Antanas Vaičiulaitis
Romanas „Valentina“ – žymiausias Antano Vaičiulaičio kūrinys. Tai pasakojimas apie pirmąją meilę, jos teikiamą džiaugsmą ir liūdesį, pagaliau apie tragišką atomazgą, nulemtą daugybės priežasčių: jaunatviškų ambicijų, nesusipratimų, atsitiktinumų, pavydo, socialinių sąlygų, skirtingos vyro ir moters psichologijos, sunkiai suprantamo lemties balso, kurio nepaaiškina nei veikėjai, nei pats autorius.
Kūrinio fabula paprasta: jaunuolis atvažiuoja į mažą miestelį dėl dviejų priežasčių – nori padėti profesoriui ir ieško merginos, kurią kadaise matė ir negali pamiršti. Antanas ir Valentina susitinka, pradeda skleistis jų meilė, bet mergina negali apsispręsti. Ji myli Antaną, tačiau kartu jaučia pareigą tėvams, namams, netgi nemylimam inžinieriui Modestui, kuris paskolino jos tėvams pinigų ir taip tarsi įgijo teisių į Valentiną. Antanas nesupranta padėties sudėtingumo ir nusprendžia, kad Valentina paniekino jo meilę. Jaunuoliai susipyksta, ir kai Antanas pagaliau atsikvošėja, jau per vėlu – Valentina per audrą nuskęsta ežere.
Taigi tradicinį meilės trikampį A. Vaičiulaitis apvertė aukštyn kojom: objektyvių kliūčių meilei nėra, jaunuoliai linksta vienas prie kito, tačiau vis dėlto jų meilė neišsipildo. Lietuvių literatūroje tai naujo tipo romanas, nes įtampą kuria ne išorinės aplinkybės, o vidiniai veiksniai (žmogaus prigimtis, idealai, vertybės). Konfliktas laikytinas pirmiausia etiniu – laimės siekimas ir pareigos jausmas, meilė ir dorovinis poelgis. Netradiciškai vaizduojama kaimo bendruomenė; daugiau dėmesio skiriama šviesiausiems, inteligentiškiems jos atstovams.
Meilės istorija rutuliojasi suidealintame fone. Veikėjus supa vešinti gamta, pilna įvairių garsų, svaiginančių kvapų, švelnių prisilietimų. Žmonės užsiėmę maloniais darbais: medaus kopinėjimu, vėžiavimu, liepžiedžių skynimu, pasivaikščiojimu, muzikos klausymu, pokalbiais. Visa tai kuria pakylėtą nuotaiką, atitinkančią įsimylėjusių jaunuolių dvasios būseną.
Romane yra du pagrindiniai veikėjai – Antanas ir Valentina. Jau kūrinio pavadinimas rodo, kad svarbesnis veikėjas – Valentina. Tai kaimo inteligentės tipas (mėgsta poeziją, muziką, rimtus pokalbius), jai artimas idealistinis požiūris į gyvenimą. Valentinos asmenybė dvilypė: mergina svyruoja tarp meilės ir pareigos, tarp žemiško moters vaidmens (šeimos kūrimo, naujos gyvybės davimo) ir kažko didesnio, visuotinesnio. Spontaniškus, natūralius lyg gamta jausmus Valentina tarsi sukultūrina, slopina šalto proto sprendimais.
Antanas – inteligentas, jis atvyksta į kaimą padėti profesoriui rašyti knygą. Antanas poetiškos prigimties, lengvai pažeidžiamas, jautriai reaguoja į visas smulkmenas. Įtikėjęs kultūriniais štampais, jis slopina savo geismus, bendrauja pagal iš anksto įsivaizduotas schemas, bet nežino, kaip suderinti tikrą meilės jausmą su idealiais reikalavimais. Antanas gyvena savo įsivaizdavimuose, pavyzdžiui, Valentina jam mielesnė įsivaizduojama, o ne tikra, reali; šios jis nesupranta, tokia ji trikdo. Antanas reikalauja iš Valentinos neįmanomo dalyko: ir natūralumo, ir idealumo vienu metu. Jis nesupranta, kad darna atsiranda iš šių dviejų pradų – gamtos ir kultūros – vienybės ir kompromiso tarp jų, o ne iš vienos kultūros išaukštinimo. Norėdamas likti ištikimas savo idealams, Antanas ir pats lieka nelaimingas, ir Valentiną padaro nelaimingą. Kadangi pasakotojas neretai susitapatina su Antanu, tai skaitytojas vaizduojamus dalykus dažnai mato būtent jo akimis. Veikėjas jautrus kiekvienai jį supančios gamtos detalei, kiekvienam savo nuotaikos niuansui.
