Ignas Šeinius
1904 m. atgavus lietuvišką spaudą, į literatūrą įsiliejo būrys jaunų rašytojų, tarp jų Ignas Šeinius (tikrasis vardas Ignas Jurkūnas, 1889–1959) – prozos novatorius, diplomatas, populiarus visuomenėje žmogus. 1940 m. Lietuvą okupavus sovietams, jis emigravo į Švèdiją, ten kūrė švedų kalba.
„Kuprelis“ yra pirmas lietuviškas romanas, kurio veikėjas kuriasi naują gyvenimo prasmę – pasak Balio Sruogos, trokšta „ne tylaus, ramaus šeimos gyvenimo, bet meilės, meilės ugninės. Jis ieško savo ugnį išlieti, kad ilgėjimuisi realią formą suteiktų“. I. Šeiniaus kūryboje siekiama subtiliai atskleisti žmogaus būseną, nuotaiką, nuolat kintančios tikrovės įspūdžius. Apie menininko pašaukimą rašytojas sako: „Žmonės jausmo, intuicijos, su ugnimi krūtinėj [t. y. menininkai] nemokina nieko. Jie rodo, ką jaučia, pasako, ką pašnabžda, sužavi slėpiningas miško šlamesys tylų vakarą, ką šūkterėja į ausį prilėkusi marių banga. Jie randa kiekvienam gyvenimo akimirksny paslėptą grožę. Pasako apie tai, kas niekuomet nepasikartoja ir dar niekuomet nėra buvę. Jiems nebaisi mirtis – jie tveria.“
Skaitydami romaną atkreipkite dėmesį į neįprastas žodžių formas. Tai XX a. pradžios lietuvių kalba: yra tarmybių, iš senųjų raštų atėjusių žodžių. Jų reikšmę ir vartoseną padės suprasti žodynas.
Tiriame
„Kuprelis“ pasirodė 1910–1911 m. Amèrikoje, nes Lietuvà tuo metu buvo Rùsijos imperijos dalis ir kūrinį išleisti sutrukdė cenzūra: caro valdininkams nepatiko, kad romane vaizduojama knygnešių veikla.
Išsiaiškinkite sąvokas spaudos draudimas, cenzūra, knygnešiai, slaptosios mokyklos, daraktoriai, lotyniškieji rašmenys, graždanka, tautinis sąjūdis, anticarinės nuotaikos.
KUPRELIS (ištraukos) (I)
I
Jau, rodos, niekas man nekliudys.
Vėl rašau.
Rašau, galvoju. Skraidau tolimam, plačiam neregėtų vaizdų pasaulyje.
Mėlyni pavasario rūkai jį šiandien dengia; mėlynuose rūkuose jis nuskendęs. Ir regimi laukai, ir žalios pievos, ir vėsios girios ten nuskendę.
Girios tylios, ramios stovi. Klausos tik, kaip žolė ir javai aplinkui auga.
Blyksterės, žybterės mintis, ir vėl išnyksta. Sugauti neįstengiu. Ramu šiandien visur.
Anapus durų skubūs žingsniai. Į mane kas ateina.
Tegul sau.
Įeina tėvas. Sustojęs šypsos.
– Žinai, Ignasėl, ko tavęs prašysiu?
– Šiandien nieko negaliu įspėti. Pasakyk.
– Pirmai prižadėk.
– Ne, taip bijau.
– Nėr ko bijoti. Darbas bus nedidelis.
Įdomu, ką jis sugalvojo?
– Na, vis tasia.
– Gerai! – uždėjo man ranką ant peties. – Nueik mano vietoj malūnan. Nueičiau pats, bet šiandien turiu nuvažiuoti mugėn: reikia Širmį parduoti. Kuprelis vienas jokiu būdu nemals, – tėvas pastebėjo, kad mano veidas niaukėsi.
– Sakė: „Kai tik pamatysi, kad sparnai sukasi, tuojau ir eik.“ Jau sukasi – Kuprelis pradėjo malti.
Aš galvoju: „Būti šiandien, tokią dieną, malūne tarp miltų!“
Tėvas turbūt spėjo mano mintį:
– Tu manai, kad jis laikys tave visą laiką prie pikliaus? Jam smagu bus su tavim pasišnekėti. Juk žinai, kad jis tave mėgsta?
– Bet aš šiandien galvojau apie kitą darbą.
– Nesisukinėk... Grūdų nedaug nuvežiau. Vėjas, matyt, bus geras, spustersit, ir nepamatysi, kaip sumalsit... Ir tau bus geriau. Senus pažįstamus pamatysi. Jau penkta diena, kai parvažiavai, o dar niekur nebuvai išėjęs. Svečias esi, neturi ko namie užsidaręs sėdėti. Dabar dienos tokios gražios.
Padėjęs plunksną, žvilgterėjau langan. Diena atrodė tikrai nuostabi. Oras skaidrus, medžiai nauju žalumu žvaga. Ir pro langą buvo jaučiama, kaip pavasario sula oru sunkias.
– Eisiu! – atsistojau.
Tėvas patenkintas išėjo kinkytis.
KUPRELIS (ištraukos) (IV)
IV
Įėjęs vidun, tuojau pamačiau patį malūnininką, Kuprelį.
Tokiu vardu jį visi žmonės vadina. Jo tikros pavardės niekuomet nesu girdėjęs. Ta pravardė – tai davinys žmonių sugebėjimo viską pastebėti. O Kuprelis turi net dvi kupras: vieną krūtinėje, kitą nugaroje. Bet jis dėl to pravardžiavimo nei kiek nepyksta. Nors šiaip žinomas, kad supykti gali. Kai kas nori prisigerint malimo ar kitais reikalais, vadina jį Olesiu, net ir ponu Olesiu. Jam vis tiek.
Kuprelis manęs įeinant nepastebėjo. Dirbo. Pasistojęs suolelio, taiso įplyšusią, du ratus jungiančią juostą. Jo ilgos, laibos, tiesios kojos nuo malūno kratymo virpa jo taktu. Visas kūnas virpa. Atrodo, jis tik malūno daiktas, su juo surištas, su juo suaugęs. Su juo vienu taktu ir ritmu gyvena.
Kuprelis vis dirba, manęs nemato.
Pagaliau sveikinu jį nuoširdžiai, draugingai.
– Labadien, ponas Olesi!
Nesiskubindamas pakėlė galvą. Žiūri į mane, tarytum ir nepažįsta. Nieko neatsako.
Kodėl? Gal nepakankamai greitai atėjau?
Pabaigęs darbą, nulipė nuo suolelio. Priėjo ir duoda kiek šaltą, mažai draugingą ranką. Spaudžiu ją, stengiuos gerumu sušildyt. Jaukiai klausiu:
– Ar tamsta, ponas Olesi, dabar mūsų mali?
– Taigi, – pratarė tampriai, kietai. Paskum tuo pat balsu: – Ar tėvas jau ir neateis?
– Turbūt, kad ne. Aš jo vieton, – aiškinu, atopakalin kiek atsitraukęs.
– Kodėl neateis? – žybterėjo Kuprelio akys.
– Mugėn išvažiavo. Labai dideliu reikalu.
– Ar nebūtų galėjęs kitą ketvirtadienį?
– Kad reikalas neatidėtinas.
– Tai kaip dabar bus? – balsas jau kiek švelnesnis.
– Aš pasistengsiu tėvą pavaduoti.
– Kažin. Kažin, ar galėsi ką? – tiria mane Kuprelis, ypatingai mano rūbus. Jo veidas prašvito, pragiedrėjo kiek.
