik dėl to pasaulis niekada nepamatys mano nutapyto Doriano Grėjaus portreto.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Remdamiesi antra pastraipa atpasakokite, kokia aplinka supa lordą Henrį.
- Kieno akimis – lordo Henrio ar beasmenio pasakotojo – žvelgiama į kambarį ir sodą?
- Kokias detales fiksuoja šis žvilgsnis?
- Dailininkas Bezilis slepia nuo žmonių Doriano portretą. „Pernelyg daug savęs esu į jį įdėjęs“, – sako jis.
- Kaip šią mintį supranta lordas Henris?
- Ką iš tikrųjų nori pasakyti dailininkas? Kokią savo sielos paslaptį jis manosi atskleidęs?
Tiriame
Paveiksle pavaizduotą jaunuolį lordas Henris vadina tikru Narcizu.
- Pasidomėkite knygose ar internete Narcizo (gr. Narkiso) mitu.
- Kokią ypatybę lordas Henris įžvelgia Doriano Grėjaus portrete?
Rašome
Įsivaizduokite Doriano veido išraišką, žvilgsnį, laikyseną ir sukurkite rašytinį portretą.
Diskutuojame
Dailininkas sako: „Gyvename epochoje, kai žmonės žiūri į meną tarsi į savotišką autobiografiją.“ Prisiminkite, kas būdinga autobiografijos žanrui.
- Pasvarstykite, ar galima į grožinės literatūros kūrinį, net jei jame kalbama pirmuoju asmeniu, žiūrėti kaip į autobiografiją. Kodėl?
- Kodėl žmonėms knieti sugretinti kūrinį ir jo autorių?
- Kaip Bezilio mintis susijusi su romano pratarme? Ar galima manyti, kad jis išsako autoriaus požiūrį?
DORIANO GRĖJAUS PORTRETAS (ištraukos) (VIII)
VIII
Buvo gerokai po vidurdienio, kai Dorianas Grėjus atsibudo. Tarnas jau kelis sykius buvo atstypčiojęs į jo kambarį pažiūrėti, ar jaunasis šeimininkas dar nesikelia, ir stebėjosi, ko jis taip ilgai miega. Pagaliau sutilindžiavo varpelis, ir Viktoras tyliai įėjo nešinas puodeliu arbatos ir krūva laiškų ant mažo padėklo iš senovinio Sevro porceliano. Jis atitraukė alyvuogių spalvos atlaso užuolaidas blizgančiu mėlynu pamušalu, kurios dengė tris aukštus langus.
– Šįryt mesjė gerai miegojot, – pasakė šypsodamas.
– Kelinta valanda, Viktorai? – mieguistai paklausė Dorianas Grėjus.
– Ketvirtis po pirmos, mesjė.
Kaip vėlu! Dorianas atsisėdo ir, gurkštelėjęs arbatos, ėmė žiūrinėti laiškus. Vienas buvo iš lordo Henrio, šį rytą atneštas pasiuntinio. Dorianas akimirką dvejojo, paskui atidėjo laišką į šalį. Kitus atsainiai atplėšė. Juose buvo įprastos vizitinės kortelės, kvietimai pietauti, bilietai į uždarus spektaklius, labdaringų koncertų programos ir panašūs popieriukai, kuriais sezono metu verste apverčiami visi aukštuomenės jaunuoliai. <...>
Už kokių dešimt minučių Dorianas atsikėlė ir, užsimetęs puošnų šilkais siuvinėtą kašmyro chalatą, įėjo į vonios kambarį onikso grindimis. Po ilgo miego vėsus vanduo jį atgaivino. Jis tartum pamiršo viską, ką buvo patyręs. Vieną ar du sykius jam lyg ir pasivaideno, kad jis dalyvavęs kažkokioje keistoje tragedijoje, bet visa atrodė kaip sapne.
Apsirengęs tučtuojau nuėjo į biblioteką ir atsisėdo valgyti lengvų prancūziškų pusryčių, kurie jam buvo padėti ant mažo apskrito stalelio prie atviro lango. Diena buvo nepaprastai graži. Šiltas oras atrodė pritvinkęs kvapų. Įskrido bitė ir zvimbdama ėmė sukti ratus aplinkui vazą, stovinčią priešais jį, mėlyną kaip laumžirgis ir pilną geltonų lyg siera rožių. Dorianas jautėsi visiškai laimingas.