Literatūros kritikas Rimvydas Šilbajoris romaną pavadino „subtilia žmogaus nutolimo nuo tikrovės studija“. Iš tikrųjų veiksmas kūrinyje plėtojamas remiantis ne priežasčių ir pasekmių grandine, o poetiškais išgyvenimais. Tarp veikėjų ir aplinkos atsiranda nematomas ryšys. Uždara, apribota romano erdvė (mažas miestelis, ežeras, troba, bažnyčia), laikas (vidurvasaris, kai viskas noksta ir tuoj pradės nykti), aplinkos detalės nurodo slapčiausius veikėjų išgyvenimus, tarsi patvirtina jų mintis, perspėja apie tragišką jų meilės baigtį. Mirties ženklai romane vyrauja, jų galima rasti jau pirmuose kūrinio puslapiuose.
Romane pasirodo naujo tipo pasakotojas – jis intelektualus, nuolat daro psichologinius-filosofinius apibendrinimus, pastabas. Pasakotojo komentarai lydi ir veikėjų dialogus.
VALENTINA (ištraukos) XI. Liepžiedžiai
Bet kaip mes ten surasim kelią,
jei niekados dar nesame ten lekioję?
Pasaka
Laukuose visą kelią abiem pūtė sausas ir skaidrus pietų vėjas, pilnas saulės ir neilstantis. Medžionės girioj jis ošė epušių viršūnėse, lenkdamas lapus ir metūges. Ošė ir šnarėjo per mylių mylias, nes tie miškai buvo dideli, tankiai sužėlę, pačiam mūsų žemės vidury ir nusitęsę toli, ligi pat Nemuno, kurį peršokę vėl gaudžia ir skamba neapmatomose lygumose, įvairiais vardais šaukiami.
Taigi dabar į anuos miškus ėjo Antanas su Valentina. Laukai jau baigėsi. Medžių kvapo ir ošimo buvo pilna erdvė. Ir vaikinas, alsuodamas alksnių ir pušų oru, matė šiandien tokius nubalusius josios skruostus, kuriuose tarsi buvo palikus pėdsakus ar nemiegota naktis, ar slepiamas rūpestis. Tačiau ji žengė atlaši prieš vėją, kuris plakė suknelę prie krūtinės ir plazdeno aplink kojas. Juodu turėjo pereiti pušyną ir traką, pasuko pro baltus beržus, rado brūzgų plotą, prisigėrusį tvankumo ir kaitros. Už skursnių krūmokšnių, už uogienojų niūksojo tamsus, galingas liepynas, nejautrus nei vėjui, nei žmogui, tačiau viliojantis savo romumu, išsikerojusiomis ir gumbuotomis šakomis ir kupliomis viršūnėmis. Lyg kviesliai nudvelkė vienas, nudvelkė antras skanus verpetas; netrukus medaus kvepėjimo buvo prisisunkęs visas oras, prisisiurbęs tirštai ir sveikai. Pilki taškučiai narstė viršum galvų: tyliai ir darbščiai lėkė bitės į tą vėsią tankmę. Nuo jų kas liepa dūzgė kaip milžiniškas avilys.
Po anuo dūzgimu sustoję, valandėlę abu klausėsi.
– Liepyną žmonės vadina Meškų rojum, – tarė Valentina.
– Jūs balsas toks duslus, – tyliai atsakė Antanas.
– Truputį priilsau.
– Sėdam. Atrodot pavargus, Valiute.
– Teisybė? – gyvai pažvelgė ji, smarkiai sumirksėdama: taip ji darydavo nustebinta. – Aš vakar nusišaldžiau... bent kiek...
– Buvo tokia šilta diena..
– Dėl to ir nusišaldžiau... Per ilgai ežere mirkau... Net drebulys sukrėtė, kai išlipau.
– O dabar?..
– Bemaž sveika... Bet jūs nežiūrėkit taip klaikiai į mane...
– Kaip man nežiūrėti! Aš jums norėjau...
Jo žodžiai užsikirto.
– Kokia didelė drevė anoj liepoj, – mostelėjo. – Tenai tikrai pelėda perisi. Ar nebijot, kai pelėdos ūkauja?
Antanas tylėjo. Valentina patraukė suknelę žemyn ant kelių ir vėl tarė:
– Sako, toks ūkimas lemia kokią nors nelaimę... Ir linksmas vardas: Meškų rojus... Ir mudu kaip du lokiai atėjom kopinėti... Gaila, kad avilių nėra... Antanai, kas tau šiandien?
– Norėjau pasakyti...
Jis pastūmė į šalį pintinę, kuri gulėjo tarp jų.
– Taip išsigražinai ir dabar – sėdi paniuręs...
– Tave labai seniai pažįstu, – ūmai prabilo jis.
– Trys savaitės.
– Pusė metų, Valiute! Anam baliuj... Ir nuo to laiko visados tave atsimenu...Ne, aš nenoriu gyventi, jeigu...
Ji žvelgė į šakas.
– Kažin, ar mūsų bitės čia atlekia, – pasakė ji tyliai.
– Ims ir neatlėks, – jo balsas buvo piktas.
– Kokie stori kamienai... Ir luobas taip sueižėjęs...
Jisai rūpestingai tyrinėjo tuos kresnus liemenis, kreivas šakas. Kietai prisiglaudė galva, net šiurkšti žievė veržėsi į odą. Pro šakas mėlynavo gili skylė – ligi pat dangaus.