– Na, jei taip, tai taip. Imk tą maišą, – teikia jis man nurodymus įsakmiai ir smulkiai ir rodo yla kiton pusėn, pro lėtai besisukantį stiebą. – Tenai, matai, maišan iš pikliaus suplėšyti grūdai byra. Atkabink maišą nuo tos rankovės: tuoj bus artipilnio. Jo vieton kitą, dyką užkabink. Nunešęs ant viršaus, išpilk skrynion. Ne pirmutinėn, bet antron. Pirmutinės girnos sugedę. Jomis daugiau nemalu. Blogai. Kai esti geras vėjas, galima ir dvejas paleisti. Bet ką tamstai daug aiškinti. Turbūt meni, kaip seniau ateidavai ir man padėdavai malti? Tik paskum, kai pradėjai aukščiau mokytis, ar suponėjai, ar sustingai.
Patenkintas, kad buvau pripažintas, nuskubinau, kur buvo liepta.
<...>
KUPRELIS (ištraukos) (VI)
VI
<...>
Maišas pilnutėlis, prikimštas. Tik tik užtraukiau jį ant pečių. Tempiu įraudęs viršun. Jis ir vienon, ir kiton pusėn nuo nugaros smunka. Prituriu visas pusiausvyros pajėgas sutraukęs. Nors neilgam.
– Greičiau nešk, – įsako nuo viršaus Kuprelis. – Girnos tuoj bus dykos.
Nesulaukęs į laiptus prilėkė. Mato, kaip aš su maišu ir nesuvaldoma pusiausvyra kovoju. Bara ir drauge šypsos.
– Reikia dažniau mainyti. Pilnus maišus nešiodamas, patrūksi ir žmonos negausi.
– Niekai! – atsakiau užtarunčkinęs maišą ir, lyg mylią perlėkęs, patenkintai alsuodamas. – Nepatrūksiu ir žmoną gal gausiu!
– Man atrodo, kad tamsta... Ė! kam man čia tave „tamsta“ vadinti. Ar neatmeni, kai mažą dėl visokių blėnių, kuriuos man su Broniu ir Juzuliu iškrėsdavai, dar ir už ausų lyg kiškelį pakeldavau?
Nuo to priminimo, pats nejusdamas, nukaitau.
– Vaikas iš tavęs buvo! – žvilgterėjo akysna, paskum į viršutinę lūpą. – Man atrodo, kad tau laikas būtų vesti.
– Kodėl? – nustebau.
Bet tas jo nelauktas pasakymas man pakuteno kiek širdį, pakėlė malonius, neaiškius lūkesius.
– Todėl, – aiškino Kuprelis rimtai, – kad jau turi turbūt dvidešimt metų su kaupu. Matai, ir ūsai jau išsikalė, viršun raitosi. Turi mokslą, gerą galvą, žmoną galėsi pramaitinti. Ko dar laukti, ko stinga?
– Dar aš jaunokas tokiam smarkiam žygiui. Pagaliau vienam reikia pirmai gyvenimas išbandyti. Kitaip gali didelio vargo būti.
– Štai kaip! Ar dar gyventi „neišmokai“? Gyventi išmokti negalima. O jei taip, tai dviese lengviau.
Patylėjo kiek.
– Trisdešimties sulaukęs svarstysi, ar verta, ar dar neverta vesti. Keturiasdešimtį privijęs galvosi, ar apskritai verta. Keturiasdešimt penkerių, iš tolo senatvės šešėlį pajutęs, gal ir labai norėsi, bet jauna ir graži neis. Dabar mergaitės mažiau paiso turtingumo, proto ir mokslo. Jas daugiau vilioja jauni ir sveiki vyrai. Taip ir reikia. Tegul nebūna vyrai kvailiai, tegul nelaukia per ilgai. Jei koks žilis bedantis ir gauna kokiu būdu jauną, skaisčią žmoną, jis negali tikėtis jos stiprios ir patvarios meilės. Pakanka, kad koks jaunas vyrukas pasipainiotų, ir jau šeimyninis gyvenimas sugriautas, o senis kokia dešimčia metų keliauja anksčiau į Abraomą. Juk meilė – bent regimo gyvenimo vienatinė prasmė. Nerasti jos – vis tiek kaip ir to gyvenimo nustoti. Meilės ieškoti nereikia vėluotis. Juo anksčiau, juo geriau. Jaunam vesti reikia, jaunam draugę pasirinkti. Ne laikas „mokintis“ gyventi, kai gyslose karštas kraujas verda ir širdis širdies trokšta. O kai pradėsi galvoti, svarstyti, laukti, tai ir nepamatysi, kaip paliksi visam amžiui vienastypis, beprasmis.
Kad Kuprelis pats taip galvotų, man neatrodė.
„Tai tik dėl manęs, jauno“, – maniau.
– Kodėl gi tamsta nevedei? – klausiu.
Į mano, rodos, logingą klausimą jo baltas, drobinis veidas dar labiau pabalo. Raiškios akys ėmė skubiai bėgioti, tarytum ko ieškodamos, nuo vieno daikto į kitą. Štai jos apsistojo ties mažu, keturkampiu malūno langeliu ir žiūri pro jį toli, kur, regis, niekuomet nei susiekti negalėtum.
Pasidarė tylu, net kiek nejauku, lyg ant malūno kas skraistę užmetė. Girnos ūžia niūkiai. Apačioje girdėti pikliaus kimus dūsavimas. Jam nedrąsiai taria ratų ratelių tarškesys. Viršuje lyg šnabžda kas. Bailiai, pavogčiom. Ir vis viena, regis, tylu. Dar sunkesnė tyla.
– Aš? Aš? – prašneko Kuprelis. Bet vis dar pro langą žiūri, mato tenai ką. – Daug pasakoti...
– Papasakok, tamsta! – prašau. Man labai parūpo sužinoti, kodėl Kuprelis nevedė, kodėl liko vienas.
– Tai ne pasaka ir ne kokia rašyta istorija. Papasakoti tai nelengva. Tai mano gyvenimo nesugydoma žaizda. Jos judinti nenoriu.
Tie žodžiai buvo svarūs. Anapus jų buvo jaučiama giluma ir plotis.
– Papasakok bent kiek.
– Tu tik pasijuoksi. Tu gal per jaunas atjausti.
Aš nežinojau, kas atsakyti, kaip pasiteisinti. Aš tikinau tik savo akimis.
– Ak geras tu buvai vaikas. Mėgau aš tave, ir dabar dar mėgstu.
Mažai, man rodos, panašu, kad Kuprelis būtų mylėjęs ką kuomet. Kur jam buvo mylėti, kad jis iš tolo nuo moters šalinas; niekuomet nesutiks, kad kokia mergiotė ateitų ir padėtų jam malti. Neįsileis, kad ji kažin kokia būtų. Ir ar galėjo dar jį mylėti kas? – O gal?
– Prisėsk, – kviečia Kuprelis, vidun susikaupęs ir pasirengęs. – Apsakysiu tau viską, viską, kaip buvo, kaip Kuprelis mylėjo, kaip džiaugės jis laime. Kadaise. Klausysi manęs gerai?
– Taip! – atsakiau, visas jaunu domingumu užsidegęs.
– Mano mylimoji buvo tikrai kaip ankstyvas pavasaris. Žavinga kaip brėkštanti, žadanti aušra. Jos skaidrios žvilgančios akys tirpino širdį, gundino ją. Aš mylėjau ją, kaip naktis myli lakštingalos dainą...
Liejas jo žodžiai, įkvėpti meilės, ir plaukia iš gilumos prislėgtos širdies. Paskendo ir gyvena jis savo atminimuose.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Atidžiai įsiskaitykite į romano I skyrių.
- Išsamiai apibūdinkite pasakotoją.
- Atkreipkite dėmesį į pastraipų, sakinių sandarą. Kuo neįprastas, galbūt keistas toks pasakojimas?
- Koks turėtų būti šitaip kalbantis žmogus?
- Kokie Kuprelio ir Ignasėlio santykiai? Kuo veikėjai panašūs ir kuo skirtingi?