Staiga jo žvilgsnis užkliuvo už širmos, kurią buvo pastatęs priešais portretą, ir jį nukrėtė šiurpas.
– Ar mesjė šalta? – paklausė tarnas, dėdamas ant stalo omletą. – Gal langą uždaryti?
Dorianas papurtė galvą.
– Ne, nešalta, – sumurmėjo jis.
Nejau tai teisybė? Negi portretas iš tikrųjų pasikeitė? O gal vietoj šypsenos jam tik pasivaideno pykčio iškreiptos lūpos? Juk nutapyta drobė negali keistis. Tai absurdas. Bus ką papasakoti Beziliui kada nors. Galės pasijuokti.
Ir vis dėlto kaip ryškiai jis viską prisiminė! Iš pradžių sambrėškoje, paskui skaisčiai išaušus jis matė žiaurumo liniją aplink iškreiptas lūpas. Dorianas beveik bijojo akimirkos, kai tarnas išeis. Žinojo, kad vienas pasilikęs turės apžiūrėti portretą. Bijojo realybės. Kai tarnas, atnešęs kavą ir cigaretes, pasisuko eiti, Dorianą pagavo baisiausias noras jo neišleisti. O kai išeidamas tarnas jau buvo beuždarąs duris, Dorianas jį šūktelėjo. Tarnas sustojo laukdamas įsakymo. Valandėlę Dorianas žiūrėjo į jį.
– Viktorai, sakyk, kad manęs nėra, kad ir kas ateitų, – tarė jis atsidusęs.
Tarnas nusilenkė ir išėjo.
Tada Dorianas pakilo nuo stalo, užsidegė cigaretę ir krito ant prabangiom pagalvėm apkrautos kanapos, stovinčios priešais širmą. Širma buvo sena, iš paauksuotos ispaniškos odos, kurioje buvo įspaustas margintas Liudviko XIV laikų gėlių ornamentas. Dorianas įdėmiai ją apžiūrinėjo svarstydamas, ar buvo jai kada tekę dengti žmogaus gyvenimo paslaptį.
O gal tos širmos neatstumti? Gal taip ir palikti? Kokia iš to žinojimo nauda? Jei iš tikrųjų taip įvyko – baisu. Jei ne – ko būgštauti? Bet kas bus, jei likimas ar koks dar šiurpesnis atsitiktinumas leis svetimoms akims pažvelgti už širmos ir išvysti tą klaikų pasikeitimą? Ką jis darytų, jei ateitų Bezilis Holvordas ir užsimanytų pažiūrėti savo paveikslą? Bezilis tikrai taip padarys. Ne, reikia išsiaiškinti, ir tučtuojau. Už tas baisias abejones nieko blogiau negali būti.
Jis atsistojo ir užrakino abejas duris. Bent tuo metu, kai žiūrės į savo gėdos kaukę, bus vienas. Paskui nustūmė į šalį širmą ir pažvelgė tiesiai į savo veidą. Tikra teisybė. Portretas buvo pasikeitęs.
Vėliau Dorianas ne sykį prisimindavo, ir visada su didele nuostaba, kad iš pradžių apžiūrinėjo portretą beveik su mokslininko susidomėjimu. Kad toks pakitimas galėjo įvykti, jam atrodė neįtikėtina. Ir vis dėlto tai buvo faktas. Nejau egzistuoja koks neapčiuopiamas ryšys tarp cheminių atomų, kurie drobėje virto spalva ir forma, ir sielos, kuri glūdi jame? Negi atomai gali atskleisti tai, ką mąsto jo siela, paversti tikrove tai, apie ką ji svajoja? O gal čia slypi kita, dar siaubingesnė, priežastis? Šiurpas perbėgo jo kūnu, jis išsigando, vėl grįžo prie kanapos, atsigulė ir, nutirpęs iš baimės, ėmė žiūrėti į paveikslą.