Antanas nusijuokė:
– Man rodos, kad angelai įstatys kopėčias į tą skylę, ir aš imsiu sapnuoti kaip Jokūbas Senajame įstatyme... Viršuj sėdės Viešpats su žvaigždžių vainiku.
Valentina susidomėjus pakėlė akis į viršų.
– Nematyt nė vieno angelo, – nusiskundė ji.
– Ligi jie apsireikš, o man jau sprandą kažkas įkando. E, skruzdėlė... Vaje, kiek jų laksto...
Į plaukus įsivėlusią jis rado antrą, trečią skruzdėlę... Ir dar... Rinko jas ir mėtė į žolę. Vieną suspaudė tarp pirštų ir tyrinėjo, kaip kruta smulkutėlės kojytės.
– Kažin, ką ji dabar galvoja? – garsiai mąstė jis. – Ką jaučia ji triūsdama, bėginėdama... Dieve tu mano, juk ji turi ką nors galvoti! Ne, to mes niekad nepatirsim.
Valentina nustebus žiūrėjo į rudą vabalėlį ir į Antaną. Jis numetė skruzdėlę ir susimąstė.
– Valiute...
Ji neramiai krustelėjo.
– Ne, aš nedrumsiu tavęs, – jis kalbėjo. – Norėjau tik pasakyti, kad tie kuplūs medžiai man primena... Ar kartais galvoji apie visą pasaulį?
– Apie visą?
– Taip, apie visą pasaulį...
– Ne, apie visą žemę niekados negalvoju. Man ją aprėpti sunku. Tačiau kai kada patenku į Ìndiją, taip arti jaučiu džiungles... Ir dar senovės Egiptą... Kodėl klausi?
– Štai man liepos priminė Afrikos duonmedžius. Aš tarsi matau po jais sėdinčius negrus... Matau palmes... Tai nėra svajonė, tikrai ne... Kartais esti taip, kad tavo akiratis valandėlę prasiplečia; regi tolimas tautas, regi jas taip aiškiai, lyg jos čia pat būtų... Įsižiūri detales – ar valtį upėje, ar narą vandenyse, ar lokį šiaurės leduose.... Tačiau man prisistato tik kai kurios šalys. Pavyzdžiui, aš niekados nesu jautęs Kinijos: tarsi jos man visai ir nebūtų... Nė Islándijos... Ar nepyksti ant manęs?
– Už ką gi!
– Taip sau. Kartais apima tokia nepagrįsta rūstybė... Negali tada žmogaus pakęsti akyse...
– Ar turi ką galvoje?
– Aš?.. Dabar – ne... Bet vieno žmogaus nenoriu matyti, ne, nenoriu... uf!
– Aš jau pailsėjau.
Valentina pakilo. Iš sterblės pamaži biro pripešiota žolė. Keli kambliai liko įsikibę žemiau krūtinės. Štai vienas nušliaužė suknele, o kiti virpėjo laikydamiesi.
– Op, žmogau! – ragino ji Antaną, kuris tuo tarpu mąstė: „Viešpatie, kokia ji graži! Ne, man be jos ne gyvenimas!“
<...>
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Ištraukos pradžioje gamtovaizdis ne visai tikroviškas. Pagrįskite šią mintį tekstu.
- Kokios temos ryškinamos gamtovaizdyje?
- Panagrinėkite Antano ir Valentinos pokalbį: kas čia tikra, kas apsimesta, kas suprasta, o kas – ne. Kas vadovauja pokalbiui iš tikrųjų, o kuriam veikėjui tik atrodo, kad jis – padėties šeimininkas? Kokios temos tikrai rūpi jaunuoliams, o apie ką jie kalbasi?
- Kokią Antano savijautą išduoda jo kreipinys „Valiute...“ ir kalbos nusukimas apie pasaulį?
- Kieno akimis ir kokią šioje ištraukoje matome Valentiną?
- Apibendrinkite, kokia šios ištraukos tema ir problema?
- Prisiminkite, kas yra epigrafas. Paaiškinkite teksto ir epigrafo sąsają.
VALENTINA (ištraukos) XII. Valentina
Aš esu Žemės ir Vandenų duktė
Ir dangaus augintinė.
P. B. Šelis
<...>
Valentina ėjo ežia. Vasara brendo laukuose. Soduose bei dirvose krovėsi derlius. Rugiai linko nuo grūdo, miežių lysėse kaip dūmas kilo balzgani, tiesūs akuotai. Žvangučių buoželės buvo pilnos sėklų. Gegės jau nešaukė viena kitai iš liepyno į liepyną, iš šilo į šilą. Geisaties krūmuose nutilo lakštingalos balsas. Iš lizdų skrido jaunutės kregždės, tūpė jos kriaušėj ant šakos ir, krutindamos gurklius, laukė motinos su kirminu. Lankose avys skabrinėjo žolę, o ėriukai striksėjo ir bandė muštis. Iš avilių lėkė spiečiai ir metėsi į aukščiausias viršūnes. Piemenys vartė samanų kupstus ir rinko laukinių bičių medų. Jei ne šiandien, tai rytoj vartuose sužvilgės dalgiai, išeis vyrai ir moterys. Dirvose guls šiaudas prie šiaudo, kris pėdas prie pėdo, išsities geltonų rikių eilės, o nusigandus putpelė su mažaisiais bėgs dar nenukirstu plotu.