- Kas pakursto Kuprelį atsiverti?
- Kokią gyvenimo vertybę gina Kuprelis, kalbėdamas apie vedybas? Kuo grindžia savo požiūrį?
- Kodėl šis užsisklendęs, nekalbus žmogus atveria širdį už save daug jaunesniam Ignasėliui?
- Apibūdinkite Kuprelio vidinį pasaulį.
KUPRELIS (ištraukos) (XI)
XI
Kuprelis priminė darbą. Liepė man savo prižiūrėti, o jis tuo tarpu savo, kas reikia, atliko.
Ir vėl pasakoja neskubindamas. Nieko savyje neslepia, nieko nepalieka. Kiekvieną smulkmeną, jausmu persunktą, atiduoda. Jo vyriškai tenoringas, dar skambus balsas maišosi su malūno ūžimu ir bildesiu. Malūnas jam pritaria, gyvena jo virpėjimu. Jis, neklusnus jo įrankis, šiuo metu lyg klausos jo.
– Skubiai parsprūdau namon. Laukiau naujų giesmininkių ateinant – laukiau jos vienos. Pietuoti nerūpėjo. Tarnaitė prašė, sakė, kad atauš.
– Tegul sau! – pamojau.
Ėjau nuo lango į langą. Žiūrinėjau nekantraudamas pro juos. Šventoriuje ir palei šventorių vaikščiojo, šnekučiavo žmonės. Berniokai su mergiotėmis linksmai tarškė ir juokavo. Regis, kad ir pamokslą būtų užmiršę, kunigo žodžius vėju paleidę. Niekas nė nesiartino į mano namelį. Niekas.
„Jei nesutikau jos, visą parapiją išvaikščiojęs, tai čia ir tikėtis nėra ko!“ – atsitraukiau nuo lango.
Nubodo. Jau daugiau valandos. Supykęs atsisėdau ir papietavau. Valgis buvo negardus. Nejaučiau jo skonio.
Vėl laukiu.
Vis nieko nėra.
Priėjau prie fortepijono. Kai ką pasiutusio užbarabonijau. Trankiau pirštais kur papuolė ir kaip papuolė. Riaukė, gaudė fortepijonas lyg koks priešistorinis gyvis, kito, dar didesnio, gyvio lamdomas. Maniau, nuo jo riksmo lubos sugrius. Nebojau24. Dar pikčiau.
24 Nebóti (pasenęs skolinys iš lenkų k. – niedbać) – nepaisyti.
Staiga girdžiu – šneka priemenėje, mergiotės! Širdis sustojo.
Štai įėjo. Trys. Vyriškis ketvirtas. Ko jam?
Nėra jos tarp jų! Neatėjo!
Ko nepasakiau įėjusiems:
– Eikit sau iš čia. Aš nenoriu tokių mokinti.
Jie ir neprašomi atsisėdo. Laukia ir į mane žiūri. O aš vaikščioju. Kambarį skersai ir išilgai žingsniuoju, tarytum čia nieko ir nebūtų. Pyktis, rodės, veržės iš kiekvieno mano judesio. Jie nieko nematė.
Viena mergiočių atsistojo, ilganosė tokia, ir sako į mane visai nedrąsiai, – regis, ims ir rankon pabučiuos.
– Mes, tamsteli, giedoti atėjome... mokintis.
– Gerai, kad atėjot, – burbtelėjau, praeidamas pro ją.
– O ar tuoj, tamsteli, pradėsi?..
– Ko?
– Mus mokinti.
– Palaukit. Jūsų per mažai atėjo.
– Daugiau ir neateis. Niekas nenori.
Sustojau, sukandau lūpas.
– Mums pareiti toli, kad tamsta greičiau... – pradėjo kita.
– Taigi, toli, – pridūrė vyriškis.
Nebuvo kas daryti. Turėjau pradėti. Nors viduje virė. Išmėginau jų balsus. Nekokie jie buvo. Viena spiegė lyg ožka, negalėdama nuo stogo nulipti, kita tvoron įkliuvusios avelės balsu bliovė, trečia, kuri pirma prašnekėjo, dar kiek žmoniškiau. Bernioko buvo toks balsas, kad nors sviesk jį pro langą.
Paskum jau neturėjau ko su jais veikti.
Dar kiek pasikankinę su do–re–mi–fa–sol–la– si–do, tylėjom. Mano giesmininkės sunkiai alsavo, o giesmininkas rankove prakaitą nuo kaktos braukė.
Vėl priemenėje balsai, linksmas, guvus šnekesys, skubūs žingsniai!
– Gundė! – sukuždo mergiotės.
Plačiai prasivėrė durys, ir... aš visas nutirpau: ji peržengė slenkstį. Žiūriu į ją ir matau lyg pro rūkus. Taip, ji, ji!
Priėjo, pasisveikino mane, lyg ne visai pirmą kartą būtų mačiusi. Linksmai, jaukiai prakalbino anksčiau atėjusius. Giedra visiems pasidarė.
Vėl į mane:
– Prašau man ir draugei dovanoti, kad pavėlavom. Iš bažnyčios buvau namon parėjus. Būčiau greičiau atėjus, bet atvažiavo svečių. Turėjau užtrukti.
Ji šnekėjo su manim laisvai, artimai, o aš jaučiaus lyg sugautas. Neįstengiau surasti nė vieno tinkamesnio žodžio. Man buvo linksma, keblu, ir sarmatijaus drauge. Buvau kaip vaikas, pirmą kartą pamatęs kunigą.
Jos grynas, skambus ir vaiskus balselis plaukė kaip vanduo. Skardėjo ir jaukino visą kambarį.
Pamažu aprimau kiek, pripratau. Nors jos artis ir kaitino, ir neramino.
Pajaučiau įkvėpimo, įgavau drąsos, pradėjau bandymus.
Gera buvo mokinti. Mokinau lygiai domingai visus. Nei balso, nei žodžio negailėjau. Mano kalba bėgo greitai, aiškiai, įgavo autoriteto. Net pats savo kalba gėrėjaus.
Laimingas buvau tą vakarą. Jaučiau, kad įžengiau naujan, lig šiol nežinoman, tik sapnuojaman pasaulin. Ten nebuvo jokių abejonių, kurios pakerta kiekvieną gyvą mintį. Jaučiau tik ramumą ir kūrybos valią.
<...>
KUPRELIS (ištraukos) (XII)
XII
Kitą šventadienį atsikėliau anksčiau neg paprastai. Tik išaušus nuėjau rytmetinių giedoti. Bažnyčia buvo jau atdara. Bet viduj dar nė vieno žmogaus nebuvo.
Užlipęs ant viškų26 sustojau. Gundė su savo drauge sėdi klaupkuose prie vargonų!
26 Vı̇̀škos (pasenęs skolinys iš baltarusių k. – vyški) – bažnyčios galerija virš įėjimo vargonams ir giedotojams.
– O kad mes, tamsta, lietuviškai rytmetines užgiedotumėm? Ką? Pažiūrėtumėm, kaip lietuviškas balsas bažnyčioje skamba.
– Nežinau. Negalima. Ne, visai negalima... Pagaliau, juk vis tiek ir lenkiškai, – paaiškinau.
– Ką tamsta sakai?! – šūkterėjo Gundė, atopakalin atsitraukdama. – Iš tamstos žodžių matyt, kad jokio supratimo apie savo tėvynę neturi, Lietuvõs nežinai, – nustatė ji pasigailėdama, nustebus.
Nieko aiškaus negalėjau jai į tai atsakyti. Apie savo tėvynę aš tikrai lig tol nedaug turėjau supratimo. Kai augau pas gerą Šionfeltą, maniau, buvau vokiečiukas. Tas gi senis klebonas, pas kurį pyragus minkiau, mane lenku vadino. Dabar ji štai nustebo, kad nežinau, kad esu lietuvis.