Vieną dalyką portretas tikrai jau buvo padaręs. Portretas padėjo jam suprasti, kaip neteisingai, žiauriai jis pasielgė su Sibile Vein. Dar ne vėlu ištaisyti. Sibilė dar gali tapti jo žmona. Nerealią ir egoistišką jo meilę palenks aukštesnė įtaka, pavers ją kilnesniu jausmu, ir portretas, kurį jam nutapė Bezilis Holvordas, bus jo gyvenimo kelrodis, bus tai, kas vieniems yra šventumas, kitiems sąžinė, o visiems – Dievo baimė. Yra narkotikų sąžinės graužačiai numaldyti, vaistų, kurie užmigdo doros pajautimą. Bet štai čia, priešais jį, akivaizdus pražūtingo nuodėmės poveikio simbolis. Nuolatinis įrodymas, bylojantis apie tai, kaip žmonės žlugdo savo sielas.
Išmušė trečią valandą, paskui ketvirtą, du sykiu nuaidėjo laikrodžio dūžiai, mušdami pusvalandžius, bet Dorianas nė nekrustelėjo. Jis bandė surankioti raudonas savo gyvenimo gijas ir suausti jas į kokį raštą, rasti kelią kruvinų aistrų labirinte, kuriame klajojo. Nežinojo, ką daryti, ką galvoti. Pagaliau priėjo prie stalo ir sėdo rašyti aistringą laišką mergaitei, kurią buvo mylėjęs, melsdamas jos atleidimo, vadindamas save bepročiu. Lapą po lapo prirašė skaudžios atgailos ir dar skaudesnio sielvarto žodžių. Priekaištai sau – savotiška prabanga. Kai kaltinam save, jaučiam, kad niekas kitas neturi teisės mus apkaltinti. Ne kunigas, o pati išpažintis duoda mums nuodėmių atleidimą. Baigęs laišką, Dorianas pajuto, kad kaltė jam atleista.
Staiga kažkas pasibeldė į duris, ir jis išgirdo lordo Henrio balsą.
– Mielas bičiuli, privalau jus pamatyti. Tučtuojau mane įsileiskit. Negaliu pakęsti, kai šitaip sėdit užsidaręs.
Iš pradžių Dorianas nieko neatsakė ir sėdėjo nekrutėdamas. Beldimas netilo, pasidarė dar garsesnis. Taip, įleis lordą Henrį ir jam paaiškins, kad ketina pradėti naują gyvenimą; ginčysis su juo, jei reikės ginčytis, net išsiskirs, jei išsiskirti būtina. Dorianas pašoko, skubiai uždengė širma paveikslą ir atrakino duris.
– Man labai liūdna, Dorianai, – tarė įėjęs lordas Henris, – tačiau per daug apie tai negalvokit.
– Ar Sibilę Vein turit omenyje? – paklausė vaikinas.
– Be abejonės, – atsakė lordas Henris, grimzdamas į fotelį ir pamažu traukdamas nuo rankų geltonas pirštines. – Iš vienos pusės tai iš tikrųjų siaubinga, bet jūs čia niekuo dėtas. Sakykit, ar po spektaklio buvot nuėjęs pas ją į užkulisius?
– Buvau.
– Taip ir maniau. Ir iškėlėt jai sceną?
– Buvau žiaurus, Hari, tikrai žiaurus. Bet dabar viskas gerai. Nesigailiu nieko, kas įvyko. Išmokau labiau save pažinti.
– Ak, Dorianai, kaip aš džiaugiuosi, kad šitaip žiūrit į visa tai. Maniau, kad graužiatės, kad raunat savo puikias garbanas.
– Tai jau praėjo, – atsakė Dorianas, purtydamas galvą ir šypsodamas. – Dabar aš visai laimingas. Visų pirma supratau, kas yra sąžinė. Ne, tai ne tas, ką jūs man sakėt. Tai dieviškiausia, kas mums duota. Daugiau, Hari, nebesityčiokit iš sąžinės, bent man girdint. Noriu būti geras žmogus. Negaliu pakęsti minties, kad mano siela šlykšti.
– Žavus estetinis pagrindas moralei, Dorianai. Sveikinu jus. O nuo ko pradėsit?
– Vesiu Sibilę Vein.
– Sibilę Vein! – sušuko lordas Henris, stodamas ir žvelgdamas į Dorianą. Jis buvo apstulbęs ir priblokštas. – Bet, mano mielas Dorianai...