Vasara brendo laukuose. Kiekvienas žiedas nūn pilnėjo ir nešė savo derlių. Valentina pailsus atsisėdo ant griovio krašto, skabė sidabražoles ir glostė pūkuotus šalavijo lapus. Iš atolo išlindo varlė, vartydama akis geltonam graižinėly. Žolė skambėjo nuo susislėpusių žiogų. Žydra plaštakė nutūpė ant smilgos ir suglaudė sparnus nakvoti. Skraidė ji visą dieną, aplakstė daug žiedų ir nūn ramiai laukė ilgos tamsybės. Valentinai rodės, kad kiekvienas vabzdys ore, kiekvienas sliekas žemėje žino savo kelią. Jie skraidė ir rėpliojo takais, be rūpesčio ir abejojimo. Jinai sėdėjo kryžkelėje. Skaidrus jaunystės metas susidrumstė, ji nežinojo, kur dingti. Klausydamasi mykiančio veršelio tėviškės žardyje, mąstė ji, ką turėtų daryti. Taip, jos nameliai sugriuvo, tie vaikiški ir aiškiai per dvejus metus sudėlioti nameliai. Ji galėtų vėl suramstyti iširusius sienojus ir su nuometu žengti į juos. Bet ji matė, kad nėra juose džiaugsmo, kad tai būtų vien žodžio tesėjimas ir pareiga, kurios prasmė jai ėmė niauktis. Iš tikrųjų tėvas supras, jei dar nėra supratęs, kad dukteriai paguodos nebus, jei ji išeis ten, kur ligi šiolei buvo tikėtasi. Ir jau Modesto draugystė nūn apsiblausė. Juodu galėtų gyventi pusiau šešėly toje klastingoje vakaro prieblandoje, už kurios glūdi naktis. Modestas neša viršenybę, pridengtą išdidusiu nuolankumu: viršenybę tėvams, viršenybę darbininkams, viršenybę jai pačiai. Jis į ją žiūri kaip į jaunesnę seserį, kuri ilgainiui išaugs, susiprotės ir bus gera šalia tavęs. Nusigręždama ji bus nedėkinga ne tik jam, bet ir tėvams, kuriems bus sunku. Ak, ir jau sunku, ir neaišku! Tyli, užsidariusi, pasiaukojusi, ji gyventų su inžinierium. Auka, štai vertingas žodis! Ir jis traukė ją. Gražu už ką nors atiduoti savo gyvenimą. Tačiau tėvas, iš senelio grįžęs, tarė jai: „Dukra, aš noriu tavo gero...“ Jis supranta, kad jo kūdikis susvyravo, jis liepia rinktis, kur jai pačiai mieliau...
„Tu jiems duodi kruviną auką.“ Žiaurūs žodžiai! Žiaurūs! Ir teisingi. Naivus, ūmus, jaunas kaip ta žemė ir sykiu menuose išprusęs – štai koks jai buvo Antanas. Jis buvo užsispyręs, jis nenorėjo su visais šnekėtis, bet puikybės jame nebuvo. Ir jis dabar troško jos visa būtybe, troško aklai, savo troškimu pripildė ne tik save, bet ir girias, ir lygumas, ir visą žemę. Kodėl tie vyrai tokie! Ateina valandos, kada jie už moterį atiduotų ir „Dievą ir karalių“, anot Antano. Ir jis anąsyk jai deklamavo kurio ten poeto žodžius: „Ir eisiu laimingas kaip su moterim.“ Tai sakydamas jis galvojo apie ją. Tačiau jis iš aukšto kalbėjo apie kitas moteris, matė jų ydas ir juokėsi. Daugybė jų neegzistavo jam – nei Bronė Seveliūtė, nei Vincuko motina... Valentina suprato: jis negalėjo papildyti jų savo idealiniais įsivaizdavimais. O ją puošė, išskyrė iš kitų, padidino. Apie tai galvodama, ji pati net išvydo dvi Valentinas – vieną išaukštintą, vos žemės prisilytinčią pirštų galais, tokią lengvą, antrąją – paprastą, neseniai laksčiusią giriose ir slėniuose, čiuožusią ežeru, susivaidijusią su Izabele, erzinančią Petrą ir atkakliai, su meile skambinančią šubertus ir šopenus. Ir ši, paprastoji, sėdėjo pilna rūpesčio. Koks vaikiškas Antanas! Jis manosi jos nevertas. Jis smerkia save, kad nėra jai pakankamai geras tarsi ji būtų jam moralinė norma. Jis dabar grįžta nuliūdęs giriomis. Ką jis galvoja eidamas? O, ji beveik pasakytų, ką jis galvoja! Vargšas! „Būk mano!