Ėmiau jai aiškinti. Sakiau, kad nors čia visi žmonės ir lietuviškai šneka, bet nuo seniai Dievą bažnyčioj lenkiškai garbina, taigi ir negalima jų papročių pertraukti, naujos mados įvesti. Dar sakiau, kad Dievas daug kalbų moka, daug jų pažįsta, taigi ir lenkiškai supranta.
Ji į mano aiškinimus tik karčiai nusišypsojo. Pastebėjau, kad ir karti šypsena ją dabina.
– Gal bažnyčioje negerai ginčytis, velniai gali juoktis, – visai nuginklavo mane Gundė, radus svaresnį ginklą ir karčią šypseną į draugingesnę pakeitus. – Bet būk geras, ateik kuomet į mus. Mano tėvelis džiaugsis. Tuomet plačiau galėsim pasišnekėti, kodėl čia reikia lietuviškai giedoti, nors pirmai ir kažin kiek būtų lenkiškai giedota. Pradėkim dabar: „Garbinkim viešpatį Dievą“...
– Na, Ievut, pradėkim! – susėdo jos klaupkosna ir pradėjo.
Negalėdamas atsiremti, išslydus visai mano atsparai iš po kojų, ir aš ėmiau tarti vargonais.
„Koks bus galas?“ – rūpinaus.
Po truputį pradėjau nurimti. Gundės balsas mane ramino. Rodės, ne mergiotė, bet koks angelas iš dangaus gieda. Ir pačios rytmetinės taip nuostabiai, sklandžiai lietuviškai skambėjo. Lenkiškai panašiai toli gražu negalėtų.
Sugiedojau ir aš, vargonus smarkiau paleidęs.
„Tebūna, kas nori!“
Nežinau kodėl, bet man atrodė, kad lietuviškai galiu laisviau giedoti neg lotyniškai ar lenkiškai. Gal vien dėl jos?
<...>
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Ką išgyvena Olesis laukdamas naujų giesmininkų?
- Kas jam padeda išreikšti jausmus?
- Kaip jis pasikeičia atėjus Gundei? Paaiškinkite žodžius: „Jaučiau tik ramumą ir kūrybos valią.“
- Remdamiesi tekstu paaiškinkite, kodėl Gundė ragina Olesį giedoti lietuviškai. Kodėl jis sutinka taip nedrąsiai?
- Remdamiesi XI ir XII skyriaus ištraukomis įrodykite, kad Kuprelis myli Gundę, nors apie meilę nekalba.
- Kaip Kuprelis suvokia savo tautinę tapatybę? Kokios istorinės ir asmeninės priežastys tai lemia?
- Kaip apibūdinamas giedojimas lietuviškai?
KUPRELIS (ištraukos) (XVII)
XVII
Vieną pavakarį po Kalėdų, prieš pat Tris Karalius, sėdėjau papietavęs ir patingęs namie ir galvojau apie Gundę. Atėjo pats prietemis. Žiūriu, prasiveria durys ir įlekia ji. Nusigandau net, iš kur ji taip ūmai būtų.
– Tuojau slėpk visas lietuviškas knygas! Rytoj žada būti krata miestelyje, gali būti ir pas tamstą, – nepasisveikinus dar išgąsdino.
– Gal tiktai sudeginti? – susirūpinau.
– Nieko. Rasim joms vietą, – ramino Gundė. – Kai visai sutems, parsinešiu jas namon. Tenai tėvelis paslėps jas drauge su kitomis knygomis, nė šuva nesulos. Tik surink gerai, nepalik dar kurios.
Puoliau rinkti, visur kratyti. Surinkau, rodos, visas. Surišau paskum gerai. Duodu jai.
– Dar nenešiu. Šviesoka. Padėk kur.
Atkėliau vieną grindų lentą ir paslėpiau ten pundelį.
– Bloga vieta. Na, šiam kartui pakaks. Paskambink dabar ką gražaus, aš paklausysiu.
– Kas labiau patinka? – viską kitą užmiršau. Tik dabar pajaučiau, kad mes vieni du kambaryje. Tai buvo nuostabu. Ką reiškia tuomet koks pavojus?
– Tamsta pats parink. Tik labai, labai gražaus. Juk taip gerai moki.
Atsisėdau prie fortepijono. Ėmiau gaidų ieškoti.
Gundė atsisėdo kėdėje netoliese, fortepijono įlenkime. Pasirėmė alkūne ir laukė, galvelę pakreipus.
Kambary jau visai temo. Šešėliai iš kampų slinko sienomis giliau ir giliau. Klojosi lubomis ir asla. Tik siauri, palši takai nuo langų paliko.
Tylu, tylu, tarytum sutema viską savo plačiuosna skvernuosna suvyniojo ir nutildė.
Užmiršau, kad ir gaidų mano ieškoma. Norėjosi tylėti, tylėti ir žinoti, kad jos arti esama. Rodos, mačiau, kaip fortepijono paviršiumi tiesėsi kas nuo jos į mane, nuo manęs į ją.
– Gal šviesą užžibinti? – kuždu nenoromis.
– Kam? Nereikia.
Vėl pradėjau ieškoti. Bet ir ieškoti nenorėjau. Norėjau, kad rankos pačios sugrotų, ją visai sužavėtų.
Užkliuvau Bethoveno Devintos sonatos, mano mėgstamiausios, bet lig tol dar nesuprastos.
Pradėjau skambinti. Pirma nedrąsiai, suklysdamas, paskum geriau ir geriau. Nedabojau28 nė gaidų. Jos mano akyse susiliejo į vieną didelį juodą lopinį ir dingo iš akių. Jų vietoje mačiau jos skaistų, susimąsčiusį veidą ir pro tamsą dideles žvilgančias akis. Tik į jas žiūrėjau ir kvėpiau savo sielą, meilės ištroškusią, muzikos garsuosna. Garsai manyje gyveno ir drauge kėlė mane į beribę erdvę, kur nėr skirtumo tarp dienos ir nakties, kur ji ir aš – vienas stebėtinas daiktas. Aplinkui tvaskėjo raudoni, mėlyni, žali mūsų nepastebimi pasauliai. Mes buvom tik sau.
28 Dabóti (pasenęs skolinys iš lenkų k. – dbać) – domėtis, atidžiai žiūrėti, paisyti.
Pajaučiau jos ranką, švelnią, minkštą kaip gėlės palytėjimas, ant savo peties. Garsai apsilpo, tarytum atgalion sugrįžo, vis tilo, tolo.
– Kaip gražu! – kuždėjo Gundė.
Savo ranką pratiesė toliau, ant kito peties.
Pamažėl, nejučiomis nustojau groti. Atšlijau nuo fortepijono. Ir pajaučiau, kad mano galva buvo atsišlijus jos krūtinės.
– Kaip gražu! Nuostabu! – kartojo Gundė susimąsčius.
– Dabar tamstai nedovanosiu! – sušuko ji staiga linksma.
– Nedovanok... – paėmiau jos rankelę savo delnan. Paspaudžiau kiek, visą savo nedrąsą užmiršęs.
– Žinai, ko nedovanosiu?
– Žinau.
Nutilom. Lyg pavargom kiek, į didelį žygį besirengdami. Smagiai pavargom. Girdžiu: ir jos, ir mano širdys tuksi, skubina.
– Kas tamstai mielas Skardžiuosè? – tarė Gundė lėtai, veik negirdimai.
– Tu! Tu! – suspaudžiau ją savo glėbyje, lyg norėdamas savin įtraukti.
– Aš?! – apskabino Gundė mano kaklą ir karštai savo veidą į manąjį priglaudė.
Sustingom, rodos, karštyje. Užmiršom viską. Ir pasaulio tarytum nebūtų, mums iš jo išėjus.