– Taip, Hari, žinau, ką norit pasakyti. Kokią baisybę apie santuoką. Nesakykit. Niekada man nebesakykit tokių dalykų. Prieš dvi dienas prašiau Sibilę tekėti už manęs. Nelaužysiu savo žodžio. Ji taps mano žmona.
– Jūsų žmona! Dorianai!.. Nejau negavot mano laiško? Šįryt parašiau ir per savo pasiuntinį nusiunčiau jums laišką.
– Jūsų laiško? Taip, prisimenu. Dar jo neskaičiau, Hari. Bijojau, kad ten rasiu ką nors, kas man nepatiks. Savo aforizmais jūs gyvenimą skaldot į gabalus.
– Vadinasi, nieko nežinot?
– Ko nežinau?
Lordas Henris perėjo per kambarį, atsisėdo šalia Doriano Grėjaus ir, paėmęs abi jo rankas, tvirtai suspaudė.
– Dorianai, – tarė jis. – Savo laiške – tik neišsigąskit – pranešiau jums, kad Sibilė Vein žuvo.
Skausmingas šūksnis išsiveržė iš vaikino lūpų, ir jis pašoko išplėšdamas rankas iš lordo Henrio.
– Žuvo! Sibilė žuvo! Netiesa! Baisus melas! Kaip drįstat taip kalbėti?
– Tikra teisybė, Dorianai, – rimtai atsakė lordas Henris. – Visuose rytiniuose laikraščiuose rasit. Parašiau jums prašydamas, kad kol ateisiu, su niekuo nesikalbėtumėt. Žinoma, bus tardymas, bet jūs neturite įsivelti į šią istoriją. Tik Parỹžiuje per tokius dalykus galima išgarsėti. O Lòndone žmonės labai prietaringi. Skandalu debiutuoti čia nedera. Verčiau pasitaupyti, kad senatvėj būtum įdomus. Tikiuosi, kad teatre niekas nežino jūsų pavardės? Jei nežino, viskas gerai. Ar kas matė, kai buvot jos kambary? Tatai labai svarbu.
Dorianas valandėlę nieko neatsakė. Jis buvo apkvaitęs iš siaubo. <...>
Kai lordas Henris uždarė duris, Dorianas Grėjus paskambino, po kelių minučių atėjo lempomis nešinas Viktoras ir užtraukė užuolaidas. Dorianas nekantriai laukė jo išeinant. Jam rodėsi, kad tarnas neapsakomai ilgai gaišta.
Vos tik jam išėjus, Dorianas tučtuojau puolė prie širmos ir ją atitraukė. Ne, naujų permainų portrete nebuvo. Apie Sibilės mirtį portretas sužinojo anksčiau už Dorianą. Jis pajunta kiekvieną dalyką tuojau, vos jam gyvenime nutikus. Nuožmus žiaurumas, kuris bjaurojo gražias lūpų linijas, be abejonės, atsirado tą pačią akimirką, kai mergaitė išgėrė nuodų. O gal pasekmėms portretas abejingas? Gal reaguoja tik į tai, kas vyksta Doriano sieloje? Taip svarstydamas Dorianas pagalvojo, kad kada nors pamatys, kaip paveikslas keičiasi jam bežiūrint, ir nuo tos minties šiurpas perbėgo jo kūnu.
Vargšė Sibilė! Kaip tai buvo romantiška! Scenoje ji dažnai vaidindavo mirtį. O paskui Mirtis pati ją palietė ir išsivedė. Kaip ji suvaidino tą pačią paskutinę klaikią sceną? Ar keikė jį mirdama? Ne, ji mirė iš meilės jam, ir nuo šiol meilė jam bus šventa. Jinai viską išpirko, paaukodama savo gyvybę. Jis daugiau nebegalvos apie tai, ką iškentė dėl jos tą baisų vakarą teatre. Prisimins ją kaip nuostabų tragišką personažą, pasiųstą į pasaulio sceną įrodyti meilės aukščiausią realybę. Argi ji ne nuostabus tragiškas personažas? Ašaros užplūdo jam akis, prisiminus vaikišką jos povyzą, linksmą žaismingą būdą, baikštų virpantį grakštumą. Jis skubiai nuvijo prisiminimus ir vėl pažvelgė į paveikslą.