“ Juk juodu neseniai dar buvo vaikai! Taip gražu, kai jauni pasiduoda sau rankas. Tada pilnas žydėjimo metas, tai susitikimas be apskaičiavimų. Ir jis graužiasi, kad kilęs iš skurdžių namų, nieko neturi jai, be prastos pastogės ir ateities, kuria jis tiki. Lyg jai reikėtų kažkokių kalnų! Tačiau prieš juodu dar yra laiko, jiems nėra ko bėgti akis išdegus. Antanas ją seniau pažįsta, jo vaizduotė visą laiką smarkiai klestėjo. O ji, Valentina, turi tarti sau: „Aš nesu dar su juo susigyvenus. Jis per daug jaunas. Aš neįsiskverbiau, nesupratau jo.“ Tai sakydama, ji betgi žinojo, kad jis buvo jau įėjęs į ją. Ir prisipažino kalbėdama sau: „O visgi savo sielos sapnuose ilgsčiuos ir glamonėju mažytį savo kūdikėlį, gimusį iš manęs, sodinu ji ant kelių, žaidžiu su juo namuose ir pievose, ir mano dvasia tada alpsta iš meilės jam.“ Ji nuliūdo: namie bus kažkur nuslėptas šešėlis, jeigu ji Antanui šiandien būtų pasakiusi taip. „Tavo gero!“ Bet ar negalvos sunkiomis valandomis: „Jeigu Valiutė nebūtų tekėjusi už...“
Dar labiau nusiminė: o vis tiek reikia jiems duoti šį ar aną atsakymą. Iš šios kryžkelės ji turi pasukti ar į šiaurę, ar į pietus, ar į vakarus. Vienas kelias jau ėmė jai blukti, o du neaiškūs. Ji tikro žodžio negali nūn tarti Antanui, o šopenai neužpildys visų dienų, jeigu liksis šiam pasauly viena. Netekėti! Tą žodį ji sakė Antanui, lyg gindamasi nuo staigios ištarmės, bet jai rodės beprasmiška ir tuščia vien tik dėl savo fantazijos netekėti: reikia gilesnio pateisinimo šitokiam lėmimui. Jei ją trauktų laisvės verpetai... Ne, širdies avantiūros ne jos būdui. Ji neturėjo didelio visuomeninio jausmo, kad ir ši sritis ją pripildytų. Ji buvo siauros draugės žmogus: savo tėviškės, kelių bičiulių, kelių šeimų... Ir savo valandomis ji nuskrenda ligi Indijos. Ak, jūs faraonai, gerai jums, gera miegoti, ramiai miegoti... Vis dėlto vienas dalykas sroveno joje, sroveno neaiškiai ir truputį klaikiai. Kaip įtūžo Antanas! Kokius šiurpius žodžius sakė: „Verčiau grabe, o ne ten...“ Sesuo Gertrūda jai visados gera, žiūri į jos akis ir šypsos, lyg ko vildamasi. „Ne, sesele, aš nieko nežinau, tu nieko nesitikėk iš manęs.“ Valentina manė sau: tas bokštas šaukė ją, bet šaukė lyg aukai, lyg pakasynoms, šaukė amžinai. Buvo tai neramus šauksmas, traukiantis ir grasinantis. Mieliau ji nukeliautų savo dalį su visais žmonėmis. Ji nenori būti išskirta, pažymėta. Tegul ji praeis žeme ne tokia graži kaip sesuo Gertrūda... Su gailesčiu ji galvojo, kaip jai turėtų užtekti tų baltų mūrų, kaip ji negalėtų vaikščioti pievomis, riešutynais, kaip būtų svetima ir tėviškės kiemui, ir miestui, ir žemei. Tarsi apmirti, niekingai žvelgti į pavasario žydėjimą ir vasaros brendimą. Taip kalbėdama su savimi, ji nuklydo mintyse, sėdėjo užsisvajojusi, kol krūptelėjo: štai ji vėl pagavo save beglamonėjančią savo kūdikį ir jautė, kaip šilta jai širdyje.
Nustebus apsižvalgė. Jau temo. Dobiluos rėkė griežlė.
Valentina atsiduso:
– Dieve tu mano, aš nieko, nieko nežinau.
O buvo atsisėdus rasti kelio, apsispręsti; ji nieko nerado. Jai buvo dar neaiškiau. Ji nieko nenutarė, tik sumaišė visas pėdas. Pabūgus jautė, kad sprendimas pats artėja – nežinia ką nešdamas. Visi keliai susikirs, susimuš kaip įsibėgėję traukiniai; ir svies ją nežinia kur. O, kad taip neatsitiktų! Tačiau kodėl savaime dalykai negali išsilyginti? Jie gal nėra tokie baisūs. „Visada esti debesų“, – atsiduso Valentina ir turėjo neaiškią viltį, kuria tačiau giliai dvasioje nepasitikėjo. Iš žemės dvelkė šiurpas, ir šaltis supurtė ją. Nuo pagirio prieblandos graudeno armonika – grojo kažkur, balsas buvo silpnas ir lėtas. Tolima gaida lydėjo Valentiną namo.