Sutemo. Juodi kampai užtiesė savimi visą kambarį ir ties mumis nulinko. Galvojo ką paslaptingo.
– Myli? – jos klausiu.
– Myliu, – atsako.
– Labai?
– Myliu, myliu!
– Kodėl mane myli?
– Tik todėl, kad myliu.
– Visuomet mylėsi?
– Visuomet, visuomet!
Susitiko mūsų lūpos. Susirišė į vieną begalinį pasibučiavimą.
Rodėsi, kad tame pasibučiavime ištirpom ir naują gyvą lydinį sudarėm. Daug lengvesnį neg oras ir galingesnį neg laikas.
Tylėjom – mums žodžių nereikėjo.
Susėdom greta, susiglaudėm.
Ėmėm tyliai šnekėtis, tarytum ko bijodami, ko nežinomo, bet serginčio privengdami.
– Tu esi mano ir būsi mano visuomet. Aš stengsiuos, kad tu būtum laiminga, sunkaus vargo nevargtum, o vien žydėtum man ir sau. Tu mane jau pakeitei. Aš, linksmumo nepažinęs, esu linksmas ir laimingas kaip vaikas. Dabar nieko nebijau, esu drąsus kaip plienu apkaustytas karžygys. Galiu grumtis su bet kuo. Noriu grumtis mūsų abiejų, Lietuvõs dėlei, – žodžiai man veržėsi patys savaime, pajėga veržė krūtinę, lyg mane kas užkerėta lazdele būtų palietęs.
– Aš būsiu tavo, tik tavo, be galo, be pabaigos, – kuždėjo Gundė ir glaudės į mane.
Ilgai taip šnekėjomės. Savo skaidrion, didelėn ateitin mintimis ir žodžiais lėkėm. Artima, taip artima ji atrodė. Traukė, mojo į save.
– Kuomet tu tikrai būsi mano? Kuomet tu mane baltą dieną savuoju galėsi pavadinti? Kuomet tai įvyks?
– Kuomet tu panorėsi, – nuleido, nulenkė Gundė galvą ant mano krūtinės. Daugiau nieko nepasakė.
– Kuomet galėsim paprašyti tavo tėvelių palaimos, kad mums Dievulis Aukščiausias gyventi padėtų? Kuomet, Gunde?
– Nežinau, nežinau... – nutraukė, susimąstė kiek. – Pats pagalvok, bernelis esi, – šneką nukreipė kitur. Pralinksmėjo. Mąstyti nustojo. – Man jau laikas namon.
Lik sveikas, berneli,atjok, pasbalnojęs žirgelį,
prie vartelių lauksiu.
– Žirgelio neturiu, – susijuokiau.
– Nors pėsčias, save pakaustęs, atlėk.
– Atlėksiu. Lauk, Gunde brangioji.
– Lauksiu, lauksiu,pro langelį žiūrėsiu,
šunys ar neloja –
klausysiu.
– Bet jau lik sveikas. Duok knygas. Sudieu!
– Palauk, dar palydėsiu. Nuo šunų ir blogų žmonių apsaugosiu, – draudžiau, ieškodamas kepurės ir nerasdamas niekur.
Kol suradau, Gundė ir išspruko. Išbėgęs paskui žiūriu, ji kieme stovi ir laukia.
– Greičiau, greičiau, – kojelėmis sutrepseno.
Man taip linksma darės į ją žiūrint. Jaučiau širdyje nuostabią šilumą, žinodamas, kad ji mano.
– Bet tu mane netoli lydėsi. Aš eisiu pakluoniais, kad kas nepamatytų. Žinai, kokie mūsų žmonės. Ko gero, dar patys galėtų suimti.
– Nors kelis žingsnius, – prašiau besidžiaugdamas.
O norėjos net namon palydėti.
– Gerai. Ligi Raugalo klojimo.
– Mažai.
– Mažai?
– Labai mažai.
– Tai ligi Krioklio. Gana?
– Gal.
– Dar maža?
– Mažoka.
– Toliau neisiu.
– Sutinku.
Ligi Raugalo klojimo nešnekėjom. Kad ir nereikėjo žodžių. Sniegas po kojų girgždėjo, spiegė. Rodėsi, vėl jo muzikos klausėmės.
– Aštri ta muzika.
– Erzina žmogų.
Tiktai tiek pasakėm jau ties Krioklio klojimu.
– Gal dar toliau? – paklausiau.
– Ne, jau bus gana. Kitą kartą... Reikia skubintis. Šaltis spaudžia... Aš vėl kuomet prasimetus atlėksiu... Sudieu!
– Kuomet gi tėvelių paklausim? – priminiau.
– Pasitarsim, paprašysim. Šiandien tartis šalta.
Mane pabučiavo atsiskirdama.
Nudulkėjo Gundė per pusnis kaip vėjas. Stovėjau ir laukiau, kol visai iš akių išnyko. Jaučiau dar jos lūpas, jų saldų palytėjimą. Nenorėjau nė pakrutėti iš vietos. Stovėčiau ir stovėčiau, rodos, taip.
O žvaigždės danguje nuo šalčio mirgėjo.
KUPRELIS (ištraukos) (XXVIII)
XXVIII
Jau kelintą kartą, įsiklausęs Kuprelio, giliai susimąstau.
Man kyla įvairių klausimų ir iškyla naujos problemos. Kuprelis vis daugiau mane stebina. Ne tik tuo, ką pasakoja, bet ir pasakojimo būdu, jo nepaprastu intensingumu ir ritmingai kintančiu sklandžiu stiliumi.
Kuprelis atrodo man tikras menininkas. Aš jaučiu, ką jis pasakoja, yra tikra, teisinga, bet visu pasakojimo būdu jis iškelia tikrovę aukštesnėn plotmėn, jis kuria iš jos savistovius meno vaizdus. Jie perdeginti, bet neperdegę sielos kaitroje – juose girdimas šilto kraujo tuksėjimas. Gyvas, jautrus.
Kiekvienas gyvas žmogus yra kūrėjas, poetas; kiekvienas kuria pagal savo išgales. Kai išgalės išslenka ar kai jų visai nėra, prasideda ardymo, mirties darbas.
Kūryba tai kova. Patvariai kovai reikia ritmo, laimėjimui – vilties. O ritmas ir viltis – gal du visos gyvybės komponentai.
Kuprelis mato, kad susimąsčiau ties neatsakomais klausimais. Tyli, laukia. Jam lyg patinka, kad aš mąstau.
– Aš tau, rodos, pasakojau, – sako jis paskum, lyg grįždamas į kokį dar nepaaiškėjusį klausimą, – kad man mažam esant patiko lietuvių dainos. Tiko ir patsai tos kalbos skambesys. Visai kalbą pamėgau, kai išgirdau Gundę šnekant. Taip ypatingai nuostabiai ji mokėjo lietuviškai šnekėti, kad tiesiog mane sužavėjo. Aš dabar suprantu, kad jos lietuviška kalba galėjo tikrai sužavėti ir lenką Staševskį, mano meilės priešą.
Lietuvių kalba tiesiog dabino Gundę. Gimta kalba turbūt dabina kiekvieną. Ji sušvelnina žmogaus sielą, pagražina mintį, sulygina patį būdą, net išvaizdą pagražina. Kai išgirdau Gundę kartą lenkiškai šnekant, visai kitaip ji man atrodė, lyg ne ta būtų. Visas tas svetimos kalbos skambesys ją dengė nelygiu, šiurkščiu apsiaustu, nelipo, nesiglaudė į ją. Aš pats visai gerai vokiškai šneku, kur kas geriau neg lenkiškai ir lietuviškai, bet vokiškai šnekėdamas kitaip save jaučiu, ne taip kaip lietuviškai. Pašnekėsiu vokiškai, paimu lietuviškai, tarytum mane kas glosto; žodžiai iš pačios sielos, iš paties kraujo teka. Taip turbūt kiekvienam.