Dorianas pajuto, kad tikrai atėjo metas apsispręsti. O gal jis jau apsisprendė? Taip, gyvenimas jau buvo nusprendęs už jį, gyvenimas ir paties Doriano begalinis domėjimasis juo. Amžina jaunystė, nepasotinama aistra, rafinuoti slapti malonumai, pašėlę džiaugsmai ir beprotiškos nuodėmės. Visa tai teks jam. O portretas neš jo gėdos naštą. Štai ir viskas.
<...>
Vertė Lilija VanagienėKLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kokioje aplinkoje gyvena Dorianas Grėjus? Kaip tai charakterizuoja veikėją?
- Apibūdinkite Doriano būseną nubudus. Kas trikdo jo ramybę? Kokiam jausmui jis pasiduoda?
- Kodėl Dorianas nenori pažvelgti į savo portretą ir kam nors dar jį rodyti?
- Remdamiesi tekstu įrodykite, kad Dorianas gerai supranta, ką atskleidžia jo portretas. Kaip jis vertina savo elgesį?
- Dėl ko jaunuolis puola rašyti laišką Sibilei Vein?
- Pasakotojas sako: „Kai kaltinam save, jaučiam, kad niekas kitas neturi teisės mus apkaltinti. Ne kunigas, o pati išpažintis duoda mums nuodėmių atleidimą.“
- Kaip ir kodėl nuo pasakojimo pereinama prie samprotavimo?
- Kaip suprantate šias mintis?
- Kaip šis samprotavimas praturtina pasakojimą?
- Pokalbio pradžioje atrodo, kad lordas Henris ir Dorianas supranta vienas kitą, bet kalba apie skirtingus dalykus. Apie kokius?
- Dėl ko lordas Henris įspėja Dorianą? Kaip tai paveikia jaunuolį?
- Atidžiai perskaitykite dvi paskutines pastraipas.
- Ką apie veikėją sako pirmi du sakiniai?
- Kokią Sibilę regi Dorianas?
- Ar lordas Henris buvo įžvalgus, kai pavadino Dorianą Narcizu? Argumentuokite.
- Stebuklingas portretas davė Dorianui amžiną jaunystę ir grožį, bet kai ką ir atėmė. Ką?
Diskutuojame
„Kiekvienas menas gimsta iš žmoniškumo esmės, kada ji ryžtasi daiktų pasaulyje kurti vaizdus ir pavidalus. Todėl menas ir nieko kito negali skelbti kaip žmoniškumą“, – teigia Vydūnas. Pasvarstykite, ar šis filosofo teiginys tinka O. Vaildo romanui.
Apibendriname
- Dorianas ne iš karto supranta susižavėjęs ne pačia Sibile, o jos kuriamais vaidmenimis. O Sibilei kur kas svarbesnė meilė: „Tu man atnešei kažką aukštesnio, ką menas tiktai atspindėti tegali.“ Pamilusi Dorianą, visą aistrą ji trokšta atiduoti jam, ne scenai, bet jaunuolis ją atstumia: „Tu sužalojai mano gyvenimo romantiką. Be savo meno tu niekis.“ Taigi tikram estetui tikrovė menkesnė už meno kūrinį. Kokie pavojai tyko tokių žmonių?
- Dorianas, sužavėtas lordo Henrio aforizmų, perima jo hedonistinius polinkius. Pasidomėkite, kas yra hedonizmas, ir remdamiesi romanu įrodykite, kad Dorianas pasirenka hedonistinę gyvenseną.
- Aptarkite lordo Henrio pažiūras.
- Jis vertina grožį ir meną, galintį atnešti turtus ir šlovę, nes pasitelkus grožį iš gyvenimo galima gauti viską. Kaip toks požiūris lemia Doriano Grėjaus likimą?
- Lordo samprotavimai ciniški, bet jis pasako daug tiesos apie žmogų ir visuomenę. Pasirinkę ištrauką įrodykite, kad jis ne tik skleidžia hedonistines pažiūras, bet ir parodo tikrąjį visuomenės veidą.
- Pasirodžius O. Vaildo romanui, kilo skandalas – kūrinį reikalauta uždrausti, o autorių nubausti.
- Susiekite tai su romano pratarmės teiginiu: „Menas lyg veidrodis atspindi ne gyvenimą, bet žiūrovą.“
- O ką manote jūs – ar tokį kūrinį reikia uždrausti?