Įėjo pro seklyčios duris nepastebėta, pastatė liepžiedžius priemenėj ir užsidarė savo kambarėly. Su prieblanda skverbėsi stiprus, aštrus gėlių kvapas. Valentina pasirėmė ant lango ir mąstė; ji galvojo apie tuos menkutėlius rausvus naktibaldų (koks keistas vardas!) žiedelius, kurie dieną esti susitraukę, neturi jokio kvapo, bet vakare pasklinda po visą darželį, atkakliai smelkiasi į sodą, į pirkią, į kiekvieną plyšį, beveik dusinte dusindami tirštu kvepėjimu.
Valentina rymojo ir rymojo. Dangus buvo pilnas žvaigždžių. Ji žiūrėjo į jąsias, į brolį Sietyną ir į Šienpjūvius, ir norėjo, kai numirs kada, nueiti ten aukštai, laipioti iš žvaigždės į žvaigždę, regėti, kas jose gyvena, ir klausti, jei ką nors susitiks, ar ir jie buvo nelaimingi savo dienose. Ji matė save žengiant ūkanotu Paukščių Keliu, vienišą, begalinėj erdvėj, susilenkusią ir su lazda rankoje. Buvo tenai tamsu, nieko ji nematė iš tų gilių erdvių ir negalėjo pasakyti, ką žemėje likusioji Valentina mąstė, kur buvo nukreiptos jos akys ir kokios muzikos, kokių naktinių paukščių jinai klausėsi.
Niekas to nepaisys: nei rūpestinga motė, nei palangės vijoklis, nei mes patys negalim to pasakyti.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Koks pagrindinis motyvas skamba skyriaus pradžioje? Pakomentuokite vasaros peizažą.
- Ar atliepia gamta Valentinos jausmus ir mintis, ar yra jiems priešinama? Pagrįskite tekstu.
- Kodėl apie Valentiną sakoma: „Taip, jos nameliai sugriuvo“?
- Valentina mąsto apie pareigą: kam ir kokia tai pareiga? Ar Valentina mato šios pareigos prasmę? Atsakykite citata.
- Paaiškinkite metaforų prasmę: „Juodu galėtų gyventi pusiau šešėlyje, toje klastingoje vakaro prieblandoje, už kurios glūdi naktis.“
- Kokia dilema iškyla Valentinai mąstant apie auką?
- Koks Valentinos tėvo ir koks Antano požiūris į šią dilemą? Kodėl tie požiūriai skiriasi?
- Raskite tekste sakinį, leidžiantį romano gamtovaizdį skaityti kaip veikėjo minčių, jausmų ir nuojautų pasaulį, ir jį pakomentuokite.
- Koks Antano požiūris į moteris?
- Kaip ir kokią Valentiną mato Antanas? Kokia jaučiasi esanti pati Valentina?
- Apie kokius savo gyvenimo kelius mąsto Valentina? Kuris kelias jai priimtinas?
- Kokias vizijas išgyvena veikėja, grįžusi namo? Ką tai sako apie ją?
- Remdamiesi visu romano skyriumi charakterizuokite Valentiną. Charakteristikos pabaigoje kaip išvada pasiremkite epigrafu.
- Įrodykite, kad šios ištraukos pasakotojas yra visažinis, nesitapatinantis su Valentina.
VALENTINA (ištraukos) XIV. Vėtrų sūkuriai
Tačiau buvau aš jaunas ir kvailas –
ir nūn verkiu.
V. B. Jeitsas
<...> Debesys grūmojo arti, apniaukę visą rytinį dangų. Apsiblausus saulė žiūrėjo į vakarus ir, rodės, niekados nepasieks savo guolio. Tvokstelėjo pirmas šuoras, kėlė į orą popiergalius ir nešė, blaškydamas juos ir sukdamas su smėlio sūkuriais. Susidrumstė antras vėjo gūsis ir jau nesiliovė karštai alsavęs, visa galybe šluodamas negrįstas gatves, trankydamas langines ir stogų skardas. Kregždės klykaudamos kovėsi su vėtra. Jaunų liepų lapai drebėjo ir šniokštė blaškydamiesi. O kažkur tuščiame ir padūmavusiam danguj sausai tarškėjo perkūnas.