Labiausiai savo kalbą pamėgau, kai susipažinau su Gunde. Ne dėl to, kad ją pamilau, bet tik kad nebuvo kam pirmai į mano sielą prašnekėti. Tuo pat laiku pažinau ir „Aušrą“, kuri sąmoningai mane pamokino savo kalbą mylėti. Nors tuomet nelabai rūpėjo skaityti, bet „Aušrai“ rasdavau laiko. Tuomet skaičiau meilės, gyvenimo didžiausią knygą, varčiau jos įvairius puslapius, kol neperverčiau visų ligi galo...
– Girdi? Perkūnas dunda, – nustebo Kuprelis, tolimą, bet jau smarkų dundesį išgirdęs. – Iš kur ta audra? – atsikėlęs nuėjo į langą. – Ar matai? Pažiūrėk... Beskuo čia, girdžiu, malūnas pradėjo tyliau eiti. Reikia sustabdyti, – skubiai išėjo.
Iš tiesų audra jau buvo visai netoli.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Aptarkite veikėjų išgyvenimus nuo Gundės įsiveržimo į Olesio namus iki „vėsaus“ atsisveikinimo (XVII skyrius).
- Kokie jausmai ir mintys juos sieja susitikus?
- Kokia Olesio būsena skambinant fortepijonu? Kaip reaguoja Gundė?
- Kokio įspūdžio paveikta Gundė prisipažįsta mylinti Kuprelį? Kodėl vengia kalbėti apie piršlybas?
- Kaip Olesį ir Gundę paveikia žiemos naktis? Kodėl sniego muzika abiem žeidžia klausą?
- Kokių minčių jums kelia žiemos nakties peizažas? Ką jis pranašauja?
- Kuo stebisi Ignasėlis, klausydamas Kuprelio pasakojimo (XXVIII skyrius)? Kokį pašnekovo bruožą jis įžvelgia?
- Kokie dalykai rūpi Ignasėliui? Dar sykį atidžiai perskaitykite trečią–penktą pastraipą ir savais žodžiais nusakykite, kaip jis supranta kūrybą.
- Ar menas – tikrovės atvaizdas?
- Kaip suprantate žodžius „perdeginti, bet neperdegę sielos kaitroje“?
- Remdamiesi savo patirtimi, pagrįskite arba paneikite mintį: „Kiekvienas gyvas žmogus yra kūrėjas, poetas.“
- Įrodykite, kad kūryba Ignasėliui yra pats gyvenimas.
- Kuprelis ir Ignasėlis – abu menininkai. Kaip tai padeda vienam kitą suprasti?
- Kuprelio pasakojimą nutraukia perkūno dundesys. Sakinį „Iš tiesų audra jau buvo visai netoli“ interpretuokite remdamiesi viso romano kontekstu.
- Prisiminkite, kaip Olesis iš pradžių reagavo į Gundės siūlymą giedoti lietuviškai. Kaip ilgainiui pasikeitė jo požiūris į lietuvių kalbą?
- Kaip, pasak Olesio, žmogų veikia gimtoji kalba?
Rašome
Glaustai (ne daugiau kaip dešimt sakinių), nesileisdami į smulkmenas atpasakokite romano siužetą nuo XVIII iki XXII skyriaus: kaip rutuliojosi Olesio ir Gundės meilės istorija iki pasirengimo kelionei.
KUPRELIS (ištraukos) (XXXII)
XXXII
<...> Pasiruošėm kelionei, gavom pasus, dispensą vesti, viską. Klebonas buvo toks geras, kad, norėdamas padėti geriau išlaikyti paslaptį, paruošė mums galimybę vesti kitoj parapijoj, pas savo draugą, pakeliui į Prūsiją.
Nutarėm važiuoti pirmadienio naktį.
Šeštadienio naktį apie dvyliktą atėjo Gundė į mane pasitarti dėl kelionės paskutinį kartą.
Buvo nuliūdus ir nepaprastai susirūpinus. Niekuomet dar nebuvau matęs jos tokios liūdnos. Aš gi buvau nuostabiai linksmas. Kad, regis, būčiau įmanęs, būčiau išsinešęs fortepijoną ant stogo ir tenai skambinęs. Skambinčiau, dainuočiau ir šokčiau, kad visi girdėtų ir matytų. Visas miestelis, visas sodžius!
Gundė gi įėjo grinčion bailiai, nedrąsiai, tarytum pirmą kartą. Įėjus tuojau atsisėdo ir nieko nepasakė. Lyg ją kas nepaprasto pakeliui ištiko.
Bet aš buvau per linksmas didesnės domės į tai atkreipti.
– Aš jau prisirengiau. Nors dabar galiu važiuoti, – sukinėjaus po kambarį, žiūrinėdamas, ar ko nepamiršau.
– Gerai, – linkterėjo galva.
– O tu, Gunde, ar jau prisirengei? – klausiu šalia prisėdęs.
– Jau.
– Tai poryt važiuosim, atsisveikinsim su Skardžiais.
– Taigi.
– Po dviejų dienų nė pėdsakų čia mūsų neliks.
– Nieko.
– O ar neieškos mūsų kas?
– Gal.
– Bet tu išblyškus, suliesėjai per tas dienas. Kodėl?
– Nežinau.
– Kodėl nežinai? – klausiu, juokauju.
– Nežinau, – vis taip pat atsako.
– Ir kodėl šiandien nuliūdus?
– Man liūdna.
– Kas graudena?
– Kelionė.
– Gal nenori važiuoti?
– Ne, noriu.
– Tai kam liūdėti?
– Liūdna... gaila...
– Ko?
– Visų... Visko gaila.
– Tai nieko, praeis. Visos jaunosios, prieš eidamos į altorių, verkia.
– Paskambink ką. Man sunku... Aš negaliu... negaliu, Olesi!
Skubiai ėmiau skambinti. Išrinkau švelnų, jaukų vestuvių valsą. Jį skambinant, regis, matai, kaip leidžiasi saulė, užteka kitoje pusėje mėnulis, tilsta vėjas ir palengva nugula javų banguojanti jūra; ritmingai tilsta girios šlamesys ir lakštingalės varsinga33 daina virpančiai aidi per pievas, per laukus. Visas vakaras, visa gamta svajingai supasi, linguoja. Supasi ir oras apdrungęs ir danguje pradeda žybčioti žvaigždės.
33 Varsà (pasenęs skolinys iš baltarusių k. – vorsa) – spalva.
Atsikreipiau į Gundę, visas valso nuotaikos ir greitos laimės prisigėręs.
Jos akys pilnos ašarų. Spindi, žvilga tos ašaros, kaip rasa jaunoj žolėje.
– Graudus tas valsas. Parink ką linksmesnio. Man ir taip negera... Linksmaus ką, Olesi, – prašo rankas laužydama.
Ką turėjau linksmo ir gražaus, viską išskambinau, pats improvizuodamas ir pridėdamas linksmumo. Stebėjaus net, kad taip lengvai man sekės.
– Gražiai tu skambini, Olesi. Klausyčiau, regis, ir klausyčiau, – žymiai aprimo Gundė. – Eik dabar į mane, pasišnekėsim apie kelionę.
Atėjau. Susėdom greta. Apsikabinom. Smagu buvo ir apie reikalus šnekėti. Vis daugiau jaučiau, kad ji jau mano žmona.
– Aš manau, kad mums nereikia per daug apsikrauti. Dar ir patrikti geriau kas gali. Aš paimsiu tik savo geresnius rūbus, baltarūbius ir daugiau nieko, – sako Gundė. – Tu irgi taip padaryk.
– Gal visa kita parduoti?