- Meno ir gyvenimo santykis dorovės plotmėje yra šio romano tema. Išrinkite ir savais žodžiais surašykite dviem skiltimis dailininko Bezilio ir lordo Henrio mintis apie meną. Kieno pusėje autorius?
- Sukurkite knygos „Doriano Grėjaus portretas“ viršelį ar iliustracijų. Paaiškinkite, kokią idėją norėjote perteikti savo kūriniu.
- Ar mūsų visuomenėje garbinama jaunystė ir kūno grožis? Pateikite pavyzdžių ir pasvarstykite, ar O. Vaildo įžvalgos romane aktualios šiais laikais.
- Romanas nuo 1910 m. ekranizuotas daugybę kartų įvairiose šalyse, yra serialų, šiuolaikiškų interpretacijų.
- Pasvarstykite, kodėl tokia stipri šio kūrinio trauka.
- Pažiūrėkite romano ekranizaciją ir padiskutuokite, kas įdomiau – knyga ar filmas. Kodėl?
- Meno reikšmę galima nusakyti apžvelgiant jo funkcijas. Nusibraižykite lentelę ir atlikite užduotis.
- Antrame stulpelyje meno funkcijos aprašytos ne iš eilės. Surikiuokite aprašymus reikiama tvarka.
- Užpildę pirmą ir antrą stulpelį, pateikite pavyzdžių iš grožinės literatūros.
Meno funkcija | Pavyzdžiai | |
Estetinė | Supažindina su įvairių epochų vertybėmis, istorija, religija. | |
Pažintinė | Formuoja visuomenės idealus ir siekius, auklėja dorą, garbingą žmogų ir pilietį. | |
Komunikacinė | Teikia malonumą, pasitenkinimą. | |
Auklėjamoji | Ugdo grožio pajautą, tobulina žmogų ir aplinką, skatina siekti harmonijos. | |
Pramoginė, hedonistinė | Palaiko žmonių bendravimą: ir nemokėdami kalbos iš kūrinio sužinome šalies tradicijas, kultūros ypatumus, problemas, siekius. |
- Raiškiai perskaitykite Arčibaldo Makleišo (Archibald Macleish) eilėraščio „Ars poetica“ fragmentą.
- Aptarkite šį fragmentą savarankiškai arba padedami mokytojo.
- Knygose, internete raskite daugiau poezijos kūrinių, atskleidžiančių požiūrį į kūrybą, apmąstančių jos esmę.
O tampa kūnu.
Tegul išsako gėlą
Vien klevo lapas, pradarytos durys.
O meilę
Lanksti žolė, du žiburiai virš jūros –
Tegul eilėraštis nereiškia nieko,
Bet būna.Vertė Tomas Venclova
- Sukurkite literatūrinę-muzikinę kompoziciją arba surenkite fotografijos parodą „Kūryba žmogaus gyvenime“.
- Pasirinkę užduotį, pasidalykite į dvi grupes.
- Aptarkite muzikos (fotografijos) ir žodžio dermę; sudėliokite atrinktus kūrinius; sugalvokite pavadinimą.
- Pristatykite šį projektą visiems mokyklos devintokams.
- Žinomas fotografas Edis Jurčys įsitikinęs, kad fotografijos menas labai paveikus: keičia žmonių pasaulėžiūrą, prisideda prie abejingumo mažinimo pasaulyje. Surenkite nuotraukų parodą „Mokykla mūsų akimis“, atskleidžiančią ir jūsų kasdienės aplinkos grožį, ir problemas.
Diskutuojame
Vienoje iš interneto svetainių romano pagrindinė mintis suformuluota taip: „Vien grožis nesuteikia laimės.“ Padiskutuokite apie tai.
Rašome
Parašykite samprotaujamąjį rašinį „Kuo žmogui svarbi kūryba?“.
- Suformuluokite du teiginius – atsakymus į iškeltą klausimą.
- Juos išplėtokite remdamiesi per pamokas aptartais ir savarankiškai skaitytais grožiniais kūriniais.
- Pasiremkite bent vienu publicistiniu tekstu – patikusias mintis pacituokite ar pasitelkite formuluodami argumentus.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"