Antanas užsidarė kambary. Atsigulęs ant lovos klausėsi, kaip sąsparos švilpia ir cypia. Protarpiais vėjas iš gilumos miškų užsišaukdavo galingai, artėdavo kaip naikinanti vilnis, griaudamas ir šniokšdamas viršūnėmis. Tada ant lubų imdavo braškėti, lyg svetimas žmogus ten vaikščiotų. Visi namai apmirdavo ir laukdavo, ar nenuneš jų vėtra, kaip tų popierių gatvėj. Nejautrus ir sunaikintas, įsiklausęs į didžią Medžionės giesmę, Antanas laukė audros, laukė išsivadavimo ir paguodos. Tačiau debesis taip lėtai niaukė padangę, prieblanda vis nesirodė kambaryje. Taip jis gulėjo valandą, gal daugiau, užsimerkęs ir lyg per sapną lydėdamas amžiną medžių gaudimą ir vis garsesnius griausmus. Ir pats jautėsi toks nežymus, beveik išnykęs šalia to žemės ir dangaus šėlimo. Jis gulėjo ir laukė srautų, laukė iš šaknų raujamų eglių ir įtrenktų pušų kvapsnies. Dangus dundėjo ir nerimo, pritvinęs liūčių ir ugnies.
Iš pradžių gerai nenugirdo. Pakilo nuo lovos. Tikrai! Į duris beldėsi. Abejingai laukė, neprašydamas. Jam gi vis tiek...
Su griaustiniu susimaišė antras stuktelėjimas į duris. Tačiau jis neatsiliepė ir stovėjo ties lova.
Įėjo Valentina.
Ji nedrąsiai lukterėjo ant slenksčio. Paskui žengė į kambarį. Neišgirdus iš Antano nė vieno žodžio, ji tarė, įsikibus į krėslo atlošą:
– Jau lietus čia pat... nespėsiu ligi namų. Norėčiau palaukti.
– Galit laukti, panele Valentina, – atsirėmė į langą jis ir neprašė jos sėstis.
– O, kaip nuvargau, – prabilo ji ir sukniubo į krėslą. – Gal leisit pailsėti.
– Kodėl ne – prašom ilsėtis.
Rankomis parėmusi veidą, žiūrėjo į Antaną.
– Toks vėjas, – kalbėjo ji. – O, taip trošku!
Jis žiūrėjo pro langą, dairėsi į mišką ir nieko jai neatsakė.
Mėlynas žaibas išsišakojo danguje.
– Kad bent krušos nebūtų, – vėl tarė ji.
– Lyg ne vis tiek, – murmtelėjo jis ir tyrinėjo debesis.
– Antanai, ką tu kalbi!
– Ką man daugiau kalbėti: nieko neturėjau ir vėl nieko neturiu!
Valentina norėjo atsistoti, bet likosi krėsle, tokia nuilsusi.
Ji tarė:
– Antanai, dovanok man. Aš nenorėjau tavęs įžeisti...
– Panele Valentina, čia nėra ko gailėtis nė atleisti.
– Aš tikrai maniau grįžti, bet jie... Ne, aš negerai padariau.
– Aš gi viską žinau.
– Nepyksti?
– Mano pyktis!
Ir jis abejingai gūžtelėjo pečiais.
Ji neramiai sujudėjo krėsle ir ilgai žiūrėjo į Antaną. Jis suprato, kad savo užsikirtimu ją stumia nuo savęs. Drauge pyko ir kaltino save, bet buvo jame tiek pagiežos, kad tie žodžiai krito jam savaime.
– Tu man atleisk, – prašė Valentina, – aš nenoriu, kad tu manęs nekęstum ir smerktum.
– Taip, kadaise man daug džiaugsmo davei, – sakė jis. – Ir nežinau, kur jis dingo. Tu sugriovei mane...
– Antanai!
– Ir vis dar nelyja, – lyg niekur nieko ištarė jis ir pats knystelėjo.
– Tu mane varai?
Valentina pakilo.
– Ne, gali ilsėtis. Bet matai – pas mane iš tikrųjų nieko nėra. Tik keturios sienos! Maža nauda iš tokių kaip aš.
– Jėzau!.. Bent pasigailėtum ir savęs, ir manęs.
– O, aš jau tiek gailėjausi, kad daugiau negaliu.
– Sudie, Antanai, – ištarė ji.
Ji laikėsi įsikibus į durų rankeną.
– Iš tikrųjų būtų geriau grįžti prieš lietų.
Jis pats išsigando šių pašiepiančių ir žiaurių žodžių. Valentina nuleido galvą. Du plaukų žiupsniai krito jai ant smilkinių, ir čia jam akyse stojo paveikslas: jos garbanos, tada išsidraikiusios po liepa. O ji pastūmėjo duris – išsyk jos neatsidarė. Tada stuktelėjo keliu jinai, kaip daro maži vaikai, neskubėdama vėrė jas ir iš lėto dingo priemenėje.