– O kam? Čionai gali palikti. Juk klebonas siūlė tau palikti viską, kaip yra. Jis tikis, kad mes greitai sugrįšim. Ir naujo vargoninko nesamdys, o paims tik laikiną pavaduotoją. Jis mūsų tikras tėvas, tas klebonėlis. Tu gali paimti, jei turi kokius brangesnius daiktus, gaidas ir kiek knygų. Jei tenai ilgiau liksim, prisigyvensim. O Prūsijoj dar geriau, sako, viskas... Reikia žiūrėti, kad būtų lengva kelionėje, kad paskum netektų išmesti ko. – Gundė vis daugiau įsilinksmina.
– Taigi poryt naktį apie vienuoliktą tu atvažiuosi su savo daiktais karklynėn, prie galo ežero palei vieškelį. Išsikrovęs lauk, o žmogų su vežimu tuojau parsiųsk atgal. Aš su Irša atvažiuosiu po pusvalandžio ir jis mus abu paskum nuveš stotin. Žiūrėk, tik nevėluok!
– Aš jau nepavėluosiu! – džiaugiaus. Ėmiau bučiuoti ją, spausti.
– Kartais tu gali pavėluoti, – sušypsojo Gundė nuleidus akis. – Tu toksai keistas, tu ne toks kaip kiti. Lėnas, lyg kokia mergiotė.
– Ar negerai?
– Gal ir gerai. Tu tikrai visai kitoks neg kiti žmonės. Tu man patinki, – priglaudė Gundė savo veidą į mano.
– Man šiandien labai linksma. Aš šiandien kažin ką padaryčiau! – papurčiau Gundę, švelniai suspaudęs jos pečius.
– Ir nepadarytum.
– Viską aukštyn galvom apversčiau.
– Ne, neapverstum. Tau tik taip regis, tu neapverstum.
– Apversčiau!
– Ne, Olesi.
– Ar jau aš toks silpnas?
– Bet ne toks stiprus, – nutęsė.
Mane tik jukino šitas dialogas.
– Paskambink man prieš kelionę dar kokį maršą. Smarkų ir linksmą tiktai.
– Ar jau eisi? Pabūk dar kiek, palauk, Gunde! – nustvėriau jos ranką. – Aš noriu, kad tu šiandien ilgai su manim pabūtum. Man šiandien taip linksma, o tu išeini...
– Tu neliūdėk, būk linksmas...
– Negaliu be tavęs būti linksmas.
– Būk... Reikės dar pabūti dvi dienas. Jei mūsų kelionėje kas nesugaus.
– Dar bent kiek.
– Skambink. Aš pabūsiu, kol skambinsi.
Atsisėdau skambinti. Stengiaus maršą ištęsti, paskum sudurti su kitu. Norėjau skambinti visą naktį.
– Gana. Palydėk mane.
Mečiau skambinęs, padaręs šaunią užbaigą. Lyg koks įgudęs virtuozas didelio koncerto estradoje. Užsidėjau kepurę, paėmiau lazdą.
– Tai jau paskutinį kartą palydėsiu! – nustačiau linksmas.
Gundė, perėjus slenkstį, dar atsigrįžo, visą kambarį akimis permetė. Irgi lyg manydama: „Paskutinį kartą.“
Ėjom pamažu, tik tik kojas statydami. Kiekvienas žingsnis buvo brangus. Nesiskubino ir ji.
Priėjom Gervydžių kluoną.
– Jau, – sustojo Gundė.
Susiėmėm rankomis. Ji man smarkiai jas suspaudė. Paskum apsikabinom ir karštai, karštai ėmėm bučiuotis. Bučiavomės ilgai. Negalėjom vienas nuo kito atsitraukti. Jau nustosim, ir vėl atgal.
Abu vienu matu pajautėm, kad mūsų veidais ašaros rieda. Šiltos, malonios.
Kodėl?
Išsiskyrėm.
– Lik sveikas!
– Lig pirmadienio, Gunde!
Gundė lėtai perlipo per tvorą ir neskubėdama, lyg svyruodama, dingo sodo lapuotoj tamsoje.
Man staiga vėsu pasidarė. Pajaučiau, kad likau vienas, be jos. Pirmadienio naktis tokia tolima atrodė.
KUPRELIS (ištraukos) (XXXVIII)
XXXVIII
Visą žiemą slankiojau po Lietuvą. Be prasmės, be tikslo. Nedaug ką matydamas, nieko negalvodamas.
Į pavasarį pradėjau ieškoti darbo. Nubodo rankoms būti palaidoms. Didėjo noras valgyti, o mažėjo sutaupyti pinigai.
Gyvenęs anksčiau svetimas ir vienas tarp žmonių, galėjau gyventi ir dabar.
Bet vargoninku būti niekuomet daugiau nenorėjau.
Gavau malūninko vietą šiame Sargautų malūne.
Man čia patiko.
<...>
Gundės meilė liko mano sieloj ir širdyje kaip gili žaizda. Ji vis labiau gijo. Kartais aštriai sugeldavo, kartais atrodė, kad ji mane sunaikins. Bet aš ją gydžiau kaip koks gydytojas.
Geriausias vaistas buvo knygos. Pradėjau ilgėtis jų kaip gero, ištikimo draugo. Jis manęs dar mažo niekuomet vieno nepalikdavo. Rūpestingai augino ir vedžiojo gerai žinomais, išmindytais takais.
Paprašiau Sargauto, kad duotų ką paskaityti. Ką turėjau pirmai, neilgam išteko.
– Ką tau duoti?
Ėmė Sargautas vartyti tarp senų iliustruotų savaitraščių, pasakų rinkinių ir romanų. Niekas man nepatiko.
– Gal Kanto „Gryno proto kritiką“? – juokais ištraukė.
– Paskolink ją, tamsta! – beveik sušukau.
– Ar suprasi, kas čia parašyta?
– Gal ne, bet pasistengsiu.
Skaičiau „Gryno proto kritiką“ lyg kokį sunkų, bet įdomų darbą dirbdamas. Naktimis nemigau. Kai kurias vietas valandomis skaičiau. Ir tai buvo sunku suprasti. Ir ne viską supratęs, bet knygą perskaitęs jaučiaus praturtėjęs.
Parnešiau „Gryną protą“ Sargautui atgal.
– O ką, patiko?
– Labai!
– Nejaugi? – labai nustebo Sargautas.
– Dar ką iš filosofijos... – paprašiau.
Jis pažiūrėjo, pažiūrėjo į mane, paskum ištraukė keletą knygų ir sako:
– Rinkis.
Permečiau visų antraštes ir skubiai paėmiau Fojerbacho34 „Das Wesen der Religion“, tarytum bijodamas, kad Sargautas atgal jos neatimtų.
34 Liudvigas Fojerbachas (Ludwig Andreas von Feuerbach, 1804–1872) – vokiečių filosofas materialistas ir ateistas („Dievas buvo mano pirmoji mintis, protas antroji, žmogus – trečioji ir paskutinė“). Vis dėlto prieš tapdamas ateistu filosofas laikėsi panteı̇̀stinių pažiūrų – kad Dievas yra visuotinė būtis, todėl visa tikrovė, žmogus ir pasaulis yra Dievo apraiškos.
Paskum perskaičiau to pat filosofo „Gedanken über Tod und Unsterblichkeit“, „Das Wesen des Christenthums“ ir „Grundsätze der Philosophie der Zukunft“. Pagaliau išgavau ir Vunto37 keletą veikalų. Skaičiau ir kitus filosofus, bet Vuntas ir Fojerbachas man labiausiai patiko.
37 Vilhelmas Maksimilianas Vuntas (Wilhelm Maximilian Wundt, 1832–1920) – vokiečių gydytojas, psichologas ir filosofas, šiuolaikinės eksperimentinės, pažinimo psichologijos pradininkas. Gyvenimo pabaigoje labiausiai domėjosi tautų psichologija kaip aukštosios intelekto veiklos socialiniu pagrindu.
Toliau aiškiau pradėjau suprasti. Ėmiau ir savistoviai galvoti. Kai kuomet ir Sargautas su manim pasišnekėdavo, savo nuomonę ištardavo, aš jam savo pasakydavau. Mačiau, kad ėmė į mane kitaip žiūrėti. Kartais ir labai ilgai įsišnekėdavom. Po truputį ėmiau mažiau skaityti, o daugiau vienas sau galvoti.
Vakarais, kai leidos saulė, išeidavau sustabdęs malūną ant kalnelio, atsisėsdavau ant didelio raudono akmens, jis dar ir dabar tenai guli, ir įsižiūrėdavau į vakarus. Tyliai, paskendęs saulėleidžio šventėje, savo sielą su gamtos dvasia suliejęs, meldžiaus saulei, dangui, anapus kurio aukščiausia pajėga, žvaigždėmis trykšdama, rėdo38. Jaučiau tuomet Dievą mažiausioj gėlėje, kuri saulės pusėn sukas, ir drugelyje, kuris, suglaudęs sparnus, ant jos nutupia. Jaučiau Dievą beržyne, kuris saulėleidyj ir vėjui nutilus ošia, ir bandoje, kuri sutemai artėjant pati namon traukia. Dievas tuomet buvo visur. Ore, vandenyje ir dirvoje.
38 Rėdýti (pasenęs skolinys iš baltarusių k. – radzic’) – dažniau vartotas reikšme rengti, puošti, o čia kita reikšmė – valdyti, viešpatauti.
Štai pasislepia saulė, savo spindulius sugaubus. Visa gamta suvirpa. Dievas iš jos atsitraukia, poilsiui palaiminęs. Žvaigždės danguje sužiba. Mėnulis, visas nuraudęs, iškyla iš tarp krūmų. Aukščiau risdamasis, užtiesia žemę žalsvai sidabriniu šydu ir migdo ramiam miegui, žvaigždėms rytojaus pasaką sakant.
Kai gamta miega, jos alsavimo ritme galima paslaptį išgirsti. Jos toli ieškoti nereikia, o tik naktį įsiklausyti. Tuomet ausis geriau girdi ir mūsų siela aiškiau nujaučia.
Dievas amžinas. Kūrėjas nenuilstamas, kasdien naujus pasaulius kuria. Paima savo sielos mažutę dalį, pūsterėja ją beribėn erdvėn, liepia sustoti ir augti tarp milijonų senesnių, seniau jau išskridusių. Ir auga nauja gyvybė, naujas pasaulis, keičiasi, vystosi, savo Tėvą atsiekt stengias. O Dievas daboja ir gėrisi, kad jo vaikas per kančias, per vargus, per dideles kliūtis į jį kopia ir stiprėja jose.
Mes, mūsų žemė, tai didžiam pasaulyje Dievo kūrybos vienetas, kuris jau yra pusiaukelio atsiekęs. Žmonės jau yra pajautę savyje laisvę. Laisvė tai kūrybos pradas, tai ieškojimas. Pravėrimas akių ir pakėlimas galvos.
<...>
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Nusibraižykite lentelę ir išrašykite žodžius, nusakančius veikėjų būseną per paskutinį jų susitikimą prieš kelionę (XXXII skyrius).
Epizodai | Kuprelis | Gundė |
Ateina Gundė | ||
Pokalbis apie savijautą | ||
Olesis skambina | ||
Pokalbis apie kelionę | ||
Atsisveikinimas |
- Apibūdinkite veikėjų nuotaiką.
- Kas trukdo Olesiui jautriau sureaguoti į Gundės sutrikimą?
- Kas justi iš pirmo jų pokalbio?
- Kodėl Gundė vis prašo pagroti?
- Panašiai ar skirtingai juos veikia muzika? Kodėl?
- Kokį Olesio bruožą kelis kartus pabrėžia Gundė kalbėdama apie kelionę? Ką galėtų reikšti šie jos žodžiai?
- Ar būdama su Olesiu Gundė žino, kad sutartą rytą ji neateis? Savo įžvalgas pagrįskite tekstu.
- Remdamiesi romano ištrauka įrodykite, kad meilė stiprina kūrybines žmogaus galias.
- Papasakokite, kaip Kuprelis gydosi sielos žaizdas (XXXVIII skyrius).
- Kodėl, jūsų manymu, Kuprelis liovėsi grojęs?
- Kokias knygas jis skaito? Kodėl jį traukia kaip tik tokia literatūra?
- Kas yra gamta Kuprelio gyvenime?
- Kaip Olesis suvokia Dievą?
Apibendriname
- Nuosekliai papasakokite Olesio ir Gundės meilės istoriją – šio kūrinio fabulą. Pakomentuokite, kaip ji perteikiama šiame kūrinyje, koks pasakotojo Ignasėlio vaidmuo, kitaip sakant, aptarkite romano siužetą.
- Apibūdinkite pagrindinio veikėjo Olesio charakterį, nurodykite svarbiausius jo būdo bruožus.
- Kokia vaizduojama Gundė? Kokios svarbiausios jos savybės?
- Įvertinkite Olesio ir Gundės meilės istoriją.
- Koks vaidmuo joje tenka muzikai?
- Kokią įtaką Olesio ir Gundės meilei daro aplinka?
- Kodėl tai nelaimingos meilės istorija?
- Kaip manote, ar panaši istorija galėtų įvykti šiais laikais?
- Aptarkite romano kompoziciją. Kuriuos epizodus laikytumėte ekspozicija, užuomazga, kulminacija ir atomazga? Ar įvykių atomazga netikėta, ar ją galima buvo numatyti?
- Romanas parašytas dar nesunorminta lietuvių kalba. Ar dėl to buvo sunkiau skaityti? Ar tokia kalba teikė skaitymui stilistinį, perkeliantį į praeities laikus, prieskonį? O gal kėlė kitokių minčių? Pasidalykite savo įspūdžiais.
- Dažnai sakoma, kad kūryba gimsta iš kančios. Paneikite arba patvirtinkite šią nuomonę remdamiesi romanu.
- Prisiminkite save grojančius, besiklausančius muzikos, piešiančius ar eiliuojančius... Kada ir kodėl noriai imatės tokios veiklos? Aprašykite savo kūrybinę patirtį.
Tiriame
Prieš pradėdami romano aptarimą aiškinotės istorinių sąvokų reikšmes. Dabar pasirinkite kelias iš jų ir iliustruokite romano epizodais, kuriuose minimi Lietuvos istorijos įvykiai.
Diskutuojame
Štai dvi Kuprelio mintys. Pasirinkite vieną ir padiskutuokite, ar vadovautumėtės ja savo gyvenime. Paaiškinkite, kodėl.
- Baisu išnykti nieko nepalikus, nenuveikus.
- Žmogus turi būti stipresnis už savo jausmus.
Rašome
- Įsivaizduokite, kad rašote filmo scenarijų pagal I. Šeiniaus romaną. Sukurkite dviejų trijų minučių sceną: Kuprelis malūne pasakoja savo istoriją. Pasirinkite romano ištrauką, aptarkite vaizdą, šviesas, muziką ir t. t.
- Išnagrinėję „Kuprelį“, pasirenkite baigiamajam darbui pagal vieną iš temų.
- „Juk meilė – bent regimo gyvenimo vienatinė prasmė“
- Kaip meilė keičia žmogaus gyvenimą?
- Kuriantis žmogus Igno Šeiniaus romane „Kuprelis“
- Kuprelio tautinis sąmonėjimas
- Kaip Kuprelis supranta gyvenimo prasmę?
- Kuprelio santykis su gamta ir su dievybe
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"