Antanas laukė ir klausėsi: norėjo išgirsti žingsnius už durų, susimąsčiusius jos žingsnius asloje. Nūn jis aiškiai regėjo, kaip skaudžiai smogė ją paskutiniais žodžiais. Kiek ji šiandien iškentė! Ir tėviškėj, ir atlaiduos, ir dabar čia! Jis buvo jai paskutinė priebėga ir ūksmė – ji neturėjo kur prisiglausti, ši gera mergaitė. Jisai gi buvo jos namai ir jos prieglobstis, ir ji savo širdy buvo čia atėjusi paguodos prie savo pačios – prie juodviejų slenksčio! Jis norėjo bėgti prie durų ir šaukti ją, bet nedrįso – jam rodėsi, lyg jinai stovėtų priemenėj, ar jo tikėdamasi, ar bijodama eiti į audrą. Vėjas buvo aptilęs, medžiai griaudė ir ošė, ir sutemos rinkos į kambarį. Jis vis stovėjo prie lango, už kurio rymojo juodas eglės šešėlis. Viršum medžių plieskė ugninės rykštės... Antanas greitai pravėrė duris ir klausėsi, kur jisai išgirs jos alsavimą. Tuščioj ir prislėgtoj priemenėj susikryžiavo žaibas – ir buvo ten akla tyluma.
– Valentina...
Jam niekas neatsakė.
Tada šūktelėjo:
– Valiute, klausyk, Valiute!
Į paskutinį „Valiute“ atliepė tolimas perkūnijos dundesys.
– Kur ji žuvo? Ne, turiu ją rasti! Taip negalima...
Ir gatvėj nebuvo jos matyti. Bemaž nusigandęs, jis puolė ieškoti Valentinos.
Žaibai varstė dangų: vieni jų buvo išsišakoję, kiti krito žemyn lyg sulaužytos linijos ir sausai, trankiai terškėjo, nepalikdami jokio aido. Juos lydėjo dideli, geltoni liepsnų liežuviai, raižydami debesis, ir galingi dundėjimai ritosi tolyn ir tolyn, kol paskutiniu nusigriaudėjimu nurimdavo kažkur pačiame žemės krašte, už girių, už vandenų.
Antanas skubėjo. Pirmi lašai, stambūs ir šalti, captelėjo į smėlį, išgręždami juodas skyles.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Ką pranašauja ištraukos pradžios gamtovaizdis? Kokią nuotaiką jis kuria?
- Kodėl Antanas taip laukia audros ir prieblandos?
- Kodėl Valentina pati ateina pas Antaną? Jos pasiaiškinimas – tai tikroji priežastis ar pretekstas? Atsakymą pagrįskite tekstu.
- Patyrinėkite, ką iš tikrųjų jaučia, ko siekia ir ką nori parodyti veikėjai. Užpildykite lentelę. Kairėje pusėje išrašykite veikėjo žodžius, poelgį ar šiaip reikšmingą detalę, o dešinėje – komentarą.
- Ar galima sakyti, kad kuris nors iš veikėjų elgiasi nenatūraliai? Atsakymą pagrįskite.
- Kokia yra pokalbio pabaiga? Kaip apibūdintumėte veikėjų savijautos pokyčius?
Citata | Komentaras |
– Galit laukti, panele Valentina <...>. | Oficialiu kreipiniu Antanas nori parodyti savo abejingumą, susvetimėjimą, net pyktį, tai ne šiaip mandagus kreipinys, nes anksčiau (ir šios ištraukos pabaigoje) jis kreipdavosi „Valiute“. |
- Gamtovaizdis skyriaus pabaigoje yra „piktas“. Pagrįskite tai tekstu ir paaiškinkite, kokios detalės ir kodėl pabrėžiamos. Palyginkite ištraukos pradžios ir pabaigos gamtovaizdį. Kuo jie skiriasi?
Apibendriname
- Aptarkite Valentinos ir Antano charakterius. Kokie jų būdo bruožai pabrėžiami? Kaip veikėjus vertina pasakotojas?
- Dėl kokių priežasčių Valentinos ir Antano meilės istorija baigiasi tragiškai?
- Remdamiesi visu romanu pagrįskite mintį: „Vaičiulaitis tarytum anatomas skaldo vientisą meilės jausmą į smulkias dalis ir jas labai atidžiai ir kruopščiai tyrinėja“ (Janina Žėkaitė).
- Koks gamtos aprašymų vaidmuo A. Vaičiulaičio romane „Valentina“? Pasirinkite kurį nors epizodą ir jį detaliau aptarkite.
- Pasidalykite savo įžvalgomis. Kokį įspūdį jums paliko A. Vaičiulaičio romanas?
- Palyginkite, kaip lietuvišką kaimą vaizduoja Žemaitė, V. Krėvė, A. Vaičiulaitis. Aptarkite ryškiausius kaimo vaizdavimo pokyčius.
Diskutuojame
Kaip Valentinos ir Antano meilės istoriją vertintumėte šiandieniniu požiūriu? Ar ji nulemta to meto visuomenės gyvenimo aplinkybių, ar į ją galima žiūrėti kaip į universalią?
Rašome
Pasirinkite temą ir parašykite rašinį.
- Ką kalba gamta A. Vaičiulaičio romane?
- Kas yra meilė I. Šeiniaus ir A. Vaičiulaičio romanų veikėjams?
- Žmogaus buvimo žemėje prasmė
- Ką A. Vaičiulaičio „Valentina“ jaunam žmogui sako apie jaunystę?
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"